Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patrauktos J. M. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jame nesutinkama su atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės. J. M. įsitikinimu, apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi ir jos kaltę grindė G. I. ir V. I. parodymais, nes G. I. anksčiau yra bausta už nedidelį chuliganizmą, padarytą jos atžvilgiu, dėl ko tarp jų santykiai yra įtempti, todėl ji turi siekį ją apkalbti bei jai atkeršyti, o V. I. yra G. I. sesuo, todėl ji turi analogišką interesą ją apkalbėti, jog ji būtų nekaltai nubausta, tuo tarpu kitų jos kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Apeliantės teigimu, kaip tik jos paaiškinimus, kad ji jokio teisės pažeidimo nepadarė, patvirtino A. P., bet teismas nepagrįstai šio liudytojo parodymais nesivadovavo ir juos atmetė.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas Nr. N556-1022/2012).

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad apylinkės teismas ATPK 257 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo principų, nepažeidė, įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, o išvadas padarė remdamasis išsamia bylos duomenų analize. Pripažindamas J. M. kalta padarius jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu iš apeliacinio skundo matyti, kad jame J. M. analizuoja bei atkartoja bylos duomenis, kurie apylinkės teismui nagrinėjant ir priimant skundžiamą nutarimą buvo žinomi ir yra tinkamai įvertinti.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. įstatymo leidėjas aiškiai apibrėžia apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje nagrinėjimo ribas ir nurodo, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgęs į tai bei neperžengdamas apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs faktines bylos aplinkybes bei įvertinęs įrodymus, priėmė pagrįstą procesinį sprendimą. Analizuojant administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis bei skundžiamo nutarimo turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės J. M. veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais jos kaltę padarius jai inkriminuotą teisės pažeidimą. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Nors J. M. savo kaltę dėl jai inkriminuoto pažeidimo padarymo kategoriškai neigė, tvirtindama, kad nurodomu pažeidimo padarymo laiku ji G. I. apskritai nematė, su ja nekalbėjo, todėl jos ir negalėjo išvadinti įvairiais necenzūriniais žodžiais, tačiau aukštesnės instancijos teismas su tuo nesutinka ir pritaria apylinkės teismo pozicijai, kad tokie J. M. paaiškinimai tėra tik jos gynybinė versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės, nes tokia J. M. išsakyta įvykio versija nebuvo patvirtinta jokiais objektyvias įrodymais ar liudytojų parodymais, o priešingai, ji buvo paneigta byloje surinktų įrodymų visuma. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl ta aplinkybė, kad apeliantės pateikiami faktai buvo įvertinti kitaip, nei ji mano esant teisinga, savaime nereiškia, kad buvo netinkamai ištirti ir įvertinti bylos įrodymai bei priimtas nepagrįstas ir neteisėtas procesinis sprendimas. Apeliaciniame skunde nėra jokių naujų reikšmingų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl aukštesnės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu ir vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

ATPK 174 str. numato, kad administracinę atsakomybę užtraukia nedidelis chuliganizmas, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Veikos kvalifikavimą pagal šį straipsnį lemia šie objektyvieji pažeidimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir pažeidimo padarymo vieta. Pažeidimo padarymo vieta yra viešoji vieta – viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent, gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Neteisėto elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Kiekvienu atveju nustatant, ar atitinkami asmens veiksmai atitinka visuotinai priimtinas elgesio normas ir ar tokie veiksmai nepažeidžia kitų žmonių teisių ir teisėtų interesų, reikia vadovautis visuomenėje nusistovėjusiomis nuostatomis. Nedidelis chuliganizmas padaromas tik tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais trikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir norėtų taip veikti.

Kaip minėta, J. M. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad nurodomu pažeidimo padarymo laiku ji G. I. apskritai nematė, su ja nekalbėjo, todėl jos ir negalėjo išvadinti necenzūriniais žodžiais. Tačiau visiškai priešingą J. M. įvardytai įvykių versijai tiek pirminiuose rašytiniuose paaiškinimuose, tiek ir teismo posėdžio metu nurodė G. I. ir V. I.. G. I. teigimu, pas ją tą dieną (2014-11-07) namuose lankėsi sesuo V. I. ir apie 13 val. jos abi ėjo pas netoliese gyvenančią motiną. Joms einant keliuku tarp kelių daugiabučių namų, iš laiptinės išėjusi J. M., eidama link daržo, ją išvadino rusiškai keiksmažodžiais bei pavadino „žiurke“. Kaip liudytoja apklausta V. I. taip pat parodė mačiusi ir tiesiogiai girdėjusi, kaip jai su seserimi G. I. einant pro kiemus, pasirodžiusi J. M. plūdosi įvairiais necenzūriniais žodžiais. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nepagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais, kadangi jos (dėl pirmiau nurodytų priežasčių) yra suinteresuotos apkalbėti J. M., aukštesnės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad abi liudytojos nuo pat pradžių nagrinėjamo įvykio aplinkybes aiškino nuosekliai ir detaliai. Kiekviena liudytoja nurodė tai, ką pati matė ir tiesiogiai girdėjo, jų parodymai tarpusavyje sutapo. Jokių esminių prieštaravimų tarp liudytojų parodymų bei kitos bylos medžiagos nenustatyta, todėl šiuo atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad iš tikrųjų J. M. nebuvus ir nevartojus jokių necenzūrinių žodžių, liudytojos būtų kreipusios į policiją ir nurodžiusios išgalvotas bei tikrovės neatitinkančias aplinkybes, o vėliau šias aplinkybes būtų tvirtinusios pirmosios instancijos teisme, priešingai nei J. M., būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Atsižvelgęs į tai aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtų liudytojų parodymais ir juos laikė patikimais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę patvirtinančiais įrodymais. Išvados dėl liudytojų parodymų patikimumo, juos vertinant kitų byloje esančių duomenų kontekste, nepaneigia ir J. M. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė dėl jos įtemptų santykių su G. I.. Minėtų liudytojų parodymai paneigia apeliantės pateiktą versiją, kad nurodomu pažeidimo padarymo laiku ji G. I. apskritai nematė, dėl ko ir negalėjo jos išvadinti necenzūriniais žodžiais.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su liudytojo A. P. parodymų vertinimu. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai atmetė šio liudytojo parodymus, kurie, jos nuomone, buvo nuoseklūs ir įtikinantys bei patvirtinantys jos parodymus, kad ji tą dieną G. I. nematė, dėl ko ir negalėjo padaryti jai inkriminuoto teisės pažeidimo. Tačiau aukštesnės instancijos teismas šiuo atveju visiškai pritaria apylinkės teismo pozicijai nesivadovauti A. P. parodymais. Kaip matyti iš A. P. parodymų, jis teisme negalėjo nurodyti nei konkrečios dienos, nei konkretaus mėnesio, kada J. M. yra kaltinama pažeidimo padarymu, o tik nurodė tai, jog jie visą laiką būną kartu, todėl ji tikrai negalėjo padaryti šio pažeidimo. Iš tokių liudytojo parodymų akivaizdu, kad jis negali nurodyti svarbių su nagrinėjamu pažeidimu susijusių aplinkybių, nes jam jos nėra žinomos, tačiau kaip J. M. draugas savo parodymais siekia padėti jai išvengti atsakomybės. Be to, liudytojos V. I. ir G. I. parodė, kad pažeidimo padarymo metu buvo tik jos ir J. M., kitų pašalinių žmonių nebuvo, kas taip pat paneigia A. P. parodymus, kad jis su J. M. visą laiką būna kartu, ir tik dar kartą patvirtina jo siekį padėti išvengti atsakomybės savo draugei. Apylinkės teismas skundžiamame nutarime pagrįstai pažymėjo ir tai, jog liudytojas A. P. patvirtino, jog jo santykiai su G. I. yra konfliktiški, taip pat parodė, jog jam yra žinoma, kad tarp J. M. ir G. I. yra buvę konfliktų. Taigi atsižvelgęs į visas pirmiau paminėtas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas šiuo atveju visiškai pritaria apylinkės teismo pozicijai, kad tokie liudytojo A. P. parodymai negali būti laikomi objektyviais ir patikimais bei patvirtinančiais J. M. išsakytą versiją, todėl jais pagrįstai nesiremta.

Necenzūriniai žodžiai yra tokie žodžiai, kurie yra nepadorūs, netinkami sakyti viešai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. M. viešoje vietoje – bendro naudojimo kieme, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Anykščių r., girdint pašaliniam asmeniui – V. I., G. I. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius bei išvadino ją „žiurke“. Neabejotina, kad G. I. atžvilgiu J. M. išsakyta užgaulaus ir žeminančio pobūdžio replika – kreipinys „žiurke“ bei pavartoti necenzūriniai žodžiai viešoje vietoje ir girdint pašaliniam asmeniui negali būti laikomi visuomenėje priimtu reiškiniu, todėl toks elgesys, kurį, akivaizdu, jog J. M. suvokė kaip nepadorų ir neatitinkantį visuomenėje nusistovėjusių elgesio ir bendravimo taisyklių, vertinamas kaip nedidelis chuliganizmas, atitinkantis ATPK 174 str. dispozicijos požymius. Taigi apibendrinus konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju surinktų ir ištirtų įrodymų visiškai pakako išvadai, jog J. M. padarė jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 str. Pažymėtina, kad apeliantei inkriminuojamas veikimas iš chuliganiškų paskatų nekeičia jos padarytos veikos kvalifikavimo ir nedaro jokios įtakos paskirtai bausmei.

Apeliantė, kvestionuodama savo kaltę dėl pažeidimo padarymo, skunde taip pat akcentuoja tai, kad jai buvo neaiškus kaltinimas (neįvardyti necenzūriniai žodžiai, kuriuos neva ji vartojusi), dėl ko nepagrįstai buvo suvaržytos jos teisės gintis nuo tokio jai pareikšto kaltinimo. Tačiau su tokiais skundo argumentais aukštesnės instancijos teismas irgi sutikti negali ir juos laiko bandymu išvengti atsakomybės. Kaip matyti iš J. M. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo, jame apeliantės padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybės aprašytos išsamiai ir aiškiai, J. M. su jai surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu susipažino, jį pasirašė, nenurodė, kad jai suformuotas kaltinamas būtų nesuprantamas. Be to, dėl jai suformuoto kaltinimo J. M. davė paaiškinimus, kurių metu tvirtino, kad jai inkriminuoto teisės pažeidimo ji padaryti negalėjo, nes kaltinime nurodytu laiku G. I. nematė ir su ja nebendravo. J. M. dalyvavo ir teismo posėdyje, tačiau duodama parodymus taip pat nenurodė, jog būtų nesupratusi, dėl kokių savo veiksmų ji yra traukiama administracinėn atsakomybėn. Priešingai, iš J. M. teisme duotų paaiškinimų matyti, kad ji puikiai suprato, apie kokį įvykį kalbama, tvirtino, kad tą dieną buvo su draugu A. P. ir G. I. nematė, dėl ko ir negalėjo jos išvadinti necenzūriniais žodžiais. Be to, J. M. girdėjo G. I. parodymus, kurių metu ji aiškiai įvardijo, kokiais žodžiais J. M. ją išvadino, taip pat aktyviai dalyvavo procese, dėl aptariamo įvykio G. I. užduodama klausimus. Pažymėtina ir tai, kad J. M. G. I. išsakyti necenzūriniai žodžiai yra aiškiai įvardyti skundžiamame nutarime. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo manyti, jog apeliantė nesuprato, dėl kokių savo veiksmų ji yra traukiama administracinėn atsakomybėn, bei teigti, kad buvo suvaržytos jos teisės gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Taigi apibendrindamas aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas pripažinti J. M. kalta padarius pažeidimą, numatytą ATPK 174 str., priimtas išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinus byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.). Skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra tinkamai motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pakankamais įrodymais, todėl laikomas teisėtu ir pagrįstu. Aukštesnės instancijos teismas nenustatė pagrindo, dėl ko skundžiamas apylinkės teismo 2015-01-23 nutarimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas, todėl apeliacinį skundą atmeta, o apylinkės teismo nutarimą palieka galioti nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹⁰ str., 302¹² str. 1 d. 1 p. teismas

nutaria:

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. M. apeliacinio skundo netenkinti ir Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Ši nutartis neskundžiama.