- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-28
- Bylos Nr.
- 2A-591-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė (pran.), Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“
- Atsakovas
- UAB „VAATC“
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ ieškinį atsakovui UAB „VAATC“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ 2008-12-08 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas prašė priteisti iš atsakovo UAB „VAATC“ 74961,63 Lt nuostolių, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teismo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovas su UAB „Vilniaus sąvartynas“ 2001-01-02 sudarė Atliekų tvarkymo sutartį Nr. 296, kuria šalys susitarė dėl ieškovo į sąvartyną pristatytų atliekų deponavimo paslaugos. Atsakovas UAB „VAATC“ ir UAB „Vilniaus sąvartynas“ buvo reorganizuoti jungimo būdu, ko pasėkoje 2007-05-01 atsakovas UAB „VAATC“ perėmė visas UAB „Vilniaus sąvartynas“ teises ir pareigas. Ieškovas nurodė, jog 2001-01-02 sudaryta Atliekų tvarkymo sutartis Nr. 296 laikytina viešąją sutartimi. Atsakovas nuo sutarties sudarymo iki 2008-07-01 ieškovo atžvilgiu taikė diskriminacinio pobūdžio sąlygas lyginant su kitais atliekas į tą patį sąvartyną pagal ilgalaikių paslaugų sutartis pristatančiais subjektais. 2001-01-02 Atliekų tvarkymo sutartimi buvo nustatytas į sąvartyną atvežtų buitinių atliekų pervedimo iš tūrio į svorio vienetus koeficientas - 4,55, kai tuo tarpu su kitais atliekų tvarkytojais sudarytose sutartyse yra numatytas koeficientas 3,98. Tokia sutarties nuostata laikytina nesąžininga ieškovo atžvilgiu, kadangi ja ieškovui buvo netiesiogiai nustatyta didesnė paslaugų kaina, nei kitiems atsakovo klientams, perkantiems paslaugas tokiomis pat sąlygomis.
Ieškovas taip pat pažymėjo, jog atsakovui pažeidus viešųjų paslaugų teikėjo pareigą laikytis teisės aktuose nustatytų elgesio taisyklių, ieškovas patyrė nuostolių, kurie pasireiškia kainų skirtumu, kurį ieškovas permokėjo dėl diskriminacinių sutarties sąlygų. Kadangi skolininko kaltė pagal CK 6.248 str. 1 d. yra preziumuojama, atsakovas privalo atlyginti ieškovo patirtus 74961,63 Lt. nuostolius už laikotarpį nuo sutarties sudarymo 2001-01-02 iki 2008-07-01, kai sutartis buvo pakeista nustatant mažesnį koeficientą.
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 22 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas priteisė UAB „VAATC“ iš UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ 3599,75 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei iš ieškovo 13,55 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad sutartis sudaryta iki įsigaliojant Civiliniam kodeksui, numačiusiam viešųjų sutarčių kategoriją ir reikalavimus joms, todėl jos sąlygos negali būti vertinamos pagal Civiliniame kodekse nustatytus reikalavimus sutarčių sudarymui. Todėl, teismo vertinimu, svarstymai, ar ginčo sutartis yra viešoji ir ar jos sąlygos atitinka viešosioms sutartims keliamus reikalavimus, nėra teisiškai reikšmingi. Net jeigu ginčo sutartis savo esme yra viešoji sutartis, įsigaliojus Civiliniam kodeksui, sandorių šalys nebuvo įpareigotos pakeisti sudarytas sutartis pagal Civilinio kodekso reikalavimus. Todėl sutarties sąlygos negali būti vertinamos CK 6.161 str. 4 d. kontekste.
Teismo teigimu, kadangi ieškovas pagal sutartį vežė nerūšiuotas atliekas, jam taikytas koeficientas 4,55 negali būti laikomas diskriminaciniu, nes kaip matyti iš kitų šalių sutarčių, šis koeficientas buvo taikomas ir kitoms įmonėms.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog ieškovas yra verslo įmonė, kuri turi būti pati suinteresuota savo sąnaudų mažinimu. Todėl, sužinojęs apie galimybes mažinti sąnaudas, taikant mažesnį koeficientą ir manydama, kad atitinka sąlygas mažesnio koeficiento taikymui, turėjo teisę kreiptis į atliekų tvarkytoją dėl sutarties sąlygų pakeitimo.
Teismas sutiko su atsakovo argumentu dėl to, kad ieškovas nepatyrė reikalaujamų priteisti nuostolių, o jeigu ir patyrė, tai jų neįrodo. Teismo nuomone, ieškovas yra verslo įmonė, kuri teikia atliekų surinkimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims už tai imdama atlygį. Vadovaujantis elementaria versto logika, savo patiriamas išlaidas, susijusias su šių asmenų atliekų tvarkymu, ieškovas įskaičiuoja į mokestį, imamą už atliekų surinkimą iš fizinių ir juridinių asmenų. Todėl negalėjo patirti nuostolių dėl ginčo sutartyje numatyto koeficiento. Kad į gyventojų ir kitų atliekų turėtojų mokamą mokestį buvo įtrauktas ir 18 Lt/t mokestis ieškovo mokamas UAB „Vilniaus sąvartynas“, nurodyta ir Trakų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo plano 2003-2012 metams 1.2.1 punkte. Jeigu ieškovas, savo sąnaudas, perkeliamas į mokestį, imamą už atliekų surinkimą, skaičiavo pagal mažesnį koeficientą arba sąnaudų patirtų mokant atsakovui už jo paslaugas visai neįtraukė į šio mokesčio tarifą ir dėl to gavo mažesnes pajamas, šias aplinkybes turėjo pagrįsti įrodymais, tačiau to nepadarė. Teismo teigimu, ieškinyje nurodytos sumos reikalavimas iš atsakovo iš esmės reiškia reikalavimą sumokėti ieškovui tą sumą, kurią jis gavo iš kitų atliekų turėtojų per nustatytą paslaugos mokestį.
Teismas taip pat konstatavo, jog ieškovas nenurodė jokių neteisėtų atsakovo veiksmų ir nepateikė įrodymų iš kurių galima būtų spręsti, kad atsakovas netinkamai ar nesąžiningai vykdė 2001-01-02 sutarties Nr. 296 sąlygas. Taip pat nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204 str. numatytais ar kitais pagrindais iki 2008-07-01 sutarties pakeitimo, o atsakovas, būdamas vienintelis Trakų rajono atliekų tvarkytojas, be pagrindo atsisakė jas keisti. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, teismas ieškinio netenkino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškinį patenkinti.
1) pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog apelianto ir atsakovo sudarytos sutarties dėl atliekų deponavimo sąvartyne nuostatos negali būti vertinamos CK normų, reglamentuojančių viešąsias sutartis, kontekste, neatsižvelgė į CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatas. Apeliantas teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad atliekų tvarkymo sutartis bei atsiskaitymai pagal sutartį buvo vykdomi jau įsigaliojus CK, nuo CK įsigaliojimo dienos šalių santykiams neabejotinai yra taikytinos viešąsias sutartis reglamentuojančios teisės normos. Nepaisant to, jog atliekų tvarkymo sutartis buvo vykdoma ir kelis mėnesius iki CK įsigaliojimo, tai nepaneigia atsakovo pareigos atlyginti nuostolius už atliekų tvarkymo sutarties vykdymo laikotarpį iki CK įsigaliojimo. Argumentai dėl to, ar šalių sudaryta sutartis laikytina viešėja sutartimi ir ar šios sutarties nuostatos atitinka viešosioms sutartims keliamus reikalavimus, laikytini teisiškai reikšmingais šioje byloje. Apelianto nuomone, jo ir atsakovo sudaryta sutartis yra laikytina viešąja sutartimi, todėl įsigaliojus CK sutartis turėjo būti vykdoma laikantis CK 6.161 str. 4 d. nustatyto įpareigojimo, t.y. atsakovas, kaip viešųjų paslaugų teikėjas, privalėjo užtikrinti vienodas paslaugų teikimo sąlygas tos pačios kategorijos klientams;
2) pirmosios instancijos neišsamiai ištyrė byloje esančias aplinkybes, bei netinkamai aiškino CK 6.161 str. nuostatų turinį. Apelianto nuomone, nėra jokių teisės aktų, kurie ginčo laikotarpiu būtų suteikę teisę atsakovui taikyti skirtingus atliekų priėmimo deponavimui į sąvartyną įkainius. Tokių įstatymų ar kitų teisės aktų bylą nagrinėjęs teismas taip pat nenustatė. Ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl to, ar rūšiuotas ir nerūšiuotas atliekas deponavimui į sąvartyną vežančius atliekų tvarkytojus galima laikyti atskiromis vartotojų grupėmis. Ieškovas pažymi, jog 21,69 Lt su PVM įkainio už vienos tonos mišrių komunalinių atliekų šalinimą sąvartyne taikymas buvo išimtis, o ne bendra praktika, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad beveik visoms įmonėms šalinančioms atliekas sąvartyne buvo taikomas 18,96 Lt įkainis už vieną pristatytą toną atliekų, o 21,69 Lt įkainis buvo taikomas tik 2 bendrovėms – apeliantui ir SP AB „Vilniaus specialus autotransportas“. Apelianto nuomone, nėra pagrindo daryti išvados, kad daugelis kitų įmonių sutartyse taip pat turėjo koeficientą 4,55 ir dėl to, toks koeficientas negali būti laikomas diskriminaciniu. Be to, tai, jog koeficientas 4,55 buvo taikomas tik keliems subjektams pristatantiems atliekas deponavimui sąvartyne, nepaneigia tokio koeficiento diskriminacinio pobūdžio apelianto atžvilgiu, nes atsakovas galėjo nepagrįstai diskriminuoti ne tik apeliantą, bet ir kitus atliekų tvarkytojus. Apeliantas teigia, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nebuvo pagrindo skirstyti atliekų tvarkytojų į rūšiuojančius ir nerūšiuojančius atliekų. Kartu tai įrodo, jog apeliantui taikytas 21,96 LT su PVM tarifas yra nepagrįstas. Taigi atsakovo veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, byloje buvo įrodytas;
Žemesnės instancijos teismas
3) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas nepatyrė nuostolių. Teigia, kad pagal ieškovo ir atsakovo sudarytos Atliekų tvarkymo sutarties nuostatas, apeliantas už vienos tonos atliekų šalinimą sąvartyne mokėjo 21,69 Lt įkainį. Susiklosčius tokiai situacijai, skirtumą tarp kainos, kurią apeliantas faktiškai sumokėjo taikant koeficientą 4,55 ir kainos, kurią apeliantas būtų sumokėjęs taikant koeficientą 3,98, privalėjo padengti savo pelno sąskaita. Apeliantas savo nuostoliais laiko permokėtą kainos dalį arba kitaip tariant, negautą pelno dalį. Teigia, jog byloje esančių įrodymų pakanka nustatyti, kokią kainą už atliekų šalinimą atsakovui mokėjo apeliantas, kokią kainą jis būtų mokėjęs taikant tokį patį koeficientą, kaip ir kitoms įmonėms, bei kad į atliekų turėtojų mokamą kainą buvo įskaičiuotas 18 Lt už toną sąvartyno mokestis. Taigi nėra pagrindo teigti, jog apeliantas neįrodė aplinkybių, kuriomis rėmėsi. Teigia, jog atsakovas privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog visas apelianto mokėtas mokestis buvo įskaičiuotas į atliekų turėtojų mokamą atliekų tvarkymo paslaugos kainą. Tačiau atsakovas tokių įrodymų nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįrodė reikalaujamų priteisti nuostolių;
4) pirmosios instancijos nepagrįstai padarė išvadą, jog būtent apeliantas privalėjo kreiptis į atsakovą ir reikalauti vienodų sąlygų su kitais atsakovo klientais. Teigia, kad paslaugų teikimo sąlygų bei kainų nustatymas yra paslaugų teikėjo prerogatyva, todėl pareiga užtikrinti, kad visiems klientams būtų taikomos vienodos sąlygos, tenka būtent viešųjų paslaugų teikėjui. Teigia, kad pagal byloje esančius įrodymus nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliantas pats nebuvo suinteresuotas sutarties sąlygų pakeitimu ir nepagrįstai delsė dėl to kreiptis į atsakovą. Pažymi, jog jam nebuvo žinomos priežastys, kodėl jam yra taikomas kitoks atliekų šalinimo sąvartyne įkainis, negu kitoms įmonėms, o apie UAB „Vilniaus sąvartynas“ protokolą ir skirtingus įkainius rūšiuotoms ir nerūšiuotoms atliekoms apeliantui tapo žinoma tik šios bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, net ir pradėjęs rūšiuoti atliekas apeliantas negalėjo kreiptis į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, nes nežinojo, jog ši aplinkybė gali būti pagrindas sutarties įkainiui pakeisti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „VAATC“ prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad sutartis buvo sudaryta iki CK įsigaliojimo, t.y. nesant viešųjų sutarčių teisinio reglamentavimo, todėl sutartis objektyviai negalėjo būti sudaryta laikantis viešąsias sutartis reglamentuojančių teisės normų, kurios sutarties sudarymo metu neegzistavo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog ieškovui taikytas koeficientas 4,55 buvo taikomas ir kitoms įmonėms, pristatančioms nerūšiuotas atliekas. Apelianto argumentai, jog į bylą pateiktos sutartys, sudarytos ginčo laikotarpiu, patvirtina, jog buvo taikomas 18,96 Lt už toną atliekų šalinimo sąvartyne įkainis, nepatvirtina apelianto reikalavimų pagrįstumo. Pažymi, jog apelianto nurodytos sutartys yra sudarytos žymai vėliau. Be to, šias sutartis sudarę asmenys į sąvartyną pristatydavo rūšiuotas atliekas.
Atsakovas, vykdydamas Sutartį, vadovavosi visomis sutarties nuostatomis. Kadangi sutarties galiojimas nebuvo sustabdytas, Sutartis yra galiojanti, nėra teisinio pagrindo atlyginti ieškovo nurodomus tariamus nuostolius, atsakovui vykdant sutartį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, jo elgesio teisėtumas pašalina prielaidas civilinei atsakomybei taikyti. Teigia, jog apelianto reikalavimas dėl nuostolių priteisimo pagrįstai buvo atmestas kaip nepagrįstas. Be to, ieškovas nepatyrė reikalaujamų priteisti nuostolių, o jeigu ir patyrė, tai jų neįrodė. Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių, jog visos išlaidos, susijusios su atliekų deponavimu sąvartyne, yra įtrauktos į galutinę paslaugos kainą vartotojams.
Teigia, jog tai, kad savivaldybė nustato atliekų tvarkymo tarifus, nereiškia, jog juos nustatant neatsižvelgiama į atliekų deponavimo sąvartyne kaštus. Jei į atliekų deponavimo sąvartyne kaštus savivaldybė neatsižvelgė, apeliantas galėjo kreiptis dėl nustatyto tarifo padidinimo. Apelianto argumentai, jog jis į sąskaitas vartotojams įtraukė tik 18 Lt už toną dydžio mokestį, prieštarauja elementariai verslo logikai, o jokie įrodymai, patvirtinantys šią aplinkybę, nėra pateikti.
Atsakovo nuomone, nepaisant to, kokios rūšies sutartis buvo sudaryta, apeliantui manant, jog jam taikytinas kitas koeficientas, jis turėjo teisę kreiptis dėl sutarties pakeitimo, tačiau to nepadarė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl viešųjų sutarčių nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams.
Prievoliniai teisniai santykiai tarp šalių susiklostė 2001-01-02 sudarytos Atliekų tvarkymo sutarties pagrindu. Tai yra, šių santykių atsiradimo pagrindas- sutartis, sudaryta iki 2000-07-18 redakcijos Civilinio kodekso įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 str.). Sprendžiant klausimą, ar šios sutarties atžvilgiu taikytinos Civilinio kodekso 6.161 str. nuostatos dėl viešųjų sutarčių, aktualios Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4, 41,43 straipsnių normos, jų aiškinimas bei taikymas praktikoje. Bendroji naujojo Civilinio kodekso normų taikymo taisyklė nustatyta Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1 d.: šis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Civilinio kodekso normų taikymo prievoliniams teisiniams santykiams klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 str. normos, kuriomis remiantis, Civilinis kodeksas taikomas prievoliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems po Kodekso įsigaliojimo, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis (aptariamo straipsnio 1 dalis). Apeliantas remiasi šio starispnio 3 dalimi, nustatančia, kad jeigu sutartinė prievolė vykdoma įsigaliojus Civiliniam kodeksui, jos vykdymą reglamentuoja šio kodekso normos. Šio kodekso normos taip pat taikomos perleidžiant reikalavimo teisę, perkeliant skolą, atsiskaitymams bei kitokiems veiksmams, kurie atliekami įsigaliojus šiam kodeksui. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi kita Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo norma, skelbiančia, jog Civilinio kodekso šeštosios knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimų, taip pat dėl jų teisinės registracijos taikomos toms sutartims, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui (43 straipsnis). Sprendžiant, kuri įsigaliojimo įstatymo norma taikytina nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą, aktualu nustatyti, kokį teisinį santykį (sutarčių sudarymą ar jų vykdymą) reglamentuoja Civilinio kodekso 6.161 str., konkrečiai imant, šio straipsnio 4 dalis, kuria remiasi apeliantas. 1964 m. redakcijos Civiliniame kodekse viešosios sutartys, kaip atskira sutarčių rūšis, nebuvo numatytos, nebuvo reglamentuota jų sudarymo bei vykdymo tvarka. Tokią sutarčių rūšį numačius Civiliniame kodekse, visos sutartys, kurios atitinka šio kodekso 6.161 str. 1 d. numatytą dispoziciją, priskiriamos viešųjų sutarčių kategorijai. Civilinio kodekso 1.161 str. 2-5 dalys apibūdina, kaip, kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka turi būti sudaromos viešosios sutartys, kaip tokiose sutartyse nustatoma prekių ir paslaugų kaina. Aiškinat šias teisės normas tiek lingvistiniu, tiek sisteminiu būdu, akivaizdu, jog visos šio straipsnio dalys apibrėžia viešųjų sutarčių sudarymo, bet ne jų vykdymo tvarką, vadinasi, sprendžiant dėl Civilinio kodekso 6.161 str. galiojimo sutartims, sudarytoms iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, turi būti taikomos Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 str. nuostatos. Apeliantas spekuliatyviai akcentuoja Įsigaliojimo įstatymo 41 str. 2 d. nuostatą dėl jos taikymo atsikaitymams, kadangi paslaugos kaina, nustatyta sutartyje, yra ne atsikaitymo tvarkos dalykas. Paslaugos kaina yra savarankiška sutarties sąlyga, kuri nustatoma šalių susitarimu, tuo tarpu atsiskaitymas (jo būdas, terminai, tvarka) tėra sąlygos dėl kainos įgyvendinimo forma. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl viešųjų sutarčių nuostatų netaikymo ginčo sutarčiai yra visiškai pagrįsta ir teisinga.
Teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-04-10 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2002 m. nagrinėjamu atveju negali būti vadovaujamasi dėl visiškai skirtingų faktinių aplinkybių: toje byloje Civilinio kodekso 6.161 str. nuostatų taikymas buvo nagrinėjamas visiškai kitu aspektu, nei šioje byloje- dėl šios normos santykio su Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktu, be to, toje byloje sutarties šalis (paslaugos pirkėjas) kreipėsi dėl sutarties sąlygų nustatymo (pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija paliko galioti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus, kuriais ieškinys buvo atmestas), tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sutarties šalis (ieškovas) net nesikreipė dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apelianto nurodomoje nutartyje nėra analizuojamas Civilinio kodekso 1.161 str. normos galiojimo ar taikymo klausimas sutarčiai, sudarytai iki Civilinio kodekso įsigaliojimo.
Dėl ieškovo nuostolių.
Apeliantas nurodo, jog jo nuostolius sudaro skirtumas tarp kainos, kurią jis mokėjo atsakovui ir tos, kurią būtų mokėjęs, jeigu jam būtų taikomas vienodas koeficientas su kitais atliekų vežėjais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovui nustatytas perskaičiavimo koeficientas (taigi, ir kainos tarifas) buvo nustatytas remiantis ne diskriminaciniais, o objektyviais kriterijais. Šie skirtingi koeficientai buvo nustatyti atsižvelgiant į tai, ar pristatomos atliekos buvo rūšiuotos, ar nerūšiuotos. Apeliantas neginčija, sutartimi buvo įsipareigojęs mokėti 4,04 Lt ir PVM dydžio mokestį už kubinį metrą atliekų (sutarties 3.1 punktas- 1 t., b.l. 17)), atsiskaitymui taikyti 4,55 koeficientą pervedimui iš svorio į tūrio vienetus (sutarties 3.2 punktas), kad vežė į sąvartyną nerūšiuotas atliekas, taip pat- kad nebuvo objektyvios galimybės tiksliai išmatuoti atliekų kiekį kubiniais metrais ir būtent dėl to sutartyje buvo numatytas ir realiai taikomas pervedimo iš svorio į tūrio vienetus koeficientas. Jokių argumentų, išskyrus tuos, kurie susiję su viešųjų sutarčių sudarymo bei vykdymo tvarka, kodėl atsakovas neturėjo teisės nustatyti skirtingus koeficientus rūšiuotoms ir nerūšiuotoms atliekoms, apeliantas nenurodė, tuo tarpu, kaip minėta, ginčo sutarčiai Civilinio kodekso 1.161 str. nuostatos negali būti taikomos. Būtent tokia kaina ir toks koeficientas, kokie buvo nustatyti sutartyje, ieškovo atžvilgiu ir buvo taikomi, priimant iš jo atliekas (pažymėtina, kad taikomas koeficientas ieškovui buvo sumažintas, jam pradėjus vežti į sąvartyną rūšiuotas atliekas), todėl nėra pagrindo rūšiuotų ir nerūšiuotų atliekų kainos skirtumą traktuoti kaip ieškovo nuostolius. Aplinkybė, kad, remiantis į bylą pateiktomis sutartimis, tokia sutartinė atliekų šalinimo kaina be apelianto buvo taikoma tik bendrovei ,,Vilniaus specialusis autotransportas“, nepaneigia atsakovo nurodomos aplinkybės, jog kitos bendrovės į sąvartyną pristatydavo rūšiuotas atliekas ir dėl tos priežasties joms buvo taikomas mažesnis perskaičiavimo iš svorio į tūrio vienetus koeficientas. Kaip minėta, toks koeficientas pradėtas taikyti ir ieškovui, šiam pradėjus pristatomas atliekas rūšiuoti. Apeliantas neįrodė, jog buvo pagrindas ginčo laikotarpiu jam taikyti koeficientą 3,98 vietoje sutartyje nustatyto koeficiento 4,55, todėl sutarties sąlygų vykdymas negali būti traktuojamas kaip neteisėti sutarties šalies (šiuo atveju- atsakovo) veiksmai, o ieškovo negautas pelnas tokioje situacijoje teismo pagrįstai buvo vertinamas kaip jo paties verslo rizika, nesikreipiant į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tarifo, skaičiuojamo gyventojams, padidinimo ar teikiamos gyventojams bei gaunamos iš atsakovo paslaugos pobūdžio pakeitimo (rūšiuotų atliekų šalinimo, vietoje nerūšiuotų).
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas teisiškai reikšmingas byloje aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, pagrindų panaikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra nustatyta (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Netenkinant apeliacinio skundo, atsakovui iš ieškovo priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93, 98 str.), tačiau, atžvelgiant į Civilinio proceso kodekso 98 str. 2 d. nuostatą, kad priteisiamos išlaidos neturi būti didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šiuo atveju, nors pateikti įrodymai apie 2268,75 Lt dydžio išlaidas, priteistina 1320 Lt išlaidų suma (1200 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir 120 Lt už vieną atstovavimo teisme valandą) (Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.11, 8.18 punktai).
Remiantis Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92 bei 96 str., iš apelianto valstybei priteisiamos procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimo (pašto) išlaidos- 7,05 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
nutarė:
Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ atsakovui UAB „VAATC“ 1320 Lt (tūkstantį tris šimtus dvidešimt litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Priteisti iš ieškovo UAB „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“ valstybei 7,05 Lt (septynis litus ir penkis centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (įmokos kodas 5660).