- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-23
- Bylos Nr.
- 1A-137/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Linas Šiukšta, Jonas Algimantas Venckus
- Nuteistasis
- N. B.
- Advokatai
- Arūnas Abraitis
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. B. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. vasario 27 d. apie 12 val., (duomenys neskelbiami), A. D. namuose, neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai, vertė nukentėjusįjį A. D. perduoti 400 litų, šiam nesutikus, panaudojo fizinį smurtą, t.y. suduodamas kirviu A. D. į nugarą ir į ranką, padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, bei kirviu sudaužydamas televizorių „TOSHIBA“, sugadino A. D. priklausantį turtą 100 litų vertės.
Šalies argumentai
Nuteistasis N. B. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas, pripažinęs įrodymų šaltiniu duomenis, jų visapusiškai nepatikrinęs, apkaltinamąjį nuosprendį dėl jo tariamai padaryto turto prievartavimo grindęs tik nukentėjusiojo parodymais, prielaidomis, šiurkščiai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą bei nekaltumo prezumpcijos principą, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.
Teigia, kad 2006 m. kovo 28 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 482/06(05), įvykio vietos apžiūros metu bei policijos išduotoje pažymoje apie kelių eismo taisyklių pažeidimus užfiksuoti duomenys, kuriais teismas rėmėsi priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo būti laikomi jo kaltės įrodymais. Pagrindiniai apelianto argumentai, kodėl minėti duomenys nėra pakankami jo kaltei pagrįsti, būtų tie, kad specialisto tyrimo metu nustatytų sužalojimų (poodinė kraujosruva kairiame žaste, ruožo pavidalo odos nubrozdinimas kairėje nugaros pusėje) pobūdis nėra būdingas sužalojimams, padarytiems kertant kirvio ašmenims (kertant kirvio ašmenimis liktų ne nubrozdinimas, o gili kirstinė žaizda); įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys patvirtina tik tą aplinkybę, jog turtas – televizorius buvo sunaikintas, bet jokiu būdu dar neleidžia daryti išvados, kad sunaikintas kirvuku, rastu įvykio vietoje; policijos pažymoje pateikti duomenys leidžia daryti tik prielaidą, o ne kategorišką išvadą, kokia padaryta apygardos teismo nuosprendyje, kad jis automobiliu BMW 520, valst. Nr. XXX XXX atvažiavo į nukentėjusiojo namus, nes automobilis, kurį nurodė nukentėjusysis, nebuvo surastas ir nepateiktas pastarajam atpažinimui. Apelianto teigimu, policijos pareigūnai taip elgėsi sąmoningai, nes suradus automobilį būtų pasitvirtinę, kad automobilinis BMW 520, valst. Nr. XXX XXX, kurį jis vairavo 2006 m. vasario 20 d., neturi nieko bendro su nukentėjusiojo parodymuose minimu baltu BMW.
Apeliantas skunde nesutinka ir su nukentėjusiojo parodymų vertinimu. Teigia, kad teismas, konstatuodamas, jog nukentėjusiojo parodymai yra teisingi, šis jo neapkalba, nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiojo poziciją proceso metu (nukentėjusysis nesikreipė į policiją, pretenzijų neturi, atleidžia dėl padaryto nusikaltimo, civilinio ieškinio nereiškia). Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis policijai pareiškimą apie tariamą jo (apelianto) padarytą nusikalstamą veiką parašė paragintas A. Ž. , tačiau vėliau supratęs, jog apkalba nekaltą žmogų, iniciatyvos jį nuteisti neberodė, o žala nukentėjusiajam, kadangi televizoriaus savininkė yra A. Ž. , iš viso nebuvo padaryta ir šis reikšti civilinį ieškinį byloje teisinio pagrindo net neturėjo. Apeliantas skunde prašo vertinant nukentėjusiojo parodymus taip pat patikrinti ir įvertinti pastarojo parodymuose nurodytas aplinkybes apie jo (apelianto) aprangą, tariamai atvykusius į nusikaltimo vietą jaunuolius, atsižvelgti, jog nukentėjusysis į gynėjo klausimą – ar kirvukas, gulėjęs ant apkloto, netrukdė miegoti – nieko neatsakė.
Apeliantas skunde tvirtina, kad jo nekaltumą patvirtina liudytojų M. S. , L. K. , R. P. , J. A. parodymai, kurių teisingumu teismas nepagrįstai suabejojo. Teismo išvados, dėl kokių priežasčių negali būti vertinamas M. S. kirvuko atpažinimas teismo posėdyje kaip jo nekaltumo įrodymas, yra prielaidinio pobūdžio, nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Atkreipia dėmesį į tai, kad ir liudytoja A. Ž. iki kirvuko atpažinimo, pastarąjį ne kartą matė, laikė rankose ir tai turėjo būti įvertinta.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad jis teismo neklaidina ir sau palankių versijų nekuria.
Apeliantas skunde daro išvadą, kad byloje nesant tiesioginių ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog jis, neturėdamas teisėto pagrindo, reikalavo perduoti turtą, teismas nepagrįstai jį nuteisė už BK 181 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, jis galėtų būti traukiamas atsakomybėn tik už tuos veiksmus, kurie byloje tariamai yra įrodyti: tariamą televizoriaus sunaikinimą ir tariamą fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau ir teismui nustačius, kad jis, tariamai sunaikindamas televizorių, padarė nusikalstamą veiką, ši veika nors formaliai ir atitiktų nusikaltimo numatyto BK 187 straipsnyje (turto sunaikinimas ir sugadinimas) požymius, tačiau jis negalėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl veikos mažareikšmiškumo (nukentėjusysis parodė, kad dėl televizoriaus sunaikinimo padaryta žala yra 100 Lt). Tokia tariama veika jam galėtų užtraukti tik administracinę atsakomybę pagal ATPK 50³ straipsnį. Taip pat teismui nustačius, kad jis, tariamai suduodamas kirviu smūgius nukentėjusiajam, pastarajam padarė nežymų kūno sužalojimą, atsižvelgiant į tai, kad ši veika turi BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos – BK 140 straipsnyje – požymių, vadovaujantis BPK 417 straipsnio nuostatomis, turėtų būti pereita iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo N. B. apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje esančių faktinių duomenų pakanka N. B. kaltei įrodyti: nukentėjusiojo A. D. parodymai (b. l. 193-195); liudytojos A. Ž. parodymai (b. l. 198); specialisto išvada Nr. G482/06(05) (b. l. 34-37); įvykio vietos apžiūros protokolas (b. l. 8-9, 10-11); daikto apžiūros protokolas (b. l. 12, 14); specialisto išvada Nr. 24 (b. l. 16-22); specialisto išvada Nr. 3176 (b. l. 55-56); pažyma apie kelių eismo taisyklių pažeidimus (b. l. 44-47); informacija apie kelių transporto priemones, pateikta iš VĮ ,,Regitra“ duomenų bazės (b. l. 48). Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, Nukentėjusiojo A. D. parodymai nuoseklūs, išsamūs, iš esmės sutampantys tarpusavyje su liudytojos A. Ž. parodymais ir kita bylos įrodomąja medžiaga.
Pirmosios instancijos teismas neturėjo priežasties nesiremti nukentėjusiojo A. D. tvirtinimu, kad N. B. atvyko baltos spalvos ,,BMW“ automobiliu, reikalavo perduoti 400 litų, nesutikus sudavė kirviu į nugarą ir į ranką, sudaužė televizorių ,,TOSHIBA“. Faktą, kad įvykio metu A. D. buvo sužalotas, sudaužytas televizorius, patvirtino liudytoja A. Ž. , įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys bei specialisto išvada Nr. 24. Ši nustatė A. D. poodinę kraujosruvą kairiame žaste, ruožo pavidalo įbrėžimą – nubrozdinimą kairėje nugaros pusėje ir sužalojimo padarymo mechanizmą ne mažiau dviejų smūgių poveikyje galimai kirvio ašmenimis bei kirvio pleišto šonu (b. l. 34). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo rastas ir išimtas sudaužytas televizorius ,,TOSHIBA“ (b. l. 8-9). Daikto apžiūros protokole pažymėta, kad apžiūrint kirvį ant jo buvo rasti rankų pėdsakai, kurie nukopijuoti daktiloplokštelėmis Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, taip pat ant sterilaus tampono paimti biologiniai pėdsakai (b. l. 12-13). Specialisto išvadoje Nr. 24 konstatuota, jog rankos piršto pėdsakas, rastas ir nukopijuotas daktiloplokštelėje Nr. 3, yra paliktas N. B. dešinės rankos nykščio pirštu (b. l. 17). Specialisto išvadoje Nr. 3176 nurodyta, jog tikimybė, kad žmogaus biologiniai pėdsakai, rasti ant tirti pateiktų tamponų su nuoplovomis nuo kirvio, priklauso N. B. , yra ne mažesnė nei 99,999999999999% (b. l. 5,6).
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, juos patikrino teisiamajame posėdyje ir įvertinęs jų visetą bei nurodęs, kuriais įrodymais grindžia nuosprendį, taip pat paaiškinęs, kodėl atmeta nuteistojo N. B. , liudytojų M. S. , L. K. , R. P. , J. A. parodymus, padarė motyvuotą išvadą apie N. B. kaltumą prievartavus turtą, panaudojant fizinį smurtą ir sugadinant svetimą turtą. Pastaruosius du veiksmus nuteistasis atliko tam, kad priverstų nukentėjusįjį perduoti turtą – 400 Lt. Kaip ir būdinga turto prievartavimui, nuteistasis, versdamas perduoti turtą, nurodė reikalavimo motyvą ir priežastį (,,mušdamas tave pirtyje užsigavau ranką ir už tai turi duoti pinigų“) (b. l. 194). A. D. atsisakius įvykdyti reikalavimą, nuteistasis N. B. , kad priverstų nukentėjusįjį perduoti 400 litų, sužalojo jo nugarą ir ranką, sudaužė televizorių, panaudodamas kirvį. Tokia veika atitiko BK 181 straipsnio 2 dalies sudėtį. Darytina išvada, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Nuteistasis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl įrodymų vertinimo, prašo juos atsieti vieną nuo kito ir vertinti pagal jo pateiktą variantą, tačiau įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo išvada, jog N. B. padarė turto prievartavimą, remiasi bylos faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu.
Apelianto argumentus, liečiančius specialisto išvadą Nr. G 482/06 (05), kolegija nepripažįsta pagrįstais. Teismas, be kitų bylos įrodymų, savo nuosprendį grindė teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 482/06 (05). Šis procesinis dokumentas atitiko BPK 90 straipsnio reikalavimus. Specialisto išvadą pateikė A. M. , turinti specialių medicininių žinių ir įrašyta į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą. Specialisto išvada, BPK 20 straipsnio prasme, gali būti priskirta prie įrodymų nustatinėjant kaltę asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką. Aplinkybė, kad šios išvados 4, 5 punktuose į klausimus, ar kūno sužalojimai padaryti tyrimui pateiktu objektu (kirviu), atsakyta ne kategoriškai, o nurodant, kad galėjo būti padaryti kirviu, nėra priežastis nepriskirti šios specialisto išvados prie įrodymų. Deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai (neva kitaip turėtų atrodyti žaizdos, padarytos kirviu), nepaneigia specialistės, turinčios specialių žinių ir įgūdžių, išvados apie sužalojimo padarymo mechanizmą.
Tai, kad nukentėjusysis neišsigalvojo, jog N. B. atvyko į jo namus baltos spalvos automobiliu BMW, patvirtina duomenys iš pažymos apie kelių eismo taisyklių pažeidimus, iš kurių matyti, kad N. B. prieš įvykį 2006 m. vasario 20 d. Rokiškio mieste vairavo automobilį BMW 520 valst. Nr. XXX XXX be privalomo civilinės atsakomybės draudimo (b. l. 44-47). Nukentėjusiojo parodymai sutampa su duomenimis, pateiktais informacijoje apie kelių transporto priemones, iš kurių matyti, kad automobilis BMW 520, valst. Nr. XXX XXX yra baltos spalvos (b. l. 48). Visais paminėtais duomenimis pagrįstai paneigti nuteistojo N. B. parodymai, jog jis niekada nevairavo baltos spalvos automobilio BMW ir 2006 m. vasario 27 d. pas A. D. nebuvo bei nepadarė nusikalstamos veikos. Ta aplinkybė, kad byloje liko nenustatyti du asmenys, buvę kartu su nuteistuoju jam darant nusikalstamą veiką, nepaveikė nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad jie su nuteistuoju nebendrininkavo ir jokių nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko. Pagaliau visiškai nereikšminga bylai aplinkybė, kad neieškotas automobilis ir jo tikrasis savininkas. Byloje pakankamai surinkta duomenų, paneigiančių nuteistojo parodymus, kad niekada nevažinėjo baltos spalvos automobiliu BMW ir todėl negalėjo atvykti į nusikaltimo padarymo vietą.
Teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo parodymus. Jis padėjo nustatyti tiesą byloje ir išaiškinti kaltininką. Jo parodymai neturėjo būti kritiškai vertinami dėl to, kad jis pareiškimą parašė paragintas A. Ž. , teisiamajame posėdyje pareiškė atleidžiąs nuteistajam, atsisakė pareikšti civilinį ieškinį.
Nukentėjusysis, apklausiamas apie įrodinėtinas byloje aplinkybes, apie savo santykius su nuteistuoju, davė nuoseklius parodymus. Jo parodymams būdinga tai, kad jis tiksliai suvokė, įsiminė ir atkūrė faktus, susijusius su nusikaltimu. Jis neturėjo asmeninio suinteresuotumo ar keršto neteisingai apkaltinti nuteistąjį. Todėl kolegija nesutinka su kritišku jo parodymų vertinimu apelianto skunde.
Teismas ištyrė N. B. tik teismo posėdžio metu iškeltą sau naudingą versiją, kad tarytum prieš dvi savaites iki įvykio jis pirtyje bendravo ir buvo susimušęs su A. D. , kuris išvykdamas iš pirties išsivežė kirvuką, ant kurio galėjo būti ir jo pirštų pėdsakų, nes ten ir jis lietė kirvuką, ir nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl atmeta tokius jo ir jo draugų, liudytojų M. S. , L. K. , J. A. , P. P. parodymus, kuriais buvo bandyta pagrįsti N. B. versiją, prieštaraujančią bylos aplinkybėms. Matyti, kad jo iškelta versija prieštarauja net jo paties parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis aiškino, kad su nukentėjusiuoju turėjo konfliktą, kurio nesureikšmino, maždaug prieš vienerius metus, bet ne prieš dvi savaites, ir apie jokį kirvio su galimais jo rankų pėdsakais dingimą net neužsiminė. Teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad tokia versija atsirado teisme siekiant išvengti atsakomybės ir būti nenuteistam.
Apeliantas skunde prašo vertinant nukentėjusiojo parodymus, taip pat patikrinti ir įvertinti pastarojo parodymuose nurodytas aplinkybes apie jo (apelianto) aprangą, tariamai atvykusius į nusikaltimo vietą jaunuolius, atsižvelgti, jog nukentėjusysis į gynėjo klausimą – ar kirvukas, gulintis ant apkloto, netrukdė miegoti, nieko neatsakė. Vėlgi šios skunde nurodytos aplinkybės, neturi esminės reikšmės bylai. Jos deklaratyvios ir nepaneigia nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų dėl nuteistojo kaltumo.
Pirmosios instancijos teisme sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nebuvo padaryta.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam N. B. , vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje ir, kaip to reikalaujama įstatyme, laisvės atėmimo bausmės dydžio parinkimą ir paskyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Dėl to teismo sprendimas paskirti dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę yra aiškiai suprantamas.
Nenustačius BPK 327, 328, 329 straipsniuose nustatytų teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo N. B. apeliacinį skundą atmesti.