- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-19
- Bylos Nr.
- 1A-155-327-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-3-00009-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis, Evaldas Gražys
- Nukentėjusysis
- R. M.
- Kaltinamasis
- D. M.
Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-155-327/2013
Teisėja Daiva Jankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00009-2012-3
2013 m. vasario 19 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas), Evaldo Gražio ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Indrei Stankienei, dalyvaujant apeliantei nukentėjusiajai R. M., išteisintajam D. M., jo gynėjai advokatei Rasai Užkuraitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., R. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. M. R. M. privačiu skundu buvo kaltinamas pagal BK 155 str. 1 d. ir 154 str. 1 d., tai yra tuo, kad 2012 m. sausio 27 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui (toliau – VTAS) pateikė 2012 01 26 skundą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančią R. M. šmeižiančią informaciją, tai yra raštu nurodė, kad ji stengiasi eliminuoti D. M., kaip tėvo dalyvavimą vaikų auklėjime, sistemingai vaikams kalba apie D. M. blogai, jį įžeidinėja, šmeižia, nesudaro sąlygų vaikams su juo bendrauti, naudoja prieš D. M. psichologinį smurtą bei melagingai nurodė, kad ji neužsiima vaikų ugdymu bei yra agresorė.
Taip pat jis buvo kaltinamas pagal BK 155 str. 1 d. ir 154 str. 1 d., tai yra tuo, kad 2012 m. sausio 30 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos VTAS pateikė 2012 01 27 skundą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančią, R. M. šmeižiančią bei įžeidžiančią informaciją, tai yra kad R. M. pasižymi amoraliu elgesiu (santuokos su D. M. metu buvo su kitais vyrais), pasižymi polinkiu į alkoholį ir dėl jos girtavimo buvo kviesti policijos pareigūnai, melagingai nurodė, kad ji pasižymi melavimu ir šmeižimu bei prieš savo vaikus naudoja psichologinį smurtą, kalba vaikams apie D. M. blogus dalykus, įžeidinėja D. M. girdint vaikams, nesudaro sąlygų D. M. bendrauti su vaikais.
Šalies argumentai
R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendį dėl D. M. išteisinimo ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – D. M. pripažinti kaltu pagal BK 155 str. 1 d. ir nuteisti jį 15 MGL (1950 litų) bauda, pripažinti jį kaltu pagal BK 154 str. 1 d. ir nuteisti 15 MGL (1950 litų) bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 3 d., bausmes visiškai sudėti ir paskirti subendrintą bausmę – 30 MGL (3900 litų) baudą. Taip pat R. M. priteisti iš D. M. 10000 litų neturtinei žalai atlyginti.
Skunde apeliantė nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog D. M. nuo 2007 metų VTAS sistemingai teikė melagingą informaciją apie ją, suvokdamas, kad ši informacija neatitinka tikrovės ir tyčia siekdamas ją apšmeižti. Šmeižimo motyvas – siekis po santuokos iširimo pakenkti jai kaip buvusiai sutuoktinei. Pažymi, kad rašydamas 2012-01-26 ir 2012-01-27 skundus D. M. negalėjo nesuvokti to, kad jo informacija yra melaginga ir šmeižikiško pobūdžio, kadangi jis gerai ją pažįsta ir visi iki tol jo rašyti skundai įvairioms institucijoms buvo atmesti. D. M. neabejotinai suvokė, kad tokia informacija neatitinka tikrovės ir žemina jos garbę ir orumą, todėl šią melagingą informaciją siekė paskleisti ir paskleidė tyčia. D. M. teiginiai gali būti objektyviai patikrinti ir įrodyti kaip neegzistuojantys, todėl jie laikytini informacija, šmeižimu ir sudaro nusikaltimų, numatytų BK 155 str. 1 d., 154 str. 1 d., sudėtį. D. M. užgauliai atsiliepė apie jos asmenines savybes ir tai darydamas suvokė, kad viešai ją žemina, tuo norėjo negatyviai įtakoti pasitikėjimą ja kaip asmeniu.
Skunde nukentėjusioji pažymi, kad alkoholio nevartoja visai, viena augina tris vaikus, dirba kiekvieną dieną, ir savaitgaliais, nekilnojamojo turto prekybos srityje, į susitikimus su klientais važiuoja automobiliu. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad ji piktnaudžiauja alkoholiu. Nepilnamečių inspektorė D. B. parodė, kad šeimoje lankydavosi ir nei karto nerado jos girtos ar neprižiūrėtų vaikų. Liudytoja D. B., kaip oficiali pareigūnė bei nešališkas asmuo, paneigė D. M. liudytojo, jo draugo, R. R. parodymus, kad 2007-04-19 ji buvo galimai neadekvataus elgesio ir atsisakė tikrintis girtumą. D. M. raštas „Trumposios žinutės“ negali būti laikomas įrodymu, kadangi nenustatyta, iš ko, kokiu būdu ir kada tariamas žinutes D. M. gavo ir kas šias žinutes rašė. Skunde apeliantė taip pat nurodo, kad ji tinkamai užsiima savo vaikų ugdymu. VTAS atstovė S. P. patvirtino, kad nusiskundimų dėl vaikų netinkamos priežiūros negauta. Vaikų darželio auklėtojos taip pat neišsakė jokių nusiskundimų dėl vaikų nepriežiūros. Be to, D. M. į visus jo skundus bus atsakyta, kad prieš jį ar jų vaikus psichologinis smurtas naudotas nebuvo, to nenustatė jokia institucija. Apeliantė neigia ir D. M. teiginius dėl jos amoralaus elgesio (santuokos metu buvimo su kitais vyrais). Teigia nesanti palaido elgesio moteris, vertina šeimos vertybes. Jų santuoka buvo įregistruota 2005-12-01, tuo metu ji buvo nėščia, sūnus gimė 2006-05-25. Po gimdymo turėjo sveikatos komplikacijų, gydėsi, tuo metu augino dar ir nesenai gimusią vienerių metų dukrą, ją maitino, o nuo 2006-07-10 su D. M. jau negyveno.
Atsiliepimas
D. M. atsiliepime į apeliacinį skundą su skundo argumentais nesutinkama, prašoma nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti ir nuosprendį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir dalyvavimą teismo posėdyje (pateiktas 2012-12-17 surašytas pinigų priėmimo kvitas 800 litų sumai). Atsiliepime nurodoma, kad teismo išvados pagrįstos byloje surinktais įrodymais bei atitinka suformuotą teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad D. M. turėjo motyvą ir tikslą apšmeižti D. M. bei siekdamas tokių tikslų pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją atitinkamoms institucijoms, D. M. tyčia nebuvo nukreipta į nukentėjusiosios R. M. garbę ir orumą. Išteisintojo nuomone, teismo išvada teisinga ir padaryta laikantis procese įtvirtinto rungtyniškumo principo, nes būtent R. M., būdama privati kaltintoja, turėjo pateikti įrodymus dėl jo kaltės ir tyčios.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje apeliantė prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį išteisintojo atžvilgiu.
Išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiosios R. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino, nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes ir nenustatė D. M. kaltės padarius privačiu skundu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, išteisindamas D. M., jo veiksmuose nenustatęs BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas teisingai aiškino šmeižimo sampratą BK 154 str. taikymo aspektu, pagal kurią šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Objektyviai ši veika pasireiškia aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimu laikoma tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas, tai yra tik melagingos informacijos skleidimas. Be to, šmeižiant skleidžiama tokia informacija, kuri gali pakirsti žmogaus reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais. Teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog D. M. savo skunduose VTAS paskleidė ne melagingas žinias, galėjusias paniekinti ar pažeminti privačią kaltintoją, o išsakė savo subjektyvią, nors ir neigiamą, nuomonę apie R. M. elgesį, galintį, jo manymu, pakenkti jų vaikų interesams.
Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro. Į tai atsižvelgdamas apylinkės teismas pagrįstai laikė, kad D. M. VTAS pateiktuose skunduose išsakė tik subjektyvią nuomonę apie nukentėjusiąją, taip pat nurodė iki šiol tarp jų sprendžiamų ginčų dėl vaikų auklėjimo ir bendravimo su tėvu aplinkybes. Nors D. M. skunduose nurodyta netiksli informacija, tačiau toks informacijos pateikimas nepatvirtina fakto, kad skundais buvo siekiama apšmeižti nukentėjusiąją. Pasak išteisintojo, skundus VTAS jis rašė, norėdamas apsaugoti vaikų interesus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. M. skunduose teikiama informacija yra paremta savaip interpretuojamomis, tačiau ir objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis – pačios R. M. rašytais pareiškimais į valstybines institucijas, D. M. skundo pagrindu iškeltos ir nutrauktos privataus kaltinimo bylos duomenimis. D. M. skunduose VTAS išdėstė savo nuomonę, kad motinos neleidimas jam bendrauti su vaikais ilgą laiką ir siekimas uždrausti su jais bendrauti, žinant, kad jam vaikai yra labai svarbūs, rodo, kad R. M. naudoja psichologinį smurtą, o smurtą vartojantis žmogus yra agresorius.
Be to, apeliantė nurodo, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad ji elgėsi amoraliai ir santuokos metu turėjo lytinių santykių su kitais vyrais. Iš bylos duomenų matyti, kad skunduose D. M. nebuvo nurodęs, kad nukentėjusioji turėjo lytinių santykių su kitais vyrais. Išteisintasis teigė, kad R. M. santuokos metu buvo su kitais vyrais. Tai įrodo liudytojo R. R. paaiškinimas, kad 2007-04-14 atvykus į jų namus R. M. buvo tik su chalatu ir su nepažįstamu vyru. To neneigė ir pati R. M.. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad 2007-12-25 R. M. dukra G. L. parašė D. M. trumpąją žinutę, nurodydama, kad „baisu ką mama išdarinėja su tuo vyru“. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad nukentėjusioji R. M. yra turėjusi administracinę nuobaudą už tai, kad vairavo automobilį neblaivi. Apeliacinio skundo teiginiai, kad išteisintasis skunduose ją kaltino dėl netinkamo vaikų ugdymo nepagrįstai, kadangi vaikų nepriežiūros faktų nustatyta nebuvo, nėra pagrįsti, kadangi vaikų ugdymas nelaikytinas vien vaikų nepriežiūra.
Pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to, ar D. M. kreipimaisi, skundai dėl R. M. veiksmų, dėl VTAS veiksmų tiriant jo pareiškimus, buvo pagrįsti, D. M., kreipdamasis į atitinkamas institucijas, buvo įsitikinęs savo teisumu, nors galbūt savaip interpretuodamas ir sutirštindamas savo turimą informaciją apie nukentėjusiosios elgesį, tačiau veikė, jo supratimu, gindamas savo mažamečių vaikų, jo manymu, pažeistas teises. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad D. M. turėjo tikslą pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl nėra pagrindo ir spręsti, kad jis siekė tyčia pažeminti, paniekinti nukentėjusiąją R. M. ar pakirsti kitų asmenų pasitikėjimo ja. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad D. M. neperžengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. numatytos teisės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų.
Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, jog D. M. skundus nagrinėjo ribotas ratas asmenų. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas – tai melagingos informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai atitinkamo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems asmenims. Šiuo atveju apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, taip pat tokių duomenų nenurodė ir apeliantė savo skunde, kad D. M. skundų turinys būtų paskleistas tretiesiems asmenims, nesusijusiems su skundų nagrinėjimu. D. M. pateikė skundus atvirai, nurodydamas savo asmens duomenis, juose išdėstė aplinkybes, kurios jam buvo žinomos, nurodė asmenis (kitus duomenis), kurie galėtų patvirtinti jo nurodytą informaciją. Todėl jo kreipimasis į VTAS dėl jo vaikų motinos elgesio – stengimosi eliminuoti jo, kaip tėvo, dalyvavimą vaikų auklėjime, jo įžeidinėjimo, šmeižimo vaikams girdint, sąlygų vaikams su juo bendrauti nesudarymo, psichologinio smurto naudojimo, melavimo, amoralaus elgesio ir polinkio į alkoholį, nėra tikrovės neatitinkančios ir nukentėjusiuosius žeminančios informacijos paskleidimas, t. y. šmeižimas. D. M. veiksmuose nenustatytas būtinas objektyviosios pusės požymis – informacijos paskleidimas tretiesiems asmenims.
Įžeidimu pagal BK 155 str. 1 d. laikoma veika, kai asmuo viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemina žmogų. Įžeidimas yra neigiamas, nepadorus, užgaulus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimas padaromas tiesiogine tyčia. Nors įstatyme tiesiogiai nenurodyta įvertinimo, veiksmo nepadorumo neigiamos formos, pagal teismų praktiką tik tokia forma išreikšti vertinimai, veiksmai pripažįstami įžeidimu, ir atvirkščiai – padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog D. M. 2012-01-26 skunde nurodyti teiginiai, kad R. M. „stengiasi eliminuoti D. M., kaip tėvo dalyvavimą vaikų auklėjime, sistemingai vaikams kalba apie D. M. blogai, jį įžeidinėja, šmeižia, nesudaro sąlygų vaikams su juo bendrauti, naudoja prieš D. M. psichologinį smurtą, neužsiima vaikų ugdymu bei yra agresorė“, ir 2012-01-27 jo skundo teiginiai, kad R. M. „pasižymi amoraliu elgesiu (santuokos su D. M. metu buvo su kitais vyrais), pasižymi polinkiu į alkoholį ir dėl jos girtavimo buvo kviesti policijos pareigūnai, ji pasižymi melavimu ir šmeižimu bei prieš savo vaikus naudoja psichologinį smurtą, kalba vaikams apie D. M. blogus dalykus, įžeidinėja D. M. girdint vaikams, nesudaro sąlygų D. M. bendrauti su vaikais“, nėra savaime užgaulūs, niekinantys, buvo parašyti visuomenėje priimtina forma, nenaudojant nepadorių formuluočių apie R. M., jos asmenybę. D. M., remdamasis ilgą laiką trunkančiu nesutarimu su savo buvusia sutuoktine ir vaikų motina, jų tarpusavio ginčais teismuose, skundais policijai ir VTAS, padarė savo asmenines išvadas, R. M. elgesį įvertino ir savo neigiamą nuomonę apie jos asmenines savybes išdėstė skunduose. Šiomis aplinkybėmis gali būti suprantamas tam tikras išteisintojo emocinis disbalansas, pasireiškęs jo skundų turinyje. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad D. M. veikoje nėra BK 155 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių.
Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, jog skundus išteisintasis valstybės institucijai pateikė ne tam, kad pažemintų ar apšmeižtų apeliantę, o tokiu būdu bandydamas ginti, jo manymu, vaikų interesus ir pažeistas jo teises. Byloje pateikti duomenys leidžia manyti, jog tarp šios bylos proceso dalyvių – buvusių sutuoktinių – ne vienus metus tęsiasi įvairiose institucijose sprendžiami nesutarimai ir ginčai. Byloje nenustatyta, kad D. M. skundai ir jų turinys buvo motyvuoti tik sąmoningo ketinimo pakenkti privačiai kaltintojai. Nors pretenzijų ir teisių gynimo reiškimo būdas nebuvo nepriekaištingas, bet jis nebuvo nusikalstamas. Teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, jog išteisintojo veiksmuose nėra BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų tiek objektyviųjų, tiek ir subjektyviųjų požymių, todėl D. M. išteisintas pagrįstai.
Nepatenkinus apeliacinio skundo, byloje sprendžiamas D. M. prašymas priteisti išlaidas už advokato pagalbą apeliaciniame procese. BPK 105 str. 6 d. numatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad proceso išlaidas ar dalį jų apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Taigi, įstatymas leidžia tam tikrą atsakomybę už proceso eigą ir/ar rezultatus pritaikyti nukentėjusiajam, iš jo gali būti priteisiamos visos ar dalis proceso išlaidų. Priteisiamų iš nukentėjusiojo apmokėtinų proceso išlaidų dydis priklauso nuo skundo pagrįstumo laipsnio, nukentėjusiojo pozicijos, jo elgesio teisme, privataus kaltinimo bylos sudėtingumo ir apimties, teisinės pagalbos trukmės, advokato darbo laiko, šalių turtinių interesų pusiausvyros ir kitų aplinkybių. Įvertinus šios bylos medžiagos sudėtingumą, apimtį, atsižvelgus į tai, jog nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmetamas, kad apeliacinės instancijos teisme vyko tik vienas teismo posėdis ir išteisintasis pateikė 4 lapų atsiliepimą (rašytinius atsikirtimus) į apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. M. iš R. M. prašoma priteisti 800 litų suma yra teisinga, todėl išteisintojo patirtos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme pripažintinos pagrįstomis ir visos priteistinos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl D. M. išteisinimo nepadarius BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų pagrindė bylos duomenimis ir reikiamai motyvavo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiosios R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš R. M. D. M. 800 (aštuonis šimtus) litų proceso išlaidų.