- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-10
- Bylos Nr.
- 2-1487/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė, Donatas Šernas
- Skolininkas
- V., V. B.
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Livena“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko V. B. įmonės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. L2-1169-267/2009 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Livena“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui V. B. įmonei dėl skolos, delspinigių ir palūkanų išieškojimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „Livena“ 2009 m. rugsėjo 19 d. pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo prašė priteisti iš skolininko V. B. įmonės 92 832,25 Lt skolą,12 652,77 Lt delspinigių, 12,70 procentų dydžio palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas ir 777 Lt dydžio žyminį mokestį.
Kreditorius taip pat prašė taikyti skolininko nekilnojamojo turto ir lėšų areštą, pavedant turtą surasti kreditoriaus pasirinktam antstoliui, kadangi skola didelė, ne kartą buvo kreiptasi žodžiu į skolininką dėl skolos padengimo, tačiau jis nepateikė argumentų, dėl kokių priežasčių skola nėra apmokama, vengia bendrauti ir atlikti savo pareigą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi areštavo ne didesnei kaip 105 485,02 Lt dydžio sumai skolininkui V. B. įmonei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, leisdamas šiuo turtu naudotis, bet uždrausdamas jį perleisti kitiems asmenims, o jo nesant, ar esant nepakankamai, areštavo skolininkui priklausančias lėšas, esančias kredito įstaigose, leisdamas atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Livena“, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti socialinio draudimo įmokas bei privalomas įmokas mokesčių administratoriui.
Nutartyje nurodyta, kad iš kreditoriaus pareiškimo ir bylos duomenų matyti, jog reikalavimo suma didelė –105 485,02 Lt, skolininkas turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, o tai padidintų teismo įsakymo neįvykdymo riziką. Teismas pirmiausia areštavo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį skolininko turtą, o tik jo nesant, ar esant nepakankamai - sąskaitose esančias lėšas. Teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nepranešdamas skolininkui.
Šalies argumentai
Skolininkas V. B. įmonė atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kreditoriaus reikalavimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra neteisėtas. Esant nepagrįstam ir neteisėtam kreditoriaus reikalavimui skolininkui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos. Kreditoriaus reikalaujama priteisti skolos suma yra tik 92 832,25 Lt, tai yra mažesnė suma, negu ta suma, kuriai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
2. Sprendžiant klausimą dėl skolos priteisimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažeistas civilinių bylų rūšinis teismingumas. Kadangi reikalavimo suma yra tik 92 832,25 Lt ir esant sutartiniam rūšiniam teismingumui pagal 2005 m. gegužės 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 0096/DK 8 punktą, kreditoriaus reikalavimai nagrinėtini Mažeikių rajono apylinkės teisme.
3. Kreditoriaus pateikti priteistiną skolą pagrindžiantys dokumentai iš esmės neatitinka faktinių aplinkybių ir klaidina teismą.
4. Kreditorius pareiškė reikalavimą tik dėl skolos priteisimo už parduotus degalus, tačiau reikalavimą grindžia ir visai kitokiomis paslaugomis (pvz. už stovėjimo aikštelę, automobilio plovimą).
5. Skolininkas vykdo atsiskaitymus su kreditoriumi ir po kreditoriaus pateikto teismui pareiškimo.
6. Nepagrįstai areštavus skolininko didelės vertės turtą, jo ūkinė komercinė veikla, susijusi su krovinių tarptautiniais pervežimais, yra apsunkinta ir faktiškai tapo negalima, nes atsiskaitymai su kreditoriais kitose valstybėse už krovinių pervežimus dėl apyvartinių lėšų arešto yra negalimi.
Atsiliepimas
Kreditorius UAB „Livena“ atsiliepimu į apelianto atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyta, kad viso reikalavimo suma sudarė 105 485,02 Lt, todėl buvo kreiptasi į Šiaulių apygardos teismą. Skolininko pateikti jo skolos apmokėjimą patvirtinantys dokumentai neatitinka tikrovės. Be degalų pardavimo skolininkui buvo teikiamos automobilių plovimo ir stovėjimo aikštelėje paslaugos.
Atsiliepimą dėl savo atskirojo skundo pateikė ir pats apeliantas, tačiau kadangi apeliantas savo nesutikimo motyvus yra išdėstęs atskirajame skunde, teisėjų kolegija nepasisako ir nevertino jo paties atsiliepimo į savo atskirąjį skundą argumentų (CPK 318, 338 str.). Be to, apelianto atsiliepimu yra iš dalies pildomas jo paties paduoto atskirojo skundo pagrindas ir dalykas, todėl šiuo atveju taikytinas CPK 323 straipsnyje numatytas draudimas (CPK 338 str.).
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria skolininkui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-428/2008; ir kt.). Ši prezumpcija nėra absoliuti, ją taikant teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam asmeniui reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Tada, kai yra įrodymų, jog pareiškimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį, turimus įsipareigojimus nėra didelė, t. y. kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
Kreditoriaus pareikštų reikalavimų suma siekia 105 485,02 Lt. Šią reikalavimų sumą sudaro 92 832,25 Lt įsiskolinimo dydis ir 12 652,77 Lt delspinigiai (b. l. 2). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bylos įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tokia reikalavimų suma šio skolininko atžvilgiu laikytina pakankamai didele ir padidina būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką. Skolininkas prie atskirojo skundo nepateikė jokių įrodymų (finansinės atskaitomybės dokumentų, balanso, pelno-nuostolių ataskaitos, duomenų apie turimą turtą ir pan.), kurie sudarytų pakankamą pagrindą teigti, jog jis paneigė objektyvios grėsmės būsimam teismo procesiniam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos ir teismui nesą pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Skolininkas skundo motyvais nepaneigė teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumo.
Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, nesprendžia, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o vertina tai, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo procesinį sprendimą. Šiuo atveju skundo argumentai, kad kreditoriaus reikalavimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra neteisėtas, kad skolą pagrindžiantys dokumentai iš esmės neatitinka faktinių aplinkybių ir klaidina teismą, dėl reiškiamo reikalavimo pobūdžio, yra teisiškai nereikšmingi, nes gali būti svarbūs tik bylą nagrinėjant iš esmės.
Teisėjų kolegija nesutinka su skundo motyvu, kad sprendžiant klausimą dėl įsiskolinimo priteisimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažeistas civilinių bylų rūšinis teismingumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. gegužės 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 0096/DK 8 punkte bei 2005 m. gegužės 16 d. paslaugų sutarties 30/P 3.3 punkte nurodyta, kad visi nesutarimai sprendžiami tarpusavio susitarimu, o šalims nesusitarus - sprendžiami Mažeikių rajono apylinkės teisme (b. l. 5, 6). Šiuo atveju bendra kreditoriaus reikalavimų suma sudaro 105 485,02 Lt. CPK nustato, kad civilines bylas nagrinėja apylinkės ir apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, CPK nustatyta tvarka. Visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas CPK 27, 28 straipsniuose (CPK 25 str., 26 str. 1 d.). Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo (CPK 27 str. 1 p.). Šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą. Išimtinis ir rūšinis teismingumas šalių susitarimu negali būti pakeičiamas (CPK 32 str.). Tokių aplinkybių pagrindu atsižvelgiant į pareikštų reikalavimų sumą Mažeikių rajono apylinkės teismas negalėtų nagrinėti tarp šalių kilusio ginčo, nes būtų pažeistas rūšinis bylos teismingumas.
CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, tai yra teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas neviršija kreditoriaus pareikštų reikalavimų dydžio. Apelianto nurodytos aplinkybės, jog jo ūkinė komercinė veikla, susijusi su krovinių tarptautiniais pervežimais, yra apsunkinta, jog negalimi atsiskaitymai su kreditoriais, nesudaro pagrindo panaikinti teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos vadovaujantis ekonomiškumo principu – visų pirma areštuojant skolininko nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o tik jų nesant ar trūkstant – lėšas. Skolininkui nėra pritaikytas absoliutus lėšų areštas, nes teismas leido iš areštuotų lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokėti socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su kreditoriumi (b. l. 17-18). CPK 150 straipsnio 4, 5 dalys numato, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurių buvo imtasi, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Vien ta aplinkybė, kad skolininkas vykdo atsiskaitymus su kreditoriumi ir po kreditoriaus pateikto teismui pareiškimo, nesudaro pagrindo panaikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra nepagrįsta ir neteisėta. Apelianto atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 str.).
Teisėjų kolegija atkreipia skolininko V. B. įmonės dėmesį į tai, kad jeigu pritaikyti konkretūs ribojimai iš esmės apsunkina jos veiklą, pirmosios instancijos teismas pagrįstu prašymu gali pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, ji taip pat gali prašyti panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu įmokama reikiamo dydžio suma į teismo specialiąją sąskaitą arba už ją yra laiduojama (CPK 146 str. 1, 2 d. nuostatos).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n utaria:
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.