Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. O. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Naujamiesčio būstas“ ieškinį atsakovei D. O. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų.

Byloje nustatyta, kad apeliantei D. O. P. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Tokiu atveju konstatuotina, kad apeliantei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektai - bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Pagal galiojančias daiktinės teisės normas apeliantė privalo padengti išlaidas, susijusias su minėtos bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu ir išlaikymu (CK 4.82 str. 3 d.). Vilniaus miesto savivaldybės 2006 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 30 – 41 namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektų administratoriumi paskirtas ieškovas UAB „Naujamiesčio būstas“. Tarp apeliantės ir ieškovo yra kilęs ginčas dėl apmokėjimo už ieškovo suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas bei faktiškai atliktus fasado remonto darbus namui, esančiam (duomenys neskelbtini).

Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo už minėtus darbus tenkino visiškai. Apeliantė su tokiu teismo sprendimo nesutinka, teigia, kad už administravimą, namo bei šildymo ir karšto vandens eksploatavimą, šiukšlių išvežimą yra atsiskaičiusi, o už fasado remontą sumokės, kada ieškovas tinkamai atliks remonto darbus. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus bei neturinčius įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Apeliantė neneigia savo pareigos proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas kaip numatyta CK 4.82 str. 3 d., tačiau teigia, kad su ieškovu yra visiškai atsiskaičiusi. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo reikalavimo teisę pagrindžiančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – juos turi įrodyti, atsakovas, atsikirtinėdamas į ieškovo reikalavimą. Taigi aplinkybę, jog apeliantė su ieškovu už administravimą, namo bei šildymo ir karšto vandens eksploatavimą šiukšlių išvežimą, yra atsiskaičiusi, privalo įrodyti būtent pati apeliantė. Iš byloje pateiktos ieškovo metinės ataskaitos už 2009 metus (b. l. 108), gyvenamojo namo techninės priežiūros žurnalo (b .l. 109 - 116), atliktų darbų aktų (b. l. 101 - 106), išrašų iš apeliantės buto sąskaitų (b. l. 43, 44) bei Vilniaus miesto valdybos 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 1283V „Dėl gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo patalpų eksploatavimo, priežiūros ir profilaktinio remonto darbu išlaidų nustatymo metodikos tvirtinimo“ bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ priedo Nr.2 matyti, kad ieškovo patirtos išlaidos, teikiant ginčo namo bendrojo naudojimo objektų administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, yra pagrįstos. Apeliantė nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, jog minėtos ieškovo išlaidos yra paskaičiuotos neteisingai. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl esančios permokos už suteiktas paslaugas atmestini kaip nepagrįsti.

Teismų praktikoje yra aiškiai pasisakyta, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, išimtis iš šios taisyklės yra numatyta CK 4.83 str. 4 d., t.y. buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 str. nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 28 d. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai nusprendė apmokėti už fasado remonto darbus pagal pateiktą sąmatą (b. l. 48-49). Šio sprendimo pagrindu ieškovas 2007 m. rugpjūčio 7 d. su UAB „Sąlytis“ sudarė statybos rangos sutartį gyvenamojo namo, esančio Liepynų g. 17, fasado remontui (b. l. 47). Ginčo dėl to, kad rangos darbai buvo vykdomi, nėra. Ieškovas darbus priėmė 2008 m. sausio mėn. (b. l. 51). Ieškovas 2007 m. rugpjūčio 13 d. parengė įsakymą Nr. V2-257-(1.5) „Dėl tikslinių lėšų kaupimo“, kurio pagrindu buvo pradėtos kaupti lėšos remonto darbams apmokėti. Apeliantė reikalavimo pripažinti minėtą ieškovo įsakymą ar 2008m. sausio mėn. ieškovo pasirašytą darbų priėmimo aktą negaliojančiais nėra pareiškusi. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš apeliantės skolą už atliktus fasado remonto darbus yra teisėtas, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį tenkino. Aplinkybės, kad ieškovas neužtikrino atliekamų statybos darbų kokybės, pasirašė darbų priėmimo aktą, nesant gyvenamojo namo savininkų sutikimui, neturi įtakos apeliantės pareigai apmokėti jai tenkančią ieškovo faktiškai patirtų išlaidų dalį, dėl kurių buvo priimtas butų ir savininkų susirinkimo sprendimas (CK 4.83 str. 4 d.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ir juos įvertinęs (CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovo UAB „Naujamiesčio būstas“ patirtos 242 Lt dydžio išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą neatlygintinos, kadangi ieškovas pateikė tik PVM sąskaitą-faktūrą, tačiau nepateikė įrodymų apie tokių išlaidų sumokėjimą, nors pagal CPK 98 str. įrodymai apie tokais išlaidas turi būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-335/2010). Be to, pagal CPK 88 str. 1 d. tik už advokato pagalbą patirtos išlaidos priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų, o ieškovas naudojosi ne advokato teisine pagalba, o CPK 88 str. 1 d. 8 p. pagal savo esmę ir paskirtį tokio pobūdžio išlaidų prie būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų nepriskiria.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.