Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-03-21 · Civilinė byla Nr. 2A-156-619/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-21
Bylos Nr.
2A-156-619/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-16171-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andrutė Kalinauskienė, Jūra Marija Strumskienė, Vilija Mikuckienė
Atsakovas
K. I.
Ieškovas
BUAB „Esmic projektas“
Kategorijos
  • 3.3.1.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr.2A-156-619/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16171-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.21.; 2.5.10.5.2.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės, Vilijos Mikuckienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo K. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Esmic projektas“ atstovaujamo bankroto administratoriaus E. R. ieškinį atsakovui K. I. dėl žalos ir nuostolių,

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, nustatė :Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Esmic projektas“ atstovaujamas bankroto administratoriaus E. R. pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo K. I. 142377,14 Lt (36022,11 EUR) žalos atlyginimo bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartimi UAB „Esmic projektas“ iškelta bankroto byla. Administratoriumi paskirtas E. R.. Administratorius tikrindamas įmonės kreditorinių reikalavimų susidarymą nustatė, kad reikalavimai susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. spalio 15 d. Įmonės vadovu nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. vasario 3 d. dirbo K. I., o nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d. – V. I.. Remiantis įmonės finansine atskaitomybe už 2010 m. įmonė turėjo turto už 589609 Lt, tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 628688 Lt, t.y. daugiau nei pusę į balansą įrašytos turto vertės. Pagal įmonės finansinę atskaitomybę už 2009 m. matyti, jog įmonė jau buvo nemoki ir įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nesikreipė ir savo neteisėtu neveikimu padarė įmonės kreditoriams žalą, kuri sudaro 124377,14 Lt. Administratoriaus nuomone, yra visos būtinos sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti pagal ĮBĮ 8 str. 4 d.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas K. I. prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, ieškovas neįrodė visų būtinų atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų. Atsakovas UAB „Esmic projektas“ direktoriaus pareigose dirbo tik nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. vasario 3 d., todėl tik už šį laikotarpį gali būti reikalaujama atsakyti už įmonės veiklą. Pažymėjo, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai, nurodyti įmonės balanse negali būti laikomi pradelstais įmonės įsipareigojimais. Byloje nėra duomenų apie pradelstų įsipareigojimų mąstą ir jų terminų pradelsimą 2009 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad ieškovas neįrodė, kad įmonė 2009 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir atsakovas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus. Spręsti ar įmonė buvo nemoki 2010 m. gruodžio 31 d. nepakanka vertinti įmonės balanso duomenis, kadangi jie neatspindi realios finansinės situacijos, kokie buvo pradelsti įsipareigojimai. UAB „Esmic projektas“ 2010 m. gruodžio 31 d. finansinė būklė neatitiko įmonės nemokumo būklei keliamų reikalavimų. Atsakovas tuo metu kai ėjo direktoriaus pareigas nežinojo ir negalėjo žinoti apie įmonės finansinę padėtį sąlygojusią įmonės galimo nemokumo būseną. Pažymėjo, kad siekiant įrodyti įmonei padarytos žalos dydį, turi būti įrodyta ne bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų apimtis, bet bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, tai yra skirtumas tarp įmonės pradelstų finansinių įsipareigojimų, esant įmonei nemokiai, dydžio ir tarp įmonės pradelstų įsipareigojimų, kurie buvo patvirtinti įmonės bankroto byloje dydžio. Šiuo atveju ieškovas neįrodė kokia apimtimi padidėjo BUAB „Esmic projektas“ skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, kai įmonė buvo nemoki, vadovaujant atsakovui.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui BUAB „Esmic projektai“ iš atsakovo K. I. 36022,11 EUR turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1060,11 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybei. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentus, konstatavo, kad atsakovas vadovaudamas bendrovei ne tik nesiėmė reikiamų priemonių bendrovės mokumui atkurti, bet ir prisiėmė naujų mokestinių įsipareigojimų. Todėl atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas sukėlęs žalą, už kurios padarymą atsakovui kyla civilinė atsakomybė. Atkreipė dėmesį, kad atsakovui 2010 m. balandžio 2 d. jau esant paskirtam įmonės direktoriumi, kaip atidžiam, rūpestingam ir apdairiam vadovui, bendrovės finansinė būklė nemokumas turėjo būti žinomas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas bendrovės vardu 2010 m. lapkričio 19 d. sudarė su UAB „Švenčių studija“ sutartį dėl dekoracijų nuomos, kuria įsipareigojo sumokėti 66205 Lt nuomos mokestį. UAB „Švenčių studija“ pateiktos PVM sąskaitos – faktūros 80108,05 Lt sumai liko neapmokėtos ir jų apmokėjimo terminai pradelsti. Įvertinęs VMI pranešimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonė už 2010 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius nesumokėjo pridėtinės vertės mokesčių viso 65046,70 Lt ir 9669,75 Lt delspinigių, o visi šie mokėjimai pradelsti bendrovei vadovaujant atsakovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas K. I. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad bendrovė jau nuo 2009 m. buvo nemoki, netinkamai taikė ĮBĮ 2 str. 8 p. ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Įmonės balanso eilutėje „per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nereiškia, kad visa šioje eilutėje nurodyta suma yra pradelsti įmonės įsipareigojimai. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė nemokumo kriterijų turėtų būti įrodinėjama ne vien finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis: pirminiais apskaitos dokumentais, sutartimis, duomenimis apie jų vykdymą. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenustatė kokie buvo įmonės pradelsti įsipareigojimai ginčo laikotarpiu. Savo išvadas grindė išimtinai įmonės 2009 m. – 2010 m. balansų duomenimis. Šios bylos įrodinėjimo dalykas – aplinkybės, patvirtinančios, kad ginčo laikotarpiu bendrovės pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balansą įrašytos turto vertės. Ieškovas net nebandė įrodyti kokia bendrovės pradelstų įsipareigojimų suma buvo 2009 m. gruodžio 31 d. ar atsakovo valdymo laikotarpiu. Dėl šios priežasties ieškinys nėra pagrįstas. Dėl to, kad administratoriui nėra perduoti įmonės dokumentai, ir administratorius negali įrodyti minėtų aplinkybių, atsakovas nėra atsakingas, o ieškovas negali būti atleistas nuo įrodinėjimo pareigos. Nesant byloje įrodymų patvirtinančių įrodinėjimo dalyką ieškinys turėtų būti atmestas, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino nepaisydamas šios aplinkybės.Pirmosios instancijos teismas vertindamas bendrovės 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, neatsižvelgė į įmonės pelno (nuostolių) ataskaitą pažeisdamas pareigą vertinti ne pavienius įrodymus, bet jų visumą. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad 2010 m. bendrovė gavo 2,7 milijono pajamų, o bendrovės turtas išaugo iki 0,6 milijono Lt (2011 m. vasario 15 d. bendrovės pelno nuostolių ataskaita). Todėl nėra pagrindo teigti, kad 2009 m. gruodžio 31 d. egzistavusi per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų suma (69317 Lt) patvirtina bendrovės nemokumą.Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iškeliant bankroto bylą įmonės neįvykdyti ir pradelsti įsipareigojimai sudarė 155398,34 Lt. Atsakovui perduodant įmonės valdymą bendrovės pradelsti įsipareigojimai buvo tik 80569,09 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad įmonė turėjo 589609 Lt turto laikytina, kad bendrovė buvo moki visą atsakovo valdymo laikotarpį. Įmonės pajamos sumažėjo bendrovės valdymą iš atsakovo perėmus naujajam bendrovės direktoriui, taip pat sumažėjo darbuotojų skaičius. Bendrovę valdant atsakovui buvo tinkamai tvarkoma bendrovės dokumentacija. 2011 m. paaiškėjo nesąžiningi bendrovės administracijos vadovės veiksmai, t.y. UAB „Esmic projektas“ be pagrindo sumokėjo bendrovės darbuotojos valdomai įmonei UAB „Banksale“ net 200638,32 Lt. Po atsakovo pasitraukimo iš bendrovės direktoriaus pareigų bendrovė dar kurį laiką sėkmingai vykdė veiklą, turėjo ilgalaikes sutartis, kurias vėliau pažeidė debitoriai. Bendrovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad įmonė neabejotinai turėjo galimybę padengti tuo metu buvusius kreditorių finansinius reikalavimus. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog yra visos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovo atsakomybei kilti. Pirmosios instancijos teismui netinkamai nustačius bendrovės nemokumo atsiradimo momentą – nepagrįsta išvada ir dėl neteisėtų ieškovo veiksmų. Net jei ir būtų pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, pirmosios instancijos teismo nustatytas tariamos žalos dydis yra nepagrįstas, kadangi teismas neatsižvelgė, kad dviejų UAB „Švenčionių studija“ pateiktų sąskaitų – faktūrų mokėjimo terminai dar nebuvo praleisti, todėl per atsakovo valdymo laikotarpį atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo nepadengti įsipareigojimai kreditoriams sudaro ne 124377,14 Lt, o 80569,09 Lt.Bendrovės vadovas gali paneigti prezumpciją, dėl kaltės jo veiksmuose buvimo. Pradelstų įsipareigojimų suma kreditoriams (80569,09 Lt) lyginant ją su bendrovės 2010 m. buvusiomis pajamomis (2740016 Lt) ir turtu (589609 Lt) yra nedidelė. Iki tol kol bendrovę valdė atsakovas šių pradelstų įsipareigojimų vėlavimo terminas buvo 1-2 mėnesiai. Atsižvelgiant į bendrovės vykdytą veiklą, apyvartinių lėšų trūkumas šventiniu laikotarpiu, kada vykdoma daug projektų, už juos atsiskaitoma po paslaugų suteikimo. Todėl šių kelių nedidelių mokėjimų vėlavimo 1 – 2 mėn. negalime laikyti bendrovės nemokumą patvirtinančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp kreditorių patirtos žalos ir atsakovo tariamo delsimo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Esmic projektas“ atstovaujamas bankroto administratoriaus prašė jį atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą sprendimą. Pažymėjo, kad ieškinys buvo grindžiamas vien tik kreditorinių finansinių reikalavimų susidarymo pagrindu. Prašoma priteisti suma yra tik pradelsti įsipareigojimai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vienais atvejais žalos dydis gali būti lygus patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumai, kitais tik jų daliai. Šiuo atveju įmonė savo turto neturėjo. Pirmosios instancijos teismas pilnai atskleidė bylos esmę, nustatė, kad įmonė būdama visiškai nemoki prisiėmė naujų įsipareigojimų, kurių neketino vykdyti. Iš visų įsipareigojimų, kurie sudarė 23334,42 EUR net 19067,54 EUR buvo pradelsti. Įvertinus tai, kad įmonė turėjo turto tik už 579,24 EUR, pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui tikrai buvo. Apelianto pateikti nauji įrodymai, tik įrodo, kad atsakovas tikrai žinojo įmonės finansinę padėtį ir kad jį atsakovo vadovavimo laikotarpiu buvo nemoki. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas būtinas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo ir dalyvio (savininko) civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – klausimas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, remdamasis 2010 m. ieškovo BUAB „Esmic projektas“ balansu, konstatavo, kad įmonė jau 2009 m. buvo nemoki ir tai, atsakovui kaip įmonės vadovui turėjo būti žinoma, todėl jis turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovui to nepadarius jo veiksmai laikytini neteisėtu neveikimu sukėlusiu žalą, už kurios padarymą atsakovui kyla civilinė atsakomybė.

Apeliantas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos sprendimu. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumo atsiradimo momentą, neatsižvelgė į tai, kad nėra nustatytas bylos įrodinėjimo dalykas – kokie buvo įmonės pradelsti įsipareigojimai ginčo laikotarpiu, rėmėsi vien tik įmonės balansu už 2010 m., neatsižvelgė į bendrovės pajamas.

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė.

Siekiant nustatyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę ir neteisėtą jo neveikimą, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-344/2014).

Nagrinėjamu atveju sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog momentas, kada atsakovas suprato ar turėjo suprasti, kad įmonės finansinė situacija yra sunki (ji negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais) pirmosios instancijos teismo tinkamai nebuvo nustatinėjama ir šios esminę reikšmę turinčios aplinkybės nebuvo tinkamai ištirtos.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime savo išvadas dėl ieškovo nemokumo grindė išimtinai ieškovo 2010 metų balansu, kuriame yra ir duomenys už 2009 m. Įvertinęs balanse įrašyto turto vertę (73980 Lt) ir palyginęs su per vienerius metus mokėtinomis sumomis ir įsipareigojimais (69371 Lt) nustatė, kad 2009 m. įsipareigojimai buvo didesni negu pusė bendrovės turto ir ji buvo nemoki, todėl konstatavo, kad jau tada atsakovas turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Tačiau, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, įmonės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Įmonės balanse šie duomenys neužfiksuoti, todėl nėra galimybės remiantis vien šiais dokumentais konstatuoti faktą, kada ieškovo pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės ir kaip jie padidėjo. Tuo tarpu sutiktina su apelianto argumentais, jog dėl to, kad administratoriui nėra perduoti įmonės dokumentai ir administratorius negali įrodyti minėtų aplinkybių, atsakovas nėra atsakingas ir ši aplinkybė neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad apeliantas įmonės vadovu buvo tik laikotarpiu iki 2011 m. vasario 3 d., o nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d. V. I..

Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės yra steigiamos, siekiant įgyvendinti pasirinktą verslo modelį ir gauti ekonominę naudą – pelną, todėl jų veikla visada siejasi su tam tikra verslo rizika. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Todėl svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, laikytinas siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, ar įmonės vadovas veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine ūkine veikla.

Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek triplike kėlė klausimą dėl įmonės nemokumo momento atsiradimo ir pradelstų įsipareigojimų jo vadovavimo laikotarpiu, t.y. nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. vasario 3 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių atsakovo argumentų nepasisakė, taip pat nevertintas atsakovo argumentų pagrįstumas dėl to ar yra pagrindas į pradelstų įsipareigojimų už 2010 m. mąstą įtraukti delspinigius už laiku nesumokėtą PVM už 2010 m. bei visą UAB „Švenčių studija“ kreditorinio reikalavimo sumą. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog įmonė ginčo laikotarpiu vykdė veiklą, nevertino įmonės pelno (nuostolių) ataskaitų už 2009 m. ir 2010 m., iš kurių matyti, jog įmonė nors ir turėjo nuostolių, tačiau atsakovo vadovavimo metu pardavimų skaičius nuo 118175 Lt išaugo iki 2740016 Lt. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, jog įmonės finansinę padėtį galėjo lemti ir 2011 m. paaiškėję nesąžiningi bendrovės darbuotojos veiksmai, taip pat pažymėjo, jog dar po atsakovo pasitraukimo įmonė veikė sėkmingai, vien per laikotarpį nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. balandžio 20 d. gavo 52690,60 Lt pajamų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nors formaliai ir konstatavo įmonės nemokumą remdamasis įmonės balansu už 2009 m., tačiau vien šiuo pagrindu remiantis nepakanka konstatuoti atsakovo civilinę teisinę atsakomybę ir neteisėtus veiksmus. Dėl to spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovo nemokumo atsiradimo momento ir atsakovo pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento padarytos netinkamai pritaikius ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, CPK 185 straipsnį ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad su pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento nustatymu yra tiesiogiai susijęs ir atlygintinos žalos dydis. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-567/2014). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2014).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu nustatęs, kad ieškovo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudarė 155398,34 Lt, ir kad bendrovei neturint materialaus turto bendrovė neturi, konstatavo, kad yra pagrindas ieškiniu prašomą 124377,14 Lt sumą priteisti iš atsakovo. Kaip minėta, vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, šiuo konkrečiu atveju 2010 m. balandžio 2 d. – 2011 m. vasario 3 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo jo valdymo laikotarpiu. Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netyrė ir nenustatinėjo šių aplinkybių. Nevertino koks pradelstų įsipareigojimų dydis buvo ieškovo nurodomu įmonės nemokumo momentu, kuomet atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei; kaip išaugo įmonės skolos atsakovo valdymo laikotarpiu ir koks jų santykis su įmonės turimu turtu; ar dėl įmonės skolų išaugimo nėra vėliau ėjusio pareigas įmonės vadovo neteisėtų veiksmų. Tik nustačius ir įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, galėtų būti įvertintas tikrasis žalos dydis nagrinėjamoje byloje.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007; 2008-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; kt.). Remdamasi tuo, kas išdėstyta šioje nutartyje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, materialiosios teisės normas dėl civilinės atsakomybės sąlygų bei Įmonių bankroto įstatymo normas reglamentuojančias įmonės nemokumo kriterijus, todėl liko neatskleista bylos esmė, nenustatytos bylai išspręsti teisiškai reikšmingos aplinkybės ir byla turi būti nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais, vertinant naujus įrodymus, tame tarpe, atsakovo pateiktus apeliacinės instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, kolegijos vertinimu yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismo iš naujo.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėJūra Marija StrumskienėVilija Mikuckienė