Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Veslavos Ruskan ir Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Aurelijai Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams S. K. ir advokatei Ingridai Jurgelevičienei, atsakovo atstovei Jolitai Čėsnei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. individualios įmonės „Senas malūnas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teikiant pastabas dėl 2006 m. lapkričio 30 d. patikrinimo akto Nr. 6334-06-32-71 atkreipė mokesčių administratoriaus dėmesį dėl atsisakymo vertinti mokesčių mokėtojo pateiktą patikslintą tikrinamojo laikotarpio PVM deklaraciją. Nurodė, kad joks teisės aktas nedraudžia mokesčių mokėtojui pateikti patikslintą deklaraciją patikrinimo metu. Ji iš tiesų gali būti neįvedama į VMI duomenų bazę, tačiau tik priimant sprendimą, atitinkantį Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu (2005 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. VA-12 redakcija) patvirtintoms Mokesčių deklaracijų pateikimo, priėmimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir veiklos nevykdančių mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų pateikimo taisyklėms, taisyklėse numatytais atvejais. Šios taisyklės nenumato patikrinimo metu pateiktų deklaracijų palikimo neįvertintomis. Priešingai, taisyklių 12 p. numato, kad „kai mokesčių mokėtojas pateikia jau tikrinto ar tikrinamo laikotarpio pirminę ir/ar patikslintą deklaraciją, AVMI ar VMI prie FM padalinys deklaraciją pateikia AVMI patikrinimų skyriui, kuris per 10 darbo dienų turi įvertinti deklaracijoje pateiktus duomenis <...>“. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 61 p. kaip tik numato mokesčių administratoriaus pareigą papildomo mokesčio apskaičiavimo atveju įvertinti visas pateiktas deklaracijas“.

Į šias pretenzijas buvo atsakyta, kad mokesčių administratorius padarė „klaidą“. Tačiau naujo pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius jokių aiškių nuorodų į patikslintas deklaracijas nepateikė. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 78 p. aiškiai numato, kad patikrinimo akto nustatomojoje dalyje būtina nurodyti, kokios konkrečios įstatymų, juos lydinčių teisės aktų nuostatos (nurodyti teisės aktų pavadinimus, straipsnius, dalis, punktus, papunkčius) buvo pažeistos. Teigia, kad pakartotinio patikrinimo aktas, kaip ir ankstesni patikrinimo aktai, neatitinka įstatymo ir poįstatyminio akto nuostatų.

Skundžiamame sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytos tik mokesčių mokėtojo pastabos šiuo klausimu, kartu pateikiant daugybę patikslintų deklaracijų priėmimo taisyklių, „išmetant“ teiginį, kad patikslinta deklaracija buvo įvertinta, tačiau vėl gi sąmoningai vengiant atsakyti į klausimą, kokius (teisingus ar neteisingus) duomenis mokesčių mokėtojas nurodė patikslintoje deklaracijoje; jei neteisingus - tai kodėl.

Valstybinė mokesčių inspekcija skundžiamame sprendime nurodė, kad „vadovaujantis aukščiau paminėtomis Taisyklių nuostatomis, kad Įmonė pateiktoje patikslintoje deklaracijoje deklaravo papildomai mokėtiną į biudžetą 198000 Lt PVM sumą, todėl Inspekcija patikrinimo metu neatsižvelgė į minėtą patikslintą PVM deklaraciją“. Ši centrinio mokesčių administratoriaus padaryta išvada ginčijamu klausimu lingvistiškai net nesuprantama. Pareiškėjas neprašo į patikslintą deklaraciją atsižvelgti, o teigia, kad, neįvertinus patikslintos deklaracijos duomenų ir patikslinimo pagrindu buvusių pirminių apskaitos dokumentų, neįmanoma išspręsti klausimo atsižvelgti ar neatsižvelgti į patikslintą deklaraciją.

Akcentuoja, kad joks teisės aktas nedraudžia mokesčių mokėtojui perskaičiuoti mokestį patikrinimo metu bei nenumato, kad į tikrinamo laikotarpio patikslintą deklaraciją neatsižvelgiama. Mokesčių administravimo įstatymo 139 str. 2 d. numato baudos netaikymą dėl patikslintos deklaracijos pateikimo iki patikrinimo. Tačiau jokių kitų teisės normų šiuo klausimu nėra. Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 61 p. numato, kad „kai mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba apskaičiavęs neteisingai mokesčio neperskaičiavo, mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais <...>“. Šiuo atveju perskaičiavo mokestį savarankiškai, egzistuojant ginčui tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus, mokesčių administratoriui neigiant pačią prievolę apskaičiuoti pardavimo PVM. Skundžia ne tai, kad neatsižvelgta į patikslintų deklaracijų duomenis, o tai, kad jos nebuvo įvertintos nenurodant teisės normos, suteikiančios mokesčių administratoriui taip elgtis.

Atsižvelgiant į centrinio mokesčių administratoriaus padarytą išvadą, visais atvejais, jei tikrinamo laikotarpio patikslinta deklaracija keičia mokėtinos prievolės dydį, į ją neatsižvelgiama, o jei nekeičia, jos duomenys tiesiog įvedami. Tačiau mokesčių administratoriaus patikrinimo skyriaus pareigūnai per 10 dienų jokio įvertinimo neatliko, nenustatė tikslinimo priežasčių ir per 10 dienų jokio sprendimo dėl patikslintų deklaracijų nepriėmė, tačiau nurodė, kad jos bus įvertintos patikrinimo metu. Mano, kad šiuo konkrečiu atveju turėjo būti įvertintos PVM sąskaitos-faktūros, kurioje įforminta ūkinė operacija, visos tikslinimo aplinkybės. Nurodė teisės normą, kuri buvo pagrindu pateikti patikslintą PVM sąskaitą-faktūrą, taisant klaidą PVM sąskaitoje-faktūroje, ir aplinkybes, atitinkančias PVM sąskaitos tikslinimo pagrindą, numatytą teisės akte. Tačiau patikrinimo akte ir sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo patikslinta PVM sąskaita faktūra neįvertinta, tik nurodyta, kad patikslinimo veiksmai buvo atlikti praėjus 4 metams po ūkinės operacijos. Teigia, kad įstatymas leidžia tikslinti mokestines prievoles net penkerius metus, patikslinimas laiko atžvilgiu patenka ne tik į įstatymo numatytus laiko rėmus, bet ir logikos rėmus. Pažymi, kad jau nuo 2003 m. mokesčių administratoriui įrodinėja, kad pardavė naują daiktą ir net be pateiktų patikslintų deklaracijų šis klausimas galėjo būti išspręstas dar 2003 m. patikrinimo metu. Net po Komisijos nurodymo vietinis mokesčių administratorius tęsė savo neteisėtus veiksmus ir siekė apmokestinti tais pačiais pagrindais, kuriuos Komisija pripažino neteisėtais.

Mokesčių administratorius patikrinimo akte ir sprendime dėl patikrinimo akto nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčo įranga pradėta naudoti jo nurodytu momentu, t. y. 2001 m. spalio 1 d. Teigia, kad pateikė visas PVM sąskaitas-faktūras, kuriose net nurodytos jų išrašymo valandos ir minutės, kurių pirmoji yra išrašyta su pardavimo PVM pagal sutartį, kurioje parduodamos prekės kaina nurodyta be PVM, t. y. jo neįskaitant, nes šalys negali susitarti dėl to, kokio dydžio PVM apskaičiuoti ir nurodyti sąskaitoje, kaip prekės pirkėjas negali susitarti su PVM mokėtoju (pardavėju) dėl prekės tiekėjo prievolių pagal PVM įstatymą. Joks įstatymas nedraudžia mokesčių mokėtojui ištaisyti klaidą pirminiame apskaitos dokumente. Priešingai, nustato tokių klaidų taisymo tvarką, kartu numatydamas teisę pardavėjui išrašytą PVM sąskaitą patikslinti, jei pirmojoje sąskaitoje neteisingai apskaičiuota PVM suma. Būtent nustačius ir įvertinus patikslintą PVM sąskaitą-faktūrą, yra įmanoma įvertinti patikslintų PVM deklaracijų duomenų teisingumą, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.

Patikrinimo metu buvo pateikta patikslinta PVM sąskaita-faktūra, kurioje išskirtas pardavimo PVM 18 proc. tarifu. Ši sąskaita nepripažinta neturinčia juridinės galios. Skundžiamuose sprendimuose neįvertinta pati pirmoji PVM sąskaita faktūra, kuri nepagrįstai buvo anuliuota, taip pat nėra nurodyta jokia teisės norma, kuria remiantis, būtų galima mokestį apskaičiuoti ne pagal galutinę patikslintą PVM sąskaitą faktūrą, o pagal 4 patikslintą PVM sąskaitą faktūrą iš 5. Ginčo PVM sąskaita faktūra LGB Nr. 8664283 nebuvo ir negalėjo būti išrašyta 2002 m. gegužės 3 d., nes buvo įsigyta vėliau nei nurodyta PVM sąskaitos faktūros išrašymo data, todėl ji negali būti pripažinta turinčia juridinę galią. PVM sąskaita-faktūra LBG Nr. 2258996 buvo išrašyta iš karto ūkinei operacijai pasibaigus ir perdavus nuosavybę lizingo gavėjui, kuris savo parašu patvirtino apie įvykusią ūkinę operaciją.

Pakartotinio patikrinimo metu buvo aiškinamasi, kada parduotoji įranga buvo sumontuota, nors dėl to mokesčių mokėtojas jokių ginčų nekėlė, visada nuosekliai teigė, kad alaus gamybai linija buvo pritaikyta ir paleista daug vėliau, o vaisvandenių gamyba (įranga įsigijimo metu ir jos sumontavimo metu buvo skirta vaisvandenių gamybai) neužsiima ir neužsiėmė. Pakartotinio patikrinimo metu vėl buvo analizuojami produkcijos gamybos pokyčiai, darbuotojų skaičius, realizuojamos produkcijos kiekiai ir t. t., tačiau jokių reikšmingų faktų nenustatyta. Įmonės realizavimo pajamoms tiesioginę įtaką turėjo mokesčių administratoriaus ir kitų kontroliuojančių įstaigų padidintas dėmesys įmonei, įmonės veiklą trikdantys patikrinimai, sukėlę konfliktinę situaciją, neatsakingas elgesys su disponuojama informacija, spaudimas įmonės klientams nutraukti santykius su įmone, nes neva pareiškėjas turi santykių su neaiškios kilmės bendrovėmis ir t. t. Būtent tai sukėlė įmonės veiklos krizę ir, nepaisant investicijų į įrangos įsigijimus, pardavimai krito.

Mokestinio ginčo metu buvo pateikti įrodymai, kad įmonė pirkėjui perdavė turtą nurodydama PVM. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nesigilino į nurodytą reikšmingą aplinkybę, t. y. PVM sąskaitoje faktūroje, kurioje įformintas ginčo turto pardavimas, per klaidą neteisingai apskaičiuotas PVM (nors PVM tarifas 18 proc. nurodytas). Pakartotinai pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad siekė parduoti turtą su PVM: 2002 m. balandžio 25 d. įmonės įkaito turėtojui - AB „Šiaulių bankas“ pateiktą prašymą leisti už 1 100 000 Lt plius 198 000 Lt PVM, bendra suma - 1 298 000 Lt, perleisti ginčo įrenginius; 2002 m. gegužės 3 d. turto perdavimo aktą, kuriuo įformintas ginčo įrengimų perleidimas (jame 18 proc. PVM išskirtas ir nurodytas); pirkėjo ir lizingo davėjo parašais patvirtintą 2002 m. gegužės 2 d. įgaliojimą Nr. 6789/02, kuriuo pirkėjas įgaliotas priimti turtą pagal anksčiau nurodytą turto priėmimo-perdavimo aktą, t. y. su PVM; PVM sąskaitas -faktūras, kuriose įformintas prekių tiekimas su PVM; PVM sąskaitą - faktūrą LBG Nr. 2258996, kurioje išskirtas PVM. PVM sąskaitos-faktūros LBG Nr.2258995, LBG Nr. 2258994 buvo sugadintos dėl netikslių duomenų. Prekių tiekimas, galutinai suderinus prekių pozicijas, buvo įformintas PVM sąskaitoje-faktūroje LBG Nr. 2258996, kuri vėliau buvo įforminta kaip sugadinta dėl banko reikalavimo pastarajam aiškinant, kad 1 metų terminas ilgalaikiam turtui skaičiuojamas nuo jo įsigijimo. Tai pat pateikė 2005 m. spalio 12 d. A. K. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktą paaiškinimą apie ilgalaikio turto pardavimo įforminimo aplinkybes; 2007 m. sausio 23 d. V. A. paaiškinimą dėl įrangos įvedimo į eksploataciją.

Mokesčių administratorius pakartotiniame patikrinimo akte labai daug dėmesio skyrė UAB „Šiaulių banko lizingas“ paaiškinimams, tačiau nesugebėjo ir net nesiekė išsiaiškinti, kokiu būdu pas pareiškėją turimo AB „Gubernija“ įgaliojimo išrašymo data, priėmimo perdavimo aktas skiriasi nuo UAB „Šiaulių banko lizingas“ pateiktų duomenų, kodėl neįvertintos aplinkybės, kad pirminė PVM sąskaita-faktūra buvo išrašyta su PVM, po to anuliuota; kodėl tikima žodiniu paaiškinimu, kad patikslintoji paskutinė PVM sąskaita buvo bandoma grąžinti mokesčių mokėtojui, o svarbiausia, kodėl liko neįvertinta svarbiausia aplinkybė, ar teisingai buvo sugadinta pavadinta pirmoji PVM sąskaita-faktūra ir patikslinta PVM sąskaita faktūra.

Pareiškėjui kyla abejonės dėl mokesčių administratoriaus objektyvumo, galimai korumpuoto intereso šioje byloje. Patikrinimo akte nurodyta aplinkybė, kad AB Šiaulių bankas, AB „Gubernija“ ir UAB „Šiaulių banko lizingas“ dokumentuose neatitikimų nenustatyta, nors mokesčių mokėtojas pateikė AB „Gubernija“ patvirtintus dokumentų nuorašus, kurie nesutampa. Teigia, kad nebuvo apklausta AB „Gubernija“ buhalterė, vairuotojas, priėmęs ir pasirašęs ant pirminės PVM deklaracijos.

Dar 2005 m. nurodė, kad poįstatyminiai aktai dėl ilgalaikio turto pardavimo PVM ir atskaitos atstatymo buvo neaiškūs, kas sąlygojo banko spaudimą tikslinti pirminę sąskaitą faktūrą, kurioje, anot banko, buvo nepagrįstai išskirtas PVM, nes naujo turto sąvoka priklauso nuo įsigijimo momento. Tačiau mokesčių administratoriui vienu atveju pakako banko žodinio paaiškinimo; dokumentų skirtumai, anuliavimai, taisymai nekėlė jokio noro aiškintis toliau. O kitu atveju mokesčių mokėtojo rašytinis dokumentas dėl ilgalaikio turto įvedimo į eksploataciją sukėlė abejones, kurių pašalinimui reikalingas ilgas laiko tarpas.

Dėl papildomo 62 240 Lt PVM pažymi, kad PVM įstatymas nenumato papildomo pardavimo PVM apskaičiavimo, kai prekės ar ilgalaikis turtas buvo parduotas už mažesnę nei likutinę vertę. PVM įstatymo 17 str. 4 d. numatyta tik kad „atskaityta PVM suma Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka grąžinama į biudžetą, jeigu pakeičiama ilgalaikio turto paskirtis ir dėl to netenkama teisės atskaityti PVM, įmonė likviduojama arba išregistruojama kaip PVM mokėtoja. <...>“. Turtą pardavus mažesne nei likutinė vertė papildomos prievolės apskaičiuoti pardavimo PVM įstatymas nenumato. Tuo pačiu pardavus turtą mažesne nei šio turto likutinė vertė, turto paskirtis nesikeičia ir dėl to nėra netenkama teisės atskaityti PVM.

PVM įstatyme nenumatyta pareiga perskaičiuoti pirkimo PVM atskaitą, jei perleidžiama prekė ar ilgalaikis turtas parduodami apskaičiuojant mažesnę nei pirkimo PVM sumą ar parduodamas ilgalaikis turtas už mažesnę nei likvidacinę vertę. Todėl prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 (2001 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 344 redakcija) 1.14 p. nuostata, kad „už parduodamas prekes ir naują ilgalaikį turtą (toliau vadinama - prekės) apskaičiavus mažesnę pardavimo PVM sumą (jeigu prekių, išskyrus naują ilgalaikį turtą, pardavimo kaina mažesnė už jų pirkimo kainą <...> naujo ilgalaikio turto pardavimo kaina mažesnė už šio turto likutinę vertę) pirkimo (importo) PVM suma atskaitoma visa, o PVM deklaracijoje atitinkamai tikslinama (didinama iki pirkimo (importo) PVM dydžio, o parduodant naują ilgalaikį turtą - iki PVM sumos, apskaičiuotos nuo šio turto likutinės vertės) šių prekių pardavimo PVM suma. <...>“ neprieštarauja PVM įstatymo 17 str. 4 d., Mokesčių administravimo įstatymo 5 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 str. 3 d.

Akcentuoja, kad mokesčių administratoriaus prašė dėl be pagrindo užsitęsusio patikrinimo atleisti nuo visų apskaičiuotų delspinigių. Tokia praktika egzistuoja ir yra taikoma mokesčių administratoriaus, o įmonė pagrįstai tikisi, kad mokesčių administratorius įvertins, kad patikrinimai tęsiasi ilgiau kaip penkerius metus ir tai jau nebeatitinka jokių protingumo kriterijų. Kartu prašė neskirti/atleisti nuo baudos, nes visą laiką mokesčių mokėtojas siekė, kad būtų paskaičiuotas pardavimo PVM ir dėl to ginčijosi. Faktiškai susidarė situacija, kad mokesčių administratorius apskaičiavo delspinigius už nepasibaigusio mokestinio ginčo laikotarpį, už nepagrįstai užsitęsusį patikrinimo laiką.

Mokesčių administratorius, skirdamas net 30 proc. baudą už mokesčio įstatymo pažeidimą, visiškai neįvertino to, kad jį ne tik pripažino, bet ir siekė būtent tokios pažeidimo kvalifikacijos; neįvertino to, kad poįstatyminiai aktai šiuo klausimu yra tiek neaiškūs, kad net pats mokesčių administratorius naudojimo faktą siejo su įsigijimo faktu. Mokesčių administratorius nesugebėjo atskleisti mokesčių mokėtojo kaltės ir jos formos, neatsižvelgė į tai, kad nuo 2003 m. buvo trukdoma ištaisyti deklaravimo klaidą, verčiant apskaičiuoti ne pardavimo PVM, o pastoviai nurodant atstatyti padarytą atskaitą. Net tada, kai mokesčių mokėtojas pateikė patikslintas deklaracijas, patikslintą sąskaitą, kai tapo akivaizdu, kad pats mokesčių administratorius nesiruošia nustatyti tikrųjų pardavimo aplinkybių, ūkinės operacijos turinio, jis laikėsi nuomonės, kad pardavimo PVM neturi būti apskaičiuojamas. Visos šios aplinkybės aiškiai parodo, kad patikrinimas neišsamus, neobjektyvus. Šis pažeidimas sąlygojo nepagrįstos PVM sumos apskaičiavimą.

Tvirtina, kad, sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos, nebuvo nagrinėtas klausimas, kad esant prekių tiekimui tarp dviejų PVM mokėtojų, kiek prekių pardavėjas PVM apskaičiuoja, tiek kitas mokesčių mokėtojas atskaito. Jei, anot mokesčių administratoriaus, PVM turi būti apskaičiuojamas taikant 15,25 proc. tarifą, kita pusė netenka teisės į sumokėto PVM atskaitą. Kas faktiškai reiškia, kad valstybės biudžetas iš formalaus pažeidimo, PVM neišskyrimo sąskaitoje, praturtėjo, nes kitas PVM nepasinaudojo teise į atskaitą dėl formalaus PVM neišskyrimo PVM sąskaitoje faktūroje ir neatskaitė pirkimo PVM patikslintoje PVM sąskaitoje faktūroje. Įvertinant tai, kad įmonė nesumokėjo 15,25 proc. PVM, o prekės pirkėjas sumokėto PVM neatskaitė, realios žalos valstybės biudžetas nepatyrė.

PVM įstatymo 14 str. nurodyta, kad PVM skaičiuojamas taikant 15,25 proc. tarifą, jeigu PVM sąskaitoje - faktūroje už apmokestinamas prekes (paslaugas) PVM neišskirtas. Prekių ir paslaugų gavėjai neturi teisės apskaičiuoti ir įtraukti į atskaitą pirkimo PVM, bet prekių ir paslaugų pardavėjai privalo į sumokėti į biudžetą 15,25 proc. PVM, apskaičiuotą nuo parduotų prekių ir paslaugų vertės. Atsižvelgiant į išdėstytas teisės aktų nuostatas ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, kurių šalys neginčija, Šiaulių AVMI nuo pardavimo kainos (t. y. 1 100 000 Lt) pagrįstai apskaičiavo 167 750 Lt PVM (1 100 000 Lt x 15,25 proc.).

Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas įrengimų pagrindines dalis įsigijo už 1 446 474 Lt, šių įrengimų nusidėvėjimas už 7 mėn. sudaro 168 754 Lt, turto likutinė vertė yra 1 277 720 Lt. Nuo turto likutinės vertės PVM sudaro 229 990 Lt (1 277 720 Lt x18 proc.), o pareiškėjas įrengimus pardavė už 1 100 000 Lt (t. sk. PVM - 167 750 Lt). Inspekcija, vadovaudamasi minėto nutarimo nuostatomis, pareiškėjui papildomai apskaičiavo 62 240 Lt (229 990 Lt - 167 750 Lt) PVM, kadangi PVM atskaitos tikslinimas pardavus turtą už mažesnę kainą nei jo likutinė vertė, yra ekonomiškai pagrįstas. Centrinis mokesčių administratorius sutinka su Komisijos pozicija, kad byloje yra neginčijamai nustatyta, kad naujas turtas pagal 2002 m. gegužės 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 8664283 buvo parduotas be PVM, todėl visiškai pagrįstai mokesčių administratorius taikė PVM įstatymo 14 str. 2 d. 3 p. nuostatas.

Pažymi, kad pareiškėjas deklaraciją pateikė atliekamo patikrinimo metu, todėl mokesčių administratorius negalėjo priimti sprendimo dėl pakartotinio patikrinimo, o, įvertinęs faktines aplinkybes, duomenų į VMI bazę nesuvedė, nes patikrinimo metu nustatė kitokią, nei pareiškėjo deklaruotą mokestinę prievolę. Komisija sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad jei, pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nevykdė savo pareigų ir nepriėmė konkretaus sprendimo dėl patikslintos deklaracijos įvertinimo, jis turėjo teisę skųsti viešojo administravimo subjekto neveikimą Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Mokesčių administravimo įstatymo 100 ir 141 str. 1 d. išdėstytas baigtinis atleidimo nuo delspinigių sąrašas. Minėtame įstatyme nėra įtvirtinta galimybė atleisti pareiškėjo nuo delspinigių mokėjimo kitu, negu šiame įstatyme nustatyta, pagrindu. Pareiškėjas privalėjo žinoti mokesčių įstatymus, juos vykdyti ir nustatyta tvarka sumokėti priklausančius jam mokesčius. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str.). Todėl pareiškėjas negali būti laikomas nekaltu dėl padaryto pažeidimo (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. l d. 1 p.), kadangi teisės aktai ginčo klausimu yra neaiškūs. Pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės taip pat nėra pagrindas teigti, kad mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurių pareiškėjas nenumatė ir negalėjo numatyti (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 1 d. 2 p.). Be to, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs galimybe, iškilus neaiškumams, iš mokesčių administratoriaus gauti jai aktualios teisės normos išaiškinimą, t. y. pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad mokesčių įstatymų pažeidimai padaryti dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. l d. 4 p.). Pareiškėjas, neskaičiuodamas ir nemokėdamas PVM už 2002 m. gegužės mėn., padarė žalą valstybės biudžetui, todėl jis negali būti atleistas nuo PVM delspinigių mokėjimo Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. l d. 3 p. nustatytu pagrindu. Atkreipia dėmesį, kad dėl per ilgai užsitęsusio patikrinimo atleisti nuo delspinigių mokėjimo įstatymai galimybės nenumato. Komisija teisingai pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog tokia praktika egzistuoja ir yra taikoma mokesčių administratoriaus, tačiau nei teisinio pagrindimo, nei tokios praktikos pavyzdžių nepateikė. Pareiškėjas, teigdamas, kad jis pripažįsta mokestinę prievolę, t. y. siekia, kad jam būtų apskaičiuotas pardavimo PVM, šios prievolės bent jau toje dalyje, kurioje jis pats su ja sutinka, iki šiol nėra įvykdęs.

Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjas mokestinio ginčo metu nepateikė įrodymų, kad būtų sumokėjęs papildomai apskaičiuotą 229 990 Lt PVM, todėl nėra pagrindo svarstyti atleidimo nuo baudos klausimą.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai skundą palaikė remdamiesi jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Mokestinėje byloje ginčas yra kilęs dėl ūkio subjekto parduoto ilgalaikio turto apmokestinimo PVM.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo pakartotinį 2002 m. sausio 1 d. - 2003 m. spalio 1 d. laikotarpio PVM patikrinimą ir surašė 2008 m. balandžio 25 d. patikrinimo aktą Nr. 35-213 (mokestinė byla, l. 44-55), kuriame papildomai apskaičiavo 229 990 Lt PVM ir 63 816,91 Lt šio mokesčio delspinigių. Inspekcija 2008 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 14.4-57-25 (mokestinė byla, l. 20-29) patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 229 990 Lt PVM, 63 816,91 Lt PVM delspinigių bei skyrė 30 proc. dydžio 68 997 Lt PVM baudą. Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė centriniam mokesčiui administratoriui (mokestinė byla, l. 14-18). Valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 69-169 (mokestinė byla, l. 9-13) patvirtino Šiaulių AVMI 2008 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 14.4-57-25 nurodymus įmonei sumokėti į biudžetą 229 990 Lt PVM, 63 816,91 Lt PVM delspinigių ir 68 997 Lt PVM baudos. Pareiškėjas skundą padavė Komisijai (mokestinė byla, l. 1-6). Ši 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. S-284(7-256/2008) (mokestinė byla, l. 223-230) patvirtino centrinio mokesčio administratoriaus sprendimą.

Pareiškėjas mano, kad skundžiami mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimai yra nepagrįsti, todėl turėtų būti naikinami. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, konstatuotina, kad skundžiami sprendimai atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2000 m. rugpjūčio mėn. iš Vokietijos importavo gaiviųjų gėrimų gamybos ir išfasavimo liniją K959-186, už kurią sumokėta 2 059 275 Lt, ir skysčių filtravimo ir valymo įrengimus, už kuriuos sumokėta 139 717 Lt. Parduodamų įrenginių (etikavimo, pilstymo, kamščiavimo, transporterio butelių transportavimo mašinų) įsigijimo kaina buvo 1 446 474 Lt. Nustatyta, kad įrenginiai buvo naudoti 7 mėn.; jų nusidėvėjimas už minėtą laikotarpį sudaro 168 754 Lt. Likutinė turto vertė - 1 277 720 Lt. Pareiškėjas pagal 2002 m. balandžio 30 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 15/04 (mokestinė byla, l. 64-65) ir 2002 m. gegužės 3 d. PVM sąskaitą faktūrą LBG Nr. 8664283 (mokestinė byla, l. 67) UAB „Šiaulių banko lizingas“ pardavė dalį alaus gamybos ir išfasavimo linijos pagal turto specifikaciją (mokestinė byla, l. 66) už 1 100 000 Lt be PVM (pardavimo PVM neapskaičiavo ir nedeklaravo). UAB „Šiaulių banko lizingas“ 2002 m. gegužės 9 d. pavedimu apmokėjo pareiškėjui 1 100 000 Lt (mokestinė byla, l. 69).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

PVM įstatymo 14 str. buvo įtvirtinta, kad PVM skaičiuojamas taikant 18 proc., o šio įstatymo 13 str. 1 d. 3 p. nurodytu atveju – 5 proc., 4 p. nurodytu atveju – 9 proc. tarifus, skaičiuojant nuo realizuojamų ar importuojamų prekių (teikiamų paslaugų) apmokestinamosios vertės, arba atitinkamai 15,25, 4,76 ir 8,26 proc. tarifus, skaičiuojant nuo prekių ir paslaugų vertės kartu su PVM. Skaičiuojant PVM 15,25, 4,76 ir 8,26 proc. tarifai taikomi: 1) jeigu prekės parduodamos (paslaugos teikiamos) už grynuosius pinigus neišrašant PVM sąskaitos-faktūros; 2) jeigu prekių kainos (paslaugų tarifų) dydis nustatytas valstybės valdymo institucijų; 3) jeigu sąskaitoje-faktūroje už apmokestinamas prekes (paslaugas) PVM neišskirtas. Prekių ir paslaugų gavėjai neturi teisės taip apskaičiuoti ir įtraukti į atskaitą pirkimo PVM; 4) kitais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais.

Kadangi, pareiškėjas pardavimo PVM neapskaičiavo ir nedeklaravo, mokesčių inspekcija, įvertinusi tai, kad įranga buvo naudota tik 7 mėn. (nuo 2001 m. spalio 1 d. iki 2002 m. gegužės 3 d., t. y. UAB „Šiaulių banko lizingas“ iš esmės buvo parduotas naujas turtas), nuo pardavimo kainos (1 100 000 Lt) pagrįstai apskaičiavo 167 750 Lt PVM (15,25 proc. tarifas).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 1.14 p. numato, kad už parduodamas prekes ir naują ilgalaikį turtą (toliau prekės) apskaičiavus mažesnę pardavimo PVM sumą (jeigu prekių, išskyrus naują ilgalaikį turtą, pardavimo kaina mažesnė už jų pirkimo kainą arba apmokestinamąją vertę, kai prekės importuojamos, o naujo ilgalaikio turto pardavimo kaina mažesnė už šio turto likutinę vertę) pirkimo (importo) PVM suma atskaitoma visa, o PVM deklaracijoje atitinkamai tikslinama (didinama iki pirkimo (importo) PVM dydžio, o parduodant naują ilgalaikį turtą – iki PVM sumos, apskaičiuotos nuo šio turto likutinės vertės) šių prekių pardavimo PVM suma.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. nustato, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegijai abejonių dėl minėtos normos konstitucingmo nekyla (ji iš esmės nenustato kitokios mokesčio apskaičiavimo tvarkos nei PVM įstatymas) todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 (2001 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 344 redakcija) 1.14 p. nuostata neprieštarauja PVM įstatymo 17 str. 4 d., Mokesčių administravimo įstatymo 5 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 str. 3 d.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo įrengimų pagrindinės dalys įsigytos už 1446474 Lt. Likutinė vertė po nusidėvėjimo - 1 277 720 Lt. Nuo likutinės vertės PVM sudaro 229 990 Lt PVM (18 proc. tarifas). Pardavimas atliktas už 1 1000 000 Lt sumą. Taigi, akivaizdu, kad ilgalaikis turtas buvo parduotas be PVM ir žemiau likutinės vertės. Nuo 1 1000 000 Lt PVM sudaro 167 750 Lt (18 proc. tarifas), todėl mokesčių inspekcija pagrįstai papildomai apskaičiavo 62 240 Lt PVM (229 900-167 750). Kaip rodo bylos duomenys, pareiškėjas 2002 m. gegužės mėn. parduodamas įrenginius PVM neskaičiavo ir nedeklaravo, todėl mokesčio administratoriaus nurodymas sumokėti visą, t. y. 229 990 Lt, sumą, šiuo atveju yra pagrįstas.

Nors pareiškėjas patikslintoje deklaracijoje (mokestinė byla, b. l. 99) deklaravo papildomai mokėtiną į biudžetą 198 000 Lt PVM, kolegijos manymu, mokesčių inspekcija pagrįstai neatsižvelgė į patikslintą 2006 m. rugsėjo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1111233 (mokestinė byla, l. 101), kurioje už pardavimą išskirta PVM suma sudaro 198 000 Lt.

Mokesčių deklaracijų pateikimo, priėmimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir veiklos nevykdančių mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų pateikimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135, 12 p. numato, kad mokesčių mokėtojas patikslintą deklaraciją gali pateikti Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. ir atitinkamo mokesčio deklaracijos pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių nustatyta tvarka. Mokesčių mokėtojo patikslinta deklaracija priimama šių taisyklių nustatyta tvarka ir saugoma kartu su pirmine deklaracija mokesčių mokėtojo byloje. Kai mokesčių mokėtojas pateikia patikslintą deklaraciją jau tikrinto ar tikrinamo laikotarpio, tokios deklaracijos duomenys į informacinę sistemą nesuvedami. Deklaraciją priėmęs darbuotojas deklaraciją pateikia AVMI patikrinimų skyriui, kuris turi įvertinti deklaracijoje pateiktus duomenis ir nuspręsti, ar reikia tikrinti mokesčių mokėtoją ir suvesti deklaracijos duomenis į duomenų bazę. Jeigu dėl deklaracijos duomenų patikslinimo nepaaiškėjo naujų aplinkybių, dėl kurių turi būti atliktas patikrinimas, tai Viešojo administravimo įstatymo 28 str. nustatytais terminais AVMI siunčia mokesčių mokėtojui paaiškinimą, dėl kokių priežasčių jo pateiktos deklaracijos duomenys negali būti įvesti į duomenų bazę. Patikslintoji deklaracija su žyma „tikrinto (ar tikrinamojo) laikotarpio deklaracija“ saugoma mokesčių mokėtojo byloje.

Taigi, pripažintina, kad mokesčių mokėtojas turi teisę pateikti patikslintą deklaraciją, tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad kai mokesčių mokėtojas pateikia patikslintą deklaraciją jau tikrinto ar tikrinamo laikotarpio, tokios deklaracijos duomenys į informacinę sistemą nesuvedami. Šiuo atveju būtent tokia situacija ir susiklostė nagrinėtinu atveju. Mokesčių mokėtojas patikslintą deklaraciją pateikė 2006 m. rugsėjo 19 d., t. y. atliekamo patikrinimo metu, todėl nebuvo jokio pagrindo nebaigus atliekamo patikrinimo, priimti sprendimą skirti pakartotinį patikrinimą. Be to, Šiaulių AVMI patikrinimo metu nustatė kitokią nei pareiškėjo deklaruota mokestinę prievolę (t. y. kad PVM turi būti sumokėta daugiau), todėl pagrįstai neatsižvelgė į patikslintą PVM deklaraciją. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Šiaulių banko lizingas“ buhalterinėje apskaitoje neatvaizdavo patikslintos PVM sąskaitos faktūros ir neteikė mokesčiui administratoriui patikslintos PVM deklaracijos.

Nors pareiškėjas akcentavo, kad biudžetui nepadarė žalos, su tokia jo pozicija nesutiktina. Akivaizdu, kad neskaičiuodamas ir nemokėdamas PVM už 2002 m. gegužės mėn., padarė žalą biudžetui. Surinktų įrodymų pilnai pakanka jo kaltei pagrįsti. Dėl kokių priežasčių PVM suma nebuvo įrašyta į 2002 m. gegužės 3 d. PVM sąskaitą faktūrą, nagrinėtinu atveju nėra svarbu.

Pareiškėjas skunde taip pat akcentavo, kad mokesčių administratoriaus veiksmai neigiamai įtakojo įmonės veiklą ir būtent tai lėmė, kad pardavimų skaičius sumažėjo. Pabrėžtina, kad šie argumentai nesusiję su nagrinėjamu ginču ir esminės juridinės reikšmės šiuo atveju neturi. Jei pareiškėjas mano, kad mokesčių administratoriaus veiksmai lėmė žalos įmonei atsiradimą, jis įstatymų nustatyta tvarka turi teisę prašyti atlyginti padarytą žalą.

Kolegija, įvertinusi surinktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui, pardavusiam ilgalaikį turtą be PVM ir žemiau likutinės jo vertės, nurodė sumokėti 229 990 Lt PVM. Papildomas apmokestinimas galiojančių teisės aktų nepažeidė.

Dėl priskaičiuotų PVM delspinigių

Mokesčių administravimo įstatymo 100 str.1 d. numatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 1) (neteko galios nuo 2007 m. liepos 19 d.); 2) yra šio įstatymo 141 str. 1 d. nustatytas pagrindas; 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 str. 1 d. 3 p. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

Taigi, įstatyme numatytas baigtinis atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių pagrindų sąrašas. Nei vienas iš jų, kolegijos nuomone, nagrinėjamoje situacijoje netaikytinas, nes: 1) pareiškėjas neįrodė, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) mokesčio įstatymas pažeistas ne dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčio mokėtojo valios; 3) nesumokėtas PVM aiškiai liudija apie biudžetui padarytą žalą; 4) mokesčio pažeidimas nebuvo įtakotas klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo/konsultacijos; 5) Mokesčio administravimo įstatymo 100 str. 1 d. 3 p. numatytas atleidimo pagrindas juridinių asmenų atžvilgiu apskritai netaikytinas.

Komisija sprendime pagrįstai pažymėjo, kad dėl per ilgai užsitęsusio patikrinimo atleisti nuo delspinigių mokėjimo įstatymai galimybės nenumato. Kitų pagrindų, kuriais remiantis būtų galima atleidinėti pareiškėją nuo priskaičiuotų delspinigių, byloje nenustatyta.

Dėl išvardintų priežasčių spręstina, kad nuo priskaičiuoto 229 990 Lt PVM S. K. įmonei pagrįstai buvo priskaičiuota 63 816,91 Lt šio mokesčio delspinigių.

Dėl paskirtos PVM baudos

Mokesčių administravimo įstatymo 139 str. 1 d. numato, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 proc. minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, mokesčių inspekcija PVM baudos dydį nustatė atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį ir į įmonės geranorišką bendradarbiavimą. Pareiškėjas nagrinėtinu atveju pažeidimo faktą iš esmės ginčijo, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios išskirtinai švelnintų bendrovės mokestinę atsakomybę. Todėl, kolegijos vertinimu, 30 proc. dydžio PVM bauda (68 997 Lt) yra tinkama poveikio priemonė. Nėra juridinio pagrindo mažinti paskirtos baudos dydžio.

Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 1 d. įvardija atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pagrindus: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Taigi, įstatyme numatytas baigtinis atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pagrindų sąrašas. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų visumos, pareiškėjas šiuo atveju neatitinka nei vieno iš jų: 1) jis neįrodė, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) mokesčio įstatymas pažeistas ne dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčio mokėtojo valios; 3) nesumokėtas PVM aiškiai liudija apie biudžetą padarytą žalą; 4) mokesčio pažeidimas nebuvo įtakotas klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo/konsultacijos.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 2 d. nuostatas nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

Šiuo atveju pareiškėjui apskaičiuota PVM suma (229 990 Lt) nėra sumokėta į biudžetą. Mokestinėje byloje nėra duomenų apie tai, kad PVM sumokėjimo terminas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

Taigi, atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad nėra pagrindo atleisti įmonę nuo paskirtos 68 997 Lt baudos.

Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės bei pateikiami dokumentai neįrodo jo skundo pagrįstumo. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurie pagrindžia PVM nesumokėjimo laiku faktą. Jokių esminių procedūrinių pažeidimų nagrinėjant mokestinę bylą nenustatyta. Mokesčių administratorius ir Komisija teisingai aiškino ir taikė teisės aktus, tinkamai vertino esmines bylos aplinkybes. Skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Nėra juridinio pagrindo jų naikinti ar keisti. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjo S. K. individualios įmonės „Senas malūnas“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.