- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-09
- Bylos Nr.
- 2S-2233-232/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20741-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Ieškovas
- J. K., R. N. Š., S. Z., T. Z., I. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Vilniaus m. savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovų J. K., R. N. Š., S. Z., T. Z., I. Š. ieškinį atsakovams Vilniaus m. savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė.
ieškovai J. K., R.N. Š., S. Z., T. Z., I. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinės žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu 2008-12-15 priėmimo-perdavimo akto Nr. (5.)-7.2(S)-46, dalyje dėl garažo, esančio Vasario g., Vilniuje, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr., perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybei 2008-12-15 priėmimo-perdavimo akto Nr. (5.)-7.2(S)-46 pagrindu atliktą teisinę registraciją VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registre, dalyje dėl garažo, esančio g., Vilniuje, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr.; 3) pripažinti nuosavybės teisę: 3.1. J. K. į garažo, esančio Vasario g., Vilniuje, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr., boksą Nr.. R. į garažo, esančio Vasario g., Vilniuje, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr., boksą Nr. 2; 3.3. S. Z. į garažo, esančio Vasario g., Vilniuje, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr., boksą Nr. 3; 3.4. T. Z. į garažo, esančio, Vilniuje, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr., boksą Nr. 4; 3.5. I. Š. į garažo, esančio, Vilniuje, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr., boksą Nr. 5. atlikti įrašą viešame registre nurodant, jog vyksta teisminis ginčas dėl pastato - garažo, esančio, Vilniuje, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr., bei uždrausti Vilniaus miesto savivaldybei priverstine tvarka atlaisvinti garažus ir perleisti juos nuosavybės teisė kitiems asmenims. Prašymą grindė tuo, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė gali imtis priemonių priverstine tvarka iškeldinti ieškovams priklausantį turtą iš jų garažų, o pačius garažus perleisti kitiems asmenims, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebegalimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 18 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iš dalies tenkino. I. J. K, R. N. Š., S. Z., T. Z., I. Š. reikalavimų ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nekilnojamojo daikto - garažo, esančio, Vilniuje, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr., nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Uždraudė atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei priverstine tvarka atlaisvinti garažus, esančius, Vilniuje, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr.. Teismas įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus ieškinį laikė tikėtinai pagrįstu. Teismas atsižvelgęs į tai, kad teisme vyksta ginčas dėl nuosavybės teisių gynimo į garažą, esantį Vasario, Vilniuje, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr., kuris susijęs su nekilnojamuoju daiktu, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė turi realią galimybę turtą perleisti, išnuomoti ir pan., padarė išvadą, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo procesinio sprendimo įvykdymas, atsakovui pagal registro įrašus dabartiniam turto savininkui ėmusis kokių veiksmų turto atžvilgiu, gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Teismas vadovaudamasis ekonomiškumo principu, taikė mažiausiai ribojančias laikinąsias apsaugos priemones - įrašą viešame registre dėl nekilnojamojo turto - garažo, esančio, Vilniuje, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr., nuosavybės teisės perleidimo draudimo ir uždraudė atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei priverstine tvarka atlaisvinti garažus, esančius, Vilniuje, žymėjimo indeksas 2G1p, unikalus Nr. (CPK 145 str. 1 d. 2 p. ir 6 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.
Apeliantas (atsakovas) Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-18 nutartį ir ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovai nepateikė pakankamai argumentų, lemiančių palankaus ieškovams teismo sprendimo tikėtinumą. Ieškovai nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl ginčo garažo patalpas reikėtų laikyti būtent jų butų priklausiniais. Apelianto teigimu, iš prie ieškinio pateiktų dokumentų, akivaizdu, jog nuosavybės teisė į buvusius sandėliukus ieškovams niekada neegzistavo, nei vienas iš pateiktų dokumentų neįrodo ieškovo pretenzijų į dabartines garažo patalpas pagrįstumo. Pažymėjo, jog garažas yra įregistruotas registre kaip savarankiškas nekilnojamasis daiktas ir pagrindo teigti, jog registre yra įregistruota tikrovės neatitinkanti informacija, nėra. Pažymėjo ir tai, kad naudojimosi daiktu faktas savaime nesukuria ir negali sukurti nuosavybės teisės asmeniui, besinaudojančiam šiuo daiktu. Kita vertus ieškovai nenurodė nei vieno pagrįsto argumento, kuo būtent negalimumas įvykdyti teismo sprendimą galėtų pasireikšti. Vien ieškovų manymas, jog teismo sprendimo nebus įmanoma įvykdyti, kadangi atsakovas gali imtis priemonių priverstine tvarka iškeldinti ieškovams priklausantį turtą iš garažų, o pačius garažus perleisti kitiems asmenims, nesant ne tik įrodymų, bet ir išsamesnių argumentų šiuo klausimu negali būti laikomas pakankamu pagrindu laikinosioms apsaugoms priemonėms taikyti. Vien tai, kad ginčo objektas byloje yra nekilnojamasis daiktas, savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu yra neproporcingos, nepagrįstai suvaržančios Vilniaus miesto savivaldybės teises teisės aktų nustatyta tvarka disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepimu prašo atmesti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą. Nurodė, kad teismas šioje byloje laikydamasis ekonomiškumo principo ir preliminariai vertindamas ieškinio pagrįstumą pritaikė mažiausiai ribojančias atsakovo Viniaus miesto savivaldybės teises laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovai pagrįstai nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė gali imtis priemonių priverstine tvarka iškeldinti ieškovams priklausantį turtą iš garažų, o pačius garažus perleisti tretiesiems asmenims, tokiu būdu apsunkinant būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėjo, jog teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo neatlieka įrodymų vertinimo t.y. nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, o sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atžvilgiu. Dėl to nesutiktina su atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodytais argumentais, kad teismas neįvertino ne tik ieškinio tenkinimo tikėtinumo, bet ir taikomų priemonių būtinumo. Teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas turi realią galimybę ginčo garažą perleisti ar kitaip juo disponuoti ir tai gali apsunkinti būsimo teismo sprendimo vykdymą.
I. J. K., R. N. Š., S. Z., T. Z., I. Š. atsiliepimu prašė apelianto atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-18 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, jog preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Ieškovai savo reikalavimą grindžia ne deklaratyviais teiginiais ar nemotyvuotais paaiškinimais, o leistinas rašytiniais įrodymais – prašymais privatizavimo procese, sutartimi, statybos leidimais ir kitais rašytiniais įrodymais. Apeliatas atskirajame skunde teigdamas, jog garažai negali būti butų priklausiniais, nes jie yra savarankiški turto objektai, nutyli reikšmingą faktinę aplinkybę, jog garažas atsirado ieškovams atlikus jų valdytų ir naudotų ūkio sandėliukų rekonstrukciją, kuriai buvo išduoti statybos leidimai. Teikiant ieškinį buvo pateikti įrodymai patvirtinantys, jog garažas, esantis namo kieme buvo rekonstruotas iš ūkinių pastatų – sandėliukų. Šiais sandėliukais nuo pat gyvenimo pradžios name naudojosi šiame name gyvenantys asmenys. Sandėliukai buvo naudojami kaip kieto kuro sandėliai, todėl būtent sandėliukai yra laikytini butų priklausiniais. Paties apelianto darbuotojai 2015-05-22 prie garažų, esančių Vasario kieme, pakabino pranešimus adresuotus garažų naudotojams. Pranešimuose nurodyta, jog namo kieme esantys garažai priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Taip pat nurodyta, jog neatsiliepus garažo naudotojams Vilniaus miesto savivaldybės administracija imsis priemonių dėl patekimo į garažą ir jo atlaisvinimo priverstine tvarka. Šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas nutarties, kuria pirmos instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.
Apelianto teigimu, ginčo atveju nėra nei vienos laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui būtinos sąlygos. Pirma, ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Antra, ieškovai nenurodė pagrįstų argumentų, kuo negalimumas įvykdyti sprendimą galėtų pasireikšti. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiais teiginiais.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti visiškai negalimas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kita būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui tikėtinumas ir jį pagrindžiančios aplinkybės.
Pažymėtina, kad teismas tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t.y. pats ieškinys (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės. Tuo tarpu esamoje nagrinėjimo stadijoje teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių tuo pagrindu, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas, tik tuomet, jei yra reiškiamas akivaizdžiai nepagrįstas materialinis teisinis reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi preliminariai įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ieškinį laikė tikėtinai pagrįstu. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo tikimybė. Ieškovai ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jų manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovų pareikštą reikalavimą apskritai negalėtų būti priimtas jiems palankus teismo sprendimas. Todėl, nors preliminarus ieškinio įvertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, šioje stadijoje konstatuoti, kad ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo.
Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, jog ieškovai nepateikė duomenų, kad būsimas teismo sprendimas gali būti neįvykdytas. Kaip matyti iš bylos medžiagos teisme vyksta ginčas dėl nuosavybės teisių gynimo į garažą, esantį g., Vilniuje, ieškovai prašo pripažinti negaliojančiu 2008-12-15 priėmimo –perdavimo aktą, jį panaikinti ir pripažinti ieškovų nuosavybės teises į garažo Vasario, boksus (Nr.1,2,3,4). Todėl atsižvelgiant į ieškinio turinį bei reiškiamus reikalavimus iš esmės svarbu, kad minėtas ginčo turtas bylos nagrinėjimo metu išliktų dabartinio savininko (atsakovo) nuosavybėje. Kita vertus, vien tai, kad apelianto dispozicijoje yra ginčo objektas, kuris ieškovams palankaus sprendimo atveju galėtų būti grąžintas ieškovų nuosavybėn, laikytina aplinkybe, patvirtinančia teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą. Todėl skundžiama nutartimi teismas padarė pagrįstą išvadą, jog egzistuoja grėsmė, jog galimai ieškovams palankus teismo sprendimas, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali tapti neįvykdomas, nes nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, apeliantui išliktų galimybė ginčo turtą perleisti kitiems asmenims, todėl ieškovams palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, o tuo pačiu ir teismo sprendimo įvykdymas, būtų apsunkintas arba pasidarytų neįmanomas. Be to pažymėtina, kad pritaikytos laikinosios pasaugos priemonės yra mažiausiai varžančios apelianto teises, nes riboja tik jo teisę šiuo turtu disponuoti.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, įvertinęs skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, dėl ko priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Šią nutartį panaikinti arba pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.