- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-20
- Bylos Nr.
- 1A-37/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Linas Šiukšta (pran.), Violeta Ražinskaitė
- Kaltinamasis
- S. Š., V. B., M. L.
- Civilinis ieškovas
- D. Z.
- Nukentėjusysis
- D. Z.
- Advokatai
- Nijolė Juknienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, Audronei Rasiulienei, Agatai Minkel, Gabrielei Samaškienei,
dalyvaujant prokurorams Dariui Karčinskui, Dariui Alinskui, Arūnui Vereniui, Linai Beinarytei,
nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. Z., nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovei advokatei Nijolei Juknienei,
ekspertams Ąžuolui Sutkui, Jonui Mindaugui Paliuliui, Romui Raudžiui, Janušui Rybalko, specialistui Antanui Algirdui Garmui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. Z. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo
S. Š. pagal BK 129 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
V. B. pagal BK 129 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
M. L. pagal BK 140 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiosios D. Z. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šioje byloje S. Š. ir V. B. buvo kaltinami pagal BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją), o M. L. buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d.
S. Š. ir V. B. buvo kaltinami tuo, kad 2005 m. liepos 21 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini) esančiame S. Š. sandėlyje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, užklupę šiame sandėlyje grūdus vagiantį A. Z., iš dėl to kilusio pykčio S. Š. sudavė A. Z. kumščiu vieną smūgį į galvos sritį, nugriuvusiam nukentėjusiajam tris kartus spyrė koja į dešinį šoną, o V. B. gulinčiam A. Z. sudavė du smūgius kumščiu į galvos sritį ir du kartus spyrė koja į įvairias kūno vietas. A. Z. buvo padaryti odos nubrozdinimai ir kraujosruva minkštuosiuose audiniuose dešinėje smilkininėje momeninėje srityje, galvos smegenų sumušimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu, ir dėl sužalojimų visumos 2005 m. liepos 30 d., 15 val. 30 min., nukentėjusysis ligoninėje mirė.
M. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. liepos 21 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini) esančiame S. Š. sandėlyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, užklupęs šiame sandėlyje grūdus vogusį A. Z., iš dėl to kilusio pykčio gulinčiam ant sandėlio grindų A. Z. tris kartus koja spyrė į kairį šoną, sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Tokiu būdu, S. Š. ir V. B. buvo kaltinami, kad A. Z. nužudė, o M. L. – kad mušdamas nukentėjusįjį sukėlė jam fizinį skausmą.
Skundžiamu nuosprendžiu teismas S. Š. ir V. B. pagal BK 129 str. 1 d., o M. L. pagal BK 140 str. 1 d. išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje nurodoma, jog padaryti išvadą, kad A. Z. nužudė S. Š. ir V. B., o M. L. panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, teisme išnagrinėtų įrodymų nepakanka. Patys kaltinamieji savo kaltę kategoriškai neigia, o kaltinimai jiems grindžiami išimtinai tik liudytojo V. K. parodymais, kurie yra prieštaringi ir jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Priimdamas šioje byloje išteisinamąjį nuosprendį teismas rėmėsi ir teismo medicinos specialisto išvadomis. Teismo nuomone, jos paneigia liudytojo V. K. parodymus apie tai, kad kaltinamieji ir jam pačiam, ir A. Z. į įvairias kūno vietas sudavė labai daug smūgių, be to, iš tų pačių išvadų matosi, kad kūno sužalojimus A. Z. galėjo patirti griūdamas. Išnagrinėjęs šią bylą pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių kaltinamųjų smurtinius veiksmus, o išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad A. Z. mirė dėl nelaimingo atsitikimo pačiam nukentėjusiajam be pašalinio poveikio griūnant nuo laiptų ir susižalojant galvą.
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su išteisinamuoju nuosprendžiu dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių. Šis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas, apkaltinamasis nuosprendis. Teismas, išteisindamas S. Š., V. B. ir M. L., įrodymus vertino vienpusiškai ir rėmėsi vien kaltinamuosius teisinančiomis aplinkybėmis, visai neįvertindamas kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų faktinių aplinkybių, kurios patvirtina, kad kaltinamieji padarė jiems inkriminuotas veikas. Taip teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. numatytus reikalavimus. Kaltinamieji S. Š., V. B. ir M. L. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu neigė naudoję smurtą A. Z. atžvilgiu, tiek jie patys, tiek ir liudytojas A. S. tvirtino, kad A. Z., bandydamas pabėgti, krito nuo laiptų ir taip galėjo susižaloti. Tačiau tokie kaltinamųjų parodymai vertintini kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Šią jų versiją paneigia kiti baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys. Šioje baudžiamojoje byloje daug kartų apklaustas liudytojas V. K. nuosekliai tvirtino, kad jį ir A. Z. užklupę sandėlyje, S. Š., V. B. bei M. L. jo ir A. Z. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, t. y. S. Š. ir V. B. sudavė smūgius A. Z. į galvos sritį bei kitas kūno vietas, o M. L. - tris kartus į kairį šoną. Šiuos savo parodymus liudytojas patvirtino ir visų akistatų su kaltinamaisiais bei atliktų parodymų patikrinimų vietoje metu. Liudytojas paaiškino, kad pirminių parodymų metu apie tai, kad A. Z. buvo sumuštas, jis nepasakojo todėl, kad jis buvo apklausiamas tik apie vagystės iš sandėlio aplinkybes, apie A. Z. sužalojimo aplinkybes jo niekas neklausinėjo. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. Z. sužalojimo aplinkybių buvo pradėtas tik 2006-07-30 nukentėjusiajam mirus, t. y. praėjus 9 dienoms po A. Z. sužalojimo, todėl akivaizdu, kad atliekant atskirą ikiteisminį tyrimą dėl vagystės iš S. Š. sandėlio, apie A. Z. sužalojimo aplinkybes nebuvo aiškinamasi. Nors liudytojas teisiamojo posėdžio metu tiksliai negalėjo nurodyti, keli asmenys juos vedė parodyti, kaip jie pateko į sandėlį, tačiau realu, kad praėjus daugiau nei metams po įvykio, neturinčios esminės reikšmės aplinkybės liudytojas gali tiksliai neprisiminti. Be to, ši aplinkybė neturi jokios reikšmės kaltinamųjų veikų kvalifikavimui. Visų apklausų apie jo ir A. Z. sumušimo aplinkybes, taip pat ir apklausos, kurią atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas bei teisiamojo posėdžio metu atliktos apklausos metu, liudytojas V. K. iš esmės nuosekliai ir tiksliai nurodė patekimo į sandėlį, jų užklupimo bei sužalojimo aplinkybes ir pagrindinę faktinę aplinkybę - tai, kad kaltinamieji antrajame sandėlio aukšte jų abiejų atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Minėtas liudytojas nuosekliai aiškino, jog iš pradžių smurtas buvo naudojamas jo (V. K.) atžvilgiu, o po to S. Š. kumščiu sudavė A. Z. į galvos dešinę pusę, po to tris kartus įspyrė nukentėjusiajam į viršutinę dešinę kūno dalį (galėjo pataikyti ir į galvą). V. B. taip pat sudavė 2 kartus A. Z. į galvą, tačiau į kurią jos vietą, liudytojas V. K. teigė neįsidėmėjęs. M. L. sudavė apie tris kartus A. Z. į kitas kūno vietas. V. K. parodymų teisingumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad nors jis ir pats buvo sumuštas minimame sandėlyje, tačiau jokių pretenzijų S. Š. neturi, mano, kad jis pats yra kaltas, kad įsibrovė į sandėlį vogti grūdų ir todėl buvo sumuštas. Tačiau teismas, vertindamas šio liudytojo parodomus, padarė nepagrįstą išvadą, kad jie yra prieštaringi. Liudytojo V. K. parodymus patvirtina ir objektyvūs duomenys: teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 1106/05 (02) ir Nr. KM 14/06-Nr. M 1106/05 (02), iš kurių matyti, kad A. Z. mirė nuo galvos smegenų sumušimo su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu, progresuojant galvos smegenų pabrinkimui, suspaudimui ir strigimui kaukolės ertmėse. Mirtis įvyko nuo sužalojimų visumos. Papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. KM 14/06-Nr. M 1106/05 (02) nurodyta, kad A. Z. susižalojimo galimybė bėgant ir griūnant ant medinių laiptų, trenkiantis į medinius laiptus ar 0,5 cm storio danga apklotas betonines grindis yra mažesnė, kadangi nėra sužalotos kitos kūno dalys: alkūnės, keliai, kas dažniausiai atsitinka, o tokie sužalojimai be pėdsakų negalėjo išnykti. Teismas nei savo iniciatyva, nei proceso dalyvių prašymu teismo medicinos specialisto į teisiamąjį posėdį nekvietė, tuo suvaržydamas jiems galimybę teismo medicinos specialistui užduoti papildomus klausimus, iškilusius bylos nagrinėjimo teisme metu. Pirmosios instancijos teismas be to visiškai neįvertino kitų baudžiamojoje byloje esančių ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų, kurie ne tik patvirtina kaltinamųjų kaltę, bet ir liudytojo V. K. parodymų teisingumą, t. y. liudytojų O. Z., T. G., J. G., D. Č., V. R., D. R., I. Š. parodymų. Liudytoja O. Z. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad iš karto po įvykio atvykusi prie sandėlio ji girdėjo, kaip S. Š. sakė, kad pagavo vagis, vogusius grūdus, kuriuos tol spardė, kol vienam iš burnos ėmė bėgti kraujas ir tuomet iškvietė greitąją pagalbą. S. Š. nieko nesakė apie tai, kad kuris nors iš sugautų vyrų būtų bandęs bėgti, kad būtų griuvęs nuo laiptų. Nukentėjusioji D. Z. teisiamojo posėdžiu metu, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad po įvykio sandėlyje jai S. Š. sakė, kad „V. K. davė daugiau, bet gavo ir tas“. Liudytojas T. G. parodė, kad tą vakarą prie sandėlio buvo susitikęs S. Š., kuris minėjo, kad sandėlyje pagavo vagis ir juos suspardė. Liudytojas D. Č. parodė, kad atvykus į sandėlį, kažkuris iš vyriškių pasakė, jog tam sėdinčiam vyrui, t. y. A. Z., iš burnos pradėjo bėgti putos, todėl jis iškvietė greitąją pagalbą. Tuomet priėjęs M. L. nusistebėjo, kaip tam vyrui galėjo būti sutrenkta galva, tačiau į tai šalia buvęs S. Š. atsakė: „gavo ir tas“. Apie tai, kad vyriškis būtų nukritęs laiptais ar kad V. K. ar A. Z. būtų bandę bėgti, niekas nesakė. Liudytojas V. R. parodė, kad po įvykio paklausus S. Š., kas ten sandėlyje atsitiko, jis atsakė: „pagavom vagis ir davėm į kuprą, o ką kitaip daryti“. Šis liudytojas patvirtino, kad jam V. K. nurodė, jog sandėlyje buvo sumušti abu - V. K. ir A. Z.. Analogiškus parodymus davė ir tyrėja I. Š., tačiau teisiamojo posėdžio metu ji papildomai parodė, kad sandėlyje kažkas minėjo, jog užklupti vagys bandė bėgti. Tačiau šios aplinkybės ji kategoriškai patvirtinti negalėjo, nurodė, kad gali klysti, nes į panašius įvykius jai tenka vykti pakankamai dažnai. Ji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu savo duotus parodymus. Liudytoja D. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad jai atvykus 2005 m. liepos 21 d. vėlai vakare į sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, nė vienas iš kaltinamųjų bei ten buvusių asmenų nenurodė, kad A. Z. būtų bėgęs ir kritęs laiptais ir taip patyręs galvos traumą, nors ji ir klausė, ar tas žmogus nebuvo muštas ar nukritęs. Liudytoja J. G. taip pat parodė, kad jai kartu su motina D. Z. po įvykio anksti ryte nuvykus į namus pas S. Š. paklausti, kas atsitiko, pastarasis aiškino, kad sulaikė savo sandėlyje vagis, vienas vyras bandė bėgti, todėl kirto per kojas ir šis vyras krito nuo kelių laiptelių žemyn. S. Š. dar guodėsi, kad turbūt susilaužė kojos pirštą. Iš šių liudytojų parodymų matyti, jog teismas padarė neteisingą išvadą, kad kaltinamųjų, o ypač S. Š., parodymai yra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo pradžioje S. Š. liudytojams nurodė, kad pagautus abu vagis sumušė, vėliau nurodė, kad A. Z. bėgant jis kirto jam per kojas ir pastarasis krito nuo laiptų, ir, galiausiai, kad jokio fizinio smurto A. Z. atžvilgiu jis nenaudojo. Taigi, tokie kaltinamojo parodymai vertintini kaip pasirinkta tiek jo paties gynybos taktika, tiek ir padėjimas kitiems kaltinamiesiems išvengti atsakomybės už jų padarytus nusikaltimus. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodo, kad negalima atmesti galimybės, jog liudytojas V. K. yra suinteresuotas S. Š. pakenkti, nes tarp jų yra nusistovėję priešiški santykiai. Darydamas tokias išvadas, teismas rėmėsi tik prielaidomis. Liudytojo D. P. parodymus apie tai, kad jis girdėjo A. Ž. sakant, kad V. K. kenks S. Š., teisme paneigė pats liudytojas A. Ž.. Visi išvardinti baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys, kurie buvo patikrinti ir teisiamojo posėdžio metu, paneigia kaltinamųjų parodymus apie A. Z. sužalojimo aplinkybes, todėl kaltinamųjų parodymai turi būti vertinami kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo metu visų kaltinamųjų veikos (S. Š. ir V. B. pagal BK 129 str. 1 d., M. L. - pagal BK 140 str. 1 d.) buvo kvalifikuotos teisingai, jas pagrindžia byloje esantys įrodymai. Prašo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:
S. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 1 d., ir nuteisti jį laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose; V. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 1 d., ir nuteisti jį laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose; M. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d. ir nuteisti jį 60 parų arešto, bausmę atliekant areštinėje. Baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius patenkinti.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad su išteisinamuoju nuosprendžiu nesutinka, nes jis pagrįstas netinkamai įvertintais įrodymais, nemotyvuotai atmetant kaltinančius įrodymus. Teismas visiškai neįvertino liudytojų I. Š. (M.), D. Č., V. R. parodymų, nepagrįstai atmetė V. K. parodymus. Liudytojas V. K. galėjo būti paveiktas išteisintųjų. Ikiteisminį tyrimą atlikęs Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras, numatęs liudytojo V. K. būsimo elgesio variantus, kreipėsi į Kėdainių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo V. K. apklausos. Šis procesinis veiksmas turi ypatingą įrodomąją reikšmę. Pagal BPK 276 str. liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti perskaitomi teisiamajame posėdyje to straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais. Šiais parodymais teismas gali remtis priimdamas nuosprendį. Šio procesinio veiksmo esmę sudaro ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmai, kurių jis imasi šio procesinio veiksmo metu, kad užtikrintų liudytojo parodymų įrodomąją galią ir tokia liudytojo apklausos procedūra prilyginama liudytojo apklausai teisiamajame posėdyje. Liudytojas V. K., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, teigė, jog kaltinamieji S. Š., V. B. ir M. L. pirmiausia mušė jį patį, o po to ir A. Z.. Jis labai tiksliai ir aiškiai nurodė, jog S. Š. prišokęs smogė A. Z. į dešinę galvos pusę. Prieš suduodant smūgį, A. Z. tupėjo, po to jis pargriuvo, o S. Š. jį mušė pargriuvusį. M. L. gulinčiam A. Z. spyrė tris kartus. Parodymų patikrinimo vietoje metu V. K. duoti parodymai buvo patvirtinti, parodant ant manekeno kaip S. Š. sudavė A. Z. į dešinę galvos pusę bei gulinčiam tris kartus spyrė į dešinį šoną, kaip M. L. gulinčiam A. Z. tris kartus spyrė į kairį šoną, kaip V. B. gulinčiam A. Z. du kartus sudavė į galvą bei tris kartus spyrė į viršutinę kūno dalį. Be to, teismas, remdamasis vien tik prielaidomis, padarė išvadą, kad liudytojas V. K. turėjo pagrindą kenkti S. Š.. Liudytojas D. P. parodė, kad vienas iš S. Š. darbininkų A. Ž. jam yra sakęs, kad girdėjo, kaip V. K. žadėjo kenkti S. Š.. Tačiau tai teisme paneigė pats liudytojas A. Ž.. Kaltinamųjų nurodyta versija apie tai, kad A. Z. susižalojo griūdamas nuo laiptų, yra jų gynybinė pozicija. Šią įvykio versiją kaltinamieji suformavo tik praėjus parai po įvykio. Iš bylos medžiagos matyti, jog į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams liudytojams I. Š. (M.), D. Č. ir V. R. apie tai, kad A. Z. nugriuvo nuo laiptų, niekas iš kaltinamųjų neužsiminė, visi trys kaltinamieji teigė, jog sugavo vagis, sulaikant vagys priešinosi, todėl visi trys juos mušė. Taigi šių liudytojų parodymai prieštarauja kaltinamųjų parodymams. Be to, yra prieštaravimų tarp pirmos teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 1106/05(02) ir antros Nr. KM 1106/05(02). Antroji teismo medicinos specialisto išvada tik patvirtina, jog A. Z. buvo sužalotas mušant, ne griūnant nuo laiptų, nes, kaip teigia specialistas „visgi griūnant nuo (ant) laiptų dažniausiai būna sužalotos ir kitos kūno dalys, alkūnės, keliai ir panašiai“. Kaip tik tokių sužalojimų A. Z. kūne nerasta. Todėl darytina išvada, kad A. Z. sužalotas suduodant smūgius į galvos sritį. Į teismo posėdį, nepaisant prokuroro ir nukentėjusiosios atstovės prašymų, teismo medicinos specialistas Ą. Sutkus iškviestas nebuvo ir prieštaravimai nebuvo pašalinti. Specialisto paaiškinimai galėjo iš esmės nulemti teismo išvadas. Teismo nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie turėjo įtakos išteisintųjų kaltės klausimo išsprendimui. Byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių S. Š. ir V. B. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d., ir M. L. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Prašo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: S. Š. ir V. B. pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d., o M. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Taip pat patenkinti jos 56 945 Lt civilinį ieškinį.
Teismo posėdyje nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. Z. prašo jos ir prokuroro apeliacinius skundus patenkinti. Nukentėjusiosios atstovė irgi prašo apeliacinius skundus patenkinti, taip pat iš pripažintų kaltais asmenų priteisti nukentėjusiajai D. Z. jos turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje jos atstovu, paslaugoms apmokėti. Prokuroras Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. Z. apeliacinius skundus prašo patenkinti tik iš dalies. Prašo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti, S. Š., V. B., M. L. pripažinti kaltais pagal BK 140 str. 1 d. ir paskirti jiems 60 parų arešto bausmes. Taip pat prašo patenkinti civilinius ieškinius, tačiau priteisti nukentėjusiajai mažesnio dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Išteisintieji S. Š., V. B., M. L. ir jų gynėjai prokuroro bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės apeliacinius skundus prašo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalauja BPK 305 str. 3 d. nuostatos, išdėstė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų įvertinimo motyvus ir teismo išvadas dėl kaltinamųjų išteisinimo. Šios teismo išvados pagrįstos įrodymų viseto išnagrinėjimu ir jos atitinka bylos aplinkybes.
Iš šioje byloje surašyto kaltinamojo akto matosi, kad kaltinimai S. Š. ir V. B. pagal BK 129 str. 1 d., o M. L. pagal BK 140 str. 1 d. buvo grindžiami pačių kaltinamųjų, nukentėjusiosios D. Z., liudytojų O. Z., T. G., J. G., V. K., I. M. (Š.), D. Č., V. R., A. S., D. R., G. L. parodymais, taip pat įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, dviem teismo medicinos specialisto išvadomis bei pažyma apie A. Z. gydymo ligoninėje išlaidas. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas visus šiuos bylos duomenis patikrino ir išnagrinėjo teisiamajame posėdyje. Teisme buvo apklausti kaltinamieji, nukentėjusioji, ne tik visi kaltinamajame akte paminėti, bet ir du papildomi liudytojai D. P. bei A. Ž., taip pat buvo išnagrinėti ne tik paminėti kaltinamajame akte, bet ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bylos dokumentai. Išnagrinėti įrodymai buvo išdėstyti ir įvertinti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, todėl teigti, kad teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai arba kad vertindamas įrodymus būtų pažeidęs BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, nėra pagrindo.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka irgi buvo atliktas įrodymų tyrimas, papildomai apklausti išteisintieji, nukentėjusioji, dalis jau anksčiau apklaustų liudytojų, taip pat paskirtos dvi komisijinės teismo medicinos ekspertizės, dar kartą išnagrinėtos specialistų išvados, paskirtų ir atliktų ekspertizių aktai, taip pat apklausti visi tas specialisto ir ekspertizių išvadas pateikę teismo medicinos ekspertai. Įvertinusi visus, taip pat ir naujus išnagrinėtus įrodymus, kolegija daro išvadą, kad jie patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, priimto išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, be to, išnagrinėtų įrodymų visuma kartu ir paneigia apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus.
Iš bylos matosi, kad kai kurios įvykio, kurio metu A. Z. buvo sužalotas, o po to ligoninėje mirė, aplinkybės abejonių nekelia, jas patvirtina išnagrinėti įrodymai ir tų aplinkybių proceso dalyviai neginčija. Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2005 m. liepos 21 d. vakare, S. Š. kartu su kitais išteisintaisiais V. B. ir M. L., o taip pat su liudytoju A. S. nuvyko prie (duomenys neskelbtini) esančio S. Š. priklausančio sandėlio. Įėję į šį sandėlį jie išgirdo, kad antrame aukšte kažkas yra, o užlipę laiptais, antrame sandėlio aukšte surado ten pasislėpusius A. Z. ir liudytoją V. K.. Supratę, kad jie kėsinosi pagrobti sandėlyje buvusį turtą (grūdus), išteisintieji A. Z. ir V. K. sulaikė, iškvietė policiją, o A. Z. pargriuvus ir pradėjus vemti, iškvietė ir greitąją medicinos pagalbą. Iš bylos matosi, kad Kėdainių greitosios medicinos pagalbos skyriuje iškvietimas buvo priimtas 2005 m. liepos 22 d., 00 val. 19 min. (t. 1, b. l. 46-48), A. Z. komos būsenoje buvo nuvežtas į Kėdainių ligoninę, po to pervežtas į KMUK, ten operuotas, o 2005 m. liepos 30 d. ligoninėje mirė. TMI Kauno ekspertinio skyriaus 2005 m. rugpjūčio 1 d. pažymoje (t. 1, b. l. 51) buvo nurodyta, kad A. Z. mirtis įvyko nuo sunkios galvos smegenų traumos. Iš byloje esančių įvykio vietos apžiūros protokolų (t. 1, b. l. 23-24, 25-28, 29-32) matosi, kad kaltinime nurodytas S. Š. priklausantis sandėlis yra dviejų aukštų. Pirmojo aukšto grindys betoninės, antrojo aukšto – medinės. Į antrąjį aukštą patenkama mediniais laiptais iš 12 pakopų, bendras laiptų ilgis nuo viršutinės pakopos iki pirmojo aukšto grindų yra maždaug 3,70 m. Taip pat nustatyta, kad ant sandėlio pirmojo aukšto betoninių grindų prieš laiptus buvo patiesta guminė danga. Apžiūrint sandėlį taip pat buvo nustatyta, kad vieno lango staktos išimtos, iš pridėtų fotonuotraukų matosi, kad to lango apačia yra maždaug 1-1,5 metro nuo sandėlio pamatų, sandėlio grindys po tuo langu betoninės.
Apklausti teisme išteisintieji S. Š., V. B. ir M. L. kaltais neprisipažino ir visi parodė, kad užklupę sandėlyje grūdus bandžiusius vogti asmenis, A. Z. niekas nemušė ir nesudavė jam nė vieno smūgio. Jie parodė, kad sandėlio antrame aukšte sulaikytas A. Z. staiga pradėjo bėgti, bandė mediniais laiptais nusileisti į pirmą aukštą, bet nuo tų laiptų pats nukrito ir nugriuvo ant betoninių grindų, padengtų maždaug 0,5 cm storio gumine danga. Po to pats atsikėlė, buvo parvestas laiptais atgal į sandėlio antrą aukštą, ten pradėjo vemti, o netrukus atvažiavusi greitoji pagalba sąmonės netekusį A. Z. išvežė į ligoninę. Išteisintasis S. Š. dar parodė, kad dar prieš A. Z. nukrentant nuo laiptų, jis jį buvo nusivedęs į sandėlio pirmą aukštą ir ten A. Z. pats parodė langą, per kurį įsibrovė į sandėlį, taip pat pasakė, kad lipdamas per tą langą į sandėlio vidų nukrito ant galvos. Išteisintųjų parodymus teisme patvirtino ir kartu su jais sandėlyje buvęs liudytojas A. S.. Tuo tarpu liudytojas V. K. nurodė visai kitokias aplinkybes. Teisme jis parodė, kad kartu su A. Z. įsibrovę į sandėlį, išgirdę, kad kažkas atvyko, pasislėpė sandėlio antrame aukšte. Į tą aukštą užlipo S. Š., V. B. bei M. L. ir visi trise iš pradžių sumušė jį patį. Po to jis matė, kad S. Š., pamatęs A. Z., jam tupinčiam kumščiu smogė į dešinę galvos pusę, po to tris kartus spyrė jam kojomis į viršutinę kūno dalį. Pribėgęs V. B. irgi smogė A. Z. kumščiu du kartus į galvą ir kelis kartus spyrė į viršutinę kūno dalį. M. L. irgi du kartus spyrė A. Z. į šoną. Buvo iškviesta policija, o iki jai atvykstant, jį patį ir A. Z., abu atskirai, išteisintieji vedė į sandėlio pirmą aukštą ir ten liepė rodyti, kaip jie įsibrovė į sandėlį. Jį į sandėlio antrą aukštą parvedė pirmą, o kai ten buvo parvestas ir A. Z., jis pamatė, kaip šis, sėdėdamas ant grindų, pradėjo vemti. Liudytojas parodė, kad nei jis, nei A. Z. iš sandėlio pabėgti nemėgino ir A. Z. nuo laiptų nebuvo nukritęs. Be to, įsibraunant į sandėlį A. Z. per langą neįgriuvo, o įlipo, o po to iš vidaus jam atidarė sandėlio duris.
Iš bylos matosi, kad po keletą kartų apklaustų išteisintųjų ir liudytojų parodymuose yra prieštaravimų, tačiau esminis prieštaravimas yra dėl to, ar A. Z. buvo sumuštas visų trijų išteisintųjų asmenų, ar jo niekas nemušė ir A. Z. susižalojo bandydamas pabėgti ir pats nukrito nuo laiptų ant sandėlio pirmo aukšto grindų.
Išteisintasis S. Š. pirmosios instancijos teisme kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad 2005 m. liepos 21 d. vakare jis kartu su M. L., A. S. bei V. B. išgėrė degtinės butelį, po to jie visi nuvažiavo prie jo sandėlio. Įėję į vidų išgirdo, jog sandėlio antrame aukšte kažkas yra, jie visi ten nuėjo ir pamatė viename kampe tupintį A. Z., kitame- V. K.. Matėsi, jog jie abu yra išgėrę, tačiau V. K. buvo girtesnis. A. Z. iki tol jis nepažinojo, o V. K. anksčiau ne kartą yra jį apvogęs, tačiau vis jam atleisdavo. Jis sudavė V. K. kelis kartus į šonus, įspyrė į sėdmenis ir pasakė, kad apie įvykį praneš policijai. Spirdamas V. K. pataikė į stulpą ir užsigavo kojos pirštą. A. Z. nė vienas iš jų nelietė, t.y. jokių smūgių jam niekas nesudavė. A. Z. maldavo atleisti bei pažadėjo atidirbti, sakė, kad vogti jį pakvietė V. K.. Po to jis su M. L. nusivedė V. K. į sandėlio pirmą aukštą, kur V. K. parodė, kad į sandėlį įlindo pro dureles sakydamas, kad jos buvo neuždarytos. Po to nusivedė A. Z., kuris parodė, kad įlindo pro langą atlenkęs grotas bei pasakė, kad lįsdamas įkrito į sandėlį ant galvos, po to atidarė duris ir į sandėlį įleido V. K.. Grįžus į antrą aukštą jis V. K. pasakė, kad meluoja ir V. B. liepė skambinti policijai. A. Z. vis maldavo atleisti. V. B. padavė jam telefoną kalbėtis su policija ir atsisukęs pamatė link laiptų bėgantį bei nuo jų vidurio krentantį A. Z.. Nubėgęs prie laiptų angos pamatė, kaip A. Z. jau keliasi nuo žemės. Jis su M. L. nusileido į pirmą aukštą, paėmė A. Z. už parankės ir užvedė į antrą aukštą. Kad A. Z. būtų susižalojęs, nepastebėjo, pastarasis nesiskundė, kad užsigavo. Maždaug po pusvalandžio A. Z. pradėjo vemti, buvo susiėmęs už galvos, todėl vėl paskambino policijai ir paprašė iškviesti greitąją pagalbą. Pasodino A. Z., kad vemdamas neužspringtų. Policija atvyko po 20 minučių ir tik tuo metu iškvietė greitąją pagalbą, kuri A. Z. išvežė į ligoninę. Po kiek laiko prie sandėlio atėjo T. G., kuriam pasakė, kad pagavo vagis bei „pasodins“. Sekančios dienos anksti ryte pas jį į namus atvyko D. Z., kuri prašė padėti, nesakyti policijai, kad jos vyras dalyvavo vagystėje, nes priešingu atveju negaus nedarbingumo pažymėjimo, draudimo išmokos. Vėliau sužinojo, kad A. Z. nuo galvos traumos mirė (2 t., 189-194 b. l.). Šie išteisintojo parodymai išsamiai išdėstyti ir skundžiamame nuosprendyje.
Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis S. Š. parodė apie tokias pačias įvykių aplinkybes (2 t., 286-290 b. l.). Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų ir akistatų metu S. Š. irgi davė iš esmės tokius pačius parodymus. Tik pirmosios apklausos, vykusios 2005 m. liepos 22 d., metu, apklaustas liudytoju byloje dėl vagystės iš jo sandėlio, S. Š. buvo parodęs, kad sandėlyje surasti vyrai „buvo neblaivūs, bandė bėgti, todėl jis panaudojo fizinę jėgą ir tuos asmenis sulaikė“ (1 t., 38-39 b. l.). Perskaičius šiuos parodymus S. Š. paaiškino, kad juos netiksliai užrašė tyrėjas. Apie tai, kad jis naudojo jėgą prieš abu sulaikytuosius, jis nebuvo sakęs. Šios apklausos metu jis nieko nenurodė ir apie A. Z. nukritimą nuo laiptų, nes apie tai jo niekas ir neklausė. Kai į sandėlį atvyko policija, pirmiausia dėmesys buvo kreipiamas į vagystės įvykį, todėl jis buvo apklaustas faktiškai tik apie vagystės aplinkybes. Išteisintasis taip pat paaiškino, kad kai A. Z. sandėlio antrame aukšte pradėjo vemti, nesimatė jokių jo sužalojimo pėdsakų, kodėl jis vemia nebuvo aišku, be to, A. Z. buvo girtas. Kas atsitiko A. Z., jo paties neklausė nei pareigūnai, nei atvykusi medicinos felčerė.
Parodymų patikrinimo vietoje metu S. Š. parodė sandėlio antrame aukšte, kairėje pusėje vietą, kur sėdėjo A. Z. prieš bandant pabėgti, taip pat parodė vietą, kur jis pamatė bandantį bėgti laiptais A. Z., bei manekeno pagalba parodė maždaug nuo kurios laiptų pakopos nukrito A. Z. bei sandėlio pirmame aukšte parodė vietą ir kokioje padėtyje pamatė A. Z., jau nukritusį nuo laiptų (2 t., 29-31 b.l.).
Išteisintasis V. B. pirmosios instancijos teisme kaltu irgi neprisipažino. Parodė, kad 2005 m. liepos 21 d. jis S. Š. namuose kartu su M. L., S. Š. bei A. S. išgėrė degtinės butelį. Vėliau jie nuvažiavo į S. Š. sandėlį. S. Š. atrakino sandėlio duris, o jis nuėjo į sandėlį uždegti šviesos ir išgirdo bruzdesį sandėlio antrame aukšte. Užlipę į antrą aukštą pamatė A. Z. bei V. K.. M. L. ir S. Š. V. K. sudavė kelis smūgius, po to vedėsi V. K., o vėliau ir A. Z. į sandėlio pirmą aukštą, kad parodytų pro kur įlindo į sandėlį. Grįžus su A. Z. jie V. K. sudavė dar kelis smūgius už tai, kad melavo apie patekimo į sandėlį aplinkybes. S. Š. liepė kviesti policiją, o A. Z. prašė to nedaryti. Po to pamatė A. Z. bėgantį ir griūnantį nuo laiptų. Nubėgo prie laiptų angos, pamatė, kaip A. Z. keliasi. S. Š. kartu su A. Z., prilaikydamas už rankos, kad nepabėgtų, užlipo į antrą aukštą. Maždaug po pusvalandžio skambino policijai, kad iškviestų greitąją pagalbą, nes A. Z. pradėjo vemti. A. Z. niekas nemušė. Atvažiavus policijai A. Z. buvo be sąmonės, giliai kvėpavo, pastebėjo traukulius bei paprašė policijos iškviesti greitąją pagalbą. A. Z. išvežė į ligoninę. Vėliau sužinojo, kad A. Z. dėl galvos traumos mirė. (2 t., 194-196 b. l.). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes V. B. nurodė ir apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Jis dar kartą parodė, kad A. Z. niekas nemušė, o jis pats nesudavė nė vieno smūgio ne tik A. Z., bet ir V. K.. Kodėl šis juos apkalba, negali paaiškinti, nes su V. K. anksčiau neturėjo jokių ryšių ir konfliktų. Išteisintasis taip pat parodė, kad nematė jokių A. Z. sužalojimo pėdsakų ir tik tada, kai jau atvykusi felčerė pasuko A. Z. galvą, pamatė guzą. Apie tai, kad A. Z. nukrito nuo laiptų, atvykusiems pareigūnams jis nepaaiškino, nes to jų niekas ir neklausė. Be to, atvykę pareigūnai patys apie A. Z. kalbėjo, kad „ką, jau prisigėręs tiek, kad jau viskas, jau vemia“ (2 t., 290-293 b. l.). Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu V. B. parodė apie tokias pačias įvykių aplinkybes, jokių esminių prieštaravimų jo parodymuose nėra. Savo parodymus V. B. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. V. B. parodė sandėlio antrame aukšte vietą, kur jis tuo metu stovėjo, kai A. Z. bandė bėgti iš sandėlio, taip pat sandėlio dešinėje pusėje parodė vietą, kokiu atstumu nuo laiptų buvo V. K., manekeno pagalba parodė, kurioje vietoje pamatė laiptais bėgantį ir griūnantį A. Z., bei sandėlio pirmame aukšte parodo vietą ir kokioje padėtyje pamatė A. Z., nukritusį nuo laiptų (2 t., 72-74 b. l.).
Pirmosios instancijos teisme kaltu neprisipažino ir išteisintasis M. L.. Jis parodė, kad 2005 m. liepos 21 d. jis S. Š. namuose kartu su V. B., S. Š. bei A. S. išgėrė degtinės butelį, po to nuvažiavo į S. Š. sandėlį, su jais kartu vyko ir jo žmona bei mažametis vaikas. Žmona su vaiku pasiliko sėdėti automobilyje, o visi kiti nuėjo į sandėlį, kurio antrame aukšte rado pasislėpusį V. K.. S. Š. V. K. sudavė kelis smūgius, o jam V. K. iš alkūnės sudavė į krūtinę, tai ir jis jam sudavė. Po to kitame kampe pamatė A. Z., kuris verkė ir prašėsi paleidžiamas. S. Š. skambino į policiją ir pranešė, kad sandėlyje sulaikė vagis. Jis ir S. Š. nusivedė V. K. ir A. Z. į sandėlio pirmą aukštą, kad jie parodytų, pro kur šie įlindo į sandėlį. A. Z., parodęs pro kur įlindo, dar pasakė, kad jis belįsdamas pro langą įkrito į sandėlį žemyn galva. Grįžus su A. Z. S. Š. V. K. sudavė dar kelis smūgius už tai, kad melavo apie patekimo į sandėlį aplinkybes. S. Š. dar kartą skambino į policiją ir tuo metu A. Z. bandė pabėgti ir griuvo nuo laiptų. Kaip tai atsitiko jis nematė, nes stovėjo nusisukęs nuo laiptų angos, tik išgirdo, kaip S. Š. sušuko „laikykit, bėga“. Po to S. Š. A. Z. užsivedė atgal į antrą aukštą. Laukiant policijos, A. Z. nugriuvo ant šono ir pradėjo vemti. Atvažiavus policijai, atvyko ir greitoji pagalba, kuri išsivežė A. Z., jis buvo be sąmonės. A. Z. šio įvykio metu niekas nemušė (2 t., 196-198 b. l.). Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis M. L. parodė apie tokias pačias įvykio aplinkybes, dar kartą patvirtino, kad prieš A. Z. niekas jokio smurto nepanaudojo ir kodėl jį ir kitus išteisintuosius apkalba liudytojas V. K., negali paaiškinti, spėja, kad tai daro „dėl pinigų“. Negali paaiškinti ir to, kodėl tokiu atveju pats V. K. neturi pretenzijų dėl jo paties sumušimo. M. L. dar parodė, kad A. Z. kvietė greitąją pagalbą, nes šis vėmė, jam dar atrodė, kad A. Z. prasidėjo alkoholinė epilepsija. Kad A. Z. buvo nukritęs nuo laiptų, jis policijos pareigūnams tuo metu nesakė. Policininkai užėjo, pamatė A. Z. ir pasakė, kad „va, tiek prisigėrė, kad nulūžo vietoje“. Kodėl dabar pareigūnai to nepatvirtina, irgi nežino (2 t., 293-295 b. l.). Faktiškai apie tokias pačias įvykio aplinkybes M. L. buvo parodęs ir ikiteisminio tyrimo metu.
Parodymų patikrinimo vietoje metu M. L. parodė sandėlio antrame aukšte, kairėje nuo laiptų pusėje vietą, kur prie bandant pabėgti stovėjo A. Z., taip pat sandėlio centrinėje dalyje parodė vietą greta laiptų, kur jis pamatė jau atsistojusį A. Z. (2 t., 99-101 b. l.).
Išteisintųjų parodymus patvirtino liudytojas A. S.. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad išteisintasis V. B. yra jo dėdė. 2005 m. liepos mėn. 21 d. vakare jis, M. L., jo žmona, V. B., ir S. Š. nuvyko į sandėlį. Sandėlio antrame aukšte V. B. išgirdo bildesį. Užlipus į antrą aukštą viename iš kampų pamatė A. Z., kitame V. K.. S. Š. sušuko „pasodinsiu jus“ ir V. K. sudavė ranka į nugarą ir ne mažiau kaip du kartus įspyrė į sėdmenis. S. Š. iškvietė policiją. A. Z. verkė sakydamas, kad nenorėjo eiti, jį pakvietė V. K.. S. Š. juos abu, tik kiekvieną atskirai vedė parodyti, pro kur įlindo į sandėlį. Nesulaukus policijos S. Š. dar kartą skambino į policiją, kai staiga jis sušuko „laikykit, bėga“ ir jis atsisukęs pamatė A. Z., bėgantį laiptų pusėn, bei nuo laiptų griūnantį į priekį. Kaip nukrito, jis nematė, tik girdėjo kritimo bildesį. Nukritęs nuo laiptų A. Z. atsikėlė ir laiptais užlipo vėl į antrą aukštą ir atsisėdo prie stulpo. Maždaug po pusvalandžio A. Z. pradėjo vemti, todėl skambino greitajai pagalbai. Atvykusi policija iškvietė greitąją pagalbą, kuri išvežė A. Z. į ligoninę. A. Z. niekas nemušė (2 t., 205-208 b. l.).
Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas A. S. parodė apie tokias pačias įvykio aplinkybes. Dar kartą patvirtino, kad sandėlyje A. Z. niekas nemušė. Kai jie kvietė policiją, A. Z. ėmė bėgti ir nukrito nuo laiptų. Po to pats užlipo į antrą sandėlio aukštą ir sėdėjo, dar po to pradėjo vemti, jis jį sėdintį dar paramstė maišais, kad nenugriūtų. A. S. dar parodė, kad kai atvyko policija ir greitoji pagalba, felčerė klausė, kas įvyko, kodėl A. Z. bloga ir ar prieš jį buvo naudojamas smurtas. Jis nieko negalėjo paaiškinti ir pasakė, kad A. Z. buvo nukritęs nuo laiptų. Liudytojas taip pat parodė, kad praėjus keletui metų, daugelio įvykio aplinkybių jis jau neprisimena (4 t., 48-49 b. l.). Iš perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matosi, kad A. S. buvo nurodęs iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, vienodai parodė, kad A. Z. niekas nemušė. Pats apklaustas įtariamuoju 2005 m. rugpjūčio 3 d. (1 t., 190-191 b. l.), A. S. dar buvo parodęs, kad kai A. Z. pradėjo bėgti į laiptų pusę, S. Š. bandė jį sulaikyti, tačiau tai nepavyko, o A. Z. nukrito nuo laiptų galva žemyn. Tačiau ir šios apklausos metu A. S. parodė, kad A. Z. niekas nuo laiptų nenustūmė ir kad jis nuo jų nukrito pats.
Parodymų patikrinimo vietoje metu A. S. parodė sandėlio antrame aukšte vietą, kur sėdėjo A. Z. prieš bandydamas pabėgti, taip pat vietą, kur jis tuo metu stovėjo bei paskutinį kartą pamatė A. Z. prieš jam puolant bėgti laiptais žemyn, sandėlio pirmame aukšte parodė, kokioje padėtyje pamatė A. Z., nukritusį nuo laiptų (1 t., 192-194 b.l.).
Iš bylos matosi, kad vienintelis asmuo, kuris pats dalyvavo įvykyje ir kurio parodymai prieštarauja išteisintųjų ir liudytojo A. S. parodymams, yra liudytojas V. K.. Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas parodė, kad tą vakarą su A. Z. buvo įlindę į S. Š. sandėlį vogti grūdų. Išgirdę, kad prie sandėlio kažkas atvažiavo, laiptais užlipo į antrą sandėlio aukštą ir ten bandė pasislėpti vienas vienoje, kitas kitoje sandėlio pusėje. Abu su A. Z. slėpėsi atsitūpę ir tikėjosi, kad jų nesuras. Matė, kad laiptais į antrą aukštą pirmas užlipo S. Š., o paskui jį dar du vyrai. S. Š. pirmiausia pamatė jį, priėjo ir tupinčiam kumščiu sudavė smūgį į galvą. Jis nugriuvo, o po to jį jau mušė trise rankomis ir spardė kojomis. Jokių įrankių jį mušusių rankose jis nematė. Pamatę ir A. Z., kažkas riktelėjo „dar vienas“. Pirmas prie A. Z. pribėgo S. Š. ir jam (A. Z.) tupinčiam sudavė vieną smūgį kumščiu į galvą. Pataikė į dešinę galvos pusę, o po to dar ir tris kartus įspyrė kojomis kažkur į viršutinę kūno dalį. Po to pribėgo V. B., kuris A. Z. porą kartų trenkė kumščiu ir kelis kartus įspyrė į viršutinę kūno dalį. Taip pat pribėgo ir M. L., kuris A. Z. įspyrė į šoną. S. Š. sakė „ko lendat“ ir iškvietė policiją. Iki jos atvykimo iš pradžių jį, o po to A. Z. vedė parodyti, pro kur jie įlindo į sandėlį. Po to jį parvedė į antrą aukštą, nuvedė į pirmą aukštą A. Z. ir jį taip pat parvedė atgal. A. Z. apie 2 minutes pasėdėjo, o po to nugriuvo ir pradėjo vemti. Paskui atvyko policijos pareigūnai ir greitoji pagalba, kas ją iškvietė, jis nežino. Greitoji pagalba išvežė A. Z., o jį policija sulaikė ir uždarė į areštinę, iš kurios paleido po dviejų parų. Jį patį pas ekspertą policija nusiuntė tik po savaitės, jis nuėjo tik po dviejų savaičių, todėl jam padarytų sužalojimų jokių pėdsakų jau nebuvo nustatyta. Kai ėjo į sandėlį, jis buvo išgėręs alaus, o A. Z. buvo blaivus. Tos pačios apklausos metu V. K. dar parodė, kad į sandėlį per langą A. Z. neįgriuvo, o gražiai įlipo. Kai A. Z. buvo parvestas iš pirmo į antrą sandėlio aukštą, jis ėjo „kaip ne savomis kojomis“, jį už parankės vedė S. Š.. V. K. taip pat parodė, kad S. Š. pažinojo apie 2 metus, jų santykiai yra nedraugiški, nes jis yra vogęs S. Š. mišką, ardė tvartą. Tačiau tada S. Š. jam nieko nepadarė, nemušė, nors pyko ir už vagystę, ir už jo uošvienės fermos ardymą. Tos pačios apklausos metu V. K. parodė, kad A. Z. nuo laiptų nebuvo nukritęs. Patikslino, kad S. Š. sudavė A. Z. į galvą, šis nugriuvo, po to maždaug 3 kartus spyrė jam į pečius, o gal ir į galvą. V. B. A. Z. du kartus sudavė į galvą, o M. L. du kartus spyrė į šonus. Tačiau jį patį (V. K.) mušė stipriau. Kai jį mušė, kelias sekundes buvo praradęs sąmonę (1 t., 208-212 b. l.).
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad V. K. parodymus teismas įvertino kaip nenuoseklius. Iš bylos matosi, kad pirmą kartą pats apklaustas įtariamuoju 2005 m. liepos 22 d. (protokole kažkodėl nurodyti 2007 m. – 1 t., 43-44 b. l.) V. K. savo kaltę dėl pasikėsinimo į vagystę pripažino. Parodė, kad tą vakarą kartu su A. Z. išgėrė 2 dviejų litrų talpos butelius alaus. Įlindusius į sandėlį juos sumušė S. Š. ir dar du vyrai. Po to atvyko policija ir juos išsivežė. Teisme perskaičius šiuos parodymus, V. K. paaiškino, kad tą vakarą gėrė alų ne su A. Z., o su kitu kaimynu, tos apklausos metu jis melavo ir tie jo parodymai neteisingi. Apie A. Z. mušimą tos apklausos metu jo neklausinėjo, todėl apie tai jis ir nepasakojo. Iš kitų apklausų metu duotų parodymų matosi, kad V. K. nevienodai nurodė ir kitas įvykio aplinkybes, taip pat apie tai, kaip jis pats ir A. Z. buvo sumušti. Apklaustas liudytoju 2005 m. liepos 30 d. (1 t., 122-123 b. l.) jis parodė, kad jam su A. Z. pasislėpus antrame sandėlio aukšte, ten užlipo S. Š. ir dar du nepažįstami vyrai. Jie ėmė jį mušti rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Smūgių buvo labai daug. Pamatę A. Z., vyrai pradėjo mušti ir jį, visi trise rankomis ir kojomis irgi sudavė A. Z. labai daug smūgių. Vienu metu jis buvo praradęs sąmonę. Kai ją atgavo, A. Z. gulėjo ant žemės nesąmoningoje būklėje. Atvyko policija ir greitoji pagalba, iš kažkur atsirado ir ketvirtas vyriškis. Daugiau nieko paaiškinti negali. Apklaustas liudytoju 2005 m. rugpjūčio 19 d. (1 t. 124 b. l.) V. K. jau parodė, kad antrame sandėlio aukšte prie jo pirmas pribėgo S. Š., pasakė „va jis“ ir sudavė kumščiu į galvą prie ausies. Tuo metu jis tupėjo, o po smūgio pargriuvo. Tada jį spardė į ranką, šoną ir nugarą, spyrė 6 kartus, pataikė ir į galvą. Po to jis prarado sąmonę, o kai atsigavo, pamatė, kad kairėje nuo laiptų pusėje S. Š. ir dar du vyrai muša A. Z.. Jie visi spardė kojomis, spardė į visą kūną, kur papuolė. Jis to negalėjo gerai matyti, nes trukdė laiptų turėklai, bet A. Z. galėjo būti įspirta ne mažiau kaip 12 kartų. Jis visą laiką matė tik 3 vyrus, ar buvo ketvirtas, jis nežino. Pirmo parodymų patikrinimo vietoje metu V. K. parodė vietas, kur sandėlyje slėpėsi jis ir A. Z., kur A. Z. buvo mušamas ir kur po to pasodintas (1 t., 125-127 b. l.). Apklaustas liudytoju 2005 m. lapkričio 23 d. (1 t., 128 b. l.) V. K. apie suduotų smūgių skaičių ir aplinkybes parodė jau daug konkrečiau. Parodė, kad pats sandėlyje būdamas dešinėje nuo laiptų pusėje, matė, kaip prie kitoje nuo laiptų pusėje buvusio A. Z. pribėgo S. Š. ir kumščiu trenkė A. Z. į dešinę galvos pusę, nuo šio smūgio A. Z. pargriuvo ant pilvo. Tada S. Š. tris kartus spyrė A. Z. į kairį šoną. A. Š. darbininkas stovėjo ties A. Z. pečiais ir kumščiu sudavė jam du smūgius į viršutinę kūno dalį, kurią tiksliai, nematė. Tas darbininkas du ar tris kartus kėlė koją, iš to jis suprato, kad spardė A. Z.. Po to S. Š. vedė A. Z. į pirmą sandėlio aukštą, parvedė jį atgal, A. Z. atsisėdo ant grindų ir kiek pasėdėjęs pargriuvo. Tuo metu jo niekas nemušė. Daugiau A. Z. neatsikėlė, niekur nebėgo ir nuo laiptų nebuvo nukritęs. Po šios apklausos liudytojas V. K. savo patikslintus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, parodė, kaip A. Z. mušė ir spardė S. Š. (1 t., 129-131 b. l.). Kitos, 2006 m. sausio 24 d. vykusios apklausos metu (1 t., 132-134 b. l.) V. K. jau parodė, kad jį patį iš pradžių mušė dviese: S. Š. ir dar vienas vyras, o po to prie jų prisidėjo ir trečiasis. Palikę jį gulintį, S. Š., o po to ir kiti du vyrai nuėjo prie A. Z., buvo jį apsupę ir jį mušė. Jis (V. K.) sąmonę buvo praradęs labai trumpą laiką. Matė, kaip pirmiausia S. Š. kumščiu smogė A. Z. į dešinę galvos pusę, o nugriuvusiam tris kartus spyrė į dešinį šoną. Kitas vyras (kiek jam žinoma – S. Š. giminaitis) tris kartus spyrė A. Z. į kairį šoną, o S. Š. darbininkas tuo metu iš apačios susirietusiam A. Z. kumščiu sudavė du smūgius į viršutinę kūno dalį – galvą, bet nematė, į kurią tiksliai vietą, po to du ar tris kartus A. Z. spyrė. A. Z. vyriškiai mušė maždaug už 4 metrų, todėl jis viską matė gana gerai. V. K. dar parodė, kad jau vėliau, kai sumuštas A. Z. buvo pasodintas ant grindų, ant jo galvos ties dešine ausimi jis matė kraujo žymes. Į tą vietą, kur matėsi kraujas, ties ausimi, smūgį A. Z. buvo sudavęs S. Š., bet galėjo pataikyti ir du smūgius į galvą sudavęs S. Š. darbininkas. Dar vieno parodymų patikrinimo vietoje metu V. K. patvirtino ir šiuos savo patikslintus parodymus (1 t., 135-138 b. l.). 2006 m. rugpjūčio 10 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (1 t., 141-143 b. l.) V. K. pirmiausia pareiškė, kad jis tvirtina savo ankstesnius parodymus. Po to parodė, kad pirmiausia trys vyrai sandėlyje sumušė jį patį. S. Š., V. B. ir M. L. mušė jį rankomis ir kojomis į šoną ir galvą. Mušė apie 3-4 minutes, iš viso galėjo suduoti apie 10 smūgių, jis trumpam buvo praradęs sąmonę. Atgavęs sąmonę matė, kaip S. Š. prišoko prie A. Z. ir kumščiu smogė jam į dešinę galvos pusę. Tuo metu A. Z. tupėjo, o po suduoto smūgio pargriuvo ir tada S. Š. tris kartus jam spyrė į dešinį šoną. Pribėgęs M. L. gulinčiam ir susirietusiam A. Z. apie tris kartus spyrė į kairį šoną. Pribėgęs V. B. rankomis „kabliu“ porą kartų sudavė A. Z. į galvą, į kurią vietą, tiksliai nematė, nes vaizdą jam užstojo laiptų turėklai. Dar po to V. B. 2-3 kartus spyrė A. Z. į viršutinę kūno dalį. Po to jį ir A. Z. vedė į pirmą aukštą, kad jie parodytų, pro kur įlindo į sandėlį. Atgal į antrą aukštą atvestas A. Z. buvo pasodintas ant grindų ir daugiau atsikėlęs nebuvo. Jo galvos dešinėje pusėje matė kraujo žymes, į tą vietą A. Z. smūgį kumščiu buvo sudavęs S. Š., bet į tą pačią vietą galėjo pataikyti ir rankomis smūgius sudavęs V. B.. A. Z. nuo laiptų nebuvo nukritęs. V. K. šios apklausos metu dar parodė, kad jo santykiai su S. Š. buvo konfliktiški, nes šis jį ir anksčiau buvo pagavęs vagiant. Liudytojas taip pat pripažino, kad prieš eidamas vogti į S. Š. sandėlį, su kaimynu buvo išgėręs 2 litrus 6 proc. stiprumo alaus. Akistatos su M. L. metu (2 t., 12 b. l.) V. K. parodė, kad A. Z. nuo laiptų nebuvo nugriuvęs ir kad M. L. gulinčiam ant grindų A. Z. tris kartus spyrė į dešinį šoną, į galvą smūgių nesudavė. Akistatos su S. Š. metu (2 t., 14 b. l.) V. K. parodė, kad A. Z. nuo laiptų negriuvo ir kad S. Š. A. Z. sudavė kumščiu smūgį į dešinę galvos pusę, o po to gulinčiam tris kartus spyrė į dešinį šoną. Akistatos su V. B. metu (2 t., 15 b. l.) V. K. parodė, kad nei jis, nei A. Z. niekur bėgti nebandė, A. Z. nuo laiptų nebuvo nugriuvęs ir kad V. B. gulinčiam A. Z. du kartus ranka smogė į galvą ir tris kartus spyrė, bet į kurią vietą, liudytojas nematė.
Liudytojo V. K. parodymai pirmosios instancijos teisme jau buvo išdėstyti skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. K. parodė, kad jį patį sandėlyje mušė S. Š., V. B. ir M. L., mušė rankomis ir kojomis, bet mušė neilgai. Kas jį spardė, nematė, nes buvo rankomis užsidengęs galvą. Pamatęs A. Z., jam S. Š. sudavė kumščiu į dešinę galvos pusę. Toje vietoje A. Z. tupėjo, ten visu ūgiu nebuvo galima atsistoti. Po smūgio pargriuvusiam A. Z. S. Š. 2-3 kartus spyrė į šoną. Po to priėjo M. L. ir spyrė A. Z. į kitą šoną. Pribėgęs V. B. dar porą kartų sudavė A. Z. į galvą, kur tiksliai, jis nematė. Po to A. Z. ėmė vemti ir neteko sąmonės. V. K. dar parodė, kad neprisimena, ar atvykę policijos pareigūnai jų klausinėjo, kas atsitiko. Atvykusiai greitosios pagalbos felčerei apie tai, kas atsitiko ir kad A. Z. buvo sumuštas, jis pats nieko nepasakojo, nes felčerė jų apie tai neklausinėjo. Perskaičius ankstesnius, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, į klausimą, kodėl juose įvykio aplinkybes buvo nurodęs kitaip, V. K. paaiškino, kad buvo apklaustas areštinėje, tuo metu buvo apsnūdęs ir tikrai davė tokius parodymus, nes „dar nieko nežinojo“. Apie sumušimą jo ėmė klausinėti vėliau. Teisingi yra jo parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme (2 t., 295-297 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas papildomai dar kartą V. K. vėl parodė, kad išteisintieji asmenys A. Z. mušė tupintį, pirmas jį mušė S. Š., o antras V. B.. Į išteisintojo M. L. klausimą V. K. atsakė, kad M. L. A. Z. ir mušė, ir spardė. Perskaičius ankstesnius jo parodymus, liudytojas paaiškino, kad iš pradžių buvo klausinėjamas tik apie vagystę, vėliau įvykio aplinkybes nurodė „taip, kaip klausinėjo tardytojas“, kuris jį apklausinėjo paviršutiniškai. Liudytojas nurodė, kad įvykio aplinkybes prisiminė pats, jam niekas nepasakinėjo ir niekas įtakos nedarė. Vis dėlto liudytojas pripažino, kad po įvykio praėjus keletui metų, šiuo metu tiksliai visų įvykio aplinkybių jau neprisimena (4 t., 49-50 b. l.).
Iš bylos matosi, kad, išskyrus išteisintuosius bei liudytojus A. S. ir V. K., visi kiti apklausti asmenys patys įvykių sandėlio viduje nematė, atvyko į įvykio vietą vėliau arba apie to įvykio aplinkybes sužinojo tik iš kitų asmenų pasakojimų.
Išteisintojo M. L. žmona liudytoja G. L. teisme parodė, kad tą vakarą irgi važiavo grūdų į S. Š. sandėlį. Važiavo pats S. Š., du jo darbininkai, jos vyras M. L. ir ji, dar vežėsi savo mažametį vaiką. Vyrai nuėjo į sandėlį, o ji liko automobilyje. Grįžęs jos vyras pasakė, kad sandėlyje pagavo vagis. Sėdėdama automobilyje pamatė važinėjantį kitą automobilį, išsigandusi pati nuėjo į sandėlį. Užlipusi į antrą aukštą pamatė stovintį V. K. ir tupintį A. Z.. S. Š. jai pasakė „neik, vienas vemia“ ir ji grįžo atgal į automobilį. Prieš tai dar pasakė, kad reikia kviesti greitąją pagalbą. Paskui atvyko ir policija, ir greitoji pagalba. Jos vyras M. L. jai sakė, kad pagavo vagiant grūdus, A. Z. iš sandėlio norėjo pabėgti ir nugriuvo nuo laiptų.
Nukentėjusioji D. Z. teisme parodė, kad 2005 m. liepos 21 d. vakare ji kartu su vyru A. Z. užsuko pas V. K. į svečius. V. K. su kaimynu gėrė alų, po kiek laiko kažkur išėjo. Jų ieškoti išėjo jos vyras, nebesulaukusi jų, ji išvažiavo į namus. Po to paprašė dukros O. Z. bei jos draugo nuvažiuoti pas V. K. ieškoti tėvo. Maždaug po pusvalandžio paskambino dukra Odeta ir pasakė, kad vyrą išvežė su greitosios pagalbos automobiliu iš S. Š. sandėlio į ligoninę. Ji liepė dukrai Odetai nuvykti į ligoninę, kur sužinojo, kad A. Z. guli ligoninės reanimacijoje. Po kiek laiko ji pati atvyko į ligoninę kur pamatė savo vyrą, kuris buvo be sąmonės. Jo dešinės galvos pusėje užčiuopė guzą, iš ausies buvo išbėgęs kraujas, kairės akies paakys pradėjęs mėlynuoti, užsičiuopė ir gumbas kairėje pusėje ties smilkiniu. Ji kartu su dukromis Odeta ir Jurgita nuvažiavo pas S. Š. į namus sužinoti kas atsitiko jos vyrui. Ji kartu su dukra Jurgita nuėjo prie S. Š. durų. Jurgita nuo durų buvo kiek toliau. S. Š. buvo namuose, jo paklausus kas atsitiko, jis paaiškino, kad užkluptas jo sandėlyje A. Z. bandė bėgti, paslydo ir nukrito nuo laiptų. Dar sakė, kad atsibodo vagys ir „kaip davė, kojos pirštelį užsigavo“, kad V. K. davė daugiau, bet gavo ir tas“. Kai iš areštinės grįžo V. K., pastarasis jai pasakė, kad A. Z. nuo laiptų tikrai nenukrito, o buvo sumuštas sandėlio tiek antrame, tiek ir pirmame aukšte (2 t., 212-217 b. l.).
Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji D. Z. dar kartą parodė, kad savo vyrą A. Z. po įvykio matė Kėdainių ligoninėje reanimacijos skyriuje apie 1 val. nakties. Dešinėje jo galvos pusėje matė didelį gumbą, o kairėje akyje buvo kraujosruva ir iš dešinės ausies matėsi bėgęs kraujas. Jos prašymu vyras buvo skubiai išvežtas į Kauno klinikas.
Liudytoja O. Z. teisme parodė, kad 2005 m. liepos 21 d. vakare kartu su draugu T. G. nuvažiavo pas V. K., nes pas jį turėjo būti jos tėvas A. Z.. Tėvo neradus, prie sandėlio pastebėjo policijos automobilį ir ten nuvažiavo. Nuėjus prie sandėlio juos pasitiko S. Š. sakydamas „ir čia vagys“. Jos draugas atsakė, kad jie ne vagys. S. Š. pasakė, kad pagavo du vagis, juos mušė, vieną spardė, kol kraujas pradėjo bėgti iš burnos, ir iškvietė greitąją pagalbą. Nuvykusi į ligoninę sužinojo, kad iš S. Š. sandėlio greitosios pagalbos automobiliu buvo išvežtas jos tėvas. Po to kartu su mama ir seserimi buvo nuvažiavusios pas S. Š., su kuriuo apie įvykį kalbėjosi mama, ji pokalbio negirdėjo (2 t., 203-204 b. l.).
Liudytojas T. G. teisme parodė, kad 2005 m. liepos 21 d. jis su O. Z. nuvažiavo pas V. K. paimti pieno. V. K. namuose nebuvo. Jie nuėjo pažiūrėti prie S. Š. sandėlio, nes ten degė šviesa. Prieš tai matė, kaip nuo to sandėlio nuvažiavo policija. Odeta pasiliko tolėliau, o jis nuėjo prie sandėlio, kur pamatė S. Š. ir dar du vyrus bei nuvažiuojančią greitąją pagalbą. Vieną iš tų vyrų vadino pravarde “Junga”, tai buvo V. B., o kitas buvo nematytas. Priėjęs jis paklausė, kas atsitiko, kažkuris iš tų vyrų pasakė, kad vagys vogė grūdus ir juos už tai sumušė, spardė. Jis su Odeta nuvažiavo į ligoninę, nes suprato, kad su greitąja išvežė Odetos tėvą A. Z. (2 t., 221-222 b. l.).
Liudytoja J. G. teisme parodė, kad išteisintuosius žino kaip kaimo gyventojus. A. Z. - jos tėvas. 2005 m. liepos 22 d., apie 3.00 val., paskambino mama ir pasakė, kad tėvas buvo sumuštas S. Š. sandėlyje. Ji kartu su mama bei seserimi O. Z. apie 4.00 val. ryto nuvyko pas S. Š. į namus. Mama paklausė S. Š., kas atsitiko jo sandėlyje. S. Š. pasakė, kad sulaikė du vagis, kad vieną sumušė, o kitam nieko nedarė, tačiau šis bandė bėgti, todėl spyrė į koją ir jis nukrito nuo laiptų žemyn. Dar S. Š. guodėsi, kad turbūt susilaužė kojos pirštą. Ji iš pokalbio suprato, kad tėvas nukrito laiptais dėl to, jog S. Š. spyrė jam į kojas (2 t., 201-203 b. l.).
Liudytoja D. R. parodė, kad dirba medicinos felčere. 2005 m. liepos 21 d. GMP dispečerio nurodymu vyko į (duomenys neskelbtini) esantį sandėlį. Jame rado sėdintį į stulpą atremtą vyriškį. Jis sėdėjo nuleidęs galvą, matėsi, kad buvo vėmęs, buvo be sąmonės. Jį neštuvais nunešė į greitosios pagalbos automobilį. Kraujo nesimatė, galvoje buvo apčiuopiamas gumbas, apie viską ji užrašė GMP iškvietimo kortelėje. Paakyje mėlynės tuo metu nebuvo. Sandėlyje buvusių asmenų ji klausė, kas tam vyrui atsitiko, kažkas atsakė, kad epilepsijos priepuolis. Nors ji klausinėjo, niekas iš sandėlyje buvusių asmenų jai nieko konkretaus nepaaiškino, su ja nekalbėjo (2 t., 200-201 b. l.). Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes. Dar parodė, kad prie to sužaloto vyriškio stovėjo dar kažkokie vyrai, jie ligonį padėjo išnešti neštuvais. Nors ten buvusių asmenų klausė, kas atsitiko, bet negavo jokio konkretaus atsakymo. Ten buvę asmenys aiškino, kad „griuvo, krito, gal priepuolis epilepsijos prasidėjo“. Kad sužalotasis nugriuvo nuo laiptų, jai niekas nesakė. Kadangi vyriškio galvoje buvo gumbas, jai atrodė, kad buvo patirta galvos trauma (2 t., 328-329 b. l.).
Liudytoja I. Š. (M.) teisme parodė, kad dirba PK tyrėja, iš matymo pažįsta S. Š.. 2005 m. liepos 21 d. su D. Č., R. S. ir PK vairuotoju nuvyko į (duomenys neskelbtini), nes buvo gautas pranešimas apie vagystę iš sandėlio. Juos pasitikęs S. Š. parodė, iš kur buvo pavogti grūdai, o antrame sandėlio aukšte parodė du sulaikytus įtariamuosius. Vienas vyriškis stovėjo, o kitas sėdėjo į kažką atremtas. Jo galva buvo nulenkta, matėsi, kad vėmė. Buvo iškviesta greitoji pagalba. M. L. nusistebėjo dėl to sėdinčio vyriškio būklės, sakė „kodėl jis, jeigu nieko negavo“, tuo tarpu S. Š. palinkčiojo galva – gavo. Iš S. Š. pasakymo ji suprato, kad išvežtas į ligoninę vyriškis „gavo“, bet kad patyrė galvos traumą, niekas nesakė. A. Z. be sąmonės buvo išneštas neštuvais. Tuo metu sandėlyje degė šviesa, buvo normalus apšvietimas. A. Z. veide sumušimo žymių ji nepastebėjo. Ar kas nors pasakojo, kaip vagys buvo sulaikyti, ji neatsimena. Kažkas lygtai sakė, kad sulaikytasis „bėgo“. Sumušimo aplinkybių ji nesiaiškino, įvykio vietoje kraujo pėdsakų, strypų ir pagalių nebuvo (2 t., 198-200 b. l.).
Liudytojas D. Č. parodė, kad dirba policijoje tyrėju, gavus pranešimą, kad S. Š. sandėlyje sulaikė du vagis, vyko į įvykio vietą. Šis liudytojas teisme parodė apie iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir liudytoja I. Š. (M.). Parodė, kad sandėlio antrame aukšte rado du sulaikytus vyriškius, vienas iš jų stovėjo, kitas sėdėjo, dar du vyrai juos saugojo. Pas stovintį vyriškį ant veido matėsi mėlynės. Jis klausė, kas atsitiko tam vyrui, kuris sėdi, jam buvo atsakyta, kad miega. Pasilenkęs jis išgirdo, kad sėdintis vyriškis knarkia, jokių jo sužalojimo pėdsakų nesimatė. Kažkas pasakė, kad tas vyras vemia, iš burnos bėga putos, todėl buvo iškviesta greitoji pagalba. Greitoji tą vyriškį išsivežė, vienas sandėlyje buvęs vyras (M. L.) sakė, kad išvežtam greitosios vyrui (A. Z.) „nieko nebuvo“, o S. Š. atsakė, kad „kliuvo ir tam“. S. Š. sakė, kad vagys sulaikant priešinosi ir jie prieš juos panaudojo jėgą. Kaip A. Z. kliuvo, detaliau nepasakojo. Apie kritimą nuo laiptų jokios kalbos nebuvo. Kitas sulaikytasis (V. K.) buvo girtas, svirduliavo ir kalbėjo nerišliai (2 t., 222-224 b. l.). papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas D. Č. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes. Parodė, kad sandėlyje paklausus, kas atsitiko sėdinčiam vyriškiui, S. Š. ar kažkuris iš kitų ten buvusių asmenų pasakė, kad tiek prisigėrė, kad užmigo vogdamas grūdus. Kad sulaikyti asmenys sulaikymo metu buvo rimčiau sužaloti, jam nekilo minčių, nes mėlynę matė tik ant vyriškio, kuris stovėjo, o ant sėdinčio jokių sumušimo pėdsakų nesimatė, atrodė, kad jis neblaivus ir miega. Jau išvažiavus greitajai M. L. sakė „kaip galėjo taip būti, kad jis nesipriešino, jo nemušėm“, į tai S. Š. pasakė „gavo ir tas“. Viskas tokiu pokalbiu ir pasibaigė, nes jis tuo metu tyrė tik grūdų vagystės įvykį (2 t., 329-330 b. l.).
Liudytojas V. R. teisme parodė, kad dirba Kėdainių r. PK tyrėju 2005 m. liepos 30 d. buvo gautas pranešimas, kad ligoninėje mirė prieš tai sužalotas A. Z.. Jis nuvyko pas V. K., kuris jam paaiškino, kad jį (V. K.) ir A. Z. sulaikė sandėlyje S. Š., M. L. ir V. B.. Visi trise rankomis ir kojomis mušė ir jį, ir A. Z.. Apie tai, kad A. Z. bėgo ir nukrito nuo laiptų, V. K. nesakė. Paskui jis kabinete šnekėjo su S. Š.. Šis jam pasakė, kad „daviau į kuprą, po to A. Z. bėgo ir nugriuvo nuo laiptų“ (2 t., 224-225 b. l.). Pirmą kartą apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. R. iš esmės nurodė tokias pačias aplinkybes. Papildomai jis parodė, kad į policiją pristatytas S. Š. pareiškė pageidavimą, kad jo apklausos metu dalyvautų advokatas. Todėl jis jo oficialiai neapklausinėjo, o tik pasikalbėjo. Pokalbio metu S. Š. sakė, kad „pagavo vagis ir davė į kuprą“. Dar minėjo, kad A. K. su A. Z. bandė bėgti ir nusirito nuo laiptų (2 t. 331 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas dar kartą liudytojas V. R. vėl parodė, kad tarnybiniame kabinete vykusio pokalbio metu S. Š. pasakė „pagavau vagiant ir daviau į kuprą“. Su S. Š. tik kalbėjosi, jo oficialiai neapklausinėjo, nes S. Š. pageidavo, kad dalyvautų advokatas. Į gynybos klausimus liudytojas V. R. atsakė, kad gerai neprisimena, bet mano, jog S. Š. neakcentavo, kam būtent „davė į kuprą“. Taip pat jau negali pasakyti, ar po to atvyko S. Š. gynėjas (4 t., 68-69 b. l.).
Pirmosios instancijos teisme dar buvo apklaustas ir liudytojas D. P., kuris parodė, kad vienas iš ūkininko S. Š. darbininkų, t. y. A. Ž., pasakojo apie pokalbį su kažkokiu „Vycioku“ (V. K.). Tas Vyciokas jam sakė, kad jeigu A. Z. nebūtų bėgęs, tai būtų likęs sveikas. Vyciokas dar yra sakęs, kad jis kenks S. Š. (2 t., 225 b. l.). Teisme apklaustas liudytoju A. Ž. parodė, kad po įvykio jis su V. K. nebendravo, neprisimena ir pokalbio su S. Š. ir V. B., nes buvo girtas. Dėl ko mirė A. Z., jis žino tik iš gandų, tačiau apie tai kaime kalba visi (2 t., 225-226 b. l.).
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas savo išvadas pagrindė ir dviem dar ikiteisminio tyrimo metu eksperto Ą. Sutkaus pateiktomis teismo medicinos specialisto išvadomis. Pažymėtina, kad prokuroro ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. Z. apeliaciniuose skunduose tos pačios specialistų išvados paminėtos ne kaip išteisintuosius šioje byloje asmenis teisinantys, bet kaip juos apkaltinantys įrodymai. D. Z. apeliaciniame skunde nurodoma ir apie tarp dviejų specialisto išvadų esančius prieštaravimus. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dar kartą buvo išnagrinėtos ir nurodytos, ir papildomai gauta dar viena konsultacinė specialisto išvada, taip pat dviejų apeliacinės instancijos teismo paskirtų komisijinių teismo medicinos ekspertizių išvados, teismo posėdžiuose buvo apklausti ir tas specialisto išvadas pateikę bei ekspertizes atlikę ekspertai.
Pirmojoje eksperto Ą. Sutkaus teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 1106/05(02) (t. 1, b. l. 55-60) nurodyta, kad A. Z. mirė nuo galvos smegenų sumušimo su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu progresuojant galvos smegenų pabrinkimui, suspaudimui ir strigimui kaukolės ertmėse. A. Z. konstatuoti šie sužalojimai: odos nubrozdinimas ir kraujosruva minkštuosiuose audiniuose dešinėje smilkininėje momeninėje srityje, kraujosruva kairio paakio srityje, galvos smegenų sumušimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu dešinėje. Mirtis įvyko nuo sužalojimų visumos. Remiantis medicinine dokumentacija bei lavono tyrimo rezultatais, galima teigti, jog galvos sumušimas išsivystė mažiausiai dviejų smūgių pasekoje – odos nubrozdinimas ir minkštųjų audinių kraujosruva dešinėje smilkininėje momeninėje srityje bei kraujosruva kairio paakio srityje. Lavono tyrimo metu kraujosruva kairės akies aplinkoje jau buvo rezorbuota, o sužalojimus galvos dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose „užtušavo“ operacijos metu išsiliejęs į minkštuosius audinius kraujas. Dėl šių priežasčių, remiantis vien medicininiais duomenimis, kategoriškai ir vienareikšmiai spręsti apie traumos mechanizmą negalima. Tokius sužalojimus tiriamasis galėjo pasidaryti ir griūdamas. Taip pat neatmetama ir pašalinio smurto, smūgių sudavimo į minėtas sritis galimybė, ypač tai tikėtina kalbant apie kraujosruvą kairio paakio srityje – į šią sritį galėjo būti suduota kumščiu. Galvoje yra dvi traumuotos sritys, tai yra dešinė momeninė-smilkininė sritis ir kairio paakio sritis. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti dviem smūgiais, tačiau neatmetama galimybė, jog tuos sužalojimus tiriamasis galėjo patirti griūdamas, ypač ant laiptų. Tikėtina, kad tiriamasis taip susižaloti galėjo ir griūdamas nuo laiptų.
Papildomoje to paties eksperto Ą. Sutkaus specialisto išvadoje Nr. KM 14-06-Nr. M 1106/05(02) (t. 1, b. l. 77-80) nurodyta, kad A. Z. mirtis įvyko dėl galvos smegenų sumušimo. Užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis A. Z. padaryta kraujosruva dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimas ir kraujosruva dešinio smilkinio-momens srityje, galvos smegenų sumušimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu dešinėje. Konstatuoti sužalojimai padaryti mažiausiai dviem smūgiais kietu buku daiktu. Beveik neabejotina, jog kraujosruva dešinės akies vokuose išsivystė nuo smūgio ranka (kumščiu į šią sritį). Odos nubrozdinimas su minkštųjų audinių sumušimu ir kraujosruva dešinėje smilkininėje-momeninėje srityje, labiausiai tikėtina, išsivystė griūnant ir kontaktuojant su kietu plokščiu paviršiumi. Galvos smegenų sumušimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio galėjo išsivystyti nuo kiekvieno iš šių smūgių, nors didesnė tikimybė, jog galvos smegenų sumušimas įvyko nuo smūgio į dešinio momens-smilkinio sritį. Sužalojimai padaryti per trumpą laiko tarpą ir šiuo metu, remiantis medicininiais duomenimis, nėra objektyvios galimybės tiksliai spręsti, ar žmogus nuo patirto smūgio į dešinės akiduobės sritį iš karto griuvo ir atsitrenkė dešine galvos puse į pagrindą, ar po patirto smūgio dar sugebėjo bėgti ir nugriūti ant (nuo) laiptų, ar tiesiog lygioje vietoje. Išvadoje nurodoma, kad pirminės išvados teiginį, jog kraujosruva yra kairės akies vokuose, reikia laikyti neteisingu, nes tai yra greičiausiai gydytojo klaida – pirmųjų apžiūrų metu Kėdainių ligoninėje gydytojai kelis kartus nurodo, jog kraujosruva yra dešinės akies vokuose. Labiausiai tikėtina, jog po suduoto smūgio į veidą A. Z. griuvo ir dešiniąja galvos puse atsimušė į kietą pagrindą. Nėra jokių duomenų apie kūno sužalojimus kitose kūno dalyse. Tačiau tai neatmeta galimai buvus smūgiams į dešinį ir kairį šonus, taip pat galvą ar kairio peties sritį. Sužalojimai galėjo būti palyginti nestiprūs ir nepalikti didesnių sužalojimų, o paviršiniai sužalojimai per laikotarpį iki mirties, o tuo pačiu iki palaikų teismo medicininio tyrimo galėjo sugyti be pėdsakų. Tai patvirtina ir tas faktas, jog lavono tyrimo metu nebuvo rasta jokių kraujosruvos dešinės akies vokuose pėdsakų. Tikimybė, kad A. Z. susižalojo bėgant ir griūnant ant medinių laiptų bei trenkiantis į medinius laiptus arba gumine 0,5 cm storio danga apklotas betonines grindis yra mažesnė – visgi griūnant ant (nuo) laiptų dažniausiai būna sužalotos ir kitos kūno dalys, alkūnės, keliai ir panašiai. Odos nubrozdinimai per nukentėjusiojo išgyventą laikotarpį, skirtingai nei kraujosruvos minkštuosiuose audiniuose, negalėjo išnykti be pėdsakų. Tai patvirtina ir lavono tyrimo metu konstatuotas odos nubrozdinimas dešinėje smilkininėje-momeninėje srityje. Labiau tikėtina, jog po galvos smegenų sumušimo A. Z. prarado sąmonę ir nebegalėjo atlikti aktyvių veiksmų, nors neatmetama tikimybė, jog trumpą laiką po patirtos traumos galėjo išlikti sąmoningas ir atlikti aktyvius veiksmus.
Iš bylos matosi, kad prie jos yra pridėta KMUK A. Z. atlikto smegenų srities kompiuterinės tomografijos tyrimo Nr. 1829 išvada (t. 1, b. l. 73). Joje nurodyta, kad A. Z. nustatytas dešinės pusės smilkinkaulio vertikalus lūžis. Trečiojoje eksperto Ą. Sutkaus papildomoje specialisto išvadoje Nr. KM16/06-KM14/06-M1106/05(02) (t. 1, b.l. 81-83) nurodyta, kad gydytojo radiologo nustatytas smilkinkaulio lūžis yra hiperdiagnostika, t. y. šio lūžio nebuvo. Nei operavęs chirurgas, nei palaikus tyręs teismo medicinos ekspertas jokių kaukolės lūžių nerado. Tikimybė, jog lūžis buvo operacijos metu pašalintoje kaulinėje plokštelėje, ypač menka – esant lūžiui neišvengiamai tai būtų paminėta operacijos protokole.
Šią bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo paskirta ir komisijinė teismo medicinos ekspertizė. Ekspertų M. J. Paliulio ir R. Raudžio atliktos ekspertizės akto Nr. EKM46(124)/08(01) (t. 3, b. l. 2-14) išvadose nurodyta, kad A. Z. nustatyti du išoriniai kūno (galvos) sužalojimai: tai odos nubrozdinimas su kraujosruva galvos skliauto dešinėje-smilkinio-viršugalvio srities minkštuosiuose audiniuose ir poodinė kraujosruva veide vienos akies vokuose ir kraujo išsiliejimas (hematoma) po galvos smegenų kietuoju dangalu smegenų dešinio pusrutulio paviršiuje (kraujavo iš arterijos momens srityje prie strėlinio ančio). A. Z. mirė nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu (sumušus ir sukrėtus galvos smegenis), progresuojant galvos smegenų mikrocirkuliacijos sutrikimui dėl jų spaudimo po dangalu išsiliejusiu krauju ir galvos smegenų pabrinkimo su išsiplėtimu ir jų kamieno įstrigimu kaukolės ertmėje. Galvos smegenų sumušimas ir sukrėtimas su dešinės momens srities prie strėlinio ančio arterijos pažeidimu ir kraujo po kietuoju smegenų dangalu išsiliejimu galėjo įvykti nuo galvos smegenų rotacijos (pasisukimo) kaukolės viduje, o smūginiai paveikus kaip akies, taip ir dešinio smilkinio – viršugalvio sritis. Tam pakako vieno trauminio poveikio į kurią nors iš nurodytų galvos sričių ir tai būdinga smūgio sudavimui. Kaip nurodyta aukščiau, mirtimi pasibaigusiam galvos smegenų sužalojimui – kraujo išsiliejimui po kietuoju galvos smegenų dangalu sukelti pakako vieno trauminio poveikio. Tačiau nuo kurio iš jų: į veidą ar viršugalvį tai įvyko, nustatyti negalima. Kuo tas smūgis buvo suduotas: kumščiu, batu apauta koja ir kita kieta buka žmogaus rankos, kojos dalimi, tupinčiam ar gulinčiam, nustatyti negalima. Griuvimui ant kieto lygaus paviršiaus po prieš tai buvusio smūgio ar be jo A. Z. nustatytas galvos sužalojimas, nes akies vokus riboja labiausiai prasikišusius veido dalys (kakta, nosis, skruostas), kurios likę nesužalotos, o atsitrenkiant viršugalviu-smilkiniu paprastai sužalojamos galvos smegenų priešingos pusės pamato sritys, kurios šiuo atveju taip pat nesužalotos (apklaustas teisme ekspertas J.M.Paliulis paaiškino, kad šiame išvados punkte dėl techninių priežasčių buvo praleistas žodis „nebūdingas“. Išvados 5.3 punkto antroje eilutėje nuo viršaus po žodžio „sužalojimas“ turi būti ir žodis „nebūdingas“). Toje pačioje ekspertizės išvadoje dar nurodoma, kad mirtį sukėlusio galvos smegenų sužalojimo A. Z. negalėjo patirti griūdamas nuo laiptų ne tik dėl aukščiau išvados 5.3 punkte nurodytų priežasčių, bet ir dėl sužalojimų kitose kūno dalyse nebuvimo.
Bylą nagrinėjant iš naujo apeliacine tvarka dar kartą, teismui buvo pateikta ir teismo medicinos specialisto A.Garmaus konsultacinė išvada Nr. A-KI-87-49 (t. 4, b. l. 17-45). Išvadoje nurodoma, kad A. Z. 2005 m. liepos 21 d. buvo konstatuoti šie kūno sužalojimai: dešinio smilkinio-momens sumušimas su audinių patinimu (guzu) dešiniame smilkinyje ir odos nubrozdinimu, kraujosruva šios srities minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimas po dešinio smegenų pusrutulio kietuoju dangalu, susidariusi iš plyšusios parientalinės-parasagitalinės arterijos, neintensyvūs difuziniai kraujo išsiliejimai po minkštaisiais dangalais visuose smegenų ir smegenėlių paviršiuose, ryškesni dešiniame pusrutulyje. Bylos medžiagoje poodinės kraujosruvos veide buvimas nepatvirtintas nei bylos medžiaga, nei medicininiais duomenimis. A. Z. galvos sužalojimai, lydimi kraujo išsiliejimo po dešinio smegenų pusrutulio kietuoju dangalu, galėjo susidaryti nuo stipraus trauminio poveikio į dešinio smilkinio-momens sritį, kas galėjo gautis krentant iš aukštumos ir atsitrenkiant į kietą buką ar kietabriaunį daiktą. Pateiktoje bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad A. Z. 2005 m. liepos 21 d. buvo suduoti smūgiai kumščiu į veidą. Šių teiginių motyvai išdėstyti išvados tiriamojoje dalyje.
Išnagrinėjus išdėstytas specialistų ir ekspertizės išvadas matosi, kad jose daug prieštaravimų, o kai kurie iš jų yra esminiai. Ikiteisminio tyrimo metu pateiktos eksperto Ą. Sutkaus specialisto išvados nevienareikšmės, jose neatmetama ir galimybė, kad A. Z. sužalojimai buvo padaryti suduodant smūgius, ir galimybė, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti galvą griūdamas ar krisdamas nuo laiptų. Yra prieštaravimų ir tarp abiejų šio eksperto specialisto išvadų. Vienas iš tokių prieštaravimų yra vieno iš nustatytų sužalojimų vieta: pirmojoje išvadoje nurodoma, kad A. Z. buvo padaryta kraujosruva kairės akies vokuose, o kitoje išvadoje – kad ši kraujosruva padaryta dešinės akies vokuose. Komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados iš esmės vienareikšmės, jose nurodoma, kad mirtį sukėlusio galvos smegenų sužalojimo A. Z. negalėjo patirti nei griūdamas po prieš tai buvusio smūgio, nei griūdamas nuo laiptų. Tačiau viena iš ekspertizės akto išvadų taip pat nekonkreti. Ekspertizės akte nurodoma, kad A. Z. buvo padaryta poodinė kraujosruva vienos akies vokuose, tačiau nenurodyta, kurios akies – kairės ar dešinės. Tuo tarpu specialisto A. Garmaus išvada visiškai priešinga. Joje vienareikšmiškai teigiama, kad apie A. Z. suduotus į galvą smūgius jokių duomenų nėra ir kad galvos sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti tik krentant iš aukštumos ir atsitrenkiant į kietą buką ar kietabriaunį daiktą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausus ekspertus Ą. Sutkų, J.M. Paliulį, R. Raudį ir specialistą A. Garmų, prieštaravimų pašalinti nepavyko, nes visi jie patvirtino savo pačių pateiktas specialistų ir ekspertizės išvadas (t. 4, b. l. 68-80). Be to, ekspertas Ą. Sutkus parodė, kad ir jam pačiam jau kyla kai kurių abejonių dėl jo specialisto išvadose nustatytos kraujosruvos A. Z. akies vokuose. Specialistas A. Garmus teisme patvirtino savo išvadą, tačiau ši išvada prieštarauja ir kitoms ankstesnėms specialisto, ir jau atliktos komisijinės ekspertizės išvadoms. Be to, šios išvados patikimumas kelia abejonių ir dėl kitų priežasčių. Teismo posėdyje specialistas A. Garmus pats pripažino, kad specialisto išvadą surašė remdamasis tik vieno iš išteisintų šioje byloje asmenų gynėjo jam pateiktomis bylos dokumentų kopijomis. Be to, iš A. Garmaus specialisto išvados matosi, kad joje yra teiginių, kurie neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pavyzdžiui, išvados tiriamojoje dalyje, skyriuje „Bylos medžiagos apibendrinimas“ (t. 4, b. l. 39) teigiama, jog byloje yra duomenų, kad A. Z. į S. Š. sandėlį įkrito ant galvos per stogo angą. Tokių duomenų byloje tikrai nėra ir šios išvados pats specialistas teisme negalėjo paaiškinti.
Siekiant pašalinti ir prieštaravimus tarp jau išvardintų specialisto ir ekspertizių išvadų, ir abejones dėl tikrųjų A. Z. sužalojimo aplinkybių, teisėjų kolegija priėmė nutartį paskirti byloje naują komisijinę teismo medicinos ekspertizę. Be jau anksčiau užduotų klausimų, ekspertams buvo pavesta atsakyti į klausimus apie pačias įvairiausias šioje byloje paminėtas galimas A. Z. sužalojimo mechanizmo versijas (4 t., 90-96 b. l.). Naujos komisijinės teismo medicinos ekspertizės (ekspertai J. Rybalko, R. Sitienė) akte Nr. EKM 39/11(01) nurodoma, kad atsakant į teismo nutartyje užduotus klausimus pateikiama tokia išvada:
A. Z. mirties priežastimi buvo kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu (ūminė subdurinė hematoma), kuris komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu.Objektyviais duomenimis A. Z. kūne galima patvirtinti vieno sužalojimo buvimą – dešinio smilkinio-momens srities sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu ir aplinkine kraujosruva galvos minkštuose audiniuose su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio.Objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad A. Z. 2005-07-21 be dešinio smilkinio-momens sumušimo patyrė kraujosruvą vienos akies vokuose, nepakanka.Galvos kompiuterinėse tomogramose, jas įvertinus dviejų gydytojų radiologų, nebuvo nustatytas smilkinkaulio lūžis, apie kurį nurodoma KMUK gydymo stacionare istorijoje.
5-7. Nustatytas sužalojimas – dešinio smilkinio-momens srities sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimu ir aplinkine kraujosruva galvos minkštuose audiniuose su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio, galėjo būti padaryti 2005-07-21, apie 23 val. Šis sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą.
8-12. Vien iš medicininių duomenų negalima atkurti konstatuoto dešinio smilkinio-momens srities sumušimo padarymo aplinkybių. Galima tik teigti, kad sužalojimas buvo padarytas didele jėga kontaktuojant su kietu buku paviršiumi, pvz., smūgiu apauta koja ar atsitrenkus su pagreičiu į kietą buką paviršių, pvz., krentant nuo laiptų ir atsitrenkus į grindis ar kitą paviršių. Suduodant smūgius ranka ar atsitrenkus be pakankamo pagreičio, pvz., lendant į sandėlio vidų per langą ir krentant iš 1-1,5 m aukščio ant betoninių grindų, nesusidaro pakankamos traumuojančios jėgos, galinčios paaiškinti nustatyto galvos sužalojimo atsiradimą. Bylos medžiagoje nėra duomenų apie kokių nors daiktų panaudojimą suduodant smūgius A. Z.. Sužalojime nėra užsifiksavę kokį nors daiktą atspindintys požymiai.
13. Jeigu nustatytas sužalojimas – dešinio smilkinio-momens srities sumušimas buvo padarytas sudavus smūgį koja, tokiu atveju, labiausiai tikėtina, kad nukentėjusysis šio smūgio sudavimo metu buvo horizontalioje padėtyje.
14-16. Atsakyta išvados 8-12 punktuose.
17. A. Z. mirtį sukėlė dešinio smilkinio-momens srities sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimu ir aplinkine kraujosruva galvos minkštuose audiniuose su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio.
18. Mirtį sukėlęs kūno sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu.
19. Atsakyta išvados 17 punkte.
20. Atsakyta išvados 3 punkte.
21. A. Z. mirtį sukėlęs kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu padarytas ne dėl galvos sukamojo judesio (rotacijos), bet dėl tiesioginio trauminio poveikio į dešinės pusės viršugalvio-smilkinio sritį. Į tokį traumavimo mechanizmą nurodo kraujavimo po kietuoju galvos smegenų dangalu kilmė – smegenų žievės arterijos, esančios dešinėje momeninėje skiltyje ties išilginiu smegenų plyšiu, pažeidimas.
22. Po patirto dešinės pusės viršugalvio-smilkinio srities sumušimo, A. Z. galėjo atlikinėti savarankiškus veiksmus, tame tarpe vaikščioti, bėgti, lipti laiptais. Šis laikas gali būti vertinamas dešimtimis minučių (4 t. 102-114 b. l.).
Apklaustas teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas J. Rybalko nurodytos komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvadas patvirtino. Jis paaiškino pirmiausia apie tai, kad A. Z. patyrė iš viso tik vieną trauminį poveikį į dešinį smilkinį, dėl to kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu ir tai buvo mirties priežastimi. Atliekant ekspertizę atsakymo į klausimą, ar buvo kraujosruva prie kurios nors akies, buvo ieškoma įvairiais būdais. Buvo įvertinta ne tik tai, kad kraujosruvos buvo paminėtos tik keliuose medicininiuose dokumentuose paminint skirtingas akis, o taip pat tai, kad kraujosruva nebuvo rasta lavono tyrimo metu. Buvo užsakytos kompiuterinės tomogramos ir jas ištyrę specialistai radiologai paneigė hematomos po bet kuria A. Z. akimi galimybę. Tie patys radiologiniai tyrimai paneigė ir smilkinkaulio lūžio galimybę. Ekspertas paaiškino, kad šios ir ankstesnės komisijinės ekspertizės išvados skiriasi pirmiausia dėl vieno svarbaus niuanso, t. y. dėl to, kad kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu priežastimi buvo ne kietojo dangalo venos, o arterijos plyšimas. Tuo ir paaiškinama, kad buvo nustatytas kitoks sužalojimo padarymo mechanizmas. Ekspertizės akto 11 lape buvo išnagrinėtos trys galimos A. Z. traumavimo versijos ir padaryta išvada, kad buvo galima būtent antroji versija apie tai, kad A. Z. krito su pagreičiu nuo laiptų ir galvos dešinės pusės viršugalvio-smilkinio sritimi atsitrenkė į grindų plokštumą. Ekspertas paaiškino, kad kitomis teismo nutartyje išvardintomis aplinkybėmis, t. y. suduodant smūgį kumščiu, koja spiriant į šoną, bet ne į galvą nustatytas sužalojimas negalėjo būti padarytas. Taip susižaloti nukentėjusysis negalėjo ir įkrisdamas į sandėlį per langą, nes tokiu atveju nebūtų susidariusi pakankama traumuojanti jėga. A. Z. nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas tik didele jėga kontaktuojant su kietu buku paviršiumi arba suduodant į galvą stiprų smūgį apauta koja, arba atsitrenkus su pagreičiu į kietą buką paviršių, pvz., krentant nuo laiptų ir atsitrenkiant į grindis ar kitą paviršių. Spiriant koja į galvą galėjo būti padarytas nukentėjusiajam būnant gulimoje padėtyje. Teismo posėdyje ekspertą supažindinus su kaltinime aprašytomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, ekspertas galimybę padaryti A. Z. sužalojimą tokiomis aplinkybėmis atmetė. Be to, paaiškino, kad tupinčiam žmogui net ir spiriant koja į galvą, padaryti tokį sužalojimą, kad plyštų smegenų arterija, faktiškai yra neįmanoma. Ekspertas J. Rybalko taip pat paaiškino, kad A. Z. galėjo patirti galvos traumą būtent tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodė išteisintieji, t. y. A. Z. bėgo, po to krito nuo laiptų ir galva atsitrenkė į sandėlio pirmojo aukšto grindis. Išteisintųjų parodymai apie tolesnį A. Z. elgesį, t. y. kad A. Z. darėsi vangus, pradėjo vemti ir po to prarado sąmonę, irgi visiškai atitinka A. Z. nustatyto galvos sužalojimo pobūdį.
Prokuroro ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės apeliaciniai skundai atmetami, nes išnagrinėtų ir šioje nutartyje išdėstytų įrodymų visuma, kolegijos nuomone, abiejų skundų argumentus visiškai paneigia.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, kad apkaltinamajame nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų ir ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam ir nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo. Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kai abejonių, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta pašalinti, jos aiškinamos kaltinamojo naudai.
Skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje išnagrinėti įrodymai kaltinamųjų S. Š., V. B. ir M. L. kaltės padarius kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas neįrodo. Teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamųjų kaltė faktiškai buvo grindžiama vienintelio liudytojo V. K. parodymais, kurie yra prieštaringi, todėl teismas juos atmetė.
Iš dalies galima sutikti su apeliacinių skundų argumentais apie tai, kad skundžiamame nuosprendyje teismas pakankamai išsamiai neįvertino nukentėjusiosios ir kitų liudytojų parodymų, o apsiribojo tik liudytojo V. K. parodymų analize ir juos atmetė dėl jų nenuoseklumo. Tačiau iš bylos matosi, kad visi apeliaciniuose skunduose išvardinti liudytojai buvo apklausti, jų parodymai nuosprendyje išdėstyti ir nėra abejonių, kad į tuos parodymus priimdamas nuosprendį teismas atsižvelgė, tačiau konstatavo, kad tie įrodymai kaltinamųjų kaltės nepatvirtina.
Nukentėjusioji D. Z., liudytojai O. Z., J. G., T. G., D. R., D. Č., I. Š. (M.), V. R. buvo apklausti pirmosios instancijos teisme, dalis šių asmenų papildomai buvo apklausti ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Jų parodymai išdėstyti ir skundžiamame nuosprendyje, ir šioje nutartyje, tačiau, kaip jau buvo paminėta, visi šie asmenys patys įvykio nematė ir apie tai, kas iš tikrųjų vyko S. Š. sandėlyje ir kokiomis aplinkybėmis A. Z. patyrė mirtiną galvos traumą, žino tik tiek, kiek kiek jiems pavyko sužinoti iš tame įvykyje dalyvavusių asmenų pasakojimų. Nukentėjusioji D. Z., liudytojai O. Z., J. G., T. G. po įvykio buvo susitikę su išteisintuoju S. Š. ir parodė, kad pats S. Š. jiems tariamai pripažino smurto panaudojimą prieš A. Z.. Jie parodė, kad S. Š., pasakodamas apie įvykį sandėlyje, pats pripažinęs, kad mušė „abu vagis“, kad „vieną spardė, kol pradėjo kraujas bėgti iš burnos“, kad S. Š. bėgančiam A. Z. tariamai spyrė į koją, dėl to šis pargriuvo ir pan. Visi šie parodymai buvo išsamiai išdėstyti. Pats išteisintasis S. Š. tokius parodymus neigia, o iš jo parodymų matosi, kad apie galimą smurto panaudojimą prieš A. Z. jis, beje, irgi netiesiogiai, buvo užsiminęs tik pirmosios apklausos metu. Jau buvo išdėstyti S. Š. parodymai 2005 m. liepos 22 d. vykusios apklausos metu, kai S. Š. buvo parodęs, kad surasti į sandėlį įsibrovę vyrai bandė bėgti, todėl jis panaudojo fizinę jėgą, tuos asmenis sulaikė ir pranešė policijai. Išteisintasis S. Š. paaiškino, kad šie jo parodymai užrašyti netiksliai, be to, tos apklausos metu jis parodymus davė ikiteisminiam tyrimui ne dėl A. Z. sužalojimo, o dėl vagystės iš jo sandėlio, todėl apie kitas aplinkybes išsamiau nieko neaiškino. Tokie paaiškinimai, kolegijos nuomone, visiškai įtikinantys, kita vertus, iš to, kas buvo nurodyta šiame apklausos protokole, tikrai negalima spręsti, ar S. Š. tikrai panaudojo fizinį smurtą prieš A. Z.. Greitosios pagalbos felčerė liudytoja D. R. ir policijos pareigūnai liudytojai I. M. (Š.) ir D. Č. atvyko į įvykio vietą netrukus po įvykio, matė sandėlyje išteisintuosius ir sulaikytus A. Z. bei V. K., tačiau kaip ir kokiomis aplinkybėmis A. Z. iki jų atvykimo patyrė galvos traumą, jie irgi nematė ir apie tai nieko neparodė. Priešingai, šie liudytojai parodė, kad sandėlyje nematė nei kraujo pėdsakų, nei jokių galimai padaryto nusikaltimo įrankių. Liudytojais apklausti pareigūnai ant sėdinčio A. Z. galvos ir veido jokių sužalojimo pėdsakų iš viso nepastebėjo, o D. Č. netgi parodė, kad pagalvojo, jog A. Z. tiesiog yra neblaivus ir miega. Tik liudytoja D. R. parodė, kad A. Z. galvoje matė gumbą, todėl įtarė, kad jis patyrė galvos traumą, tačiau kas A. Z. atsitiko iš tikrųjų, niekas iš sandėlyje buvusių asmenų jai nepaaiškino. Liudytojai I. Š. ir D. Č. parodė tik apie tai, kad S. Š. apie A. Z. tariamai pasakęs, kad jis „gavo“, „gavo ir tas“ arba kad „kliuvo ir tam“. Dar vienas policijos pareigūnas V. R. parodė, kad pokalbio 2005 m. liepos 30 d. su S. Š. metu šis jam pasakė „daviau į kuprą, po to A. Z. bėgo ir nugriuvo nuo laiptų“.
Vertinant liudytojo V. R. parodymus, pažymėtina, kad šis asmuo, dirbdamas tyrėju, nurodytą dieną (2005-07-30) S. Š. buvo išsikvietęs apklausai, tačiau kaip parodė pats V. R., oficialiai S. Š. neapklausė ir jo parodymų protokole neužrašė todėl, kad S. Š. pareiškė pageidavimą, kad apklausoje dalyvautų gynėjas. Pokalbis, apie kurį nurodo V. R., su S. Š. vyko ne privačioje aplinkoje, o tyrėjo tarnybiniame kabinete. Įvertinus tai, kad tuo metu jau įtariamam S. Š. nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, tyrėjas be advokato S. Š. neapklausinėjo, apklausos protokolo nerašė, o tik su S. Š. pasikalbėjo apie įvykį, vėliau to paties tyrėjo duoti parodymai apie tai, ką jam papasakojo S. Š., iš viso negali būti pripažinti įrodymu, nes duomenys apie įvykio aplinkybes šiuo atveju buvo gauti pažeidžiant BPK reikalavimus. Tačiau kartu būtina atkreipti dėmesį ir į liudytojo V. R. parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame V. R. parodė apie tai, kad S. Š. neakcentavo, kam „davė į kuprą“, t. y. neaišku, ar jis kalbėjo apie A. Z., ar apie V. K..
Vertinant ne tik liudytojo V. R., bet ir kitų jau išvardintų liudytojų, taip pat nukentėjusiosios D. Z. parodymus, kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad nors šių asmenų parodymuose ir yra kai kurių užuominų apie S. Š. jiems tariamus pasakojimus apie fizinio smurto panaudojimą prieš A. Z., iš tikrųjų visi tie parodymai nepatvirtina jokių aiškių įvykio sandėlyje aplinkybių. Iš to, ką parodė nukentėjusioji ir išvardinti liudytojai, neaiški nei įvykių sandėlyje eiga, nei smurto panaudojimo (jeigu jis buvo panaudotas) prieš A. Z. aplinkybės. Juo labiau tie parodymai jokiu būdu nepatvirtina konkrečių A. Z. sužalojimo aplinkybių, taip pat ir priežastinio ryšio tarp S. Š. bei kitų išteisintųjų veiksmų ir kilusių padarinių, t. y. A. Z. mirties.
Dėl to, kas buvo išdėstyta, skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai didesnį dėmesį skyrė būtent įvykyje dalyvavusių ir jį betarpiškai mačiusių išteisintųjų S. Š., V. B., M. L. ir liudytojų A. S. bei V. K. parodymams.
Abiejuose apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas nepagrįstai nuosekliais pripažino išteisintųjų, ypač S. Š., parodymus, tuo tarpu liudytojo V. K. parodymus nepagrįstai pripažino prieštaringais ir juos atmetė. Apeliantai nurodo, kad išteisintieji savo versiją apie A. Z. nugriuvimą nuo laiptų suformavo tik praėjus parai laiko po įvykio, S. Š. iš pradžių liudytojams pasakojo, kad sugautus vagis mušė, kad bėgančiam A. Z. spyrė ar pakišo koją, apie griuvimą nuo laiptų niekam neužsiminė ir apie tai nurodė tik vėliau. Apeliantai taip pat nurodo, kad nuoseklūs yra būtent liudytojo V. K. parodymai.
Tokius apeliacinių skundų argumentus kolegija irgi atmeta, nes jie neatitinka bylos aplinkybių. Liudytojų parodymai apie S. Š. tariamus pasakojimus dėl smurto panaudojimo prieš A. Z. jau buvo aptarti, tuose parodymuose nenurodomos jokios konkrečios galimo smurto prieš A. Z. panaudojimo aplinkybės, be to, išteisintasis S. Š. tokius pokalbius su nurodytais liudytojais neigia. Negalima atmesti galimybės, kad pasakodamas apie fizinio smurto panaudojimą S. Š. galėjo pasakyti apie smūgių sudavimą ne A. Z., o kitam sulaikytajam V. K., nes tokią galimybę patvirtina ir jau aptarti papildomai apklausto liudytojo V. R. parodymai. Galima sutikti su tuo, kad nei S. Š., nei kiti išteisintieji V. B. ir M. L. apie A. Z. nukritimą nuo laiptų iš karto nepapasakojo į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams D. Č., I. Š. (M.) ir medicinos felčerei D. R., tačiau pažymėtina, kad visiems liudytojams visi išteisintieji nenurodė ir jokių kitų aplinkybių, kuriomis A. Z. patyrė galvos traumą. Be to, tuo metu apie tai, kokią traumą patyrė A. Z., jiems net ir nebuvo žinoma. Pažymėtina dar ir tai, kad tiems patiems policijos pareigūnams ir medicinos felčerei tuo metu sandėlyje buvęs liudytojas V. K. irgi nepapasakojo jokių įvykio aplinkybių. Medicinos darbuotojai, o pirmiausia policijos pareigūnams V. K. turėjo galimybę iš karto pasakyti apie prieš jį patį ir prieš A. Z. panaudotą smurtą, tačiau V. K. to nepadarė ir apie tai parodė irgi tik vėlesnių apklausų metu. Apeliaciniuose skunduose taip pat neteisingai nurodoma, kad S. Š. iš pradžių niekam nepasakojo apie A. Z. nugriuvimą nuo laiptų. Pati nukentėjusioji D. Z. teisme parodė, kad jau kitą dieną po įvykio S. Š. sakė ne tik kad pagavo vagis ir sumušė, bet kad ir „bėgo laiptais ir nukrito“. Liudytoja D. R. parodė, kad kažkas iš sandėlyje buvusių asmenų lygtai sakė, kad sulaikytasis „griuvo, krito“. Kad sulaikytasis „bėgo“, įvykio vietoje iš kažko girdėjo ir liudytoja I. Š. (M.).
Išteisintasis S. Š., kaip jau buvo paminėta, tik pirmosios apklausos metu kitą dieną po įvykio buvo parodęs apie fizinės jėgos panaudojimą, tačiau tie jo parodymai jau buvo aptarti ir jie buvo ne apie fizinį smurtą prieš A. Z.. Tačiau po to visose ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu vykusiose apklausose ir S. Š., ir kiti išteisintieji V. B. bei M. L. davė vienodus ir nuoseklius parodymus. Visi jie vienodai parodė, kad sandėlyje prieš A. Z. joks fizinis smurtas nebuvo panaudotas, keli smūgiai buvo suduoti tik V. K.. Tuo tarpu A. Z., tupėjęs sandėlio antrame aukšte ir prašęs pasigailėti bei nekviesti policijos, staiga pradėjo bėgti ir nukrito nuo laiptų į pirmą sandėlio aukštą. Tokius pačius vienodus, nuoseklius ir išteisintųjų nurodytas aplinkybes patvirtinančius parodymus davė ir liudytojas A. S.. S. Š., V. B., M. L. ir A. S. visi duoti parodymai jau buvo išdėstyti šioje nutartyje. Visi jie buvo apklausti po keletą kartų, bylos tyrimas ir teisminis nagrinėjimas užtruko, todėl natūralu, kad šių asmenų parodymuose yra kai kurių neesminių skirtumų, tačiau dėl esminių bylos aplinkybių tie parodymai visiškai vienodi, nuoseklūs ir vieni kitus papildantys.
Tuo tarpu liudytojo V. K. parodymus teismas, kolegijos nuomone, pagrįstai įvertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus. Visi V. K. parodymai irgi jau buvo išdėstyti šioje nutartyje. Šis liudytojas irgi buvo apklaustas net keletą kartų, tačiau iš jo parodymų matosi, kad juose yra būtent esminių prieštaravimų. Pirmiausia pažymėtina, jog teisme ir pats V. K. pripažino, kad pirmos apklausos metu jis melavo parodydamas, kad prieš įvykį gėrė alų ne su kitu kaimynu, o būtent su A. Z.. V. K. apklausų metu neparodė tik apie tai, kad A. Z. sandėlyje pats nukrito nuo laiptų, visų apklausų metu jis parodė, kad smurtas buvo panaudotas ir prieš jį patį, ir prieš A. Z.. Vis dėlto liudytojo parodymai apie to smurto panaudojimo aplinkybes skiriasi iš esmės. Iš jo išdėstytų parodymų matosi, kad pirmųjų apklausų metu V. K. parodė tik apie jam ir A. Z. suduotą daugybę smūgių. Pavyzdžiui, pirmosios apklausos metu 2005 m. liepos 30 d. V. K. parodė tik apie tai, kad ir jam pačiam, ir A. Z. S. Š., V. B. ir M. L. rankomis ir kojomis sudavė labai daug smūgių į įvairias kūno vietas. Parodė, kad daugiau paaiškinti nieko negali. 2005 m. rugpjūčio 19 d. jis jau parodė, kad visi išteisintieji spardė A. Z. į visą kūną, kur papuolė, galėjo įspirti ne mažiau kaip 12 kartų. Ir tik vėlesnių apklausų metu parodė apie mažesnį suduotų smūgių skaičių ir jam, ir A. Z., nurodė netgi konkrečius kiekvieno iš išteisintųjų suduotus smūgius. Vėlesnių apklausų metu, taip pat ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, V. K. jau parodė, kad S. Š. tupinčiam A. Z. sudavė smūgį kumščiu į dešinę galvos pusę, po tris kartus spyrė jam į dešinį šoną, M. L. 3 kartus spyrė A. Z. į kairį šoną, o V. B. rankomis du kartus sudavė A. Z. į galvą ir 2-3 kartus spyrė į viršutinę kūno dalį. Taip pat parodė, kad vėliau, A. Z. jau sėdint, matė jo dešinėje galvos pusėje kraujo žymes, parodė, kad būtent į tą vietą smūgį kumščiu sudavė S. Š., o galėjo į tą pačią vietą suduoti smūgius ir V. B.. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme V. K. priežasčių, dėl kurių jis davė tokius nevienodus parodymus, įtikinamai paaiškinti negalėjo. Parodė netgi apie tai, kad apklausų metu parodymus davė „taip, kaip klausinėjo tardytojas“. Konkrečius prieštaravimus liudytojo V. K. parodymuose teismas išdėstė ir skundžiamame nuosprendyje.
Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad ypač didelę reikšmę turi V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir kad šie parodymai, teisme perskaityti BPK 276 str. nustatyta tvarka, turi įrodomąją reikšmę. Su šiuo apeliantės argumentu galima sutikti tik iš dalies. BPK 276 str. 1 d. numatytais atvejais kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, tikrai gali būti perskaitomi ir tuos parodymus teismas turi teisę pripažinti įrodymais. Tačiau BPK 276 str. 4 d. nurodyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai. Šiuo konkrečiu atveju V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorui, kaip tik ir buvo perskaityti nustačius V. K. parodymuose prieštaravimų ir tai buvo padaryta kitų įrodymų patikrinimui. Perskaityti pirmųjų apklausų metu duoti paties V. K. parodymai kaip tik ir prieštarauja jo vėlesniems parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teismo posėdžiuose. Vertinant V. K. parodymus ir tai, kaip jie keitėsi, kolegijos nuomone, dėl šių parodymų patikimumo tikrai kyla daug abejonių. Labai abejotina, kad netrukus po įvykio V. K. nebūtų galėjęs prisiminti jokių konkretesnių fizinio smurto panaudojimo aplinkybių, o praeinant po įvykio vis ilgesniam laikui, prisimindavo vis smulkesnes įvykio aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad jo vėlesni parodymai apie konkrečius A. Z. suduotus smūgius į konkrečias kūno vietas (pvz. į dešinę galvos pusę) buvo duoti tik po to, kai ikiteisminiam tyrimui jau buvo žinomos teismo medicinos specialisto išvados apie A. Z. nustatytus konkrečius kūno sužalojimus. Susidaro įspūdis, kad V. K. parodymai buvo keičiami priklausomai nuo to, kokie papildomi duomenys buvo gaunami ikiteisminio tyrimo metu. Įvertinus tai, kas buvo išdėstyta, kolegija mano, kad teismas V. K. parodymus pagrįstai įvertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus. Galima sutikti su apeliantų argumentais, kad vien tik liudytojo D. P. parodymų apie tariamai girdėtas kito asmens kalbas, kad V. K. žadėko „kenkti“ S. Š., padaryti išvadą apie V. K. suinteresuotumą bylos baigtimi nepakanka. Tačiau, kita vertus, teisme ir pats V. K. parodė, kad S. Š. jį už vagystes buvo pagavęs ne pirmą kartą ir jų tarpusavio santykiai nebuvo geri.
Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad V. K. parodymus teismas atmetė ne tik todėl, kad juos pripažino nenuosekliais ir prieštaringais, taip pat ne tik todėl, kad jie buvo paneigti ne tik išteisintųjų ir liudytojo A. S. parodymais. V. K. parodymus teismas atmetė dar ir todėl, kad jie prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadoms.
Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. G243/05(12) (1 t., 88 b. l.) matosi, kad apžiūrėjus V. K. 2005 m. rugpjūčio 2 d., jo kūne jokių išorinių sužalojimų žymių nerasta. V. K. (beje, jis pats pripažino, kad iš dalies ir dėl jo paties kaltės) buvo apžiūrėtas po įvykio praėjus keletui dienų, negalima atmesti galimybės, kad išoriniai jo sužalojimo pėdsakai jau buvo išnykę. Kita vertus, paminėta specialisto išvada tikrai paneigia galimybę, kad 2005 m. liepos 21 d. prieš V. K. tikrai buvo panaudotas toks intensyvus fizinis smurtas, apie kurį V. K. po to parodė apklausų metu. Tačiau šiuo atveju daug svarbiau yra tai, kad specialisto išvados paneigia ir V. K. parodymus apie fizinį smurtą, kuris tariamai buvo panaudotas prieš A. Z..
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas rėmėsi tik dviem dar ikiteisminio tyrimo metu eksperto Ą. Sutkaus pateiktomis teismo medicinos specialisto išvadomis. Iš dalies galima sutikti su apeliacinių skundų argumentais apie tai, kad tos išvados nevienareikšmės, tarp jų yra prieštaravimų, taip pat galima sutikti su tuo, kad teismas tų prieštaravimų nepašalino, nepagrįstai neapklausė tas išvadas pateikusio eksperto. Tačiau šis trūkumas jau buvo pašalintas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Šioje nutartyje jau buvo išdėstyta apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir jau paminėtas, ir papildomai gautą konsultacinę teismo medicinos specialisto išvadą, paskyrė dvi komisijines teismo medicinos ekspertizes ir apklausė tas išvadas pateikusius ir ekspertizes atlikusius ekspertus. Ne tik pirmosios instancijos teismo išnagrinėtos specialisto išvados, bet ir papildomi įrodymai, pirmiausia, paskutinės, naujos komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados, kolegijos nuomone, ir paneigia liudytojo V. K. parodymus, ir patvirtina tiek išteisintųjų parodymus, tiek skundžiamame nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas apie tikrąjį A. Z. galvos sužalojimo mechanizmą ir jo mirties priežastį.
Visos teismo medicinos specialistų ir abiejų ekspertizių išvados šioje nutartyje jau buvo išdėstytos ir aptartos. Netgi pirmosiose eksperto Ą. Sutkaus pateiktose specialisto išvadose yra nurodyta, kad A. Z. mirė nuo galvos smegenų sumušimo su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu. Išvadose konstatuota, kad A. Z. buvo padaryti tik odos nubrozdinimai ir kraujosruva minkštuose audiniuose dešinėje smilkininėje momeninėje srityje, kraujosruva kairio paakio srityje ir galvos smegenų sumušimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu dešinėje. Vienoje Ą. Sutkaus specialisto išvadoje buvo nurodyta, kad kraujosruva buvo kairio paakio srityje, o kitoje išvadoje – kad ta kraujosruva buvo dešinės akies vokuose. Bet kuriuo atveju abiejose specialisto išvadose nurodyta, kad jokių kitų kūno sužalojimų A. Z. kūne nebuvo nustatyta, o paminėti sužalojimai, remiantis šiomis specialisto išvadomis, buvo padaryti ne mažiau negu 2 trauminiais poveikiais. Trečiojoje irgi jau aptartoje eksperto Ą. Sutkaus specialisto išvadoje buvo paneigta A. Z. smilkinkaukio lūžio galimybė.
Jau vien tik paminėtos specialisto išvados paneigė liudytojo V. K. parodymus apie prieš A. Z. panaudotą intensyvų fizinį smurtą ir apie jam tariamai suduotų smūgių skaičių. Galima sutikti su tuo, kad tik po mirties apžiūrėtame A. Z. kūne kai kurių išorinių sužalojimų požymių iki lavono autopsijos momento galėjo ir neišlikti. Vis dėlto neįtikėtina, kad A. Z. kūne iki jo lavono tyrimo momento būtų išnykę pėdsakai sužalojimų, kurie jam turėjo būti neišvengiamai padaryti, jeigu smurtas būtų buvęs toks, apie kokį parodė liudytojas V. K.. Paminėtos specialisto išvados nebuvo vienareikšmės ir jose nebuvo kategoriškai atmesta nei galimybė, kad mirtį sukėlę sužalojimai A. Z. buvo padaryti suduodant smūgį ar smūgius, nei galimybė, kad A. Z. galėjo susižaloti griūdamas, taip pat ir nukrisdamas nuo laiptų. Pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo gauta komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvada, kurioje gana vienareikšmiškai buvo nurodyta, kad jau paminėti kūno sužalojimai A. Z. griuviminei traumai nebūdingi ir kad jie galėjo būti padaryti suduodant smūgius. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo dar kartą, buvo gauti nauji ir visai priešingi duomenys. Pateiktoje teismo medicinos specialisto A. Garmaus konsultacinėje išvadoje buvo kategoriškai nurodyta, kad A. Z. buvo padarytas tik dešinio smilkinio-momens sumušimas ir kraujosruva minkštuose audiniuose ir dėl to kilęs kraujo išsiliejimas po dešinio smegenų pusrutulio kietuoju dangalu. Jokios poodinės kraujosruvos veide buvimas nebuvo nustatytas. Išvadoje taip pat nurodyta, kad galvos sužalojimai A. Z. galėjo susidaryti nuo stipraus trauminio poveikio į dešinio smilkinio-momens sritį, kas galėjo gautis krentant iš aukštumos ir atsitrenkiant į kietą buką ar kietabriaunį daiktą. Tokios pačios, tik dar išsamesnės išvados buvo padarytos ir Apeliacinio teismo paskirtos ir atliktos naujos komisijinės teismo medicinos ekspertizės akte. Šios ekspertizės metu buvo nustatyta, kad A. Z. mirties priežastimi buvo kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kuris komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu. Objektyviais duomenimis A. Z. kūne galima patvirtinti tik vieno sužalojimo buvimą - dešinio smilkinio-momens sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu ir aplinkine kraujosruva su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio. Ekspertizės išvadoje kategoriškai nurodyta, kad A. Z. mirtį sukėlęs kūno sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas buvo padarytas didele jėga ir kontaktuojant su kietu buku paviršiumi, pvz., suduodant smūgį apauta koja ar atsitrenkus su pagreičiu į kietą buką paviršių, pvz. krentant nuo laiptų ir atsitrenkus į grindis ar kitą paviršių. Visa paskutinės komisijinės ekspertizės išvada ir teisme apklausto ją atlikusio teismo medicinos eksperto J. Rybalko duoti teismo posėdyje paaiškinimai šioje nutartyje jau buvo išdėstyti.
Kolegija remiasi būtent šia paskutiniosios komisijinės ekspertizės išvada, eksperto J. Rybalko paaiškinimais dėl keleto priežasčių. Visų pirma, šios ekspertizės išvados yra išsamiai motyvuotos, duomenys, kuriais remdamiesi ekspertai padarė tokias išvadas, išsamiai išdėstyti ekspertizės akto tiriamojoje dalyje. Be to, teismo posėdyje apklaustas ekspertas J. Rybalko ne tik patvirtino šios ekspertizės išvadas, bet ir teisme motyvuotai paaiškino, kodėl A. Z. kūno sužalojimai negalėjo būti padaryti kaltinamajame akte aprašytomis aplinkybėmis, o galvos traumą A. Z. galėjo patirti būtent tokiu būdu, apie kurį parodė išteisintieji ir liudytojas A. S., ir apie kurį yra nurodyta skundžiame nuosprendyje. Kolegija šios ekspertizės išvadomis remiasi dar ir todėl, kad jos sutampa su prieš tai gauta teismo medicinos specialisto A. Garmaus konsultacine išvada, be to, tos išvados iš dalies sutampa net ir su dar ikiteisminio tyrimo metu pateiktomis eksperto Ą. Sutkaus specialisto išvadomis. Pirmose specialisto išvadose dar buvo nurodyta ir apie A. Z. paakyje tariamai buvusią kraujosruvą, kuri galėjo būti padaryta suduodant smūgį ranka. Apie tokią kraujosruvą A. Z. veide yra parodžiusi ir nukentėjusioji D. Z.. Vis dėlto tokio sužalojimo buvimas buvo paneigtas. Ekspertas Ą. Sutkus, atlikęs A. Z. lavono tyrimą, tokios kraujosruvos nenustatė. Pirmojoje specialisto išvadoje ekspertas Ą. Sutkus, remdamasis tik įrašais, padarytais Kėdainių ligoninės medicinos personalo (Kauno klinikose šis sužalojimas nebuvo konstatuotas ir aprašytas) buvo nurodęs apie kraujosruvą ties viena akimi, o kitoje išvadoje – ties kita akimi. Pirmosios teismo medicinos ekspertizės išvadoje kraujosruva ties akimi paminėta, bet net nebuvo nurodyta, prie kurios akies. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme ekspertas Ą. Sutkus dėl šios savo išvados dalies, t. y. kraujosruvos prie vienos iš akių buvimo, suabejojo pats. Tuo tarpu paskutinės ekspertizės metu kraujosruvos (hematomos) prie bet kurios akies buvimas buvo visiškai paneigtas atliktais radiologiniais tyrimais. Dar kartą buvo kategoriškai paneigta ir A. Z. smilkinkaulio lūžio galimybė. Teismo posėdyje ekspertas J. Rybalko įtikinamai paaiškino ir priežastis, kodėl paskutinės ekspertizės išvada skiriasi nuo prieš tai atliktos pirmosios ekspertizės išvadų. Kaip jau buvo paminėta, ne tik ekspertizės išvados, bet ir eksperto paaiškinimai teisme visiškai paneigė galimybę, kad A. Z. buvo sužalotas suduodant jam smūgius rankomis ir kojomis (tupinčiam asmeniui netgi spiriant koja toks sužalojimas negalėjo būti padarytas, be to, apie smūgių į galvą kojomis iš viso nenurodyta ir kaltinamajame akte). Taip pat buvo paneigta netgi galimybė, kad bėgančiam A. Z. buvo pakišta koja ir jis pargriuvo, o tik po to nukrito nuo laiptų. Remiantis ekspertizės išvadomis ir eksperto J. Rybalko paaiškinimais, A. Z. galvos sužalojimą galėjo patirti tik krisdamas iš pakankamai didelio aukščio, neatsitrenkdamas į laiptus ir nepatirdamas kitų sužalojimų, o su dideliu pagreičiu atsitrenkdamas galva į kietą buką paviršių, šiuo atveju – į sandėlio grindis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Teismas skundžiamame nuosprendyje tokio priežastinio ryšio nenustatė ir padarė pagrįstas išvadas apie tai, kad fizinio smurto panaudojimas prieš A. Z. nebuvo įrodytas ir kad A. Z. mirė dėl nelaimingo atsitikimo – be jokio pašalinio poveikio griūdamas nuo laiptų susižalojo galvą. Kad šios teismo išvados yra pagrįstos, patvirtina ir jau išdėstyti bei aptarti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka išnagrinėti papildomi įrodymai. Pažymėtina dar ir tai, kad baigiamųjų kalbų metu teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras apeliacinius skundus prašė patenkinti tik iš dalies ir visus išteisintuosius pripažinti kaltais tik pagal BK 140 str. 1 d.
Pripažinti S. Š., V. B. ir M. L. kaltais pagal BK 140 str. 1 d. taip pat nėra pagrindo. Pirmiausia pažymėtina, kad jau yra pasibaigę įvykio metu galiojusios redakcijos BK 95 str. numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagal BK 140 str. 1 d. terminai, todėl toks apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje iš viso negali būti priimtas. Kita vertus, nei pirmosios instancijos teisme, nei papildomai išnagrinėti įrodymai ne tik nepatvirtina, tačiau kaip tik iš viso paneigia smūgių sudavimo ar kitokio fizinio smurto panaudojimo prieš A. Z. galimybę. Apie tai išdėstytos skundžiamame nuosprendyje teismo išvados irgi yra visiškai pagrįstos. Todėl pripažinti išteisintuosius kaltais už fizinio skausmo sukėlimą A. Z. irgi nėra pagrindo.
Dėl to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. S. Š., V. B. pagal BK 129 str. 1 d., o M. L. pagal BK 140 str. 1 d. pagrįstai išteisinti jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 303 str. 5 d. 1 p.). Naikinti arba keisti šį nuosprendį nėra jokio pagrindo.
Išteisinęs kaltinamuosius paminėtu pagrindu teismas, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., taip pat pagrįstai prokuroro ir nukentėjusiosios D. Z. civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus. BPK 106 str. 2 d. nurodyta, kad nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti gali būti išieškotos tik iš kaltinamojo, kurį teismas pripažino kaltu. Priėmus šioje byloje išteisinamąjį nuosprendį, tokios išlaidos iš išteisintų asmenų negali būti išieškotos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. Z. apeliacinius skundus atmesti.