Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleno Piesliako, Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi nuteistojo V. K. gynėjo advokato Sauliaus Kibildos apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 4 dalį, paskiriant jam 30 MGL (1 140 Eur) dydžio baudą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

7. Apeliacinis skundas atmestinas, nes skundžiamas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra teisėtas, o teismo išvados pagrįstos.

8. Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino V. K. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje. Sprendžiant dėl V. K. kaltės buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – kaltinamojo, liudytojų G. K. ir P. G. parodymai, šių policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, akistatos protokolas, įvykio vietos apžiūros protokolas. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo objektyvumu nėra teisinio pagrindo.

9. Pirmosios instancijos teismas laikė įrodyta, kad V. K. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tiesiogiai davė 20 Eur dydžio kyšį policijos pareigūnui, siekdamas šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo, vykdant įgaliojimus, t.y. kad jam nebūtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Nuteistasis neigia atlikęs tokius veiksmus, nurodo nežinantis, kaip nurodyta pinigų kupiūra atsirado policijos pareigūno rankose, 20 Eur padavė pastarajam su dokumentais netyčia, o pareigūnui paėmus šiuos pinigus, suprato, kad tai bauda už administracinį nusižengimą. Tokią apelianto poziciją aukštesnės instancijos teismas vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir šį versija pagrįstai pirmosios instancijos teismo atmesta kaip nepagrįsta. Liudytojas G. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, su kolega patruliuodami (duomenys neskelbtini), pastebėjo, kaip sunkvežimio vairuotojas rankomis naudojasi mobiliojo ryšio telefonu. Šis sunkvežimis buvo sustabdytas. G. K. priėjo prie sunkvežimio vairuotojo patikrinti dokumentus ir paimti juos administracinio nusižengimo protokolo surašymui. Sunkvežimio vairuotojas su padarytu Kelių eismo taisyklių pažeidimu sutiko ir gailėjosi. Taip pat prašė pasigailėti jo ir nerašyti protokolo jau laikydamas rankoje 20 Eur kupiūrą. Liudytojas atsakė neigiamai, norėjo eiti link automobilio, kai vairuotojas ištiesė ranką ir padavė jam 20 Eur kupiūrą. Šią kupiūrą liudytojas paėmė norėdamas išsaugoti kaip daiktinį įrodymą. Taip pat parodė, kad apeliantas ne kartą buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už policijos pareigūno papirkimą. Į įvykio vietą buvo iškviesta tyrėja ir jai perduoti pinigai (b.l. 85-86). Iš policijos pareigūno G. K. parodymų turinio matyti, kad jis įvykio aplinkybes nurodė iš esmės analogiškai, kaip ir apklausos ikiteisminio tyrimo metu, taip pat rašydamas tarnybinį pranešimą, paaiškindamas aplinkybes ir savo kolegai pareigūnui P. G., ką patvirtina ir nuoseklūs pastarojo liudytojo tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Liudytojas P. G. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2017 m. liepos 11 d., (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas sunkvežimis, kurio vairuotojas rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone. Jis liko tarnybiniame automobilyje, kol jo kolega G. K. nuėjo patikrinti sunkvežimio vairuotojo dokumentų. Grįžęs informavo, kad pastarajam buvo duotas kyšis, rankose jis laikė 20 Eur kupiūrą. Į įvykio vietą buvo iškviestas tyrėjas (b.l. 86-87). Faktą, kad policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje rasta 20 Eur kupiūra, patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas (b.l. 7-10).

10. Skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas nepripažino įrodymu policijos pareigūno G. K. garso įrašymo priemone užfiksuoto pokalbio tarp jo ir apelianto, konstatuodamas, kad garso įrašas buvo gautas ne įstatymų nustatyta tvarka ir pažeidus reikalavimą duomenis rinkti tik teisėtas būdais. Vis dėlto, ta aplinkybė, kad garso įrašą liudytojas G. K. padarė nesilaikydamas BPK įtvirtintos įrodymų rinkimo ir fiksavimo tvarkos, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad šio liudytojo duoti parodymai savaime yra nepatikimi ir melagingi. Kaip minėta, liudytoju apklaustas policijos pareigūnas G. K., kuriam buvo duotas 20 Eur dydžio kyšis, viso baudžiamojo proceso metu įvykio aplinkybes, kad apeliantas V. K. davė jam nurodyto dydžio kyšį, siekdamas, kad nebūtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas, aiškino nuosekliai, jokių prieštaravimų jo parodymuose nenustatyta, o jo parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Tai kad akistatos tarp nuteistojo ir liudytojo metu G. K. parodymai buvo priešingi nuteistojo paaiškinimams, nepaneigia šio liudytojo parodymų objektyvumo. Natūralu, jog V. K. neigiant savo kaltę padarius BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytą veiką, jis aiškina aplinkybes sau palankia linkme, kitaip nei nurodo liudytojas. Tuo tarpu, pagrindo abejoti nei liudytojo G. K., nei P. G. parodymais teismas nenustatė. Abu šie liudytojai parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės pagal BK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nenustatyta, kad liudytojai siektų apkalbėti apeliantą, duoti tikrovės neatitinkančius parodymus.

11. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, neįtikinanti apelianto versija, kad 20 Eur pareigūnui jis padavė netyčia, o šiam pinigus paėmus, suprato, jog tai bauda už administracinį nusižengimą. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas atkreipė dėmesį į tai, kad baudos už administracinius teisės pažeidimus yra mokamos ne grynaisiais pinigais, o bankiniu pavedimu jau nuo 2006 m. Ir šios aplinkybės apeliantui, kaip vairuotojui, turi būti žinomos. Tokią išvadą suponuoja ir duomenys apie asmens baustumą. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra jokio pagrindo.

12. Apeliantas teigia, kad policijos pareigūnai sąmoningai neišsaugojo įrašo iš tarnybinio automobilio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis įrašas apelianto veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip matyti pagal nustatytas faktines aplinkybes, kyšį policijos pareigūnui nuteistasis davė dar sėdėdamas savo vairuotame sunkvežimyje, su liudytoju G. K. nuteistasis kalbėjosi neišlipęs iš nurodytos transporto priemonės. Tuo tarpu, į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį jis buvo pakviestas jau davus kyšį, t.y. įtarus apeliantą nusikalstamos veikos padarymu. Apeliaciniame skunde akcentuojamas ir faktas, kad V. K. sutiko su padarytu administraciniu nusižengimu, ką patvirtina ir jam surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ginčo dėl šių aplinkybių nėra. Kad asmuo sutiko su pažeidimu ir gailėjosi jį padaręs, parodė ir liudytojas G. K.. Tačiau net ir sutikdamas su tuo, jog pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, jis prašė jo pasigailėti ir administracinio nusižengimo teisenos jo atžvilgiu dėl šio įvykio nepradėti. Taigi administracinio nusižengimo protokolas, kuriame užfiksuotas V. K. pozicija dėl naudojimosi mobiliojo ryšio priemone rankomis, nepatvirtina nuteistojo versijos, kad kyšio policijos pareigūnui jis nedavė. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis prašė pareigūno atleisti nuo atsakomybės, turint galvoje nuo baudžiamosios atsakomybės, įvykus tokiam nesusipratimui. Tačiau nuteistasis apklausiamas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad pareigūnas dėl atsakomybės už kyšio davimą jo neįspėjo, apie tai įspėjo tik atvedus jį prie tarnybinio policijos pareigūnų automobilio. Taigi, pasak paties nuteistojo parodymų, jis prašė atleisti nuo atsakomybės dar jo neįspėjus dėl pasekmių už kyšio davimą. Vertintina, kad tokios aplinkybės tik patvirtina, jog V. K. prašė liudytojo G. K. nerašyti būtent administracinio nusižengimo protokolo.

13. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, V. K. paskirta švelniausia straipsnio sankcijoje nustatyta bausmės rūšis – bauda, jos dydį nustatant artimą minimaliam, t.y. 30 MGL, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį ir jos padarymo aplinkybes, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertinus nuteistojo asmenybę (neteistas, administracine tvarka baustas, dirbantis, auginantis du nepilnamečius vaikus), nėra per didelė, paskirta bausmė yra teisinga ir proporcinga tiek padarytai nusikalstamai veikai, tiek ir nuteistojo asmenybei.

14. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. K. kaltu pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, taip pat tinkamai taikė bausmių skyrimą reglamentuojančias BK nuostatas. Nuteistojo advokato apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria: