- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-09
- Bylos Nr.
- I-1292-1063/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04292-17-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- R. S., R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R..S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d. Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Buvo kalinamas su dar trimis, kartais dviem suimtaisiais. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pilve turi išvaržą, todėl kreipėsi į medikus dėl operacijos atlikimo, tačiau pareiškėjo per tą laiką niekas neišoperavo ir jam teko gyventi su dideliu skausmu. Nuėjus pas daktarus buvo išrašomi tik tam tikri vaistai nuo skausmo.
Pabrėžė, jog kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė dvasinius, psichologinius išgyvenimus, diskomfortą. Patirtą žalą grindė nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų pažeidimais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio prašė skundą patenkinti.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 12–18) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, kad iš duomenų matyti, jog plotas vienam asmeniui kamerose nebuvo pažeistas.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. lapkričio 10 d. buvo kalinamas perpildytose kamerose, taip pat jam nebuvo suteiktas tinkamas medicininis gydymas.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Remiantis Civilinio kodekso 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas).
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Ši pozicija atspindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (EŽTT 2009-07-30 sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010-04-08 sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kamerose buvo patalpintas nepažeidžiant teisės aktais nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto (3,6 kv. m.) reikalavimo. Šios aplinkybės nustatytos atsižvelgiant į kamerose esančio sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m.). Minėta, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai konstatuojami neteisėti veiksmai, neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėjui dėl šios skundo dalies (ploto vienam asmeniui kameroje neužtikrinimo) Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų neįrodžius, skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad jam Lukiškių TI-K taip pat nebuvo užtikrintas tinkamas gydymas. Pareiškėjas turi išvaržą, todėl kreipėsi dėl atitinkamo gydymo skyrimo, tačiau pareiškėjui buvo išrašomi tik vaistai nuo skausmo.
Pažymėtina, kad prieštaravimų dėl pažeistų paciento teisių ar teisėtų interesų nagrinėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Minėto įstatymo 13 straipsnis nustato, kad pacientas turi teisę į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje reglamentuota, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka (1 dalis); pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (2 dalis); Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (3 dalis). Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Taigi, klausimas dėl žalos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, nes sveikatos priežiūros paslaugų teikimas negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, o ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-376/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-639-556/2015). Pažymėtina, jog Specialioji teisėjų kolegija, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, teismingumo taip pat laikosi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartis byloje Nr. T-69/2009, 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis byloje Nr. T-110/2013).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su jam netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis Lukiškių TI-K (pareiškėjas prieštarauja dėl jam netinkamai suteikto gydymo – išrašant tik vaistus nuo skausmo). Kaip jau minėta, šių aplinkybių vertinimas priklauso ne administracinių, o bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai, kadangi teisinius santykius, atsiradusius dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reguliuoja ne viešosios teisės normos, o civilinio teisinio pobūdžio sveikatos apsaugos įstatymų normos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 12 straipsniu pareiškėjui išaiškintina, kad dėl netinkamo gydymo paslaugų teikimo pareiškėjas pirmiausia turi kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Gavus minėtos institucijos sprendimą ir nesutinkant su juo teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjas turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nesilaikydamas tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, skundas dalyje dėl reikalavimo priteisti neturinės žalos atlyginimą, kuris kildinamas iš galimai netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, paliekamas nenagrinėtas (ABTĮ 105 straipsnio 1 punktas). Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas (2014 m. gegužės 16 d. nutartis Nr. A-858-338/2014, 2017 m. kovo 27 d. nutartis Nr. A-968-502/2017).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. S. skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl galimai netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, palikti nenagrinėtą.
Išaiškinti pareiškėjui R. S. teisę dėl galimai netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kreiptis su rašytiniu pareiškimu į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.