- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-30
- Bylos Nr.
- 1A-403-317-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-1-00707-2012-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- I. T.
- Nukentėjusysis
- L. V.
- Advokatai
- Angelė Fominienė, Romas Aikevičius
Pranešėjas: Algirdas Jaliniauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-403-317-2013
Teisėja: Lina Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00707-2012-7
2013 m. gegužės 30 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Džiuljetai Grigienei, nuteistajai I. T., jos gynėjui-advokatui Romui Aikevičiui, nukentėjusiajai L. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo I. T. pripažinta kalta padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 145 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir jai paskirta 10 MGL (1300 litų) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. T. nuteista už tai, kad 2012-06-18, apie 20.30 val., kieme namo (duomenys neskelbtini) Kaune, grasino nužudyti žmogų, t. y. plūdo nukentėjusiąją L. V. necenzūriniais žodžiais, grasino ją užmušti, nušauti, metė į nukentėjusiąją L. V. akmenį, pataikydama jai į kairės pusės klubą, tuo padarydama kairio klubo srities sumušimą su poodine kraujosruva, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu būdu sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajai manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistoji I. T. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendį ir jai pateiktus kaltinimus.
Apeliantė nurodo, jog su nuosprendžiu nesutinka, kadangi 2012-06-18 ji L. V. nužudyti ar nušauti negrasino, neplūdo jos necenzūriniais žodžiais, akmenų į ją nemėtė. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, jog L. V. po tariamo įvykio tuoj pat nei į policiją, nei į medikus nesikreipė- į juos kreipėsi tik po savaitės t. y. 2012-06-25 ir 2012-06-30. Apeliantė nesutinka su tuo, jog per 1,5 metro aukščio tvorą galima pataikyti akmeniu į klubą ir jį sužaloti. Apeliantės nuomone, L. V. sumušimas gali būti buitinė trauma, kuria L. V. pasinaudojo prieš I. T..
Skunde nurodoma, jog I. T. nebuvo supažindinta ir nesutinka su 2012-06-21 vietos apžiūros protokolu, nes tyrėjo Antano Silkausko, kuris tyrė jos bylą, ji nematė ir nepažįsta. Apeliantės nuomone, teismas neatsižvelgė į jos liudytojų parodymus ir rėmėsi tik L. V. liudytojų parodymais. Ji nesutinka su liudytojo N. J. parodymais, kadangi jis I. T. per langą negalėjo matyti. Apeliantė pažymi, jog turi aukštąjį išsilavinimą, dirba pedagoginį darbą ir liudytojo paminėtų keiksmažodžių jos žodyne nėra. I. T. nuomone, liudytoja D. Z. nepagrįstai teigia, jog įvykio dieną ėjo keliu ir matė verkiančią L. V., kuri jai pasiskundė, papasakojo kas įvyko. Apeliantė pažymi, jog ši liudytoja įvykio nematė ir liudijo tik remdamasi L. V. žodžiais.
Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, jog L. V. ją šmeižia jau ne pirmą kartą ir tikėtina - dėl nekilnojamojo turto, nes namas yra bendras.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
I. T. apeliacinis skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nuteisė I. T. už veiką numatytą BK LR BK 145 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. LR BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti realizuotas. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes, turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010). Pagal konstrukciją LR BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu, apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis.
Nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog I. T. tyčia žodžiu grasino L. V. ją užmušti, nušauti, o mesdama į L. V. akmenį ir net ją sužalodama - sudarė nukentėjusiajai įspūdį, jog grasinimas gali būti realizuotas. I. T. veiksmai atitinka LR BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl pirmosios instancijos teismas ją nuteisė pagrįstai.
Apeliaciniame skunde nuteistoji nepripažįsta įvykdžiusi nusikalstamą veiką, skunde iš esmės ginčydama pirmosios instancijos teismo byloje atliktą įrodymų vertinimą. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiosios ir jos liudytojų parodymais ir visiškai neatsižvelgė į I. T. liudytojų parodymus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo argumentais nesutinka.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, LR BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis LR BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, vertinti juos vadovaudamasis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
Įvertinusi įrodymus byloje, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios kaltės.
Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir I. T. kaltės yra pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visuma, nuosprendyje aptartas nukentėjusiosios L. V., liudytojų N. J. ir D. Z. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitais byloje surinktais įrodymais. Teismas išsamiai išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, argumentuotai nurodė, kodėl tam tikrais byloje esančiais duomenimis nuosprendyje nesivadovauja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi nuosekliais nukentėjusiosios bei liudytojų N. J. ir D. Z. parodymais, kadangi jie vieni kitiems neprieštarauja ir vieni kitus papildo. Nors liudytoja D. Z. paties įvykio tiesiogiai nematė, tačiau ji bendravo su nukentėjusiąja tuoj pat po įvykio ir matė ją dar verkiančią. Šiai liudytojai L. V. pasiskundė, jog I. T. pataikė jai akmeniu. Iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojos D. Z. santykiai tiek su nukentėjusiąja, tiek su nuteistąja yra normalūs, kaimyniški, nei su viena iš jų liudytoja nesipyksta. Jokių duomenų, iš kurių būtų galima vertinti, jog liudytoja D. Z. turi priežastį ar tikslą apkalbėti nuteistąją, byloje nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra jokių kliūčių ar pagrindo nesivadovauti liudytojos D. Z. parodymais byloje. Byloje nustatytas aplinkybes nuosekliai patvirtino ir liudytojas N. J., matęs įvykį pro namo langą. Apeliantės argumentai, jog N. J. negalėjo jos matyti per langą, yra nemotyvuoti ir visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojo V. T. parodymais, kadangi jis yra nuteistosios sutuoktinis, todėl laikytinas suinteresuotu, kad bylos baigtis būtų palanki jo sutuoktinei. Teismas taip pat pagrįstai nevertino G. R. parodymų, kadangi įvykio ji nematė ir jokių su įvykiu susijusiu bylai reikšmingų aplinkybių paliudyti negalėjo.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skunde nurodyta aplinkybė, jog L. V. po tariamo įvykio tuoj pat nei į policiją, nei į medikus nesikreipė, I. T. kaltės dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo savaime nepaneigia. L. V. nurodė, jog į traumatologą kreipėsi 2012-06-20 (b.l.4). Traumatologas jai nustatė sužalojimą. Su pareiškimu į policiją ji kreipėsi 2013-06-21, kadangi sekančią dieną po įvykio turėjo dirbti (ji dirba paromis) (b.l.4). I. T. kaltę dėl nusikaltimo padarymo pagrindžia byloje surinkti įrodymai – minėti nukentėjusiosios, liudytojų parodymai ir kt. duomenys Tiek specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.10), tiek ekspertės Zofijos Makšimaitės paaiškinimai teisme (b.l.100-101) patvirtina, jog L. V. galėjo būti sužalota būtent birželio 18 dieną, o sužalojimas galėjo būti padarytas buku daiktu, taigi, ir akmeniu. Teismo posėdyje ekspertė patvirtino, jog vien nukentėjusiosios papasakotos aplinkybės, jog būtent tą dieną padarytas sužalojimas, išvados nelemia. Todėl skundo argumentas, jog L. V. klubo sumušimas galėjo būti buitinė trauma, atmestinas kaip nepagrįstas, nemotyvuotas, nes nustatyta, jog trauma padaryta nusikalstamais I. T. veiksmais. Nukentėjusioji parodė, jog tuo metu, kai I. T. metė į ją akmenį, L. V. stovėjo. Specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiajai esant įvairiose padėtyse. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pripažinti, jog tvoros aukštis (1,5 metro) buvo kliūtis I. T. mesti akmenį ir juo pataikyti L. V. į klubą.
Apeliantės teiginiai, jog ji turi aukštąjį išsilavinimą, dirba pedagoginį darbą ir liudytojo minėtų keiksmažodžių jos žodyne nėra, nesudaro pagrindo išvadai, jog I. T. jai inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Nors skunde apeliantė nurodo, jog nesutinka su 2012-06-21 vietos apžiūros protokolu, o jos turimas 2012-10-12 kaltinamasis aktas neatitinka esamų dokumentų baudžiamojoje byloje teisme, tačiau nesutikimo su protokolu argumentų apeliantė nepateikė, neatitikimų kaltinamajame akte ir byloje nekonkretizavo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės šių skundo argumentų tinkamai įvertinti apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos kontekste.
Kadangi, kolegijos nuomone, nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas jame aptartais įrodymais ir nėra įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nukentėjusiajai sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (b.l.124) pagrindu teisinę pagalbą teikė advokatė Angelė Fominienė. Už antrinės teisinės pagalvos teikimą iki 2013-04-29 valstybė patyrė 60 Lt išlaidų (b.l.121). Vadovaujantis LR BPK 103 str. 1 d. 6 p., 105 str., 106 str. 2 d., šios išlaidos iš nuteistosios I. T. priteistinos valstybei.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Nuteistosios I. T. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti valstybei iš I. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 60 Lt (šešiasdešimt litų) išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą, šią sumą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“, AB (banko kodas 73000, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą). Atlikus mokėjimą, kvito ar mokėjimo pavedimo originalą būtina nedelsiant pateikti Kauno apylinkės teismui.