- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-24
- Bylos Nr.
- 2A-948-275/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė (pran.), Virginija Volskienė, Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- R. M. R.
- Atsakovas
- V. P. O.
- Kategorijos
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas Andžej Maciejevski Procesinio sprendimo kategorija 42.10.; 45.1.;
121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2008 m. lapkričio 24 d.,
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovui R. M. R., jo atstovei adv. D.Gumbrevičiūtei-Kuzminckienei, atsakovo atstovei adv. V.Čivilytei-Gylienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. R. ieškinį atsakovui V. P. O. dėl sutartinių prievolių įvykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas R. M. R. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo V. P. O. 9 000 Lt nesumokėtos kainos pagal 2005-12-23 akcijų perleidimo sutartį, 937,50 Lt palūkanų dėl termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas su atsakovu 2005-12-23 sudarė akcijų perregistravimo (pardavimo) sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui pardavė 1 800 paprastųjų vardinių UAB „Vilniaus miestprojektas“ akcijų, o atsakovas įsipareigojo sumokėti 9 000 Lt kainą. Kadangi atsakovas šios sumos iki šiol nėra sumokėjęs, taip pat nenurodė tokio neveikimo objektyvių priežasčių, todėl ieškovas prašė šią sumą priteisti. Ieškovas taip pat prašė priteisti 937,50 Lt palūkanų, nes atsakovas praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008-06-12 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo R. M. R. 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui V. P. O. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.305 str. 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) pirkėjui nuosavybės teise, o pirkėjas – priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Ieškovas nurodė, kad savo pareigą perduoti atsakovui 1 800 paprastųjų vardinių UAB „Vilniaus miestprojektas“ akcijų įvykdė sutarties sudarymo metu, nes minėtų akcijų perleidimas buvo užfiksuotas įrašais ieškovo ir atsakovo asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose. Kadangi pagal Akcinių bendrovių įstatymo 46 str. 2 d. nematerialių akcijų perleidimas fiksuojamas įrašais perleidėjo ir įgijėjo asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose, teismas laikė, kad ieškovas savo pareigą pagal 2005-12-23 akcijų perleidimo sutartį įvykdė tinkamai sutarties sudarymo metu ir vietoje. Ieškovui perdavus minėtas akcijas, atsakovui kilo pareiga sumokėti sutartyje nurodytą akcijų kainą – 9 000 Lt. Kadangi 2005-12-23 akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje šalys atskirai neaptarė akcijų kainos sumokėjimo tvarkos, tai pagal CK 6.314 str. 1-2 d. atsakovas privalėjo kainą sumokėti akcijų perdavimo vietoje ir metu, t.y. sutarties sudarymo vietoje ir metu. Ieškovas nurodė, kad atsakovas akcijų kainos nesumokėjo iki šiol. Atsakovas nurodė, kad savo pareigą sumokėti akcijų kainą įvykdė sutarties sudarymo metu UAB „Vilniaus miestprojektas“ patalpose. Teismo posėdžio metu liudytojai A. K. ir V. Č. patvirtino, kad 2005-12-23 ieškovui ir atsakovui sudarant akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovas sumokėjo ieškovui 9 000 Lt akcijų kainą grynaisiais pinigais. Ieškovo teiginį, kad akcijų kaina buvo didesnė nei 5 000 Lt, todėl jos sumokėjimui įrodyti atsakovas negali remtis liudytojų parodymais, nes CK 1.73 str. 1 d. 1 p. reikalauja, kad fizinių asmenų sandoriai, kurių suma sudarymo metu yra didesnė kaip 5 000 Lt, išskyrus sandorius, kurie yra įvykdomi sandorio sudarymo metu, būtų paprastos rašytinės formos, teismas atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas tuo, kad 2005-12-23 akcijų pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių ir buvo sudaryta paprasta rašytine forma, kaip to reikalauja Akcinių bendrovių įstatymo 46 str. 3 d., o akcijų kainos sumokėjimas yra sutarties vykdymo veiksmas, kuriam netaikomas sandorio formos reikalavimas. Nors kainos sumokėjimas yra valinis pirkėjo veiksmas, tačiau tai dar nėra pagrindas vertinti šį teisinį veiksmą kaip sandorį, nes ne kiekvienas valinis veiksmas yra sandoris. Ta aplinkybė, kad kainos sumokėjimu yra siekiama tam tikrų teisinių pasekmių, t.y. įvykdyti sutartį, taip pat nėra pagrindas pripažinti nurodytą veiksmą sandoriu todėl, kad sutarties įvykdymas savaime nesukuria civilinių teisių ir pareigų. Akcijų kainos sumokėjimą teismas laikė teisiškai reikšmingu atsakovo elgesiu (veiksmu), vykdant akcijų perleidimo sutartį. Teismas taip pat nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad kainos sumokėjimas nelaikytinas sandoriu, atsakovas turi teisę remtis liudytojų parodymais akcijų kainos sumokėjimui įrodyti. Be to, atsakovas panašiu metu, t.y. 2005-11-03 bei 2005-11-23 sudarė analogiškos formos paprastųjų vardinių UAB „Vilniaus miestprojektas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis su kitais asmenimis atitinkamai J. P. bei P. J., su kuriais taip pat atsiskaitė iš karto sutarčių darymo metu ir vietoje grynaisiais pinigais. Todėl netiesioginiai įrodymai patvirtina, jog pagal susiklosčiusią praktiką atsakovas su akcijų pardavėjais atsiskaitydavo iš karto sutarčių sudarymo metu ir vietoje grynaisiais pinigais. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo ir liudytojų nurodytas aplinkybes, patvirtinančias atsiskaitymo su ieškovu faktą. Atsižvelgęs į teismų praktikoje suformuotą įrodymų pakankamumo taisyklę, reiškiančią tikimybę labiau buvus tam tikram faktui nei nebuvus arba priešingai, teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog atsakovas sumokėjo akcijų kainą – 9 000 Lt ieškovui sutarties sudarymo metu ir vietoje grynaisiais pinigais nei priešingai (CPK 178 str.). Teismas sprendė, kad ieškovas nepagrindė savo ieškinio reikalavimo ir neįrodė, kad atsakovas nesumokėjo akcijų kainos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovas R. M. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismo 2008-06-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo ieškinį. Taip pat priteisti iš atsakovo visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė CPK 176 str. 1 d., kurioje numatyta, jog įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas pripažino egzistuojant aplinkybes, kurios visiškai nebuvo pagrįstos tinkamais įrodymais. Teismas vadovavosi išimtinai atsakovo pusės pateiktais subjektyviais paaiškinimais ir netiesioginiais įrodymais. Teismo sprendimo turinys ir nurodytų motyvų analizė duoda pagrindą teigti, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas savo išvadas grindė iš esmės prielaidomis ir neišsamiais teiginiais, o toks teismo sprendimas neatitinka CPK 270 str. 4 d. reikalavimų. CPK 176 str. įtvirtintų bendrųjų įrodinėjimo taisyklių pažeidimas yra esminis, nes dėl to buvo neteisingai išspręsta byla, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d.). Pirmos instancijos teismas visiškai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, t.y. nepagrįstai perkėlė ieškovui įrodinėjimo pareigą, nors būtent atsakovas turėjo įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002-11-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1365/2002 konstatavo, kad pirkimo-pardavimo sutarties atveju pardavėjas privalo perduoti pirkėjui parduodamą turtą. Šią prievolę privalo įrodyti pardavėjas. Pirkėjas privalo priimti turtą ir sumokėti už jį sutartą pinigų sumą. Taigi pirkėjas, o ne pardavėjas privalo įrodyti, kad jis atsiskaitė už jam parduotą ir perduotą turtą, tai yra, kad jis įvykdė jam tenkančią prievolę. Jokių įrodymų apie atsiskaitymą atsakovas teismui nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik ta šalis, kuri vykdo, bet ir ta, kuri priima įvykdymą. Tam, kad sandorį būtų galima laikyti įvykdytu turi būti nustatyta abiejų šalių valia įvykdyti sandorį. CK 6.65 str. numato, kad kreditorius, priimdamas skolos įvykdymą, privalo skolininkui duoti pakvitavimą, kad prievolė visiškai ar iš dalies įvykdyta. Atsakovas tokio ieškovo jam išduoto pakvitavimo teismui nepateikė. Teismo sprendimas priimtas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjus bylos aplinkybių ir jų neįvertinus, kaip to reikalauja CPK 185 str., t.y. padarius procesinės teisės normų pažeidimą, dėl kurio priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Priimdamas minėtą sprendimą teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų, kurios yra tiesiogiai pavaldžios atsakovui, parodymais. Šios liudytojos dėl esamų darbo ir pavaldumo santykių yra susijusios su atsakovu, todėl jų parodymai, kaip suinteresuotų asmenų, galėjo būti nepatikimi ir neobjektyvūs. Pabrėžtina ir tai, jog tokių liudytojų parodymai gali būti pripažinti tinkamais, jei juos pagrindžia kiti byloje esantys įrodymai. CK 1.5 str. 4 d. imperatyviai įpareigoja teismą taikyti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus kiekvienoje byloje. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, priimdamas 2008-06-12 sprendimą, iš esmės pažeidė šiuos principus: netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines bei procesines teisės normas, sprendimą argumentavo atsakovo valia, vertindamas tik atsakovo žodinius pareiškimus bei jo pateiktus netiesioginius įrodymus ir tokiu būdu priėmė skubotą, paviršutinišką bei subjektyvų sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas V. P. O. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad liudytojos A. K. ir V. Č. teismo posėdžio metu paliudijo, jog jų akivaizdoje atsakovas sumokėjo apeliantui 9 000 Lt akcijų kainą grynaisiais pinigais sutarties sudarymo metu. Šie liudytojų parodymai vertintini kaip tiesioginiai įrodymai, vienareikšmiškai patvirtinantys įrodomąjį faktą - atsakovo pareigos sumokėti akcijų kainą įvykdymą. Be to, byloje pažymima, kad atsakovas taip pat buvo sudaręs analogiškos formos akcijų pirkimo-pardavimo sutartis ir su kitais asmenimis, su kuriais atsiskaitė iš karto sutarčių sudarymo metu ir vietoje grynaisiais pinigais. Teismas pagrįstai šią aplinkybę įvertino kaip susiklosčiusią praktiką. Vien tik jos pagrindu negalima daryti kategoriškos ir vienintelės išvados dėl įrodomojo fakto buvimo. Šiuo atveju darytina prielaida, kad atsakovas ir su apeliantu atsiskaitė iš karto sutarties sudarymo metu. Taigi ši susiklosčiusi praktika vertintina kaip netiesioginis įrodymas. Teismas savo išvadas pagrindė ne tik susiklosčiusia praktika kaip netiesioginiu įrodymu, bet ir tiesioginiais liudytojų parodymais. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai vertino kiekvieną įrodymą atskirai ir visų įrodymų visetą ir pagrįstai nustatė, kad įrodymų pakanka, jog būtų galima teigti, jog yra didesnė tikimybė, kad atsakovas savo pareigą sumokėti akcijų kainą įvykdė negu neįvykdė. CK 6.65 str. reglamentuoja tvarką ir sąlygas, kurių laikantis yra patvirtinama, kad skolininkas tinkamai įvykdė prievolę. Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties atveju atsakovas kaip akcijų pirkėjas prisiima pareigą sumokėti apeliantui akcijų kainą, šios prievolės prasme jis tampa skolininku, o apeliantas - kreditoriumi. Niekuo nepagrįstas yra apelianto teiginys, kad akivaizdu, jog jeigu jis būtų gavęs akcijų kainą, tai būtų išrašęs pakvitavimą. Vadovaujantis CK 6.65 str., duoti skolininkui pakvitavimą, patvirtinantį visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, yra kreditoriaus pareiga. Šis teisinis reguliavimas dar negarantuoja, kad kiekvienu konkrečiu atveju kreditorius tikrai vykdys šią pareigą. Šią kreditoriaus pareigą atitinka skolininko teisė reikalauti iš kreditoriaus išduoti pakvitavimą. Šiuo atveju kreditorius, t.y. apeliantas, šios pareigos neįvykdė ir pakvitavimo neišdavė, o skolininkas, t.y. atsakovas, jo nepareikalavo. Tai, kad pakvitavimas nebuvo išduotas, dar nereiškia, kad skolininkas tinkamai neįvykdė savo prievolės. Pakvitavimo nebuvimas tik apsunkina skolininkui prievolės įvykdymo įrodinėjimą, tačiau šiuo atveju nedraudžiama tinkamą prievolės įvykdymą įrodinėti kitais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Pagrindiniu įrodymu byloje reikšmingos aplinkybės - ar atsakovas apmokėjo ieškovui už akcijas, kurias jis pardavė 2005-12-23 sutartimi, yra pati sutartis, t.y. jos teksto aiškinimas. Sutarties grafoje „apmokėjimo forma ir suma‘ nurodyta tik suma - 9000 Lt, iš to seka, kad apmokėjimo forma, kuri galėtų būti grynais pinigais arba pervedimu banke ar kitaip, nėra nurodyta. Darydamas išvadą, ar šią sumą atsakovas apmokėjo, pirmosios instancijos teismas taikė LR CK 6.314 straipsnio 2 dalį, kurioje yra nuostata, jog tuo atveju, kai pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas perduoda pirkėjui daiktus. Ieškovas pareiškimu teismui nurodė, jog atsakovas praleido terminą įvykdyti prievolę, tačiau nenurodė, dėl kokio termino ieškovas su atsakovu susitarė. Suprantama, kad pirkimo-pardavimo sutarties šalys, kai viena iš jų- pardavėjas prekę perduoda, o kita šalis įsipareigoja apmokėti jos kainą ateityje, turi susitarti, kada pirkėjas privalo įvykdyti pareigą sumokėti pinigus. Tai, kad akcijų pirkimo pardavimo sutartį ieškovas sudarė būdamas darbingas, tuo metu, kai bendrovėje, kurios akcijas valdė nuosavybės teisėmis, dirbo vyr. buhalteriu, leidžia daryti išvadą, kad ieškovas turėjo suprasti, jog įsipareigojimas sumokėti akcijų kainą ateityje turi būti nurodytas akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje. Tai, kad ieškovas, pardavęs akcijas 2005-12-23, pateikė teismui ieškinį dėl pinigų už akcijas priteisimo tik 2008-01-31, leidžia daryti išvadą, kad didesnė tikimybė, jog atsiskaityta buvo su ieškovu iš karto, sandorio sudarymo metu, kaip atsiliepime į ieškinį nurodė atsakovas (b.l.40). Atsakovas savo paaiškinimą dėl apmokėjimo grindžia ir pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta apmokėjimo suma – 9000 Lt. Tai, kad tokio turinio sutartį pasirašė abi šalys, tikėtina, jog parašais patvirtinant sutarties tekstą, tuo pačiu ieškovas patvirtino ir 9000 Lt sumos gavimą, kadangi nenurodė jokių pastabų dėl to, kad atsakovas įsipareigojo apmokėti ateityje.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą dėl apmokėjimo pagal sutartį remdamasis ne vien liudytojų, kurios pavaldžios atsakovui, parodymais. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo priverstas parduoti akcijas, būtų reikšminga tuomet, jei ieškinys būtų pareikštas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto smurto, ekonominio spaudimo ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, pasekoje. Ieškovo nurodyta aplinkybė, jog jis perleido akcijas prieš savo valią, nes atsakovas įsipareigojo jo neatleisti iš darbo, būtų reikšminga taip pat tuo atveju, jei ieškovas siektų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, toks sandoris galėtų būti vertinamas kaip sudarytas dėl ekonominio spaudimo. Ieškovo nurodytos aplinkybės apie atsisakymą vesti „juodąją kasą“, pripažintinos ieškovo neįrodytomis, nes teigdamas apie tokios kasos buvimą bendrovėje, ieškovas turėjo pateikti šios aplinkybės įrodymus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. , teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.