- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-11
- Bylos Nr.
- I-999-789/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05124-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos D. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro, ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro (toliau – Centras) 2013-10-08 sprendimą Nr. 140-S-1798; 2) priteisti iš atsakovo jos darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai nustatyto darbo užmokesčio, ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009-08-01 iki dabar jai privalu buvo mokėti. Paaiškino, kad nuo 1997-07-28 yra statutinė valstybės tarnautoja. Seimui 2009-07-17 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) pakeitimus, buvo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę. Pasak pareiškėjos, toks valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžių) mažinimas prieštaravo Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pažeidė Konstitucinio Teismo suformuluotus išaiškinimus, nes atliktas nesilaikant proporcingumo principo bei laikinumo kriterijaus. Pareiškėjos manymu, tai sudaro pagrindą teigti, kad jai darbo užmokesčio (pareiginė alga (koeficientas) ir priedas už kvalifikacinę klasę) dalis už laikotarpį nuo 2009-08-01 buvo sumažinta neteisėtai ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojos darbo užmokesčio dalis (b. l. 1–3).
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovės Valstybės atstovas Centras atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo taikyti senaties terminą reikalavimui priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį. Paaiškino, kad neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjai susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal kompetenciją priima įstatymų leidėjas. Pabrėžė, kad atsakovas neturi teisinių galimybių skirti ir mokėti tokį darbo užmokestį, kuris atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Mano, kad pareiškėjos reikalavimui taikytinas bendras 3 metų senaties terminas, todėl nesumokėta darbo užmokesčio dalis galėtų būti priteista ne daugiau kaip už 3 metus, t. y. nuo 2010-10-14 iki 2013-10-14 (b. l. 8–10).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje nėra ginčo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jai priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Šioje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 str. įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Centrui – Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A668-602/2016, A669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad, galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas. Netenkinus pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, atmetamas kaip išvestinis ir reikalavimas panaikinti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2013-10-08 sprendimą Nr. 140-S-1798.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija nuo 2014-08-02 iki 2016-06-30) 85-87 str., 88 str. 1 p., Administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija nuo 2016-07-01) 132 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 str. 1 d.,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.