Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudarė kolegijos pirmininkas Žydrūnas Bertašius, kolegijos teisėjos Virginija Nijolė Griškevičienė, Aušra Maškevičienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo M. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovui M. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovė 2014-01-20 pareiškė ieškinį atsakovui M. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo ir nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Pagal šią sutartį buvo apdrausta automobilio Mercedes Benz ML400, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą. Ieškovė nurodė ir tai, kad 2013-08-26 dėl atsakovo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis automobilis VW Jetta, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė dėl šio eismo įvykio sumokėjo 691 Lt dydžio draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui. Ieškovė paaiškino, kad atsakovas vairavo transporto priemonę, kuriai nebuvo atlikta techninė apžiūra, tai yra atsakovas vairavo transporto priemonę neturėdamas tam teisėto pagrindo. Dėl to atsakovas turi pareigą grąžinti ieškovei dėl jo padarytos žalos išmokėtas sumas. Kadangi atsakovas išmoką padengti atsisakė, ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 691 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-05-26 sprendimu ieškinį tenkino ir iš ieškovei iš atsakovo priteisė 691 Lt žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas pripažino, jog yra draudžiamas transporto priemonės vairavimas be atliktos ir galiojančios techninės apžiūros. Teismas konstatavo, jog byloje yra nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos taikant atsakovo atsakomybę.

Apeliaciniame skunde atsakovas M. K. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 3 p. bei teismas nepagrįstai nesivadovavo minėto įstatymo 22 str. 1 d. 2 p. Atsakovas skunde nurodė aplinkybę dėl netinkamo teismų praktikos taikymo nagrinėjamoje byloje. Atsakovas pažymėjo, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Atsakovas prašė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

Ieškovė BTA Insurance Company“ SE pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundė ir nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka bei prašė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Apeliaciniame skunde atsakovas M. K. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normas. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Ieškovė, reikšdama reikalavimą atsakovui, rėmėsi LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 3 p. Ši nuostata numato draudiko teisę reikalauti grąžinti draudimo išmoką, kai asmuo padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Tokia nuostata taip pat numatyta LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59 p., 59.3 p. Ši sąlyga reiškia, kad žalą padaręs asmuo dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose transporto priemonės valdytojui nustatytas pareigas (LR CK 6.114 str. 5 p., 6.988 str. 3 d., LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 4 d.). Dėl to už žalą atsakingam asmeniui kyla papildoma atsakomybė atlyginti padarytą žalą. Pagal LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 str. 2 d., dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms ir (ar) priekaboms, kurių privalomoji techninė apžiūra atlikta ir galioja ir kurių valdytojai yra apsidraudę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir sumokėję valstybės nustatytus su transporto priemone ar su jos dalyvavimu viešajame eisme susijusius mokesčius. Taigi nesant šių sąlygų transporto priemones draudžiama naudoti. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovo naudojamos transporto priemonės techninės apžiūros laikas pasibaigė 2013-08-05, o eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovo kaltės apgadinta trečiajam asmeniui priklausanti transporto priemonė, įvyko 2013-08-26. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas nevykdė jam kaip transporto priemonės valdytojui įstatyme nustatytų pareigų ir vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės naudoti automobilį. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas. Atsižvelgtina į tai, kad draudimo išmoka nėra didelė, todėl mažinti jos nėra pagrindo ir tai teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas.

Atsakovas skunde nurodė, kad teismas privalėjo vadovautis nurodyto draudimo įstatymo 22 str. 2 p. Akivaizdu, kad šis įstatymo punktas numato draudiko teisę reikalauti išmokos grąžinimo tik tuo atveju, kai vairuojama techniškai netvarkinga transporto priemonė. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškinio reikalavimus nustatė ieškovė. Ieškovė nagrinėjamoje byloje prašė teismo draudimo išmoką grąžinti pagal nurodyto draudimo įstatymo 22 str. 3 p. Taigi teismas privalėjo vadovautis ieškovės reikalavimais ir teismas pagrįstai nevertino, ar atsakovas pažeidė nurodyto įstatymo 22 str. 2 p.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2013-12-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-2004-553/2013 ir Kauno apygardos teismo 2014-04-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-688-413/2014. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Teismas pažymi, jog atsakovo nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2013-03-26 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1879-611/2013 ir apeliaciniame skunde nurodyto Vilniaus apygardos teismo 2013-12-13 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-2004-553/2013 bei nagrinėjamos bylos ratio decidenti skiriasi. Minėtose bylose teismai nustatė, jog transporto priemonių valdytojai vairavo netinkamos techninės būklės transporto priemones ir dėl to įvyko eismo įvykiai. Dėl to teismai taikė LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 2 p. nuostatą. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, jog eismo įvykį nulėmė atsakovo valdomos transporto priemonės techninė būklė. Ieškovės reiškiamas reikalavimas nagrinėjamoje byloje grindžiamas atsakovo kaip transporto priemonės valdytojo privalomųjų pareigų nesilaikymu. Svarbu įvertinti ir tai, kad nagrinėjamos bylos ratio decidenti sutampa su Kauno apygardos teismo 2014-04-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-688-413/2014. Taigi išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktika, kuri patvirtino ieškovės reikalavimus.

Apeliaciniame skunde nurodyta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą LR CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė įrodė visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Atsakovas, norėdamas paneigti ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, turėjo pareigą įrodyti savo atsikirtimuose nurodomas aplinkybes (LR CPK 178 str.). Atsakovas atsikritimų tinkamai nepagrindė. Taigi pirmosios instancijos teismas nepažeidė įstatymo reikalavimų, susijusių su įrodinėjimo pareigų paskirstymu, ir teismas ieškinį tenkino pagrįstai.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimą palikti nepakeistą.