- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-09
- Bylos Nr.
- A-502-841-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- M. T. R.
- Atsakovas
- Registrų centro Vilniaus filialui
- Trečiasis asmuo
- E. R., VĮ Registrų centrui
- Kategorijos
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. R. (M. T. R. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. R. skundą atsakovui Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. R. ir VĮ Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. T. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą, VĮ Registrų centro 2008 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 206 ir įpareigoti Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją įregistruoti M. T. R. ir E. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į rūsio patalpas, esančias (duomenys neskelbiami), Vilniuje. Paaiškino, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu atsisakė įregistruoti M. T. R. nuosavybės teisę į bendrojo naudojimo (rūsio) patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) statinyje, esančiame (duomenys neskelbiami), Vilniuje, 2007 m. lapkričio 30 d. sutarties, sudarytos tarp statinyje esančių patalpų savininkų, pagrindu. VĮ Registrų centras 2008 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 206 paliko galioti teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą. 2007 m. lapkričio 30 d. sutartimi statinio patalpų savininkai susitarė dėl nuosavybės teisės į patalpas, kurios buvo atskirtos nuo bendrojo naudojimo patalpų, neregistruotų kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, t. y. 44,08 kv. m ploto rūsio patalpų. Ši sutartis buvo sudaryta ne dėl visų nekilnojamojo turto daikto suformavimo procedūrų, o tik dėl formalių klausimų, susijusių su daiktinėmis (nuosavybės) teisėmis, nes pats daiktas (patalpa) buvo suformuota daug anksčiau. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas visais atvejais, kai registruojamos nuosavybės teisės į bendrojo naudojimo patalpas, reikalauja pateikti to statinio patalpų savininkų susitarimą dėl jų naujai suformuoto daikto nuosavybės dalies ir toks susitarimas neturi būti tvirtinamas notariškai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.80 straipsnis numato, kad jei atskiriama daikto dalis tampa ne visų bendraturčių turtu (nuosavybe), tai bendraturčiai, kurie savininkais neregistruojami, turi teisę reikalauti prarastos turto vertės atlyginimo, įskaitant ir teisę nereikalauti to atlyginimo. Šiuo atveju sutarties šalys susitarė rūsio patalpas registruoti sutuoktinių M. T. R. ir E. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o pareiškėjas įsipareigojo kitoms šalims atlyginti jų atsisakytos turto dalies vertę. Sudaryta sutartis yra ne nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartis, o sutartis, kuria išsprendžiami naujai suformuoto (atskirto iš bendrosios dalinės nuosavybės) daikto kai kurie suformavimo klausimai. CK tokių sutarčių atskirai nereglamentuoja, todėl susitarimams, kai sprendžiami jungtinėje veikloje naudojamo jau suformuoto nekilnojamojo turto objekto nuosavybės klausimai, notarinė forma nėra privaloma. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 46 ir 51 straipsniai nustato notarui pareigą tvirtinti sandorius dėl nuosavybės teisės perleidimo į nekilnojamąjį daiktą tik tada, kai nustatomas turto savininkas pagal Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo išduotus dokumentus apie registruotas nuosavybės teises. Todėl notaras tvirtina ne sandorius dėl pirminės nuosavybės teisės atsiradimo, o išvestinius sandorius, kai registruota nuosavybės teisė perleidžiama kitiems asmenims.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2007 m. lapkričio 30 d. sutartimi pastato, esančio (duomenys neskelbiami), Vilniuje, bendraturčiai perleido bendrosios dalinės nuosavybės teises į bendro naudojimo patalpą pareiškėjui ir jo sutuoktinei E. R. . Šia sutartimi negyvenamosios patalpos, kurios pagal CK 4.82 straipsnį laikytinos bendro naudojimo patalpomis, priklausančiomis šiame straipsnyje nurodytomis proporcijomis pastato bendraturčiams, tampa tik vienų iš pastato bendraturčių – M. T. R. ir E. R. – nuosavybe. Tai, kad sutartimi pasibaigia visų kitų bendraturčių bendroji dalinė nuosavybė, negali būti vertinama kitaip nei nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimas. CK nenumato, kad turimų nuosavybės teisių galima būtų atsisakyti, t. y. perleisti jas kurio nors asmens naudai, ir tokį atsisakymą įforminti rašytine sutartimi. Priešingai, CK 1.74 str. nustato, kad daiktinių teisių (šiuo atveju – nuosavybės teisių) į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma, kurios šiuo atveju nesilaikė sutartį sudariusios šalys. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnis reglamentuoja nekilnojamųjų daiktų formavimo būdus ir procedūras. Teisė spręsti nekilnojamųjų daiktų suformavimo klausimus pastato bendraturčiams nėra suteikta. Be to, anksčiau minėtos rūsio patalpos buvo suformuotos iki sutarties pasirašymo, to neginčija ir pareiškėjas, todėl argumentai, kad sutartimi buvo sprendžiami minėtų patalpų suformavimo klausimai, yra atmestini. Nesant įregistruotų nuosavybės teisių pastato bendraturčiai galėtų sudaryti nuosavybės teisių perleidimo sandorį arba, paviešinus bendrosios dalinės nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre, perleisti jas pasirinkta sandorių dėl nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių į juos perleidimo rūšimi. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, išnagrinėjęs prašymą, registratorius gali priimti vieną šių sprendimų: prašymą tenkinti, atmesti ar sprendimo priėmimą atidėti. Nagrinėjamu atveju prašymas buvo netenkintas ne tik dėl to, kad nepateikti dokumentai, kad valstybė ar savivaldybė minėtų patalpų nevaldo nuosavybės teisėmis, tačiau ir dėl to, kad pateikta sutartis nepatvirtino prašomų įregistruoti teisių atsiradimo ir nebuvo įforminta privaloma notarine forma, todėl registratorius, nustatęs, kad kartu su prašymu nebuvo pateikti prašomas įregistruoti teises patvirtinantys dokumentai (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 2 d.), pareiškėjo prašymo netenkino.
Tretysis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 44,08 kv. m ploto rūsio patalpa 18-2 buvo inventorizuota dar 1968 m. ir jokie nekilnojamojo daikto formavimo veiksmai iki šios dienos nebuvo atliekami. Rūsio patalpa, remiantis CK nuostatomis, yra pastato bendro naudojimo patalpa ir bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso statinio butų ir kitų patalpų bendraturčiams. Tai, kad 2007 m. lapkričio 30 d. sutartimi yra susitariama dėl nuosavybės teisių perleidimo į rūsio patalpą, patvirtina ir sutarties 1 punktas, kuriame nurodoma, kad sutarties tikslas yra šalims susitarti, kieno nuosavybėn ir kokiomis sąlygomis atitenka rūsys. Atsižvelgiant į tai, kad į visą patalpą, kurioje nebuvo atliekami pertvarkymo ar formavimo veiksmai ir kuri pagal įstatymą priklauso pastato butų ir kitų patalpų bendraturčiams, 2007 m. lapkričio 30 d. sutarties pagrindu yra prašoma įregistruoti tik vieno iš bendraturčių nuosavybės teises, darytina išvada, kad 2007 m. lapkričio 30 d. sutartis yra daiktinių teisių perleidimo sutartis, kuri neatitinka CK 1.74 straipsnyje nustatytos notarinės formos, ir jos pagrindu negali būti atliekama M. T. R. nuosavybės teisių registracija.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 4.82 straipsniu, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsniu bei ištyręs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad 1968 m. atliktos pastato lA2p inventorizacijos metu patalpa 18-2 buvo inventorizuota kaip 44,08 kv. m ploto rūsio patalpa, tokia ji kadastrinių matavimų byloje yra užfiksuota šiuo metu, tokia pat 44,08 kv. m ploto patalpa yra įregistruota Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. 10/400200 ir būtent į tokią pačią patalpą savo nuosavybės teises siekia įregistruoti pareiškėjas, todėl teigti, kad pateikta 2007 m. lapkričio 30 d. sutartis, neatliekant jokių statybos darbų, gali būti pagrindas suformuoti įregistruotą nekilnojamąjį daiktą, nėra pagrindo. Pareiškėjas grindžia apskųstų sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą tuo, kad registratoriai neteisingai įvertino 2007 m. lapkričio 30 d. sutarties dalyką, be pagrindo nurodė, jog tokia sutartis privalėjo būti sudaroma notarine forma. Skunde nurodoma, kad registratorius turėjo atidėti sprendimo dėl pareiškėjo pateikto prašymo priėmimą ir nustatyti terminą pateikti papildomus dokumentus, kuriuos pareiškėjas pateikia teismui kartu su skundu. Teismas konstatavo, kad iš 2007 m. lapkričio 30 d. sutarties nuostatų matyti, kad ši sutartis yra ne nekilnojamojo turto objekto suformavimo sutartis, bet daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sutartis. Sutarties 1 punkte nurodoma, kad sutarties tikslas – šalims susitarti tarpusavyje, kieno nuosavybėn ir kokiomis sąlygomis atitenka rūsys, 3 punkte nurodoma, kad rūsys atitenka M. R. ir E. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o 4 punkte nurodyta, kad visos kitos šalys atsisako joms tenkančios rūsio dalies M. R. ir E. R. naudai mainais į pareiškėjo įsipareigojimus, kurie aptariami atskirose sutartyse. Teismas padarė išvadą, kad 2007 m. lapkričio 30 d. sutartis yra daiktinių teisių perleidimo sutartis, pagal kurią bendraturčiai pareiškėjui M. T. R. perleidžia bendrosios dalinės nuosavybės teises į rūsio patalpą. Remdamasis CK 1.74 straipsniu, teismas pažymėjo, kad 2007 m. lapkričio 30 d. sutartis yra sudaryta paprasta rašytine forma, todėl ji negali būti pareiškėjo nuosavybės teisių į visą rūsio patalpą atsiradimo pagrindas, nes neatitinka įstatymo nustatytos formos reikalavimų. Tai, kad sutartimi pasibaigia visų kitų bendraturčių bendroji dalinė nuosavybė, negali būti vertinama kitaip nei nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimas, o CK 1.74 str. nustato, kad daiktinių teisių (šiuo atveju – nuosavybės teisių) į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma, kurios nesilaikė sutartį sudariusios šalys. Teritorinis registratorius, nustatęs, kad pateikto registravimui dokumento forma neatitinka įstatymų nustatytos formos, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pateikto prašymo, todėl 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu pagrįstai atsisakė įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad sutartimi išspręsti kai kurie daikto suformavimo klausimai. Remdamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsniu, teismas pažymėjo, jog teisė spręsti nekilnojamųjų daiktų suformavimo klausimus pastato bendraturčiams nėra suteikta. Be to, anksčiau nurodytos rūsio patalpos buvo suformuotos iki sutarties pasirašymo. To neginčija pats pareiškėjas skunde tvirtindamas, jog pati patalpa buvo suformuota daug anksčiau, todėl skundo argumentus, jog sutartimi buvo sprendžiami minėtų patalpų suformavimo klausimai, teismas atmetė, nes jie neatitinka faktinių aplinkybių, sutarties nuostatų bei teisės aktų. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nepagrįstas ir pareiškėjo skundo motyvas, jog notaras negalėtų tokio sandorio patvirtinti, nes tai nepaneigia imperatyvios CK 1.74 straipsnio normos dėl privalomos notarinės sandorio formos sandoriams dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo. Pareiškėjas nurodė, kad filialas turėjo sprendimo dėl M. T. R. prašymo priėmimą atidėti ir nustatyti terminą pašalinti aplinkybes, trukdančias įregistruoti teises. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad išnagrinėjęs prašymą, registratorius gali priimti vieną iš šių sprendimų: prašymą tenkinti, atmesti ar sprendimo priėmimą atidėti. Nei minėtas įstatymas, nei Nekilnojamojo turto registro nuostatai nenustato, kokiais atvejais prašymas turi būti atmetamas, o kokiais nustatomas terminas šalinti trūkumus. Nagrinėjamu atveju prašymas buvo netenkintas ne tik dėl to, kad nepateikti dokumentai, kad valstybė ar savivaldybė minėtų patalpų nevaldo nuosavybės teisėmis, tačiau ir dėl to, kad pateikta sutartis nepatvirtino prašomų įregistruoti teisių atsiradimo, todėl registratorius, nustatęs, kad kartu su prašymu nebuvo pateikti prašomas įregistruoti teises patvirtinantys dokumentai, pareiškėjo prašymo netenkino pagrįstai. Teismas nevertino kartu su skundu teismui pateiktų naujų papildomų įrodymų, nes atsakovas, priimdamas skundžiamą 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą jų neturėjo, todėl nevertino. Teismas nurodė, kad pareiškėjas gali šiuos dokumentus kartu su prašymu pateikti registratoriui ir dėl pateikto prašymo bus priimtas atskiras registratoriaus sprendimas, kuris gali būti skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.
III.
Apeliaciniu skundu M. T. R. prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje neturi būti taikomos CK 1.74 straipsnio nuostatos, todėl pirminiam nuosavybės teisių įgijimo būdui nėra būtina notarinė sandorio forma (remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2001). Taip pat paaiškina, kad naujas nekilnojamasis daiktas laikomas suformuotu tik tada, kai priimamas sprendimas pagal surinktus kadastro duomenis suformuoti daiktą, t. y. įregistruoti Nekilnojamojo turto registre patį daiktą ir teises į jį. Nagrinėjamuoju atveju daikto formavimas nebuvo baigtas, t. y. buvo atlikti tik daikto kadastriniai matavimai, tačiau daiktinių teisių klausimas į jį nebuvo išspręstas. Remdamasis CK 4.80 ir 4.82 straipsniais, apeliantas nurodo, kad turto atidalijimo klausimus gali spręsti būtent bendraturčiai, tačiau padalijimo būdas ir naujai sukuriamo daikto duomenys turi būti suformuoti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 3 d.). Taip pat apeliaciniame skunde išdėsto kitus argumentus, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas ir tretysis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą, o M. T. R. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimus į apeliacinį skundą atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo ir atsiliepimų į skundą motyvais.
Tretysis suinteresuotas asmuo E. R. prašo M. R. apeliacinį skundą tenkinti. E. R. nurodo, jog nei pasirašant 2007 m. lapkričio 30 d. sutartį, nei šiuo metu minėtos rūsio patalpos neturi ir negali turėti savininko, kadangi tam reikalingas visų pastate esančių patalpų savininkų susitarimas dėl kiekvienam iš jų tenkančios nuosavybės dalies. Anksčiau tokių dalių apskaičiavimą atlikdavo ir registruodavo pats Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, tačiau šiuo metu reikalaujama visų pastato patalpų savininkų susitarimo, kuris ir buvo pateiktas. Tokiam susitarimui atsakovas nereikalauja notaro patvirtinimu. Be to, jei būtų taikomas privalomas reikalavimas registruoti visų pastato savininkų nuosavybės teisę į tokias patalpas, tai tų savininkų susitarimas netektų prasmės, toks sandoris neatitiktų CK 1.63 straipsnio 1 dalies. Pateikta sutartimi siekiama suinteresuotiems asmenims susitarti, kaip operatyviai ir ekonomiškai tvarkyti bendrus klausimus. Be to, kiekviena šios sutarties šalis turėjo ne tik tiesioginį turtinį interesą, bet tai sudarytų teisines prielaidas viso pastato rekonstravimo darbams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinis ginčas kilo dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo netenkinti prašymo įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus. Nagrinėjant bylą turi būti tikrinamas tokio administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas.
Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra išvardinti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje. To pat įstatymo 23 straipsnis (2, 3 dalys) reikalauja, kad tokie dokumentai kartu su prašymu būtų pateikiami teritoriniam registratoriui ir, kad jie atitiktų teisės aktų reikalavimus bei juose būtų įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys.
Siekdamas įregistruoti M. T. R. ir E. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į rūsio patalpas, esančias (duomenys neskelbiami), Vilniuje, pareiškėjas atsakovui pateikė 2007 m. lapkričio 30 d. sutartį (b.l. 30-32), kuria sutarties šalys susitarė rūsio patalpas registruoti sutuoktinių M. T. R. ir E. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise mainais į šių įsipareigojimus, kurie aptariami atskirose sutartyse.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš 2007 m. lapkričio 30 d. sutarties nuostatų matyti, jog ši sutartis yra ne nekilnojamojo turto objekto suformavimo sutartis, bet daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sutartis. Sutarties 1 punkte nurodoma, kad sutarties tikslas – šalims susitarti tarpusavyje, kieno nuosavybėn ir kokiomis sąlygomis atitenka rūsys, 3 punkte nurodoma, kad rūsys atitenka M. R. ir E. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o 4 punkte nurodyta, kad visos kitos šalys atsisako joms tenkančios rūsio dalies M. R. ir E. R. naudai mainais į pareiškėjo įsipareigojimus, kurie aptariami atskirose sutartyse. Taigi, 2007 m. lapkričio 30 d. sutartis yra daiktinių teisių perleidimo sutartis, pagal kurią rūsio patalpos bendraturčių (CK 4.82 straipsnis) perleidžiamos pareiškėjui M. T. R. bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir CK 1.74 straipsnis tokiems sandoriams kelia notarinės formos reikalavimą.
Todėl pagrįstai nuspręsta, jog teritorinis registratorius, nustatęs, kad pateikto registravimui dokumento forma neatitinka įstatymų nustatytos formos (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 3 punktas), neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pateikto prašymo ir 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu pagrįstai atsisakė įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre.
Byloje nustatyta, kad 1968 m. atliktos pastato lA2p inventorizacijos metu patalpa 18-2 buvo inventorizuota kaip 44,08 kv. m ploto rūsio patalpa, tokia ji kadastrinių matavimų byloje yra užfiksuota šiuo metu, tokia pat 44,08 kv. m ploto patalpa yra įregistruota Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. 10/400200, į tokią pačią patalpą savo nuosavybės teises siekia įregistruoti pareiškėjas. Šių faktinių aplinkybių bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio nuostatų pagrindu teismas pagrįstai nusprendė, kad pateikta 2007 m. lapkričio 30 d. sutartis negali būti pagrindas suformuoti įregistruotą nekilnojamąjį daiktą. Atsakovui pateikta sutartis nepatvirtino prašomų įregistruoti teisių atsiradimo (nebuvo įforminta privaloma notarine forma) todėl registratorius, nustatęs, kad kartu su prašymu nebuvo pateikti prašomas įregistruoti teises patvirtinantys dokumentai (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 2 d.), pareiškėjo prašymo netenkino pagrįstai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teritorinio registratoriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ką tinkamai ištyrus ir įvertinus bylos aplinkybes pripažino centrinis registratorius ir pirmosios instancijos teismas. Nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjo M. T. R. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.