Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40159-2016-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.3.1; 1.2.14.4.2.3; 1.2.28.5.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2.

2018 m. sausio 18 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato Mykolo Girdiušo bei nuteistojo L. P. gynėjo advokato Dmitrijaus Korsakovo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. P. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas:

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams ir trims mėnesiams;

- pagal BK 181 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu septyneriems metams.

Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas septyneriems metams ir trims mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

D. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu septyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžiu nuteistas ir A. D. (A. D.), tačiau jo atžvilgiu priimtas nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. L. P. ir D. M. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už tai, kad prievartavo didelės vertės svetimą turtą: jie, 2016 m. rugpjūčio 18 d., dienos metu, tiksliau nenustatytu laiku, veikdami kartu atvažiavo pas A. P. (A. P.), gyv. (duomenys neskelbtini), iš kurio D. M. 2016 m. rugpjūčio mėnesį buvo pasiskolinęs automobilį „Mercedes Benz CLS 350“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 35 000 Eur vertės, nuosavybės teise priklausantį UAB „E. R.“, kurį J. K. 2015 m. gruodžio 11 d. buvo įsigijęs išperkamosios nuomos būdu iš UAB „E. R.“, tačiau, kaip buvo sutarę, iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. automobilio negrąžino, o jų reikalavimu atvykus J. K., naudodami psichinę prievartą, t. y. D. M. vaikštant su armatūros gabalu rankose bei grasinant panaudoti fizinį smurtą prieš J. K., o būtent D. M. pasakius, kad išveš jį į mišką ir uždaužys vamzdžiais, neturėdami teisėto pagrindo pareiškė, kad automobilis nebus grąžinamas, ir atvirai reikalavo J. K. ir toliau mokėti lizingo įmokas po 1600 Eur per mėnesį ir perleisti teises į automobilio valdymą, o išmokėjus lizingą perleisti ir nuosavybės teises į jį, tokiu būdu savo naudai vertė perduoti teises į didelės vertės svetimo turto valdymą, o baigus mokėti įmokas pagal automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį ir nuosavybės teises į jį.

1.1. Be to, L. P. ir A. D. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad grasindami panaudoti fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą: jie, veikdami kartu, 2016 m. rugsėjo 3 d. apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), atvyko pas A. P. statybos darbuose padėjusius kaimo gyventojus ir, grasindami panaudoti fizinį smurtą A. V. (A. V.), V. K. (V. K.), A. Z. atžvilgiu, privertė juos nustoti dirbti, o atėjusiam jų ginti I. D., L. P. panaudojo pastarojo atžvilgiu fizinį smurtą - sugriebė nukentėjusiajam už apykaklės bei smakro ir tokiu būdu atimdami galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą: J. K. priklausantį benzininį generatorių „Nupower“ (2000 Eur vertės), kampinį šlifuoklį (150 Eur vertės), benzininį pjūklą „Stihl“ (500 Eur vertės), bendrai padarant nukentėjusiajam 2650 Eur turtinę žalą, V. S. (V. S.) priklausantį suktuką „Dewalt“ (150 Eur vertės), elektrinį perforatorių „Einhell“ (50 Eur vertės), grąžtą betonui (3 Eur vertės), bendrai padarant 203 Eur turtinę žalą, A. Z. priklausančią rankinę pjaustyklę (3 Eur vertės), tokiu būdu pagrobė svetimą ne mažesnės negu 2856 Eur vertės turtą.

2. Nuteistasis D. M. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir išteisinti D. M., nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, sudėties.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir paviršutiniškai ištyrė bylos aplinkybes, neobjektyviai ir netinkamai, pažeisdamas BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, vertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės pakeisti nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas, dėl ko jos neatitinka bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

2.2. Pasak apeliantų, teismas turėjo nustatyti vieną iš pagrindinių aplinkybių - kas realiai valdė, naudojosi automobiliu „Mercedes Benz CLS 350“ ir kieno pinigais buvo mokamos lizingo įmokos už šį automobilį. Apeliantų manymu, nors formaliai automobilį iš UAB „E. R.” lizingo būdu įsigijo J. K., tačiau iš ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu surinktų duomenų matyti, kad pastarasis buvo tik tarpininkas, per kurį automobilį įsigijo A. P.. Apeliantų teigimu, J. K. 2015 m. gruodžio 11 d., t. y., tą pačią dieną, kurią jis už 35 000 Eur lizingo būdu iš UAB „E. R.” įsigijo automobilį „Mercedes Benz CLS 350“, sudarė pirkimo - pardavimo sutartį su A. P. motina L. P., pagal kurią už 30 000 Eur pardavė jai minėtą automobilį. Apeliantų vertinimu, nors ši pirkimo-pardavimo sutartis neįregistruota, ji atspindi, kokiomis dalimis automobilis turėjo priklausyti J. K. ir A. P., tačiau teismas nevertino šios aplinkybės ir dėl jos nepasisakė nuosprendyje, nors tai turi esminę reikšmę veikos kvalifikavimui. Jeigu buvo prievartaujamas turtas iš J. K., tai ne daugiau kaip 5000 Eur sumai, kas sudaro ne BK 181 straipsnio 3 dalyje, o to paties straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

2.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teisiamajame posėdyje liudytojas A. P. patvirtino, kad tiek pradinį įnašą, tiek vėlesnius įnašus UAB „E. R.” mokėjo jis. Pasak apeliantų, aplinkybę, kad J. K. buvo fiktyvus automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ įgijėjas įrodo ir tai, jog šis automobilis visą laiką buvo pas A. P.. Nuteistasis D. M. parodė, kad automobilį jis visada skolinosi tik iš A. P.. Apeliantų teigimu, iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoto susirašinėjimo tarp D. M. ir A. P. matyti, kad D. M. A. P. teiraujasi dėl galimybės minėtu automobiliu vykti į Lenkiją ir visai nemini J. K.. Apie jokius susitarimus tarp J. K. ir A. P. dėl žemės sklypo keitimo į dalį automobilio D. M. nežinojo. Apeliantų vertinimu, tai, kad 2017 m. rugpjūčio 18 d. automobilis priklausė A. P., įrodo 2017 m. rugpjūčio 20 d. susirašinėjimas „Viber” programa tarp vartotojo A. (A. P.) ir D. M., iš kurio matyti, kad automobilis reikalingas pačiam A. P.. 2016 m. rugpjūčio mėnesį automobilį D. M. irgi pasiskolino iš A. P., kuris vėliau pats prašė nuteistųjų jį grąžinti.

2.4. Apeliantų nuomone, turto prievartavimo objektas yra nuosavybė, o reikalavimas atlikti kitus ne turtinio pobūdžio veiksmus nesudaro turto prievartavimo sudėties. Pasak apeliantų, J. K. išsakytas reikalavimas mokėti lizingo įmokas už automobilį „Mercedes Benz CLS 350“ nesusijęs su jo valdomu turtu, nes įmokos buvo mokamos A. P. pinigais, todėl J. K. negali būti nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnyje, subjektu.

2.5. Skunde apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino tikrosios nuteistųjų L. P. ir D. M. automobilio negrąžinimo A. P. priežasties. Teisiamajame posėdyje nuteistasis L. P. parodė, kad A. P. jam buvo skolingas 5000 Eur, be to A. P. jam turėjo ir kitų turtinių įsipareigojimų, kurių nevykdė. Apie tokių turtinių įsipareigojimų buvimą galėjo patvirtinti liudytojai, kuriuos buvo prašoma iškviesti į teismo posėdį, tačiau pirmosios instancijos teismas tai daryti atsisakė. Aplinkybė, kad nuteistieji nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių A. P. prievoles jų atžvilgiu, apeliantų vertinimu, dar nereiškia, kad tų prievolių nebuvo. Nuteistasis L. P. parodė, kad jis kartu su D. M. 2016 m. rugpjūčio 18 d. atvyko pas A. P. tam, kad išreikalautų iš jo skolą, o jei ši nebus grąžinta – tam, kad susitartų dėl naudojimosi A. P. priklausančiu automobiliu „Mercedes Benz CLS 350“. Apeliantų teigimu, nuteistasis D. M., žinodamas, kad A. P. yra skolingas L. P., manė, kad A. P. priklausančiu automobiliu laikinai teisėtai naudojasi L. P.. Taip buvo užtikrintas teisėtas L. P. reikalavimas grąžinti skolą. Pasak apeliantų, L. P. pasiūlė D. M. šiuo automobiliu laikinai naudotis ir pastarasis sutiko.

2.6. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas taip pat neišsiaiškino kokiu tikslu 2016 m. rugpjūčio 18 d. į susitikimą su L. P., D. M. ir A. P. buvo kviečiamas nukentėjusysis J. K.. Remiantis nuteistųjų parodymais, A. P., siekdamas atgauti automobilį, pasakė, kad J. K. nemoka lizingo įmokų ir jį paims jo savininkė UAB „E. R.”. Į susitikimą buvo pakviestas J. K., kuris būdamas formalus automobilio pirkėjas vienintelis galėjo mokėti už jį lizingo įmokas tam, kad į ginčą dėl A. P. L. P. negrąžinamos skolos nebūtų įtraukta UAB „E. R.”. Pasak apeliantų, iš J. K. buvo prašoma parodyti mokėjimo už automobilį „Mercedes Benz CLS 350“ kvitus, siekiant išsiaiškinti ar A. P., nenorėdamas grąžinti skolos L. P. ir leisti naudotis automobiliu, nemeluoja. Apeliantų teigimu, kai J. K. parodė mokėjimo kvitus, jokių pretenzijų jam daugiau nebuvo reiškiama. Aplinkybę, kad lizingo įmokos už automobilį buvo mokamos ne J. K., o A. P. pinigais, apeliantų nuomone, parodo susirašinėjimo tarp J. K. ir A. P. turinys, iš kurio matyti, kad atsiimti iš nuteistųjų automobilį yra suinteresuotas A. P., o ne J. K.. Pasak apeliantų, A. P. bandė nuteikti J. K. prieš L. P. ir D. M. ir kurstė kreiptis į policiją dėl automobilio atsiėmimo. J. K. tik formaliai atliko pareigą kas mėnesį mokėti lizingo įmokas, nes jo vardu buvo sudaryta automobilio įsigijimo lizingo būdu sutartis.

2.7. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas besąlygiškai tikėjo nukentėjusiojo J. K. ir liudytojo A. P. parodymais apie susitikimo su nuteistaisiais metu neva prieš J. K. pavartotą psichinį smurtą, nors jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, be to jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi.

2.8. Apeliantų teigimu, iš susirašinėjimo „Viber“ programa tarp nuteistojo D. M. ir nukentėjusiojo J. K. matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 19 d., t. y., kitą dieną po to, kai neva vyko turto prievartavimas, J. K. be jokios baimės susitiko su D. M. ir geranoriškai konsultavo pastarąjį apie automobilio įsigijimą lizingo būdu. Pasak apeliantų, ši aplinkybė rodo, kad išvakarėse, pokalbio tarp J. K., L. P. bei D. M. metu nebuvo vartojamas joks psichinis smurtas, kitaip vargu ar J. K. būtų sutikęs susitikti su D. M. ir draugiškai kalbėtis. Jeigu pageidavimai ir buvo išsakyti pakeltu tonu, tai J. K. jų rimtais grasinimais nelaikė.

2.9. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patikėjo jokiais objektyviais duomenimis neparemtais liudytojo A. P. parodymais, neva jis automobilį „Mercedes Benz CLS 350“ iškeitė į J. K. motinai priklausantį žemės sklypą, todėl automobilis nusikaltimo padarymo metu priklausė J. K.. Pasak apeliantų, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių žemės sklypo keitimo į automobilį faktą. Apeliantų vertinimu, jeigu koks nors žodinis susitarimas dėl automobilio mainų į žemės sklypą tarp J. K. ir A. P. buvo, tai apie jį nei D. M., nei L. P. nežinojo ir manė, kad automobilis, kaip ir anksčiau, realiai priklausė A. P., o J. K. lizingo įmokas moka tik todėl, kad automobilis formaliai įsigytas jo vardu. D. M. automobilį visada skolindavosi tik iš A. P., ir grąžindavo jį tik pastarajam. Su J. K. dėl automobilio naudojimo jis niekada nebendravo, todėl negalėjo žinoti apie automobilio priklausymą J. K.. Kita vertus, apeliantų manymu, jei automobilį A. P. tikrai iškeitė į žemės sklypą, jis priklausė jam, o ne J. K..

2.10. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis D. M. jau 2016 m. rugpjūčio 18 d. žinojo, kad automobilis „Mercedes Benz CLS 350“ priklauso J. K., neatitinka bylos aplinkybių. Iš susirašinėjimo „Viber” programa tarp D. M. ir A. P. matyti, kad apie tai, jog automobilis priklauso J. K., A. P. D. M. pranešė tik 2016 m. rugsėjo 2 d., t. y., tada, kai automobilį iš D. M. paėmė policijos pareigūnai.

2.11. Apeliantų teigimu, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu liudytojas A. P. jokių pretenzijų dėl automobilio nuteistiesiems neturėjo. Ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė būti pripažintas nukentėjusiuoju, o teisiamajame posėdyje parodė, kad po ginčo su L. P. 2016 m. rugpjūčio 18 d. jis leido jam naudotis automobiliu, o šis laikinai perdavė automobilį D. M., dėl ko A. P. neprieštaravo. Taigi, apeliantų vertinimu, automobiliu „Mercedes Benz CLS 350“ D. M. naudojosi jo faktinio valdytojo A. P. leidimu, todėl jo veiksmuose nėra jokio nusikaltimo sudėties. Tik vėliau A. P. sugalvojo būdą kaip atsikratyti L. P. ir, kaip matyti iš susirašinėjimo žinutėmis su J. K. turinio, įkalbėjo jį kaip formalų automobilio valdytoją kreiptis į policijos pareigūnus dėl turto prievartavimo.

3. Nuteistojo L. P. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį - L. P. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį išteisinti jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus atsietai suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikė reikšmės ir dėl jų nepasisakė. Tai padarė esminę įtaką teismo išvadai, jog L. P. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

3.2. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nesilaikė in dubio pro reo principo, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose ir buvo šališkas, palaikydamas prokuroro poziciją, pirmenybę teikdamas kaltinantiems įrodymams ir nutylėdamas svarbias aplinkybes, teisinančias L. P.. Posėdžių metu pirmosios instancijos teismas nukentėjusiesiems ir liudytojams uždavinėjo tendencingus, menamus klausimus, iš kitų pirmininkaujančios teisėjos veiksmų bei pasisakymų proceso metu buvo matyti, kokių parodymų laukiama iš nukentėjusiųjų ir liudytojų. Pasak gynėjo, teismo šališkumą parodė ir akivaizdus kaltinamųjų L. P. ir D. M. procesinių teisių pažeidimas, kai teismas atmetė jų prašymus skambinti ir pasimatyti su artimaisiais, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad jie dar nedavė parodymų byloje, nors kaltinamieji turi teisę, bet ne pareigą duoti parodymus.

3.3. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendį dėl turto prievartavimo motyvavo tik nukentėjusiojo J. K. ir liudytojo A. P. parodymais. Daugiau jokių įrodymų teismas nuosprendyje nepaminėjo, atmesdamas jam nenaudingą susirašinėjimą „Viber“ programa ir savaime interpretuodamas kai kurias šio susirašinėjimo dalis. Anot gynėjo, elektroninių ryšių priemonėmis užfiksuota informacija ir sekimas kaltinimų nepatvirtina, o tik įrodo faktą, kurio kaltinamieji ir neneigė - jie naudojosi A. P. priklausančiu automobiliu.

3.4. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji, nukentėjusysis J. K. ir liudytojas A. P. yra pažįstami, į tokius nusikaltimo sudėtį sudarančius subjektyviosios pusės elementus kaip motyvas ir tikslas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, privalėjo patikrinti, ar tarp šių asmenų nebuvo ankstesnių santykių, dėl kurių tarp jų atsirado turtinio pobūdžio reikalavimai ir pretenzijos. Pasak gynėjo, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis L. P. surašė savo parodymus ir pateikė juos tyrėjai, kuri prijungė juos prie bylos. Minėtuose parodymuose L. P. nurodė apie turtinius santykius tarp jo, R. Z. ir A. P. bei pažymėjo, kad jis ir R. Z. turėjo pretenzijų dėl pinigų A. P.. Bylą nagrinėjantis teismas, gynėjo vertinimu, nepagrįstai atmetė gynybos prašymus kviesti ir apklausti kaip liudytoją R. Z., kuris paliudytų apie jo paties, L. P. ir A. P. turtinius santykius ir pretenzijas, kaltinamiesiems bei gynybai neleido užduoti klausimų ir duoti parodymus apie ankstesnius minėtų asmenų turtinius santykius, kurie buvo susiję su automobiliais, jų panaudojimu ir prekyba, nurodydamas, kad tai neturi reikšmės bylai, nes įvyko iki tariamo turto prievartavimo arba po jo. Gynėjo nuomone, teismo argumentai apie dokumentų, patvirtinančių turtinius santykius, nebuvimą ir pažeistų teisių gynimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis taip pat vertintini kaip nepagrįsti ir pažeidžiantys baudžiamąjį procesą, nes įrodymais gali būti ne tik dokumentai, bet ir liudytojų parodymai bei kita byloje esanti medžiaga. 2017 m. balandžio 27 d. teismo posėdyje L. P. prašė į teismo posėdį kviesti ir liudytojais apklausti A. D. ir G. R., kurie galėtų paliudyti apie L. P. ir A. P. turtinius santykius, tačiau teismas šį prašymą nepagrįstai atmetė, motyvuodamas tuo, kad minėti santykiai nesusiję su nagrinėjama byla ir įvyko iki tariamo turto prievartavimo. Gynėjo teigimu, tuo teismas pažeidė rungimosi principą ir parodė savo šališkumą bei išankstinį nusistatymą dėl nuteistųjų kaltės.

3.5. Gynėjas skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad remiasi liudytojo A. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pažeidė BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus, nes A. P. ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl teismas nuosprendyje negalėjo remtis ne tik jo, bet ir kitų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie nebuvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui.

3.6. Pasak gynėjo, byloje, išskyrus nukentėjusiojo J. K. duotus parodymus, nėra jokių kitų įrodymų apie tai, kad iš jo buvo prievartaujamas automobilis, kad jam buvo grasinama ir buvo naudojama psichinė prievarta. Gynėjo vertinimu, nukentėjusiojo J. K. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl remtis vien tik jo parodymais negalima. Be to, būtina kruopščiai patikrinti jo parodymų tikrumą ir nuoseklumą, taip pat jo asmenybę, tačiau teismas atsisakė išreikalauti duomenis apie nukentėjusiojo J. K. ir liudytojo A. P. galimus teistumus ar jiems pradėtus ikiteisminius tyrimus, todėl bylą nagrinėjant teisme nebuvo galimybės įvertinti, ar J. K. anksčiau nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimus ar melagingų parodymų davimą.

3.7. Gynėjo teigimu, nukentėjusiojo J. K. parodymus ir liudytojo A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus paneigia objektyvūs įrodymai, esantys byloje - antstolio protokolais užfiksuoti susirašinėjimai „Viber“ programa tarp nukentėjusiojo J. K., nuteistojo D. M., liudytojų A. P. ir P. B., tačiau pirmosios instancijos teismas pažeisdamas proceso reikalavimus šių susirašinėjimų turinį vertino selektyviai, o apie daugumą iš jų nuosprendyje nepasisakė.

3.8. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad J. K. ir A. P. teismui parodė, kad pastarasis už automobilį „Mercedes Benz CLS 350“ įskaitant įnašą sumokėjo 20 000-22 000 Eur. Remiantis lizingo sutartimi, nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 11 d. turėjo būti sumokėta 12 840 Eur įmokų ir 8500 Eur pradinio įnašo - viso 21 340 Eur, o tai reiškia, kad 2016 m. rugpjūčio 18 d. visus pinigus už automobilį sumokėjo liudytojas A. P.. Aplinkybę, kad automobilis faktiškai priklauso A. P., įrodo ir byloje esanti 2015 m. gruodžio 11 d. sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią J. K. A. P. motinai L. P. pardavė minėtą automobilį. Anot gynėjo, nepaisydamas šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad J. K. buvo teisėtas automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ valdytojas. Teismas skundžiamame nuosprendyje nepaminėjo fakto, kad 2016 m. rugpjūčio 18 d. visi už automobilį sumokėti pinigai priklausė A. P.. Tai patvirtinta J. K. ir A. P. parodymais bei A. P. žinutėmis, siųstomis „Viber“ programa, apie tai, kad jis nori už automobilį iš J. K. motinos mainais gauti žemės sklypą.

3.9. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje klaidingai nurodė, kad aplinkybė, kam konkrečiai nusikaltimo padarymo metu teisiškai priklausė automobilis, šios bylos kontekste nėra reikšminga. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką byloje būtina nustatyti kam priklausė turtas, kurį tariamai prievartavo nuteistieji, taip pat nustatyti ar tarp turto savininko ir kaltininko buvo ankstesni santykiai, ar kitos aplinkybės, kurios kaltininkui suteikia teisę versti savininką perduoti turtą. Pasak gynėjo, pirmininkaujanti teisėja į šias aplinkybes visiškai nekreipė dėmesio ir tai dar kartą rodo bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

3.10. Skunde teigiama, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nėra reikšmės kam priklauso automobilis „Mercedes Benz CLS 350“, tačiau nuosprendyje bandoma pagrįsti, jog nuteistieji žinojo, kad automobilis priklausė ne A. P., o J. K.. Gynėjo teigimu, šios teismo išvados yra nepagrįstos ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. 2016 m. rugpjūčio 18 d. kaltinamieji buvo įsitikinę, kad automobilio valdytojas yra jų draugas A. P.. Šį faktą patvirtina ir tai, kad automobiliu naudotis jie prašė būtent A. P., o ne J. K.. Pareikštame kaltinime taip pat buvo nurodyta, kad automobilį D. M. pasiskolino iš A. P.. Anot gynėjo, teismas nepašalino prieštaravimų tarp A. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotų parodymų apie tai, ar 2016 m. rugpjūčio 18 d. nuteistieji D. M. ir L. P. žinojo, kad automobilis „Mercedes Benz CLS 350“ priklausė vien tik J. K.. Gynėjo teigimu, nepašalinęs šių prieštaravimų, pirmosios instancijos teismas rėmėsi A. P. ikiteisminio tyrimo metu ir 2017 m. sausio 11 d. teisiamajame posėdyje duotais parodymais ir nevertino 2017 m. gegužės 4 d. teisiamajame posėdyje A. P. duotų parodymų, pagal kuriuos 2016 m. rugpjūčio 18 d. nuteistieji D. M. ir L. P. manė, kad automobilis priklausė A. P.. Iš D. M. ir A. P. susirašinėjimo programa „Viber“ turinio matyti, kad tik nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. 15.33 val. D. M. tapo žinoma, kad A. P. atidavė J. K. automobilį už žemės sklypą, o D. M. tam neprieštarauja ir prašo jam grąžinti pinigus už padangas, kurias jis nupirko automobiliui. Gynėjas pažymi, kad A. P. taip pat susirašinėjo su P. B., kuriam 2016 m. lapkričio 22 d. 16.11 val. nurodė, kad J. K. turėjo jam perleisti žemę Pilaitėje, tačiau pastarojo tėvai su tuo nesutinka (2017 m. sausio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 13-16-1210).

3.11. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas gynybos prašymu prie bylos prijungė 2017 m. sausio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 13-16-1210, tačiau nuosprendyje nurodė, kad jį atmeta, nes P. B. ir A. P. susirašinėjimas vyko po dviejų su puse mėnesio nuo įvykio ir pokalbio iniciatorius buvo P. B., be to, nėra aišku kas ir kada inspiravo susirašinėjimą, atrinkti pokalbių sąsajas su nagrinėjimu įvykiu nėra galimybės. Gynėjo manymu, tokia teismo išvada parodo teismo šališkumą ir išankstinį nusistatymą nuteisti kaltinamuosius pagal jiems pateiktus kaltinimus, nes teismas nutarė prijungti šį įrodymą prie bylos - pripažino, kad įrodymas turi ryšį su nagrinėjama byla. Gynėjas apeliacinės instancijos teismo prašo įvertinti 2017 m. sausio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 13-16-1210 ir pasisakyti apie tarp P. B. ir A. P. 2016 m. lapkričio 22 d. vykusius susirašinėjimus „Viber“ programa.

3.12. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kaltinime nurodytas turto prievartavimas įvyko 2016 m. rugpjūčio 18 d. tyrimo nenustatytu laiku, tačiau iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 18 d. apie 20.00-22.00 val. D. M. programa „Viber“ susirašinėjo su A. P. ir prašė padėti jam įsigyti automobilį lizingo būdu. Pokalbio metu A. P. pasiūlė D. M. kreiptis į J. K.. Anot gynėjo, jau kitą dieną - 2016 m. rugpjūčio 19 d. apie 13.00-15.00 val. - D. M. susirašinėjo su A. P., kuris susitarė dėl D. M. susitikimo su J. K., nurodė susitikimo adresą (prie gyvenamojo namo, kuriame gyveno J. K.) ir J. K. telefono numerį. D. M. parašė J. K. per „Viber“ programą, susitarė su juo susitikti ir jie susitiko. Gynėjo teigimu, šie faktai patvirtina, kad 2016 m. rugpjūčio 18 d. iš J. K. nebuvo prievartaujamas turtas, nes kitą dieną po tariamo turto prievartavimo jis susitiko su D. M., kurio nebijojo. Pirmosios instancijos teismas apie šį šališkam teismui nenaudingą susirašinėjimą nuosprendyje nepasisakė. Be to, iš 2016 m. rugpjūčio 19 d. D. M. ir A. P. susirašinėjimo matyti, kad D. M. priekaištauja A. P., jog šis neduoda jam pasinaudoti automobiliu „Mercedes Benz CLS 350“, o A. P. atsako, kad jis pats juo važiuoja į Šventąją. Gynėjo manymu, ši aplinkybė įrodo, kad automobiliu ir po tariamo turto prievartavimo toliau naudojosi jo tikrasis savininkas A. P. ir automobilis iš jo atimtas nebuvo.

3.13. Gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi A. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir nurodė, kad iš šių parodymų matyti, jog nuteistieji naudojo psichinę prievartą, kuri pasireiškė žodžiais „išveš į mišką ir uždaužys vamzdžiais“. Pasak gynėjo, tokia teismo išvada neatitinka tikrovės, nes ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. rugsėjo 27 d. A. P. nurodė, kad iš įvykio vietos jis išėjo ir negirdėjo apie ką vyko pokalbis. Gynėjo teigimu, tokia teismo parodymų interpretacija leidžia daryti išvadą, kad teismas buvo šališkas. A. P. negirdėjo, kad iš J. K. būtų prievartaujamas automobilis, o kaltinimas suformuluotas remiantis tik nukentėjusiojo J. K. duotais parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi.

3.14. Anot gynėjo, teismas nuosprendyje nurodė, kad iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo matyti, jog 2016 m. rugsėjo 5 d. D. M. vienuolika kartų skambino bei rašė SMS žinutes A. P., kvietė susitikti ir pasikalbėti, įtarė, kad jis juos išdavė policijos pareigūnams ir aiškinosi, kam to reikėjo. Gynėjo vertinimu, šios aplinkybės neįrodo turto prievartavimo fakto, nes D. M., kuris naudojosi automobiliu jo savininkui A. P. leidus, po to, kai šį automobilį iš D. M. paėmė policijos pareigūnai, klausė A. P., kodėl pastarasis kreipėsi į policiją.

3.15. Pasak gynėjo, teismas nuosprendyje nurodė, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuota, jog 2016 m. rugpjūčio 31 d. 09.26 val. L. P. skambino D. M. ir bendravo apie paimtą automobilį „Mercedes Benz CLS 350“, jo padangų keitimą, susitikimą, kurio metu būtina, kad „S.“ nepamatytų automobilio prie prekybos centro „Panorama“, nes paskui reikės jį dar kartą iš jo atimti. Gynėjo vertinimu, teismas sąmoningai (2017 m. gegužės 4 d. teisiamojo posėdžio metu L. P. teismui nurodė, kad buvo kalbama apie atsiėmimą, o ne atėmimą) nuosprendyje nurodė neteisingą informaciją, nes minėtame protokole nurodytas žodis „atsiimti“. Ši aplinkybė patvirtina, kad automobilis iš A. P. nebuvo atimtas.

3.16. Gynėjo teigimu, teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti išimtinai į J. K., nuo faktinio automobilio pasisavinimo, pirmojo susitikimo pas A. P. iki sulaikymo kaltinamieji bendravo būtent su nukentėjusiuoju J. K., reiškė jam neteisėtas pretenzijas dėl automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ perdavimo, o iš J. K. ir A. P. parodymų matyti, jog reikalavimai perduoti automobilį buvo išsakyti ne vieną kartą, tačiau tokios teismo išvados nepatvirtintos jokiais įrodymais, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir rodo teismo šališkumą.

3.17. Skunde nurodoma, kad iš bylos medžiagos ir J. K. bei A. P. parodymų matyti, kad nuteistieji su J. K. susitiko ir reikalavo mokėti įmokas lizingo bendrovei tik 2016 m. rugpjūčio 18 d. Anot gynėjo, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad po šios dienos L. P. būtų susitikęs su J. K. ar ko nors iš jo reikalavęs. Gynėjo manymu, iš telefoninių pokalbių matyti, kad L. P. ieškojo A. P., kuris nuo jo slapstėsi. D. M. susitiko su J. K. kitą dieną, norėdamas aptarti automobilio įsigijimą lizingu, o vėliau, policijos pareigūnams sulaikius automobilį „Mercedes Benz CLS 350“, D. M. prašė J. K. pagalbos paimant jį iš aikštelės, jokių reikalavimų ar grasinimų išsakyta nebuvo. Supratęs, kad automobilio jam niekas neduos, D. M. prašė grąžinti pinigus už nupirktas padangas.

3.18. Gynėjo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismo šališkumą rodo teisėjos elgesys teisiamųjų posėdžių metu. 2017 m. gegužės 4 d. teisiamojo posėdžio metu, kai posėdyje pirmą kartą dalyvavo ir nukentėjusysis J. K., ir liudytojas A. P., nuteistojo L. P. gynėjas, bandydamas pašalinti prieštaravimus tarp minėtų asmenų anksčiau duotų parodymų, uždavė klausimą J. K., tačiau pirmininkaujanti teisėja gynėjo klausimą pašalino, teigdama, kad gynėjas užduoda klausimą, kuris anksčiau jau buvo užduotas nukentėjusiajam, taip nutraukdama bandymą pašalinti anksčiau duotų parodymų prieštaravimus dalyvaujant abiem asmenims. Gynėjo vertinimu, teismo šališkumą rodo ir aplinkybė, kad pirmininkaujanti teisėja pertraukė jo baigiamąją kalbą, kai jis iškėlė versiją apie tai, kad A. P. galėjo paprašyti L. P. ir D. M. padėti jam priversti J. K. laiku mokėti lizingo įmokas, kad A. P. neprarastų savo pinigų, sumokėtų už automobilį „Mercedes Benz CLS 350“.

3.19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. P. taip pat nuteistas už tai, kad kartu su A. D. padarė plėšimą, tačiau remiantis L. P. parodymais iš statybvietės jis paėmė savo darbo įrankius, kuriuos paskolino A. P.. Atsiimant darbo įrankius įvyko konfliktas su ten dirbusiais darbininkais, bet plėšimo požymių nebuvo. Nukentėjusysis J. K. nuolat keitė versijas kam iš tiesų priklausė L. P. ir A. D. statybvietėje paimti įrankiai, todėl šie jo parodymai laikytini nepatikimais. Gynėjas pažymi, kad pirminiuose pareiškimuose policijai dėl įrankių išvežimo nėra jokių duomenų apie panaudotą smurtą, pretenzijų niekas niekam neturėjo.

3.20. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad remiasi liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pažeidė BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus, nes liudytojai ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nukentėjusysis A. V. ir liudytojas V. K. nebuvo apklausti teisiamajame posėdyje, taip pažeidžiant nuteistųjų teisę užduoti jiems klausimus. Nepaisant to, šių asmenų parodymais buvo motyvuotas nuosprendis.

3.21. Skunde teigiama, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnui nukentėjusysis I. D. nepatvirtino, kad prieš jį buvo panaudotas smurtas. Gynėjo teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnams liudytojai davė prieštaringus parodymus apie smurto vartojimą, kurie nesutampa su nukentėjusiojo I. D. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais. Teisiamajame posėdyje I. D. parodė, kad L. P. smurto nevartojo. Faktą, kad nei L. P., nei A. D. neturėjo tikslo pagrobti svetimą turtą, patvirtino ikiteisminio tyrimo pareigūnų apklausti liudytojai.

3.22. Pasak gynėjo, liudytoja V. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duodama parodymus ji melavo, kad buvo mušamas jos vyras, šis jai nepasakojo, kad jam buvo grasinama. Liudytojas A. Z. teisiamajame posėdyje parodė, kad atvažiavo kaltinamieji, surinko darbo įrankius ir išvažiavo, smurto nebuvo, o ikiteisminio tyrimo metu dėl I. D. sumušimo jis melavo. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje liudytojas V. S. parodė, kad pažįsta A. D., o po to, kai darbininkai pranešė, kad pastarasis su kitu asmeniu pasiėmė jam priklausančius įrankius, V. S. paskambino A. D., kuris nurodė, kad įrankius atveš. Pasak liudytojo, A. D. jokių pretenzijų jis neturi, laiko jį patikimu žmogumi ir jo žodžiais abejoti neturi pagrindo. Gynėjo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas šių V. S. duotų parodymų nuosprendyje nepagrįstai nenurodė.

3.23. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teisiamajame posėdyje liudytoja policijos tyrėja N. L. parodė, jog iš A. D. parodymų ji suprato, kad jis įrankius paėmė tam, kad surastų A. P.. Telefoninio pokalbio įraše užfiksuota, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. 12.50 val., tarp D. M. ir A. P. vyko pokalbis telefonu, į kurį įsiterpė L. P.. L. P. vartojo keiksmažodžius, reikalavo, kad A. P. atvažiuotų, o A. P. į tai irgi atsakė keiksmažodžiais. Po šio pokalbio, tą pačią dieną 14.50 val. J. K. pateikė pareiškimą policijai dėl darbo įrankių pagrobimo, nors pirminis pranešimas policijai buvo pateiktas 2016 m. rugsėjo 3 d. 18.11 val., kai apie įvykį pranešė darbininkai, kurie neminėjo, kad buvo vartojamas smurtas.

3.24. Gynėjo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad L. P. ir A. D. tyčia nebuvo nukreipta į įrankių pagrobimą, o šiuos jie paėmė tik dėl to, kad ieškojo A. P. ir manė, kad nutraukus statybas pastarasis pats pradės jų ieškoti.

3.25. Anot gynėjo, teisiamajame posėdyje gynyba ne kartą prašė kaip liudytoją apklausti nukentėjusiojo J. K. motiną, kuriai neva priklausė pagrobtas benzininis generatorius, tačiau teismas tai daryti atsisakė, nepaisant to, kad nuteistasis L. P. teigė, kad generatorius yra jo, o J. K. teismui negalėjo nurodyti kur ir kada jis įsigijo generatorių, tvirtindamas, kad šis daiktas priklauso jo motinai. Gynėjo manymu, teismas neįvykdė savo pareigos ir nenustatė neva pagrobtų įrankių vertės ir kam jie priklauso, tuo pažeisdamas baudžiamojo proceso reikalavimus.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašė nuteistojo D. M. ir jo gynėjo bei nuteistojo L. P. gynėjo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis D. M. ir jo gynėjas prašė tenkinti jų apeliacinį skundą, nuteistasis L. P. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo L. P. gynėjo apeliacinį skundą, o nukentėjusysis J. K. prašė tenkinti nuteistojo D. M. ir jo gynėjo bei nuteistojo L. P. gynėjo apeliacinius skundus.

5. Nuteistojo D. M. ir jo gynėjo bei nuteistojo L. P. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

5.1. D. M. ir L. P. šioje baudžiamojoje byloje buvo nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už tai, jog 2016 m. rugpjūčio 18 d., veikdami kartu atvažiavo pas A. P., gyv. (duomenys neskelbtini), iš kurio D. M. 2016 m. rugpjūčio mėnesį buvo pasiskolinęs automobilį „Mercedes Benz CLS 350“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 35 000 Eur vertės, nuosavybės teise priklausantį UAB „E. R.“, kurį J. K. 2015 m. gruodžio 11 d. buvo įsigijęs išperkamosios nuomos būdu iš UAB „E. R.“, tačiau, kaip buvo sutarę, iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. automobilio negrąžino, o jų reikalavimu atvykus J. K., naudodami psichinę prievartą, t. y. D. M. vaikštant su armatūros gabalu rankose bei grasinant panaudoti fizinį smurtą prieš J. K., o būtent D. M. pasakius, kad išveš jį į mišką ir uždaužys vamzdžiais, neturėdami teisėto pagrindo pareiškė, kad automobilis nebus grąžinamas, ir atvirai reikalavo J. K. ir toliau mokėti lizingo įmokas po 1600 Eur per mėnesį ir perleisti teises į automobilio valdymą, o išmokėjus lizingą perleisti ir nuosavybės teises į jį, tokiu būdu savo naudai vertė perduoti teises į didelės vertės svetimo turto valdymą, o baigus mokėti įmokas pagal automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį ir nuosavybės teises į jį.

5.2. L. P. taip pat buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdamas kartu su A. D., 2016 m. rugsėjo 3 d., (duomenys neskelbtini), atvyko pas A. P. statybos darbuose padėjusius kaimo gyventojus ir, grasindami panaudoti fizinį smurtą A. V., V. K., A. Z. atžvilgiu, privertė juos nustoti dirbti, o atėjusiam jų ginti I. D., L. P. panaudojo pastarojo atžvilgiu fizinį smurtą - sugriebė nukentėjusiajam už apykaklės bei smakro ir tokiu būdu atimdami galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą: J. K. priklausantį benzininį generatorių „Nupower“ (2000 Eur vertės), kampinį šlifuoklį (150 Eur vertės), benzininį pjūklą „Stihl“ (500 Eur vertės), bendrai padarant nukentėjusiajam 2650 Eur turtinę žalą, V. S. priklausantį suktuką „Dewalt“ (150 Eur vertės), elektrinį perforatorių „Einhell“ (50 Eur vertės), grąžtą betonui (3 Eur vertės), bendrai padarant 203 Eur turtinę žalą, A. Z. priklausančią rankinę pjaustyklę (3 Eur vertės), tokiu būdu pagrobė svetimą ne mažesnės negu 2856 Eur vertės turtą.

5.3. Apeliaciniuose skunduose nuteistasis D. M. ir jo gynėjas bei nuteistojo L. P. gynėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pagrįsdami šiuos teiginius, apeliantai kelia savo versijas, ginčija Vilniaus apygardos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, o nuteistojo L. P. gynėjas taip pat abejoja ir teismo nešališkumu.

5.4. Apeliaciniame skunde nuteistojo L. P. gynėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą sieja su, jo nuomone, neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepagrįstu gynybos prašymų atmetimu, netinkamu byloje esančių įrodymų vertinimu ir nuteistajam nepalankaus teismo sprendimo priėmimu.

5.5. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – subjektyvųjį ir objektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Jo asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jei nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu. Atskirų teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų atmetimas ar tenkinimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų kuris nors proceso dalyvis, patys savaime paprastai nelaikomi baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais ar aplinkybėmis, rodančiomis teismo šališkumą.

5.6. Pasak nuteistojo L. P. gynėjo, pirmosios instancijos teismo šališkumą rodo tai, kad šis nepagrįstai atmetė gynybos prašymą, teisiamajame posėdyje kaip liudytojus apklausti A. D., G. R. ir R. Z., siekiant įrodyti, jog tarp A. P. ir L. P. iki pastarajam ir D. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo buvo susiklostę turtiniai santykiai. Gynėjo teigimu, skundžiamame nuosprendyje taip pat daroma nepagrįsta išvada apie tai, jog šios bylos kontekste nėra svarbu išsiaiškinti kam priklausė ir kas iš tiesų valdė automobilį „Mercedes Benz CLS 350“, be to, nuosprendyje liko neįvertinti gynybos prašymu prie bylos prijungtame 2017 m. sausio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 13-16-1210 užfiksuoti duomenys. Pirmosios instancijos teismas gynybos prašymą apklausti papildomus liudytojus A. D., G. R. ir R. Z. atmetė motyvuodamas tuo, jog pastarieji galėtų paliudyti tik apie tokius A. P. ir L. P. turtinius santykius, kurie nesusiję su nagrinėjama byla ir susiklostė iki nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Gynybos prašymą įvertinti prie bylos prijungtame 2017 m. sausio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 13-16-1210 užfiksuotus duomenis (A. P. ir P. B. susirašinėjimo programa „Viber” ištraukas) pirmosios instancijos teismas atmetė nurodydamas, kad A. P. su P. B. bendravo praėjus kiek daugiau nei dviems su puse mėnesio nuo byloje nagrinėjamų įvykių, susirašinėjimo iniciatorius buvo P. B., o atrinkti susirašinėjimo sąsajas su nagrinėjamais įvykiais nėra galimybės.

5.7. Apkaltinamajam nuosprendžiui keliami aukšti reikalavimai – nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nuosprendyje turi būti tiksliai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, aptarti įrodymai, neginčijamai patvirtinantys kaltinamojo jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymą ir visų nusikaltimo sudėties požymių buvimą jo veikoje. Be to, nuosprendis turi būti teisingas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Teisingas, tuo pačiu teisėtas ir pagrįstas, nuosprendis gali būti tik tada, kai byla teisme ištirta laikantis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų taisyklių, tyrimas atliktas visapusiškai, pilnai ir objektyviai, imantis priemonių, kad būtų patikrintos tiek kaltintojo, tiek ir gynybos keliamos versijos, atlikti visi baudžiamojo proceso įstatyme numatyti veiksmai, kad būtų nustatytos tikrosios bylos faktinės aplinkybės.

5.8. L. P. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tirti gynybos pateiktą versiją, jog A. P. ir L. P. siejo turtiniai santykiai, o faktinis automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ valdytojas ir naudotojas yra A. P., iš dalies yra pagrįsti. Toks gynybos pateiktos versijos netyrimas laikytinas nevisapusišku ir neišsamiu bylos aplinkybių ištyrimu bei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, tačiau šis pažeidimas nėra esminis. Jeigu pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, šiuos pažeidimus privalo ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, kuris patikrina neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistųjų versija apie L. P. ir A. P. siejančius turtinius santykius yra deklaratyvi, ir kad pats L. P. teisiamajame posėdyje pripažino, jog jis negali pateikti jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių jo teisę reikalauti iš A. P. turtinės teisės ar pinigų. Tačiau įrodymais baudžiamajame procese laikomi ne tik rašytiniai įrodymai, bet ir įstatymų nustatyta tvarka gauti kiti BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo patikrinta D. M. ir jo gynėjo bei L. P. gynėjo apeliaciniuose skunduose ir pirmosios instancijos teisme kelta versija apie turtinių santykių tarp A. P. ir L. P. buvimą, kurią pirmosios instancijos teismas iš esmės netyręs atmetė. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme dar kartą buvo apklausti nukentėjusysis J. K. ir liudytojas A. P.. Kaip liudytojai taip pat buvo apklausti G. R., R. Z. ir A. D.. Minėtų asmenų apklausų metu paaiškėjo pirmosios instancijos teisme netirtos faktinės aplinkybės, kurios patvirtina apeliaciniuose skunduose keliamą versiją apie A. P. ir L. P. siejusius turtinius santykius, ir kurių iš esmės nepaneigia byloje surinktų įrodymų visetas.

5.9. Vis dėlto, nors nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir buvo nustatyti tam tikri neesminiai pirmosios instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai bei kiti trūkumai, teismo nešališkumo principas negali būti traktuojamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, priimto nuosprendžio (nutarties) motyvacijos stoka, netinkamas įrodymų tyrimo rezultatų vertinimas, kiti nuosprendžio (nutarties) surašymo trūkumai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, jei nenustatyti kiti teismo suinteresuotumą bylos baigtimi pagrindžiantys duomenys. Iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigos matyti, kad teismas nesuteikė kuriai nors iš proceso šalių palankumo ir nesudarė įspūdžio, jog yra vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nei nuteistasis L. P., nei jo gynėjas nušalinimo teismui (teisėjai) nepareiškė. Teismo šališkumo klausimą nuteistojo L. P. gynėjas kelia tik savo apeliaciniame skunde, priėmus nuteistajam nepalankų teismo sprendimą, o tai sudaro pagrindą manyti, jog šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, nes duomenų, dėl kurių būtų pagrindas abejoti išnagrinėjusio šią bylą teismo nešališkumu, nėra.

Dėl D. M. ir L. P. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį

5.10. Veika kvalifikuojama pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, t.y., kaip turto prievartavimas, tuo atveju, jeigu kaltininkas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Pagal BK 181 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas, jis nėra susijęs su reikalaujančiojo ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais, ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę, tuo tarpu, prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant BK numatytiems savavaldžiavimo požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas pagal BK 294 straipsnio 1 arba 2 dalis. Veika kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padaro didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Ginčijamos teisės vykdymas būna tada, kai, kaltininko nuomone, adekvačią jo teisei prievolę turintis asmuo šios prievolės nepripažįsta arba pripažįsta tik iš dalies. Pripažįstamos, bet nerealizuotos teisės vykdymas būna tuomet, kai kaltininko teisei adekvačią prievolę turintis asmuo neneigia prievolės egzistavimo fakto, tačiau atsisako ar delsia ją įvykdyti. Pripažįstant savavaldžiavimu tariamos (įsivaizduojamos, realiai neegzistuojančios) teisės savavališką įgyvendinimą, neleistina kaip pagrindą imti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, jog jis sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra. Kvalifikuojantis savavaldžiavimo požymis yra savavaldžiaujant panaudota psichinė ar fizinė prievarta nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

5.11. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti kilusias abejones ir patikrinti apeliaciniuose skunduose keliamas versijas, teismo posėdyje buvo apklausti nukentėjusysis J. K. ir liudytojas A. P.. Kaip liudytojai taip pat buvo apklausti G. R., R. Z. ir A. D..

5.12. Nukentėjusysis J. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną, t. y. 2016 m. rugpjūčio 18 d., A. P. pakvietė jį į savo namus pasikalbėti apie naudojimąsi automobiliu „Mercedes Benz CLS 350“. J. K. atvykus pas A. P., kartu su pastaruoju buvo ir L. P. su D. M.. Pasak J. K., dėl jam nežinomų priežasčių tarp A. P. ir L. P. kilo konfliktas, kurio metu J. K. D. M. ir L. P. turėjo parodyti periodinės įmokos už automobilį „Mercedes Benz CLS 350“ kvitą. Nukentėjusiojo teigimu, susitikimo metu D. M. buvo paėmęs į rankas strypą ir jo atžvilgiu pasakė tam tikrą frazę, dėl ko nukentėjusysis buvo išsigandęs ir šiuos veiksmus vertino kaip grasinimą. A. P. nukentėjusiajam taip pat atrodė išsigandęs. Nei L. P., nei D. M. J. K. nebuvo skolingas. Jis turėjo skolinių įsipareigojimų tik A. P., su kuriuo turėjo bendrų verslo reikalų – prekiavo automobiliais. Kadangi J. K. buvo skolingas A. P., kuris sumokėjo pradinį 8500 Eur įnašą už automobilį „Mercedes Benz CLS 350“, J. K. sutikimu automobiliu naudojosi ir jį faktiškai valdė A. P.. Anot nukentėjusiojo, jis pats nė karto nebuvo vairavęs minėto automobilio, o A. P. juo naudojosi iš esmės kaip savo nuosavybe. Pradinį įnašą už automobilį lizingo bendrovei sumokėjo A. P., o J. K. toliau mokėjo už jį įmokas. Nukentėjusiojo teigimu, sumokėjus visas įmokas už automobilį, jis tapo jo savininku ir automobilį pardavė, tačiau taip ir negrąžino A. P. skolos, nors pagal susitarimą su A. P. automobilis J. K. turėjo atitekti tada, kai šis grąžins A. P. skolą. Pasak J. K., jeigu automobilis „Mercedes Benz CLS 350“ jam nebūtų buvęs grąžintas policijos pareigūnų, jis nebūtų bandęs susigrąžinti automobilio, o savo skolos A. P. dalį būtų sumažinęs visų savo sumokėtų už automobilį įmokų dydžiu. Nukentėjusysis su A. P. motina L. P. buvo sudaręs fiktyvią sutartį dėl automobilio pardavimo už 30 000 Eur, šitaip siekiant užtikrinti, kad nepradings A. P. už automobilį sumokėtas pradinis įnašas. Mainais už automobilį J. K. motina ketino perrašyti A. P. vardu žemės sklypą, tačiau šis sandoris niekada neįvyko (t. 8, b. l. 113-119).

5.13. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. P. nurodė, kad jį su nukentėjusiuoju J. K. siejo verslo santykiai ir pastarasis jam buvo skolingas pinigų. A. P. teigimu, J. K. su lizingo bendrove sudarė automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ įsigijimo lizingo būdu sutartį, tačiau nuo pat šios sutarties sudarymo dienos jį faktiškai valdė ir juo naudojosi tik A. P.. Pagal A. P. ir J. K. susitarimą pradinę įmoką už automobilį sumokėjo A. P., o mėnesines įmokas mokėjo J. K.. Pasak liudytojo, sumokėjęs visas įmokas už automobilį ir tapęs teisėtu jo savininku, J. K. turėjo jį perleisti A. P., tačiau automobilio J. K. A. P. neperleido ir pardavė jį, o skolos A. P. negrąžino. J. K. ir A. P. motinos pasirašyta sutartis dėl automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ pardavimo turėjo būti kaip garantas, jog A. P. nepraras už automobilį sumokėto pradinio įnašo. J. K. mainais už automobilį žadėjo A. P. vardu perrašyti žemės sklypą, tačiau šio pažado neįvykdė. A. P. tvirtinimu, jis nebuvo skolingas nei L. P., nei D. M.. Liudytojas patvirtino, kad tarp jo ir R. Z. buvo kilę nesutarimai dėl A. P. pastarajam parduoto automobilio, kuris negalėjo būti įregistruotas, tačiau nesutarimai buvo išspręsti, nes R. Z. A. P. grąžino už automobilį sumokėtus pinigus, o R. Z. jam grąžino automobilį. A. P. turėjo neišspręstų turtinių reikalų su L. P. dėl jam priklausančio mikroautobuso, kurį A. P. žadėjo įdarbinti statybose ir mokėti nuomą. A. P. teigimu, naujų užsakymų nebuvo, darbo trūko, todėl autobusas buvo nenaudojamas, o L. P. nebuvo mokami pinigai. Pasak liudytojo, šiuo klausimu tarp jo ir L. P. buvo kilę nesutarimai. Taip pat kilo nesutarimų ir dėl automobilio „Audi A6“, kurį A. P. pardavė L. P. draugui, bei dėl A. P. L. P. perduoto automobilio „BMW“, už kurio apgadinimą L. P. negavo draudimo išmokos. Pasak liudytojo, apie tai, kad J. K. jam yra skolingas, žinojo ir L. P.. 2016 m. rugpjūčio 18 d. susitikimo metu, pasak liudytojo, jis L. P. ir D. M. prašymu pakvietė J. K. pasikalbėti. Jų pokalbio A. P. negirdėjo, nes tuo metu jis trumpam buvo nuėjęs į kitą savo namo kiemą, tačiau jis matė pokalbio metu D. M. rankoje laikytą gabalą armatūros. Liudytojas pretenzijų D. M. ir L. P. dėl paimto automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ neturi (t. 8, b. l. 119-123).

5.14. Liudytojas R. Z. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis 2015 metų pavasarį iš A. P. už maždaug 12 300 Eur įsigijo automobilį „Mercedes“, kurį už 3000 Eur suremontavo ir tikėjosi jį pelningai parduoti, tačiau paaiškėjo, kad automobilis negali būti įregistruotas. Pranešus apie tai A. P., šis pažadėjo viską sutvarkyti ir pasiėmė automobilį, tačiau iki šios dienos negrąžino nei automobilio, nei už jį sumokėtų pinigų. Dalį jų – 5000 Eur – R. Z. pasiskolino iš L. P., kuris vėliau su A. P. tarėsi, kad šis grąžintų R. Z. jo sumokėtus pinigus. Liudytojo teigimu, jau būdamas jam skolingas A. P. prašė jo turguje parduoti automobilio ratus, tačiau paaiškėjo, kad šie ratai buvo vogti ir dėl jų R. Z. turėjo aiškintis su policijos pareigūnais. Pasak liudytojo, automobilis „Mercedes Benz CLS 350“ priklausė A. P. (t. 8, b. l. 67-68).

5.15. Apeliacinės instancijos teisme taip pat kaip liudytojas apklaustas G. R. nurodė, kad jis bendravo tiek su A. P., tiek ir su L. P.. Kartą liudytojas yra prašęs A. P. paskolinti gerą automobilį krikštynoms, o šis paaiškino, kad gali leisti pasinaudoti automobiliu „Mercedes Benz CLS 350“, tačiau automobilis yra pas L. P., su kuriuo G. R. turi susitarti dėl naudojimosi automobiliu. Pasak liudytojo, A. P. jam minėjo, kad yra skolingas L. P. 5000 Eur. Liudytojas žinojo, kad A. P. turi pinigų ir gali atsiskaityti su L. P., tačiau A. P. tvirtino, kad jis yra skolingas ir asmeniui vardu Ričardas, kuriam nenori grąžinti skolos, nes šis kreipėsi į policijos pareigūnus dėl A. P. jam perduotų vogtų padangų. Apie šį pokalbį liudytojas papasakojo L. P., kuris, liudytojo teigimu, jam nurodė, kad yra pasiruošęs grąžinti automobilį „Mercedes Benz CLS 350“ A. P., kai tik šis atiduos jam skolą (t. 8, b. l. 69).

5.16. Liudytojas A. D. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad L. P. perdavė A. P. jam priklausantį krovininį mikroautobusą, kurį A. P. žadėjo eksploatuoti ir L. P. už nuomą mokėti po 40 Eur per parą. Pasak liudytojo, jis žinojo, kad A. P. yra skolingas L. P. (t. 8, b. l. 66-67).

5.17. Iš nuteistųjų L. P., D. M., liudytojų P. B., G. R., R. Z., A. D. parodymų ir iš dalies iš nukentėjusiojo J. K. bei liudytojo A. P. parodymų darytina išvada, kad iki byloje nagrinėjamų įvykių L. P. su A. P. siejo tam tikri turtiniai santykiai. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis L. P. parodė, kad maždaug prieš vienerius metus iki byloje nagrinėjamų įvykių A. P. jam ir jo pažįstamam R. Z. pardavė daužtą automobilį „Mercedes-Benz S500“. Pasak nuteistojo, jis už minėtą automobilį mokėjo 5000 Eur, o jo pažįstamas R. Z. jį suremontavo už savo pinigus ir jo vertė pakilo iki 18 000 Eur. R. Z. surado klientą, kuris ketino įsigyti minėtą automobilį, tačiau techninės apžiūros centre jam buvo nurodyta, kad automobilio negalima eksploatuoti ir įtraukti į automobilių įskaitą. L. P. teigimu, jis su R. Z. apie tai pranešė A. P., kuris sutiko, kad pardavė „nurašytą“ automobilį ir iš pradžių kaip kompensaciją pasiūlė atiduoti žemės sklypą. Paaiškėjo, kad siūlomas žemės sklypas yra areštuotas, todėl A. P. ir toliau liko skolingas L. P. ir R. Z.. Vėliau tarp A. P. ir R. Z. kilo konfliktas, nes pastarasis policijos pareigūnams nurodė, kad A. P. prašė jo parduoti vogtus automobilio „BMW X5“ ratus. Po šio įvykio, anot L. P., A. P. nebenorėjo grąžinti skolos R. Z., tačiau žadėjo atiduoti L. P. 5000 Eur. A. P. siūlė L. P. pastarajam priklausančiu krovininiu autobusu vežioti šiukšles ir naudoti jį statybose, žadėdamas už autobuso nuomą mokėti po 40 Eur per dieną, bet šio pažado nevykdė. Jis ilgai negrąžino L. P. skolos, todėl leido jam naudotis automobiliu „BMW 750“, kol skola bus grąžinta. Anot nuteistojo, jis apie du mėnesius važinėjo automobiliu, kol pateko į avariją. Paaiškėjo, kad automobilis „BMW 750“ buvo registruotas J. K. tėvo vardu. Draudimo bendrovė apskaičiavo 4000 Eur išmoką. L. P. teigimu, jis ketino šią išmoką pasilikti sau, nes A. P. jam buvo skolingas, tačiau pinigai L. P. nebuvo išmokėti, o vėliau J. K. su A. P. atsiėmė iš jo automobilį. Pasak nuteistojo, 2016 m. rugpjūčio 18 d. jis su D. M. nuvyko pas A. P. ir paprašė jo vietoj paimto „BMW 750“ automobilio leisti naudotis automobiliu „Mercedes Benz CLS 350“ kaip užstatu už 5000 Eur, kuriuos A. P. vis dar buvo jam skolingas. A. P. sutiko, L. P. pasiėmė automobilį ir išvažiavo. L. P. teisiamajame posėdyje taip pat pažymėjo, kad A. P. jam jautėsi skolingas ir nuolat darydavo paslaugas. Nuteistasis D. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jam buvo žinoma apie tai, kad A. P. yra skolingas L. P. ir R. Z.. Pasak nuteistojo, A. P. prašė jį įtikinti L. P., kad šis nebereikalautų iš jo grąžinti R. Z. apie 10 000 Eur už parduotą netinkamą naudojimui automobilį, ir leisdavo nuteistajam naudotis automobiliu „Mercedes Benz CLS 350“. Automobiliu D. M. naudojosi iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. Nuteistojo teigimu, tą dieną jis susitiko su L. P. ir bendravo su juo A. P. skolos grąžinimo klausimu. L. P. siūlymu D. M. kartu su juo nuvyko pas A. P. pasikalbėti apie skolą ir kitus reikalus. Anot nuteistojo, A. P. žadėjo L. P. grąžinti 5000 Eur skolą. Po pokalbio su A. P., L. P. paprašė jo leisti važinėtis automobiliu „Mercedes Benz CLS 350“. A. P. neprieštaravo ir D. M. kartu su L. P. išvažiavo. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. Z. parodė, kad jis iš A. P. už 12 300 Eur įsigijo automobilį „Mercedes“, kurį suremontavo už 3000 Eur ir ketino parduoti, tačiau negalėjo įregistruoti automobilio. Dalį pinigų automobilio įsigijimui, t.y. 5000 Eur, R. Z. pasiskolino iš L. P.. Pasak liudytojo, paaiškėjus, kad automobilio negalima eksploatuoti, L. P. asmeniškai su A. P. tarėsi dėl už automobilį sumokėtų pinigų grąžinimo. Liudytojas turėjo problemų su teisėsauga, kai bandė parduoti A. P. perduotas automobilio padangas, kurios neva priklausė jam, bet iš tiesų buvo vogtos. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas A. D. parodė, kad L. P. perdavė A. P. mikroautobusą, už kurio eksploatavimą A. P. L. P. įsipareigojo mokėti po 40 Eur už parą, tačiau įsipareigojimo nevykdė. Liudytojo teigimu, A. P. buvo skolingas L. P. pinigų. Apeliaciniame teisme liudytojas G. R. paliudijo, kad jis prašė A. P. paskolinti gerą automobilį, o šis atsakė, kad jo automobilis „Mercedes Benz CLS 350“ yra pas L. P., kuriam jis skolingas pinigų, ir siūlė dėl automobilio tartis su L. P.. Pasak liudytojo, A. P. jam nurodė, kad L. P. jis yra skolingas 5000 Eur. Liudytojo teigimu, A. P. galėjo atsiskaityti su L. P., tačiau jis buvo skolingas ir asmeniui, vardu Ričardas, kuriam nenorėjo grąžinti skolos, nes šis jį apskundė policijos pareigūnams dėl vogtų automobilio padangų. Liudytojas P. B. pirmosios instancijos teisme paliudijo, kad L. P. su A. P. turėjo piniginių ir verslo reikalų: A. P. žadėjo, kad L. P. taps įmonės, kuri užsiima šiukšlių išvežimu, dalininku ir šiukšlių vežimui buvo paėmęs L. P. priklausantį krovininį autobusą, už kurį turėjo mokėti nuomą, tačiau savo pažadų netesėjo.

5.18. Aptartų nuteistųjų L. P. ir D. M. parodymų bei liudytojų P. B., G. R., R. Z. ir A. D. parodymų, kurie iš esmės sutampa su nuteistųjų parodymais, analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis L. P. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad jis turi pagrįstų turtinių reikalavimų A. P.. Tokia išvada nepaneigta ir liudytojo A. P. bei nukentėjusiojo J. K. parodymais. Liudytojas A. P. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nurodė, kad jis turėjo turtinių santykių su L. P. dėl jam priklausančio mikroautobuso. Taip pat tarp A. P. ir L. P. buvo kilę nesutarimų dėl automobilio „Audi A6“, kurį A. P. pardavė L. P. draugui, bei dėl automobilio „BMW“, už kurio apgadinimą L. P. negavo jam A. P. žadėtos draudimo išmokos. Nukentėjusysis J. K. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad L. P. turėjo krovininį mikroautobusą, kurį A. P. žadėjo įdarbinti statybose, tačiau užsakymų nebuvo, mikroautobusas nebuvo naudojamas ir dėl to tarp A. P. ir L. P. kilo nesutarimai. Remiantis nuteistojo L. P. ir liudytojų P. B. ir A. D. parodymais, A. P. pažadas naudoti L. P. priklausantį mikroautobusą įvairiems darbams ir mokėti už jį nuomos mokestį turėjo būti vienas iš būdų, kaip A. P. ketino grąžinti L. P. skolą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistųjų versija apie L. P. ir A. P. siejančius turtinius santykius yra deklaratyvi, ir kad pats L. P. teisiamajame posėdyje pripažino, jog jis negali pateikti jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių jo teisę reikalauti iš A. P. turtinės teisės ar pinigų. Tačiau įrodymais baudžiamajame procese laikomi ne tik rašytiniai įrodymai, bet ir įstatymų nustatyta tvarka gauti kiti BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Šiuo atveju aplinkybė, kad egzistavo objektyvios priežastys, dėl kurių nuteistasis L. P. turėjo pagrindą manyti, kad A. P. privalo patenkinti jo turtinius reikalavimus, nustatyta nuosekliais ir iš esmės sutampančiais aukščiau aptartais nuteistųjų, liudytojų ir iš dalies nukentėjusiojo parodymais. Be to, bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, todėl aplinkybė, kad L. P. teismui nepateikė rašytinių jo turtinius reikalavimus A. P. patvirtinančių įrodymų nereiškia, jog šie turtiniai reikalavimai išvis neegzistavo ar nebegaliojo. Minėta aplinkybė taip pat nepaneigia galimo subjektyvaus L. P. įsitikinimo dėl jo manymu turimų turtinių reikalavimų A. P. pagrįstumo.

5.19. Kaip minėta, reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas, jis nėra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais, ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Byloje nagrinėjamu atveju reikalaujantieji asmenys, t.y. nuteistieji L. P. ir D. M., neturėjo jokių turtinių santykių su nukentėjusiuoju J. K., tačiau egzistavo kitos aplinkybės, kurios, nuteistųjų manymu, suteikė jiems teisę paimti automobilį „Mercedes Benz CLS 350“ iš nukentėjusiojo – L. P. turtinės pretenzijos A. P. ir pastarojo nerealizuoti turtiniai reikalavimai J. K., apie kuriuos L. P. žinojo. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistieji L. P. ir D. M. automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ vienu iš savininkų tiek iki 2016 m. rugpjūčio 18 d., tiek ir po šios dienos sąžiningai laikė būtent A. P.. Nuteistasis L. P. pirmosios instancijos teisme teigė, kad dėl automobilio paėmimo jis 2016 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į A. P., kurį laikė automobilio savininku ir kuris jam buvo skolingas pinigų. Pasak nuteistojo, A. P. jam nurodė, kad automobilis J. K. vardu lizingu buvo įsigytas todėl, kad pastarasis buvo skolingas A. P.. Nuteistasis D. M. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad iki 2016 m. rugpjūčio 18 d., kai įvyko byloje nagrinėjami įvykiai, automobiliu naudotis jam leido A. P., kurį jis laikė teisėtu automobilio savininku. 2016 m. gruodžio 29 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 13-16-1207 (t. 6, b. l. 189-204) be kitų susirašinėjimų „Viber“ programa užfiksuoti nuteistojo D. M. ir A. P. 2016 m. rugsėjo 2 d. - 2016 m. rugsėjo 5 d. vykę susirašinėjimai, iš kurių turinio galima spręsti, kad D. M. ir toliau automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ savininku laikė A. P. ir kaltino jį nesąžiningu elgesiu. Aplinkybę, kad A. P. jo pažįstamų asmenų buvo laikomas automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ savininku patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Liudytojas P. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. P. jam ne kartą paskolino automobilį „Mercedes Benz CLS 350“ ir liudytojui teigė, kad automobilis priklauso jam (A. P.). Kitas liudytojas – R. Z. – apeliacinės instancijos teisme taip pat patvirtino, kad A. P. jam nurodė, kad jis yra automobilio savininkas.

5.20. Duodami parodymus apie tarpusavio santykius dėl automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ nukentėjusysis J. K. ir liudytojas A. P. pirmosios instancijos teisme nurodė iš esmės tokias pat aplinkybes, kad automobilį jie įsigijo bendrai, pradinį įnašą sumokėjo A. P., o kas mėnesį įmokas mokėjo J. K.. Pasak A. P. ir J. K., pastarasis žadėjo A. P. vardu perrašyti žemės sklypą, kad baigus mokėti įmokas už automobilį, šis taptų J. K. nuosavybe. Žemės sklypas A. P. vardu taip ir nebuvo perrašytas. Apeliacinės instancijos teisme J. K. ir A. P. davė išsamesnius parodymus apie automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ įsigijimą ir naudojimą. Nukentėjusysis J. K. apeliaciniame teisme parodė, kad jį su A. P. siejo verslo reikalai – jie kartu prekiavo automobiliais. J. K. su lizingo bendrove sudarė automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ įsigijimo lizingo būdu sutartį, tačiau jis buvo skolingas A. P., todėl J. K. sutikimu automobilį visą laiką valdė ir juo naudojosi tik A. P.. J. K. automobiliu visiškai nesinaudojo ir beveik juo nesidomėjo, tačiau mokėjo už jį mėnesines įmokas. J. K. negrąžino visos skolos A. P., tačiau šis J. K. prašymu leido jam naudotis automobiliu. Vėliau J. K. sumokėjo visas įmokas už automobilį lizingo bendrovei ir jį pardavė, o už automobilį gautus pinigus pasiliko sau. Nukentėjusiojo teigimu, kaip garantas dėl A. P. už automobilį sumokėtų pinigų tarp nukentėjusiojo ir jo motinos buvo pasirašyta fiktyvi automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią J. K. pardavė automobilį A. P. motinai. J. K. žadėjo perrašyti A. P. žemės sklypą mainais į visas teises į automobilį, tačiau šis sandoris neįvyko. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas A. P. parodė, kad J. K. jam buvo skolingas, todėl automobilį „Mercedes Benz CLS 350“ faktiškai valdė ir pastoviai juo naudojosi A. P.. Pradinį įnašą už automobilį sumokėjo A. P., o mėnesines įmokas mokėjo J. K.. Sumokėjus visas įmokas, automobilis turėjo tapti J. K. nuosavybe, o šis turėjo perleisti jį A. P.. Pasak liudytojo, vėliau J. K. pasiėmė iš jo automobilį ir nebegrąžino, nors ir tebebuvo jam skolingas.

5.21. Nuteistojo D. M. ir jo gynėjo bei nuteistojo L. P. gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad vienintelis faktinis automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ valdytojas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo A. P.. Šis apeliaciniuose skunduose nurodytas argumentas iš esmės yra pagrįstas, tačiau iš A. P. bei J. K. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotų parodymų bei kitų bylos duomenų matyti, kad ne A. P., bet J. K. su UAB „E. R.“ sudarė automobilio įsigijimo lizingo būdu sutartį ir mokėjo už jį įmokas, kurių mokėjimą tiek A. P., tiek ir J. K. laikė J. K. turimos skolos A. P. grąžinimu. Liudytojas N. I., įmonės „E. R.“, iš kurios buvo įsigytas automobilis, direktorius, pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad mėnesines įmokas už automobilį asmeniškai mokėjo būtent J. K.. Taigi J. K. bent jau formaliai turėjo visas lizingo sutartimi suteikiamas teises į automobilį. Remiantis bylos duomenimis ir atsižvelgiant į A. P. ir J. K. tarpusavio santykius, 2016 m. rugpjūčio 18 d., kai nuteistieji L. P. ir D. M. atvyko į A. P. namus, automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ savininkė tebebuvo UAB „E. R.“, J. K. buvo teisėtas automobilio valdytojas pagal su UAB „E. R.“ sudarytą lizingo sutartį, o faktinis automobilio valdytojas ir naudotojas buvo A. P., kurį nuteistieji L. P. ir D. M. subjektyviai laikė tikruoju ir vieninteliu automobilio valdytoju ir naudotoju.

5.22. Abiejuose apeliaciniuose skunduose teigiama, kad faktą, jog automobilis „Mercedes Benz CLS 350“ turėjo priklausyti tik A. P., įrodo bylos medžiagoje esanti 2015 m. gruodžio 11 d. sutartis tarp J. K. ir A. P. motinos L. P., pagal kurią J. K. pardavė šį automobilį L. P. už 30 000 Eur (t. 3, b. l. 12). Ši sutartis buvo sudaryta tą pačią dieną po to, kai J. K. sudarė automobilio pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį su UAB „E. R.“ (t. 1, b. l. 128-131). Vis dėlto, iš minėtos J. K. ir UAB „E. R.“ sudarytos sutarties turinio matyti, kad tol, kol už automobilį nebuvo sumokėtos visos mėnesinės įmokos, J. K. neturėjo teisės jo perleisti kitiems asmenims (sutarties 4.5. punktas). Be to, A. P. ir J. K. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patvirtino, kad J. K. ir A. P. motinos sudaryta sutartis dėl automobilio įsigijimo buvo fiktyvi, jokių teisių į automobilį J. K. A. P. motinai neperleido, o šia sutartimi tik buvo siekiama užtikrinti, kad kilus nesutarimams su J. K. A. P. nepraras už automobilį sumokėto pradinio įnašo.

5.23. Nuteistojo L. P. gynėjo skunde taip pat prašoma įvertinti 2017 m. sausio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 13-16-1210 užfiksuotą P. B. ir A. P. 2016 m. lapkričio 22 d. susirašinėjimą, kuris neva įrodo, kad vienintelis automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ valdytojas buvo A. P.. Pirmosios instancijos teismas iš tiesų nepagrįstai atsisakė kaip įrodymą vertinti faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 13-16-1210 užfiksuotus duomenis (A. P. ir P. B. susirašinėjimo programa „Viber” ištraukas), nes jie yra susiję su byloje nagrinėjamais įvykiais. Vis dėlto, susirašinėjimo programa „Viber” turinys neatskleidžia kokių nors naujų ir pirmosios instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį nežinotų faktinių aplinkybių. Aplinkybė, kad J. K. motina mainais į automobilį „Mercedes Benz CLS 350“ neperrašė A. P. žadėto žemės sklypo buvo žinoma ir iš A. P. bei J. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme. Ši aplinkybė nepaneigia fakto, jog teisėtas automobilio valdytojas pagal sudarytą automobilio įsigijimo lizingo būdu sutartį buvo J. K.. Kokias kitas aplinkybes turėtų patvirtinti ar paneigti minėtas P. B. ir A. P. susirašinėjimas nuteistojo L. P. gynėjo apeliaciniame skunde nenurodoma.

5.24. Nors nuteistieji L. P. ir D. M. automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ vienu iš savininkų tiek iki 2016 m. rugpjūčio 18 d., tiek ir po šios dienos sąžiningai laikė A. P., ne vėliau kaip 2016 m. rugpjūčio 18 d., t.y., kai įvyko nuteistųjų susitikimas su A. P. ir J. K., nuteistiesiems buvo pranešta, kad automobilio įsigijimo lizingo būdu sutartį sudarė ir už jį įmokas moka J. K.. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes (2016 m. rugpjūčio 18 d. susitikimo metu A. P. nurodė nuteistiesiems, kad automobilio įsigijimo lizingo būdu sutartį su lizingo bendrove sudarė J. K.; J. K. parodė nuteistiesiems įmokos už automobilį kvitą, pagal kurį šias įmokas mokėjo jis pats, o 2016 m. rugsėjo 5 d. nuteistojo D. M. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) rasta 2015 m. gruodžio 11 d. automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ pirkimo-pardavimo lizingo būdu sutartis, iš kurios matyti, kad ją su lizingo bendrove sudarė J. K.) galima daryti išvadą, kad nuteistieji D. M. ir L. P. jau 2016 m. rugpjūčio 18 d. negalėjo nežinoti, kad pagal sudarytą automobilio įsigijimo lizingo būdu sutartį J. K. yra teisėtas automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ valdytojas. Nuteistasis D. M. ir jo gynėjas bei L. P. gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad D. M. apie minėtą aplinkybę sužinojo tik 2016 m. rugsėjo 2 d., tačiau iš 2016 m. rugpjūčio 31 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoto 2016 m. rugpjūčio 31 d. vykusio L. P. ir D. M. pokalbio telefonu matyti, kad nuteistieji tariasi, kaip elgtis, kad J. K. (pokalbio metu vadinamas „S.“) nepamatytų automobilio ir nereikėtų jo dar kartą atsiimti (t. 1, b. l. 158-160). Taigi tuo metu tiek D. M., tiek ir L. P. žinojo, kad automobilio valdytojas pagal sudarytą automobilio įsigijimo lizingo būdu sutartį yra J. K.. Vis dėlto byloje surinktais įrodymais nepaneigta, kad net ir žinodami apie šią aplinkybę, nuteistieji L. P. ir D. M. ir toliau buvo įsitikinę, kad tikrasis ir vienintelis automobilio savininkas yra A. P., kuriam, jų manymu, L. P. turėjo pagrįstų turtinių pretenzijų ir kuriam tam tikrą pinigų sumą tebebuvo skolingas J. K..

5.25. Apeliaciniuose skunduose nuteistasis D. M. ir jo gynėjas bei nuteistojo L. P. gynėjas nurodo, kad 2016 m. rugpjūčio 18 d. susitikimo su A. P. ir J. K. metu nuteistieji D. M. ir L. P. nevartojo psichinės prievartos prieš J. K. ir nereikalavo iš jo perleisti teises į automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ valdymą, o sumokėjus visas įmokas už automobilį – ir nuosavybės teises į jį. Tačiau, susipažinus su byloje surinktais įrodymais, matyti, jog šie apeliantų teiginiai yra nepagrįsti ir neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Psichinė prievarta yra pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Psichinė prievarta gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinti, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti psichine prievarta, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai, t. y., kai sprendžiant iš įvykio konteksto daroma išvada, jog kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį ir palaužti jo valią, kad šis įvykdytų jam pareikštas turtines pretenzijas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis J. K. parodė, kad 2016 m. rugpjūčio 18 d. A. P. kvietimu jis atvyko į jo namus, kur jau laukė L. P. ir D. M.. Pasak nukentėjusiojo, L. P. jam nurodė, kad automobilis „Mercedes Benz CLS 350“ liks pas jį ir D. M., nes L. P. nėra mokami pinigai. Už ką nemokami pinigai L. P. nepaaiškino. Jis taip pat pareikalavo parodyti įmokų už automobilį kvitus ir nurodė, kad sumokėjęs visas įmokas J. K. turės perleisti automobilį L. P. ir D. M.. Nukentėjusiojo teigimu, D. M. pokalbio metu rankose laikė gabalą armatūros ir pagrasino, kad išveš J. K. į mišką ir ten daužys jį vamzdžiais. J. K. bijojo reikalauti grąžinti automobilį ir pasišalino iš A. P. namų kiemo. Apeliacinės instancijos teisme J. K. taip pat parodė, kad D. M. susitikimo metu į rankas buvo paėmęs metalinį strypą, pasakė jam keletą piktų frazių, o J. K. dėl šių D. M. veiksmų buvo išsigandęs ir juos tuo metu suprato kaip grasinimą bei nereikalavo grąžinti automobilio. Tačiau susiklosčiusią situaciją jis vertino kaip tarp A. P. ir L. P. kilusio konflikto padarinį ir suprato, kad automobilis yra paimamas ne iš jo, bet iš A. P.. Už automobilį sumokėtas įmokas automobilio negrąžinimo atveju jis būtų laikęs jo paties A. P. grąžinta skolos dalimi ir nereikalavęs iš nuteistųjų jo grąžinti. Liudytojas A. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jo namų kieme susitikimo metu kilo konfliktas dėl automobilio grąžinimo, o D. M. gąsdino J. K. rankose laikomu armatūros gabalu. Apeliacinės instancijos teisme A. P. patvirtino, kad jis matė vieno iš nuteistųjų rankoje laikomą armatūros gabalą, tačiau nuteistųjų ir J. K. pokalbio negirdėjo, nes tuo metu trumpam buvo išėjęs. Aptartais gan nuosekliais nukentėjusiojo J. K. ir liudytojo A. P. parodymais nėra pagrindo abejoti, t. y. nėra pagrindo netikėti, kad D. M., kilus ginčui dėl automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ grąžinimo, rankose laikydamas gabalą armatūros, grasino nukentėjusiajam J. K., kad šis bus išvežtas į mišką ir uždaužytas vamzdžiais, bei kartu su L. P. pareiškė, jog automobilis nebus grąžinamas, atvirai reikalavo iš nukentėjusiojo toliau mokėti lizingo įmokas, o vėliau - perleisti nuosavybės teises į jį. Įvertinus D. M. pasakytus žodžius ir aplinkybę, kad tuo metu jis laikė rankose armatūros gabalą, susiklosčiusios situacijos kontekste – A. P. kieme vyko konfliktas dėl automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ grąžinimo ir L. P. bei A. P. tarpusavio turtinių santykių – nelaikytina, jog nukentėjusysis nuteistojo žodžius suprato subjektyviai neteisingai. Nagrinėjamoje situacijoje J. K. buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl D. M. grasinimų įgyvendinimo.

5.26. Šioje baudžiamojoje byloje L. P. ir D. M. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už tai, kad prievartavo didelės vertės svetimą turtą. Vis dėlto, byloje ištirtų ir aptartų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji L. P. ir D. M., naudodami psichinę prievartą, automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ J. K. negrąžino ir reikalavo perleisti į jį nuosavybės teises ne siekdami neteisėtos turtinės naudos, bet turėdami pakankamą pagrindą manyti, jog toks atsisakymas grąžinti automobilį ir reikalavimas perleisti į jį nuosavybes teises turi teisėtą pagrindą ir yra kaip kompensacija už A. P. skolinius įsipareigojimus L. P.. Būtent juridinio pagrindo buvimas ar nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis sprendžiant klausimą, kokią normą – turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) ar savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) – taikyti. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas suvokia, kad jis nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji L. P. ir D. M. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad A. P. yra skolingas L. P. 5000 Eur pinigų sumą ir turi jam kitų skolinių įsipareigojimų, kylančių iš A. P. ir L. P. tarpusavio turtinių santykių, nors pats A. P. teisiamajame posėdyje ir neigė esąs skolingas L. P.. Taip pat iš bylos duomenų (A. P. parodymai apeliaciniame teisme, L. P. parodymai pirmosios instancijos teisme) matyti, kad L. P. žinojo apie J. K. skolinius įsipareigojimus A. P., todėl subjektyviai buvo įsitikinęs, kad jis turi teisėtą pagrindą ne tik iš A. P., bet ir iš J. K. reikalauti toliau mokėti lizingo įmokas ir perleisti teises į automobilio valdymą, o išmokėjus lizingo įmokas perleisti ir nuosavybės teises į jį. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajam J. K. pareikštas reikalavimas turėjo nors ir ginčijamą, tačiau, nuteistųjų įsitikinimu, teisėtą pagrindą, o tai reiškia, kad šiuo reikalavimu buvo įgyvendinama jų subjektyviu manymu tikra nuteistojo L. P. teisė. Byloje nustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, įvertinant ir pačių nuteistųjų L. P. ir D. M. parodymus apie jų psichinį santykį su padaryta nusikalstama veika, patvirtina savavaldžiavimui būdingus subjektyviuosius požymius, kai tyčia yra nukreipta į teisės įgyvendinimą. Pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą (BK 294 straipsnio 2 dalis) turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam. Šiuo atveju nuteistieji vykdydami jų subjektyviu manymu tikrą, tačiau ginčijamą L. P. teisę į 5000 Eur skolos grąžinimą iš A. P. ir kitus skolinius įsipareigojimus, kilusius iš L. P. ir A. P. tarpusavio turtinių santykių, atsisakė nukentėjusiajam J. K. grąžinti ir vertė jų nuosavybėn perleisti didelės vertės automobilį „Mercedes Benz CLS 350“, kuris nukentėjusiojo J. K. su UAB „E. R.“ sudarytoje automobilio pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartyje įvertintas 35 000 Eur. Tokiu būdu nukentėjusiojo J. K. teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė neteisingas faktines bylos aplinkybes, jog nuteistieji L. P. ir D. M. pareiškė, kad automobilis nebus grąžinamas, ir atvirai reikalavo J. K. toliau mokėti lizingo įmokas po 1600 Eur per mėnesį, o vėliau perleisti nuosavybės teises į jį, neturėdami teisėto pagrindo. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. L. P. ir D. M. padaryta veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymius, todėl nuteistiesiems inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 181 straipsnio 3 dalyje, perkvalifikuojama į BK 294 straipsnio 2 dalį kaip savavaldžiavimas. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme 2018 m. sausio 3 d. teismo posėdyje nuteistiesiems ir jų gynėjams bei kitiems proceso dalyviams buvo pranešta, kad nuteistiesiems inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 181 straipsnio 3 dalį gali būti perkvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

5.27. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išnagrinėtų bylos įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad L. P. ir D. M. savavaldžiavo, panaudodami psichinę prievartą nukentėjusiajam: jie, 2016 m. rugpjūčio 18 d., dienos metu, tiksliau nenustatytu laiku, veikdami kartu, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, vykdydami jų manymu tikrą, tačiau ginčijamą L. P. teisę į 5000 Eur skolos grąžinimą iš A. P. ir kitus skolinius įsipareigojimus, kilusius iš L. P. ir A. P. tarpusavio turtinių santykių, atvažiavo pas A. P., gyv. (duomenys neskelbtini), iš kurio D. M. 2016 m. rugpjūčio mėnesį buvo pasiskolinęs automobilį „Mercedes Benz CLS 350“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 35 000 Eur vertės, nuosavybės teise priklausantį UAB „E. R.“, kurį J. K. 2015 m. gruodžio 11 d. buvo įsigijęs išperkamosios nuomos būdu iš UAB „E. R.“ ir kurio faktinis valdytojas bei naudotojas buvo A. P., sumokėjęs pradinį įnašą už automobilį, tačiau, kaip buvo sutarę, iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. automobilio negrąžino, o jų reikalavimu atvykus J. K., naudodami psichinę prievartą, t. y. D. M. vaikštant su armatūros gabalu rankose bei grasinant panaudoti fizinį smurtą prieš J. K., o būtent D. M. pasakius, kad išveš jį į mišką ir uždaužys vamzdžiais, pareiškė, kad automobilis nebus grąžinamas, ir atvirai reikalavo J. K. ir toliau mokėti lizingo įmokas po 1600 Eur per mėnesį ir perleisti teises į automobilio valdymą, o išmokėjus lizingą perleisti ir nuosavybės teises į jį, tokiu būdu vertė perduoti teises į didelės vertės svetimo turto valdymą, o baigus mokėti įmokas pagal automobilio „Mercedes Benz CLS 350“ pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį - ir nuosavybės teises į jį. Šiais L. P. ir D. M. veiksmais buvo padaryta didelė žala nukentėjusiojo J. K. teisėms ir teisėtiems interesams.

Dėl L. P. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį

5.28. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Kaltės, jos formos, rūšies, t.y., subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių, turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

5.29. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas V. K. parodė, kad įvykio dieną jis A. P. prašymu dirbo statybvietėje, į kurią atvykę L. P. ir A. D. prisistatė darbo inspektoriais ir liepė darbininkams sukrauti į jų automobilį įrankius bei nurodė daugiau nebedirbti. Anot liudytojo, L. P. su A. D. darbininkams grasino, kad pamatę juos dirbančius nuraus jiems galvas. Kokiu tikslu išsiveža įrankius L. P. su A. D. nesakė. Liudytojas patvirtino, kad L. P. čiupo su įrankių paėmimu nesutikusiam I. D. už gerklės (t. 8, b. l. 65).

5.30. Pirmosios instancijos teisme apklaustas nuteistasis L. P. savo kaltę neigė ir parodė, kad jis kartu su nuteistuoju A. D. ieškojo A. P., kuris vengė atsakyti į skambučius. Pasak L. P., jie abu nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaime esančią statybvietę, kurioje dirbo A. P. samdomi darbininkai. L. P. paprašė darbininkų paskambinti A. P. ir perduoti, kad šis su juo susitiktų, tačiau darbininkai atsisakė vykdyti šį prašymą. Tada, L. P. teigimu, jis pamatė ant žemės gulinčius jam priklausančius įrankius – generatorių ir pjūklą, kuriuos darbininkų paprašė sukrauti į jo automobilį. Darbininkai sukrovė įrankius ir L. P. su A. D. išvažiavo. Anot nuteistojo, visi darbininkai tuo metu buvo girti, ir vienas iš jų – I. D. – laikydamas plaktuką ir svyruodamas ėjo link L. P., tačiau pastarasis suėmė I. D. už peties ir paragino jį nusiraminti. Nuteistasis A. D. teisiamajame posėdyje davė iš esmės tokius pat parodymus, pagal kuriuos jis su L. P. statybvietėje ieškojo A. P., o šio neradę nuteistieji išsivežė L. P. ir V. S. priklausančius įrankius.

5.31. Nuteistųjų L. P. ir A. D. parodymus paneigia kitų bylos medžiagoje esančių duomenų visuma. Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis I. D. parodė, kad į statybvietę atvyko du vyrai, kurie prisistatė inspektoriais ir liepė nustoti dirbti. Pasak nukentėjusiojo, vyrai prieš darbininkų valią susikrovė jų įrankius į automobilį ir pagrasinę, kad atvyks patikrinti ar statybvietėje nedirbama, išvyko. Nukentėjusiojo teigimu, vienas iš vyrų buvo suėmęs jam už gerklės ir liepė išeiti iš statybvietės. Nukentėjusysis J. K. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose davė iš esmės tokius pat parodymus, pagal kuriuos A. P. jam nurodė, kad iš statybvietės L. P. su A. D. be leidimo paėmė jam priklausančius darbo įrankius. Pasak nukentėjusiojo, vėliau darbininkai jam papasakojo, kad L. P. įvykio metu prieš I. D. pavartojo fizinį smurtą. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. P. parodė, kad jam paskambino darbininkai ir pranešė, jog į jam priklausančią statybvietę atvykę L. P. ir A. D. išsivežė darbininkų įrankius. Anot liudytojo, darbininkai jam taip pat nurodė, kad įvykio metu buvo vartojamas fizinis smurtas prieš senyvo amžiaus I. D.. Liudytojo teigimu, tuo metu, kai vyko statybos darbai, jis nebuvo pasiskolinęs darbo įrankių nei iš L. P., nei iš A. D.. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas V. K. parodė, kad įvykio dieną jis A. P. prašymu dirbo statybvietėje, į kurią atvykę L. P. ir A. D. prisistatė darbo inspektoriais ir liepė darbininkams sukrauti į jų automobilį įrankius bei nurodė daugiau nebedirbti. Anot liudytojo, L. P. su A. D. darbininkams grasino, kad pamatę juos dirbančius nuraus jiems galvas. Kokiu tikslu išsiveža įrankius L. P. su A. D. nesakė. Liudytojas patvirtino, kad L. P. čiupo su įrankių paėmimu nesutikusiam I. D. už gerklės. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas metu nukentėjusysis I. D. iš jam pateiktų nuotraukų atpažino L. P. kaip vyrą, kuris darbininkams grasino juos užmušti, buvo jį sugriebęs bei kito vyro padedamas sukrovė visus darbininkų įrankius ir juos išsivežė. Nukentėjusysis taip pat atpažino A. D., kaip vyrą, kuris buvo mažiau agresyvus, bet padėjo kitam vyrui sukrauti visus darbininkų įrankius ir juos išsivežė (t. 1, b. l. 91-92, 93-94). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas metu liudytojas V. K. iš jam pateiktų nuotraukų atpažino A. D., kaip asmenį, kuris grasindamas darbininkams paėmė jų darbo įrankius, bei L. P., kaip asmenį, kuris grasindamas ne tik paėmė darbo įrankius, bet ir buvo paėmęs už gerklės I. D. (t. 1, b. l. 80-82, 83-85). Liudytoja V. D. iš jai pateiktų nuotraukų atpažino A. D., kaip vyrą, kuris buvo mažiau agresyvus, bet taip pat grasino visus užmušti ir padėjo kitam vyrui sukrauti darbininkų įrankius ir juos išsivežė, o L. P. atpažino kaip vyrą, kuris grasindamas užmušti, jos vyrą I. D. buvo sugriebęs bei sukrovė visus įrankius į automobilį ir juos išsivežė (t. 1, b. l. 98-99, 100-101). Liudytojas A. Z. iš jam pateiktų nuotraukų atpažino A. D., kaip asmenį, kuris su savo draugu iš jų statomo objekto išsivežė statybinius įrankius, o L. P. atpažino kaip vyrą, kuris buvo agresyvus ir sugriebė I. D. už gerklės, liepdamas šiam nelįsti (t. 1, b. l. 114-117, 118-121). Asmens atpažinimo pagal jo nuotraukas metu nukentėjusysis A. V. iš jam pateiktų nuotraukų atpažino L. P. ir A. D., kaip asmenis, kurie grasindami darbininkams paėmė darbo įrankius (t. 1, b. l. 70-72, 73-75).

5.32. Aptarti nuoseklūs ir iš esmės sutampantys nukentėjusiųjų I. D., J. K. bei liudytojų A. P. ir V. K. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokolai leidžia daryti išvadą, kad 2016 m. rugsėjo 3 d. statybvietėje (duomenys neskelbtini) kaime nuteistieji L. P. ir A. D. iš tiesų grasindami panaudoti fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą – statybvietėje dirbusių darbininkų ir J. K. bei V. S. darbo įrankius, o L. P. dar ir panaudojo fizinį smurtą prieš I. D., kuris priešinosi tokiam savavališkam darbo įrankių paėmimui.

5.33. Minėtų duomenų visuma paneigia ne tik nuteistųjų L. P. ir A. D. pateiktą versiją, bet ir liudytojų V. D. ir A. Z. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, pagal kuriuos įvykio dieną nuteistieji grasinimų ir fizinio smurto prieš darbininkus nenaudojo, o darbo įrankius pasisavino šiems neprieštaraujant. Liudytojai V. D. ir A. Z., tiesiogiai matę byloje nagrinėjamą įvykį, teisiamajame posėdyje visiškai pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, pagal kuriuos jie matė, kad prieš I. D. L. P. panaudojo fizinį smurtą, kartu su A. D. grasindami fiziniu smurtu reikalavo darbininkų nustoti dirbti ir atiduoti savo darbo įrankius bei šiuos įrankius sukrovę į automobilį pasišalino.

5.34. Nuteistojo L. P. gynėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodė, kad liudytojų V. D., A. Z. pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Kai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys. Liudytojų V. D. ir A. Z. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti parodymai yra nuoseklūs, detalūs, iš esmės sutampa su nukentėjusiųjų I. D., J. K. ir liudytojų V. K. bei A. P. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotais parodymais bei duomenimis, užfiksuotais parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokoluose. Aptarti duomenys vieni kitus papildo, sudarydami vientisą loginę grandinę. Būtent tokiame kontekste apie nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, pasisakė ir pirmosios instancijos teismas. Be to, iš teisiamajame posėdyje apklaustų policijos pareigūnų A. N., J. B., O. D. ir N. L., byloje atlikusių ikiteisminį tyrimą, parodymų matyti, kad atliekant proceso veiksmus buvo laikomasi jų atlikimo tvarkos, apklausus liudytojus, nukentėjusiuosius, nuteistuosius (įtariamuosius) surašyti protokolai jiems buvo pateikti perskaitymui, šiuos protokolus jie turėjo galimybę koreguoti, patikslinti ir tik tai padarę - pasirašyti. Kaip matyti iš V. D. ir A. Z. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų protokolų, šie pastabų dėl surašytų parodymų neturėjo ir savo parašais patvirtino, kad jie yra teisingi.

5.35. Apeliaciniame skunde L. P. gynėjas pažymi, kad nuteistųjų L. P. ir A. D. tyčia nebuvo nukreipta į įrankių pagrobimą, o šiuos jie paėmė tik dėl to, kad ieškojo A. P. ir manė, kad nutraukus statybas pastarasis pats pradės jų ieškoti. Vis dėlto iš bylos duomenų viseto patikimai nustatyta, kad L. P. ir A. D., 2016 m. rugsėjo 3 d. atvykę į (duomenys neskelbtini) kaime esančią statybvietę, grasindami panaudoti fizinį smurtą pagrobė J. K., V. S. ir A. Z. priklausančius įrankius. Byloje, išskyrus nuteistojo L. P. parodymus, nėra jokių kitų duomenų, paneigiančių, kad iš statybvietės paimti daiktai priklausė būtent J. K., V. S. ir A. Z.. Aplinkybę, kad pagrobti įrankiai priklausė pastariesiems, įrodo jų pačių ir liudytojo A. P. teisme duoti parodymai. Nuteistasis L. P. suvokė, kad paima jam nepriklausančius įrankius, t. y., svetimą turtą, todėl įveikdamas darbininkų pasipriešinimą pavartojo grasinimus ir fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį I. D.. Aplinkybė, kad liudytojas V. S., kuris pats nurodė, kad su A. D. palaiko labai gerus santykius, pirmosios instancijos teisme paliudijo, kad pretenzijų dėl pagrobtų darbo įrankių A. D. neturi, savaime nešalina nuteistojo L. P. atsakomybės dėl šių įrankių pagrobimo, nes jo sumanymą pagrobti svetimus įrankius siejo vieninga tyčia, kuri buvo nukreipta į visų įrankių pagrobimą, neišskiriant, kam jie priklausė. V. S. kaip ir nukentėjusysis J. K. ar liudytojas A. Z. pagrobtus įrankius atgavo tik po to, kai J. K. ir A. V. kreipėsi į policijos pareigūnus.

5.36. Pasak nuteistojo L. P. gynėjo, pirmosios instancijos teismas neįvykdė savo pareigos ir nenustatė pagrobtų įrankių vertės ir kam jie priklauso, tuo pažeisdamas baudžiamojo proceso reikalavimus. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Daikto verte paprastai nepripažįstama pinigų suma, už kurią pagrobtą daiktą pardavė jį pagrobęs asmuo, žymiai didesnė reikšmė suteikiama daikto savininko nuomonei apie to daikto vertę. Bylos duomenimis, 2016 m. rugsėjo 9 d. akumuliatorinis suktukas „Dewalt“, elektrinis perforatorius „Enhel“ ir grąžtas betonui pagal pakvitavimą buvo grąžinti V. S., 2016 m. rugsėjo 14 d. A. Z. pagal pakvitavimą grąžinta rankinė pjaustyklė, 2016 m. rugsėjo 9 d. kampinis šlifuoklis „Einhell“, generatorius „Nupower“ ir benzininis pjūklas „Still“ pagal pakvitavimą grąžinti J. K.. Nukentėjusieji nuo pat pirmųjų apklausų ikiteisminio tyrimo metu nurodė pagrobtų daiktų pavadinimus ir vertę. Kaip teisiamajame posėdyje paaiškino nukentėjusysis J. K., jis nurodė vidutines, apytiksles, pagrobtų daiktų vertes, kuriomis pasidomėjo. Taigi nukentėjusysis buvo nuoseklus, nurodydamas pagrobto turto vertę. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, netikėti, jog pagrobti daiktai buvo būtent tokių pavadinimų ir priklausė būtent šiems nukentėjusiesiems nėra jokio pagrindo.

5.37. Esant aptartoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl L. P. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, teisinio vertinimo. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir šioje dalyje priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl bausmių

5.38. Šioje byloje, keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį (perkvalifikavus nuteistųjų D. M. ir L. P. bendrai padarytą nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies į 294 straipsnio 2 dalį), spręstinas klausimas ir dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių pakeitimo. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdami bausmę teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

5.39. Nusikaltimas, numatytas BK 294 straipsnio 2 dalyje, yra apysunkis ir už jo padarymą baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. BK imperatyviai nenurodoma, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą atitinkamo BK straipsnio sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentaliausių bausmės skyrimo principų, nustatytų BK – bausmės teisingumo principas. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamos veikos padarymą turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės pavojingumas. Kai įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje yra nustatyta laisvės atėmimo bausmė ir kitos alternatyvios bausmės, pirmiausiai turi būti svarstoma galimybė skirti kitos rūšies bausmę nei laisvės atėmimą. Tik nustačius, kad kitos rūšies bausmės paskyrimas neleis pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų, turėtų būti skiriama griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Nuteistasis L. P. anksčiau buvo ne kartą teistas už įvairius nusikaltimus, daugiausiai – už nusikaltimus nuosavybei, nusikalstamos veikos padarymo metu jo teistumas buvo išnykęs. Be to, nuteistasis L. P. anksčiau buvo keliolika kartų baustas administracine tvarka ir nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų, iki sulaikymo nedirbo ir nebuvo registruotas darbo biržoje, nevedęs. Nuteistasis D. M. anksčiau buvo ne kartą teistas už įvairius nusikaltimus asmenybei ir smurtinius nusikaltimus (įskaitant nužudymą), nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo D. M. asmenybę, leidžia daryti išvadą, kad jis yra linkęs nusikalsti, o už ankstesnius nusikaltimus (tame tarpe ir labai sunkų nusikaltimą) paskirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė. Nuteistasis D. M. anksčiau buvo keliolika kartų baustas administracine tvarka ir nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų. Nuteistasis yra vedęs, iki sulaikymo nedirbo ir nebuvo registruotas darbo biržoje. Nuteistųjų atsakomybę sunkina aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Įvertinus aplinkybes, apibūdinančias nuteistųjų L. P. ir D. M. asmenybes, darytina išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik nuteistiesiems paskyrus griežčiausią įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Atsižvelgiant į nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį bei padarinius (automobilis „Mercedes Benz CLS 350“ grąžintas teisėtiems savininkams, turtinė žala nepadaryta, fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį J. K. nepanaudotas), nuteistiesiems skirtina bausmė, kurios dydis neviršija BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio.

5.40. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. L. P. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžiu už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta bausmė, artima sankcijos medianai, nėra aiškiai per griežta. Ši bausmė laikytina adekvačia (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota. Todėl mažinti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam L. P. paskirtos bausmės dydį nėra teisinio pagrindo, be to, to nėra prašoma ir jo gynėjo apeliaciniame skunde.

5.41. Kaip nurodyta BK 63 straipsnio 1 dalyje, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, o po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. Bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius, arba kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, pridedamos visos paskirtos švelnesnės bausmės. Tuo tarpu, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės. Šiuo atveju nuteistojo L. P. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, priklauso tai pačiai apysunkių nusikaltimų kategorijai, todėl beveik nesiskiria pagal pavojingumą. Minėtos nusikalstamos veikos taip pat nebuvo padarytos esant idealiajai jų sutapčiai. Taigi nėra pagrindo nuteistojo L. P. nusikalstamas veikas bendrinti apėmimo būdu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, nuteistajam L. P. paskirtos bausmės bendrintinos iš dalies jas sudedant, t. y., prie griežtesnės, už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtos bausmės pridedant dalį bausmės, paskirtos už BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą.

5.42. Nuteistųjų D. M. ir L. P. nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusioje BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais formaliais pagrindais, bet ir BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytais bausmės tikslais. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

5.43. L. P. ir D. M. nuteisti už apysunkių nusikaltimų padarymą, o jiems paskirtos bausmės neviršija ketverių metų laisvės atėmimo, todėl egzistuoja formalios sąlygos taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jiems paskirtų bausmių vykdymą. Tačiau net ir esant formaliai būtinoms BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlygoms, teismas gali, bet ne privalo minėto straipsnio nuostatas taikyti kaltininko atžvilgiu bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, tarp jų – į kaltininko asmenybės ir padarytos veikos pavojingumą.

5.44. Nuteistasis L. P. padarė du apysunkius nusikaltimus, kurie pagal savo pobūdį nebuvo intensyvūs ir nesukėlė sunkių padarinių (automobilis „Mercedes Benz CLS 350“ ir pagrobti darbo įrankiai grąžinti savininkams, civiliniai ieškiniai nepareikšti, nukentėjusiesiems ir liudytojams nuteistojo veiksmais sveikata nesutrikdyta. Kaip minėta, nuteistasis L. P. anksčiau kelis kartus buvo teistas už įvairius nusikaltimus, iš kurių dauguma – nusikaltimai nuosavybei, tačiau šioje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu jo teistumas buvo išnykęs, paskutinė nusikalstama veika, už kurios padarymą jis buvo nuteistas, padaryta beveik prieš devynerius metus, nuteistasis niekada nebuvo teistas už sunkių ar labai sunkių nusikaltimų padarymą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad po jam šioje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nuteistasis L. P. būtų padaręs naują nusikalstamą veiką. Be to, ikiteisminio tyrimo metu, 2016 m. rugsėjo 5 d., nuteistasis buvo laikinai sulaikytas ir nuo minėtos dienos iki šiol yra suimtas, ir nors suėmimas nėra laikomas bausme, tačiau pakankamai ilgas suėmimo laikas turėjo paveikti nuteistąjį, kad šis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei pasiekti kitus BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytus tikslus. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes darytina išvada, kad nuteistojo L. P. padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybė nėra tokie pavojingi, jog bausmės tikslai būtų pasiekti tik skiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę. Yra pakankamas pagrindas manyti, jog šiuo nuosprendžiu nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymą maksimaliam terminui - trejiems metams ir paskiriant nuteistajam įpareigojimus bei baudžiamojo poveikio priemones. Nuteistajam L. P. padarius naujas nusikalstamas veikas, jam grėstų realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas.

5.45. Nuteistasis D. M. anksčiau buvo ne kartą teistas už įvairius nusikaltimus asmenybei ir smurtinius nusikaltimus (įskaitant nužudymą), nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Šioje byloje jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis padarė nepraėjus nė vieneriems metams nuo to, kai jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu buvo nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Be to, nuteistasis vengė atlikti minėtu nuosprendžiu paskirtą 36 parų arešto bausmę iki tol, kol 2016 m. rugsėjo 5 d. buvo sulaikytas tiriant šią baudžiamąją bylą. Nuteistasis D. M. anksčiau buvo keliolika kartų baustas administracine tvarka ir nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų, vedęs, iki sulaikymo nedirbo ir nebuvo registruotas darbo biržoje. Įvertinus nuteistojo D. M. asmenybę, darytina išvada, kad nors jo padaryta BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika ir nebuvo intensyvaus pobūdžio bei nesukėlė sunkių padarinių, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebus pasiekti ir teisingumo principas nebus įgyvendintas atidėjus nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą. Nagrinėjamu atveju aptartos bausmių individualizavimui reikšmingos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam D. M. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį pakeisti.

L. P. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį ir už šią nusikalstamą veiką jam paskirti laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis šiuo nuosprendžiu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su laisvės atėmimo bausme, paskirta pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę L. P. paskirti laisvės atėmimą trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

L. P. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, nustatant įpareigojimą ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemones:

- neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- sumokėti 10 MGL (376,60 Eur) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant, kad ši įmoka turi būti sumokėta per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

- per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

D. M. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį ir už šią nusikalstamą veiką jam paskirti laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.