- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-18
- Bylos Nr.
- A-822-218-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. M.
- Kategorijos
- 13.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo R. M. prašymą dėl Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos sprendimo, išdėstyto jos 2007-05-25 rašte Nr. 01-1.8.8.-127 „Dėl projektavimo sąlygų techniniam projektui rengti“, panaikinimo bei įpareigojimo Kurtuvėnų regioninio parko direkciją nustatyta tvarka išduoti projektavimo sąlygas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2007 m. rugpjūčio 1 d. pateikė prašymą, kuriuo prašo panaikinti Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos sprendimą, išdėstytą jos 2007-05-25 rašte Nr. 01-1.8.8.-127 „Dėl projektavimo sąlygų techniniam projektui rengti“, bei įpareigoti Kurtuvėnų regioninio parko direkciją nustatyta tvarka išduoti projektavimo sąlygas gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai (atstatymui) sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Kurtuvėnų k.v., Laisvučių k., Šiaulių raj. esančioje sodyboje.
Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, jog jis yra miškų ūkio paskirties 1,78 ha ploto žemės sklypo Laisvučių kaime, Šiaulių rajone savininkas. 2005-12-06 Šiaulių apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1389-459-2005 nustatytas juridinis faktas, kad šiame sklype buvo sodyba su gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu, kurių pamatai yra išlikę. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas siekiant gauti leidimą senųjų pastatų vietoje statyti naują gyvenamą namą ir ūkinį pastatą. Minėti statiniai – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)– yra teisiškai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Realizuodamas teismo sprendimą ir Statybos įstatymo 3 str. apibrėžtą statytojo teisę, siekdamas nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir gauti leidimą statybai, kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių, kad gautų projektavimo sąlygų sąvadą statybai senųjų pastatų vietoje. 2007-06-06 raštu Nr. SSA-12 „Dėl projektavimo sąlygų sąvado“ Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius informavo, kad projektavimo sąlygų sąvado parengti negali, nes Kurtuvėnų regioninio parko direkcija projektavimo sąlygų neišdavė, apie tai informavo 2007-05-25 raštu Nr. 01-1.8.8.-127. Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos nurodyti atsisakymo išduoti projektavimo sąlygas motyvai yra nepagrįsti. Nurodyta Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 2d. 4 p. nuostata – draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose – vadovaujamasi nepagrįstai, nes tai prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijams: teismo nustatytas juridinis faktas ir pastatų teisinė registracija įrodo, kad sodyba buvo ir yra, todėl jos nepažymėti regioninio parko tvarkymo schemose nėra jokio pagrindo, nes tai yra esama faktinė padėtis. Siekis vaizduoti, kad sodybos faktiškai nėra, yra nusikalstamas, nes tokiu būdu institucija ir pareigūnai pažeidžia Konstitucijoje nustatytą nuosavybės neliečiamumo principą ir nepagrįstai siekia ją sunaikinti. Analogiška teisės norma, apibrėžianti dar griežtesnės apsaugos teritorijų statybos režimą – Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., nustato, kad statyba draustinių teritorijoje draudžiama – išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Išlikusių ir teisiškai užregistruotų esamų statinių atstatymas (rekonstrukcija) yra apibrėžtas Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 3d., l d. – pagal Vyriausybės patvirtintus regioninio parko nuostatus. Aplinkos ministro 2002-08-10 įsakymu Nr.418 patvirtintame Kurtuvėnų regioninio parko apsaugos reglamente išryškintos ir detalizuotos aukščiau apibrėžtos įstatymų nuostatos: 24 p. Pastatai ir statiniai Kurtuvėnų regioniniame parke projektuojami, statomi ar rekonstruojami atsižvelgiant į vietovės kraštovaizdžio ypatumus bei tradicinės regiono architektūros savitumus, paveldo objektų apsaugos reikalavimus, siekiant: išlaikyti gamtinio bei istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio, gamtinių ir kultūrinių kompleksų bei objektų vertės požymius (24.1. p.); išsaugoti bendrą kraštovaizdžio struktūrą ir jo estetinę vertę, erdvinį raiškumą ir raiškius reljefo bei hidrografinio tinklo elementus (24.2. p.); išlaikyti tradicinės regiono architektūros pobūdį: formas, spalvas ir dydžius, formuoti rekreacinių ir gyvenamųjų vietovių estetini vaizdą (24.3. p.); 28 p. Naujos sodybos, įskaitant ir ūkininko ūkio sodybas, projektuojamos ir statomos tik regioninio parko tvarkymo plane (planavimo schemoje) ir bendrojo planavimo dokumentuose nurodytose teritorijos; 29 p. Rengiant detalųjį planą arba rengiant statybos projektus buvusioms sodyboms atkurti, vietos pastatams statyti gali būti parinktos kitose vietose, nei jie stovėjo anksčiau, tačiau visais atvejais nepažeidžiant vertingų kraštovaizdžio elementų, taip pat laikantis 24 p. išdėstytų reikalavimų. Kitose vietose ne miško paskirties žemėje pastatai gali būti statomi ir tuo atveju, kai buvusiose negalima statyti dėl inžinerinių tinklų, susiformavusių želdinių ir kt.; 41 p. Kurtuvėnų regioninio parko draustiniuose statomiems statiniams taikomi šie reikalavimai: esamose ir buvusiose sodybose, taip pat sodybose, numatytose Kurtuvėnų regioninio parko tvarkymo plane ir/ar draustinių tvarkymo planuose projektuojami ir statomi ne aukštesni kaip vieno aukšto su mansarda gyvenamieji namai ir vieno aukšto priklausiniai, išskyrus atvejus, kai reikia atkurti bei tvarkyti draustinyje esančius kultūros paveldo objektus (nekilnojamąsias kultūros vertybes) arba kai reikia atkurti, formuoti buvusio (iki 1940 m.) užstatymo charakterį, pastatyti apžvalgos ar miškų priešgaisrinio stebėjimo bokštą (41.1. p.); neleidžiama statyti naujų bei plėsti esamų rekreacinių pastatų ir kompleksų, naujų gyvenamųjų namų regioninio parko kraštovaizdžio, geomorfologiniuose, botaniniuose, zoologiniuose, telmologiniuose draustiniuose (41.2. p.); 42 p. Draustiniuose esamas sodybas galima pritaikyti kaimo turizmui ir lankytojams aptarnauti, puoselėjant ir skleidžiant Rytų Žemaitijos (Senosios) etnografines tradicijas. Kaip matyti, Aplinkos ministro 2002-08-10 įsakymu Nr.418 patvirtintas Kurtuvėnų regioninio parko apsaugos reglamentas pagal Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas (13 str., 28 str. ir kt.) yra specialiųjų teisės normų sąvadas, detalizuojantis Saugomų teritorijų įstatymą ir negali jam prieštarauti. Aplinkybė, kad Aplinkos ministerija, kuri Vyriausybei ir Seimui teikė Saugomų teritorijų įstatymo projektą ir aiškinamuosius raštus, tokį teisės aktą patvirtino, įrodo tai, kad esamos (išlikusios) sodybos yra valstybinių parkų tvarkymo schemų sudėtinė dalis. Specialiosios normos detalizuoja tas normas, kuriomis neteisėtai remiasi Kurtuvėnų regioninio parko direkcija ir įtvirtina, kad naujų sodybų (pastatų) statyba, jeigu tai nėra pažymėta tvarkymo schemose – draudžiama, o esamų (buvusių, išlikusių) sodybų atkūrimas – leidžiama ir netgi prioritetinė kultūriniu-istoriniu aspektu veikla. Atsakovo nurodyta Miškų įstatymo 2 str. 3 d. nuostata – miškų ūkio paskirties žemėje statyti statinius ne miško ūkio veiklai draudžiama – vadovaujamasi nepagrįstai: šioje normoje (Miškų įstatymo pagrindinės sąvokos) nėra reglamentuojančių normų, tai yra veiklą reguliuojančių normų, bet yra tik apibrėžta sąvoka – miško žemė, ir tai, ką ji apima, kas į ją įeina, tai yra – pateikta teisinė konstanta. Ši konstanta įeina į kitos teisinės konstantos – miškų ūkio paskirties žemės – sudėtį, apibrėžtą Žemės įstatymo 40 str. 1-5 p. Miškų įstatymo 2 str. 3 d. pateiktas teisinis sąvokos apibrėžimas apima ir sutampa su Žemės įstatymo 40 str. 1-4 p., tačiau 5 p. šią teisinę konstantą praplečia ir tokiu būdu sąvoka „miško žemė“ transformuojasi į sąvoką „miškų ūkio paskirties žemė“. Žemės įstatymo 40 str. 5 p. yra vienintelė ypatybė, skiriant sąvokas Lietuvos teisės sistemoje naudojamas sąvokas „miško žemė“ ir „miškų ūkio paskirties žemė“ – miškuose įsiterpusios kitos žemės naudmenos. Kadangi „žemės naudmenų“ sąvoka teisiškai nebuvo ir nėra įstatymų leidėjo apibrėžta, poįstatyminiuose aktuose ir kasdienėje praktikoje pasitaiko nepagrįsto ir prieštaringo jos naudojimo, ypač atvejais, kai tokiomis žemės naudmenomis yra laikomos esamos į mišką įsiterpusios sodybos – kurios ypač būdingos istoriškai susiklosčiusioje nacionalinėje kultūrinėje aplinkoje, jos giliesiems istoriniams kultūriniams sluoksniams – 9-17 a. gyvenimo kultūrai. Pagal Statybos įstatymo 2 str. 32 d. pateiktą apibrėžimą aiškėja, kad projektavimo sąlygos, kurias turėjo išduoti Kurtuvėnų regioninis parkas, yra: privalomieji reikalavimai, jeigu jie nenustatyti ar nepakankamai išsamiai nurodyti teritorijų planavimo dokumentuose – Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas saugomos teritorijos reglamentas (arba laikinas reglamentas), kurio sąvoka apibrėžta Saugomų teritorijų įstatyme. Taigi, Kurtuvėnų regioninis parkas konkrečiu atveju privalėjo išduoti projektavimo sąlygas, pagrįstas Aplinkos ministro 2002-08-10 įsakymu Nr. 418 patvirtintu Kurtuvėnų regioninio parko apsaugos reglamentu – tai yra pateikti išrašą tų konkrečių šio reglamento nuostatų, taikytinų konkrečiai vietai – esamai sodybai. Iš to yra akivaizdu, kad Kurtuvėnų regioninio parko direkcija pažeidė šią teisės normą ir nepagrįstai panaikino pareiškėjo teisę statyti (rekonstruoti esamą istorinę sodybą). Remiantis tuo prašė reikalavimus tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas nurodė, jog Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorės 2005-03-09 įsakymo Nr. 49V pagrindu yra rengiamas Kurtuvėnų regioninio parko ribų bei zonų ribų ir šio parko tvarkymo planas. Planavimo organizatorius – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, plano rengėjas – VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyrius. Planas yra baigiamojoje rengimo stadijoje derinamas su institucijomis, tikrinamas ir ruošiamas teikti tvirtinimui. Šio specialiojo plano sprendiniai dar neįsigalioję. Kol nėra šio plano, Kurtuvėnų regioninio parko direkcija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-02-15 nutarimu Nr. 247 ”Dėl Kurtuvėnų, Rambyno, Salantų, Veisiejų, Ventos, Žagarės regioninių parkų zonavimo schemų. Kurtuvėnų regioninio parko zonavimo schemos pagrindiniais teiginiais“ bei Kurtuvėnų regioninio parko ir jo zonų ribų planu. Pagal Kurtuvėnų regioninio parko ir jo zonų ribų planą pareiškėjo žemės sklypas patenka į miškų ūkio prioriteto zoną, kuri nėra draustinis. Šioje zonoje pareiškėjo prašyme nurodyta Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nuostata, kad „statyba draustinių teritorijoje draudžiama – išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą)“, netaikytina. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 2 d. 4 p. nuostata valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytuose vietose. 2005-12-06 Šiaulių apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1389-459-2005 nustačius juridinį faktą, kad pareiškėjo minėtame žemės sklype buvo sodyba su gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu, kurių pamatai yra išlikę, pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administraciją prašydamas sąlygų žemės sklypo detaliam planui rengti. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija raštu 2006-01-17 Nr. 1.81-17 pateikė pasiūlymus detaliajam planui rengti, kuriuose neprieštaravo sodybos atkūrimui. Tačiau detalusis planas nebuvo rengiamas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos teisės ir personalo departamento direktoriaus raštu 2006-10-30 Nr. (3-l)-D8-8829 „Dėl statybų miško ūkio paskirties žemėje“, adresuotu Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir išplatintu valstybinių parkų direkcijoms, buvo pateikti išaiškinimai dėl statybų miško paskirties žemėje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimu, Miškų įstatymo 2 str. 3 d. ir minėtame rašte pateiktu išaiškinimu, Kurtuvėnų regioninio parko direkcija raštu 2007-05-25 Nr. 01-1.8.8-127 „Dėl projektavimo sąlygų techniniam projektui rengti“, atsakydama į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos paraišką 2007-05-11 Nr. UA-195, nurodė, kad sodybos su priklausiniais atstatymas ant esamų pamatų Laisvučių kaime, Bubių seniūnijoje, Šiaulių rajone, žemės sklypo Nr.9128/0001:45 Kurtuvėnų k.v., miškų ūkio paskirties žemėje negalimas. Atsižvelgiant į tai prašė prašymo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas leidžia atkurti sodybą draustinyje ant išlikusių sodybos pamatų, kurie gali būti teisiškai neregistruoti, tačiau teismo sprendimu nustatytas tik jų buvimo faktas (9 str. 2 d. 8 p.), tačiau minėtas įstatymas neleidžia atkurti sodybos valstybinio parko teritorijoje (13 str. 2 d. 4 ir 5 p.). Laikantis nuostatos, kad pareiškėjo miško ūkio paskirties sklypas su statiniais yra valstybinio (regioninio) parko teritorijoje, darome išvada, kad Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos atsisakymas išduoti planavimo sąlygas yra teisėtas. Valstybinių parkų (nacionalinių ir regioninių) paskirtis – išsaugoti gamtiniu, kultūriniu požiūriais vertingus kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, išlaikyti gamtos ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius, kultūrinius kompleksus bei objektus, plėtoti mokslo tyrimus gamtos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse, propaguoti ir remti Lietuvos regionų tradicinę gyvenseną, sudaryti sąlygas rekreacijai, pirmiausia turizmui, skatinti ekologiškai patikimą ūkinę veiklą. Saugomų teritorijų įstatyme nustatyta, kai valstybiniai parkai yra įsteigti ypač vertingose teritorijose. Valstybinių parkų teritorijose žemės nuosavybė gali būti valstybinė ir privati (išskyrus valstybiniuose parkuose esančius rezervatus, kurių žemė yra valstybės nuosavybė), tačiau valstybinių parkų draustinių ir rekreacinių zonų žemė yra neprivatizuojama (išskyrus įstatyme numatytas išimtis), be to, valstybiniuose parkuose nuosavybės teise turimo sklypo neleidžiama dalimis parduoti, išnuomoti, įkeisti, dovanoti, išskyrus įstatyme numatytą atvejį. Valstybiniuose parkuose ūkinė veikla ribojama atsižvelgiant į konkrečios valstybinio parko zonos teisinį režimą. Nuosavybės teisės gali būti ribojamos tik įstatymu. Todėl Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (2006-03-14 nutarimas) nustačius, kad Vyriausybės nutarimu patvirtintame Statybų privačioje žemėje reglamente nustatytas statybų miško paskirties žemėje ribojimas nėra paremtas įstatymu ir konstatavus, kad ši teisės norma prieštarauja įstatymui ir Konstitucijai, ji buvo Vyriausybės pripažinta netekusi galios. Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nėra reglamentuota tokio pobūdžio veikla, tai yra pastatų statyba miško ūkio paskirties žemėje. Todėl teisiškai nepagrįstai Kurtuvėnų regioninio parko direkcija vadovavosi Miškų įstatymo teisės normų nuostatomis. Prašė prašymo netenkinti.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, kad naudojant ginčo žemės sklypą, kurio savininkas yra pareiškėjas, turi būti laikomasi šių specialiųjų naudojimosi sąlygų: Miško naudojimo apribojimai, Nacionaliniai ir regioniniai parkai. Nurodytas aplinkybes patvirtina VĮ Registrų centro Šiaulių filialo pažymėjimas, žemės sklypo planas (b.l. 115-116).
2007-04-13, kai pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių dėl projektavimo sąlygų sąvado, statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentavo 1994-11-22 Lietuvos Respublikos miškų įstatymas Nr. I-671(2006-05-31 redakcija) (toliau – Miškų įstatymas) bei 1994-04-26 Lietuvos Respublikos žemės įstatymas Nr. I-446 (2006-08-08 redakcija) (toliau - Žemės įstatymas). Miškų įstatymo 2 str. 3 d. nurodoma miško žemės sąvoka: miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Miškų įstatyme nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai gali būti ant miško ūkio paskirties žemės. Todėl darytina išvada, kad pagal Miškų įstatymą miško ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių inter alia sodybų statyba nėra leidžiama. Žemės įstatymo 26 str. 1 d. 3 p. nurodyta, kad miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriama žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės. Pagal paminėtus teisės aktus miško ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių, taip pat ir sodybų, statyba nėra leidžiama. Konstatuotina, jog statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių inter alia sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-206/2008 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 4(14), 2008).
Kolegijos manymu, nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog aptarti Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatyti ribojimai, ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, draudimai yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimas). Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad Žemės įstatymo 21 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį. Todėl, pareiškėjas žinodamas paminėto įstatymo reikalavimus, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad įstatymas galėtų būti nevykdomas.
Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – Saugomų teritorijų įstatymas) 13 str. 2 d. 4 p. nustatytas draudimas valstybiniuose parkuose statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 2 d. 5 p. nustato draudimą valstybiniuose parkuose statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. numatytas draudimas, taikomas veiklai draustiniuose: statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Iš šios teisės normos matyti, kad yra nustatytos dvi nurodyto draudimo išimtys: kai statoma (numatoma statyti) esamos ar buvusios sodybos teritorijoje ir kai statoma (numatoma statyti) draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose nustatytoje vietoje. Tai yra įstatymas nedraudžia statybos draustinyje ant buvusių statinių liekanų. Draustinis yra itin griežto (konservacinio) apsaugos režimo saugoma teritorija, ji gali būti sudėtine valstybinio parko dalimi, iš šių aplinkybių išplaukia išvada, kad įstatymų leidėjas negalėjo nustatyti švelnesnio veiklos režimo draustinyje negu valstybiniame parke, tai yra nelogiška būtų toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį draustinyje būtų leidžiama atstatyti buvusias sodybas, o visoje parko teritorijoje tokia veikla būtų draudžiama. Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą bei sisteminę teisės normų analizę, darytina išvada, kad buvusias sodybas leidžiama atstatyti ir draustiniuose, ir kitose regioninio parko teritorijos dalyse. Teismas, įvertinęs esančius byloje įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjui neturėjo būti taikomas Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 2 d. 4 p. numatytas draudimas, todėl kad 2005-12-06 Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis sodybos buvimo faktas (b.l. 6, 117). Nurodyta sąlyga yra viena iš įstatyme numatytų alternatyvių sąlygų, kurioms esant neturi būti taikomas draudimas valstybiniame parke statyti statinius. Todėl skundžiamame Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos sprendime, išdėstytame jos 2007-05-25 rašte Nr. 01-1.8.8.-127 „Dėl projektavimo sąlygų techniniam projektui rengti“, nurodytas motyvas, jog sodybos su priklausiniais atstatymas ant esamų pamatų negalimas, nes prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 2 d. 4 p., yra nepagrįstas. Tačiau minėtas nepagrįstas atsakovo nurodomas motyvas sprendime neturėjo reikšmės ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes pagal administracinių teismų praktiką Saugomų teritorijų įstatymas negali būti aiškinamas ir taikomas kaip leidžiantis netaikyti minėtų Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo draudimų (administracinė byla Nr. A556-206/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 4(14), 2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A39-99/2008, Nr. A261-944/2008), tai yra egzistuojantis draudimas atlikti tam tikrus veiksmus pagal vieną teisinį reglamentavimą negali būti įveiktas kitu to paties objekto teisiniu reglamentavimu, suteikiančiu teisę atlikti tuos pačius tam tikrus veiksmus, šiuo atveju atstatyti buvusią sodybą.
Atsižvelgdama į išvardintas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo R. M. reikalavimas panaikinti Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos sprendimą, išdėstytą jos 2007-05-25 rašte Nr. 01-1.8.8.-127 „Dėl projektavimo sąlygų techniniam projektui rengti“, bei įpareigoti Kurtuvėnų regioninio parko direkciją nustatyta tvarka išduoti projektavimo sąlygas gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai (atstatymui) sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Kurtuvėnų k.v., Laisvučių k., Šiaulių raj. esančioje sodyboje yra nepagrįstas ir netenkintinas.
III.
Pareiškėjas R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą:
Teigia, kad teismas netyrė ir nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepateikė motyvų ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų. Įstatymų leidėjas taip pat yra apibrėžęs pareigą baigiamajame teismo akte pasisakyti dėl visų pareikštų reikalavimų (ABTĮ 141 str. l d. 3 p.). Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas – netinkamai aiškino Žemės įstatymo 26 straipsnio turinį, neatsižvelgdamas į visą įstatymo tekstą bei prasmę. Taip pat netinkamai taikė ir aiškino Miškų įstatymo bei Statybos įstatymo nuostatas. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad „Miškų įstatyme nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai gali būti ant miško ūkio paskirties žemės <...> todėl darytina išvada, kad pagal Miškų įstatymą miško ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių inter aha sodybų statyba nėra leidžiama.“ Apelianto manymu, šioje dalyje teismas, pateikdamas motyve ištrauką iš Žemės įstatymo 26 str., padarė akivaizdų nusižengimą teisės principams – teisės normos turinys iškreipiamas selektyvia ištrauka. Teismas neatsižvelgė į 26 str. 4 d. ir 5 d. nuostatas, kurios yra susijusios su kitos paskirties, nei miško žeme, žemės naudmenomis. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad minėtoje teisės normoje yra svarbi teisiniu turiniu nuoroda – pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriama, kas įrodo, kad žemės paskirties nustatymas turi būti pagrįstas aiškiai išreikštu ir konkrečiu visuomenės poreikiu, bei apibrėžia žemės paskirties kintamumo sampratą, kuri konkrečiu atveju lygintina su daiktinės teisės absoliutumo (t. y. nekintamumo) samprata pagal Civilinio Kodekso 4.20 str.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Miškų įstatyme kokiu nors būdu yra reglamentuojami statybos klausimai. Miškų įstatyme nėra jokios teisės normos, reguliuojančios statybą ar su ja susijusius santykius. Teismo išvados apie tai, kokia teritorija laikoma miško žeme, toje dalyje – ir užimta išvardytais statiniais – apibūdina požymius, pagal kuriuos identifikuojama miško žemės naudmena. Tai, kad šiame baigtiniame sąraše nėra konkrečią bylos aplinkybę apibūdinančio dalyko – miško apsuptų sodybos statinių – įrodo, kad jų užimama žemė nėra miškas, ar miško žemės naudmena. Atsakovai šioje byloje nenuginčijo viešojo registro įrašų, kad viešajame registre įregistruoti 1900 m. statybos statiniai – gyvenamasis ir ūkinis pastatai – neegzistuoja, taip pat nepateikė įrodymų, kad šie statiniai yra būtent tokie statiniai miško žemėje, kurie išvardyti Miškų ar Žemės įstatyme, ir kurie naudojami žvėrių pašarų ar poilsio aikštelėms ar pan. Taigi, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. sodybos statiniai yra įrodytas ir neginčijamas faktas, o žemė po jais nėra miško žemė. Pareiškėjas, priešingai, pateikė konkretų miškotvarkos planą, kuriame įrodyta, kad tiek 1900 m. pastatytų statinių, tiek greta jos esanti žemė nėra apaugusi mišku, tai nėra kirtimas, tai nėra degimvietė, joje nėra kitų dalykų, išvardytų Miškų ar Žemės įstatymuose, t.y. – šios žemės naudmenos nėra miško žemės naudmena de facto ir de jure.Pažymi, kad sklype faktiškai stovi ir viešajame registre yra įregistruoti 1900 m. statybos statiniai, kurių dalis buvo neteisėtai nugriauta sovietinės okupacijos metais 1975 metais. Tai nėra nauja statyba. Taip pat tai nėra statyba miško žemėje ar miškų ūkio paskirties žemėje. Tai yra 1900 m. pastatytų statinių pirminės formos atkūrimas – atstatymas.Mano, kad teismo skundžiamas sprendimas panaikina esamą ir 1900 m. atsiradusią daiktinę teisę į statinių – gyvenamojo būsto – eksploatavimą, nes juo išsprendžiamas ne naujos statybos klausimas, bet esamų gyvenamojo būsto statinių atkūrimas tam, kad juos būtų galima eksploatuoti pagal paskirtį. Naujos statybos vykdymas pagal galiojančius įstatymus būtų tik teisės suvaržymas, o draudimas esamų gyvenamojo būsto statinių atkūrimui tam, kad jie būtų tinkami naudoti pagal gyvenamojo būsto paskirtį yra teisių į nuosavybę ir gyvenamąjį būstą panaikinimas, nes tokia teisė yra istorinė, atsiradusi anksčiau, nei bet kuris šiuo metu galiojantis įstatymas ar teisinis reguliavimas, ji yra pripažinta galiojančiu teismo sprendimu ir įregistruota viešajame registre, kaip absoliuti daiktinė teisė. Nuosavybės teisė yra pagrindinė teisė, o su ja susijusios daiktinės teisės yra absoliučios, todėl jų panaikinimas gali būti pagrįstas tik visuomenės poreikiais ir teisingai atlygintas. Atsakovai teisme nepateikė įrodymų, kokie visuomenės poreikiai konkrečiu atveju nulėmė, kad daiktinė teisė į gyvenamojo būsto statinių atkūrimą ir naudojimą pagal paskirtį turėtų būti panaikinta. Saugomų teritorijų įstatymas yra specialusis įstatymas, kuriuo privalo vadovautis atsakovas ir jį vykdyti nustatyta tvarka, todėl jis privalo vykdyti tas nuostatas, kurios įpareigoja saugomų teritorijų valdytojus atkurti etnokultūrines vertybes, skatinti tradicinį ir etninį gyvenimo būdą.
Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu sutinka su 2009-02-06 Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-09-84/2009. R. M. apeliacinį skundą prašo atmeti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjimas ginčas susijęs su žemės sklypo teisinio statuso nustatymu ir galimybe statyti miško paskirties žemėje.
Administracinėje byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad žemės sklypas, kuriame norima vykdyti statybas, atsižvelgiant į jo buvimo vietą, turi dvejopo pobūdžio teisinį statusą. Visų pirma, šis sklypas priskirtinas miško ūkio paskirties žemei, o antra, jis patenka į Kurtuvėnų regioninį parką. Pirmuoju žemės sklypo teisinio statuso atveju statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reguliuoja LR miškų įstatymas ir LR žemės įstatymas. Antruoju atveju statybos draustiniuose santykius reglamentuoja LR saugomų teritorijų įstatymas. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija atsisakė išduoti projektavimo sąlygas sodybos projektavimui, sprendimą grįsdama tuo, kad sodybos atstatymas vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata, pagal kurią valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytuose vietose, be to, ketinama projektuoti miškų ūkio paskirties sklype, kuris yra Kurtuvėnų regioninio parko ūkinio prioriteto zonoje, o vadovaujantis Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi miškų ūkio paskirties žemėje statyti statinius ne miško ūkio veiklai draudžiama.
Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį (redakcija galiojusi Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos atsisakymo išduoti projektavimo sąlygas pateikimo metu) nustatyta, kad miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Miškų įstatyme nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie kiti statiniai gali būti ant miško ūkio paskirties žemės. Todėl darytina išvada, kad pagal Miškų įstatymą miško ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su miškų susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių, pavyzdžiui, sodybų statyba nėra leidžiama. Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte (redakcija, galiojusi skundžiamo atsisakymo pateikimo metu) įtvirtinta analogiška nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriami medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai. Žemės įstatyme taip pat nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie dar kiti statiniai gali būti ant miško ūkio paskirties žemės. Vadinasi, ir pagal šį teisės aktą miško ūkio paskirties žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų susijusių su mišku įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Teisė statyti sodybas miško ūkio paskirties žemėje pagal Žemės įstatymą nebuvo numatyta.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių, inter alia sodybų, statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasiasis administracinis teismas taip pat laikėsi 2008 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-206/2008, 2009 m. balandžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-579/2009.
Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo aišku, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius. Dėl statybos teisės miško ūkio paskirties žemėje pažymėtina, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog aptartieji Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatyti ribojimai, ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau, negu leidžia Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
Kadangi remiantis Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 5 punktu sklypo pagrindinė paskirtis yra miškų ūkio (VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2005 m. balandžio 27 d. pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre), o sodybos statyba miško ūkio paskirties žemėje nėra galima, tai šis draudimas atlikti tam tikrus veiksmus pagal vieną teisinį reglamentavimą negali būti paneigtas to paties objekto teisiniu reglamentavimu, suteikiančiu teisę atlikti tuo pačius tam tikrus veiksmus, o šiuo atveju statyti sodybą. Tokiu būdu nagrinėjant konkretų ginčą nėra pagrindo taikyti Saugomų teritorijų įstatymo.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinių pažeidimų, turinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui bei teisingumui nepadarė, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.