Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Halinos Zaikauskaitės,

dalyvaujant pareiškėjams J. I. ir R. M., atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės atstovei Vaivai Andrusevičiūtei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. I. ir R. M. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, ir

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Pareiškėjai J. I. ir R. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydami panaikinti 2014 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės (toliau – ir atsakovė arba Valstybės kontrolė) sprendimą Nr. S-(301-1.9)-1202 ir įpareigoti Valstybės kontrolę neatidėliotinai įgyvendinti Valstybės kontrolės įstatymo 4 str. nustatytus uždavinius. Pareiškėjai taip pat prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar Valstybinių pensijų įstatymas ta apimtimi, kuria iš visų Lietuvos piliečių išskiria dalį privilegijuotųjų, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam asmenų lygybės principą ir draudžiančiam teikti privilegijas, taip pat, ar neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, nustatančiam, jog valstybė laiduoja teisę gauti tik senatvės ir invalidumo pensijas bei socialinę paramą ligos ar atitinkamų netekčių atvejais, nenustatant kokių nors išimčių.

Pareiškėjai nurodo, kad 2014 m. balandžio 24 d. su prašymu kreipėsi į Valstybės kontrolierę, ragindami imtis priemonių, įgyvendinant Valstybės kontrolei pavestus uždavinius, kurie apibrėžti Konstitucijos 134 straipsnyje ir Valstybės kontrolės įstatymo 4 straipsnyje. Pareiškėjai nesutinka su atsakovės pateikta išvada, kad jų keliama problema dėl valstybinių pensijų ir kitų išmokų, turinčių privileginį pobūdį, turi būti vertintina dėl atitikimo asmenų lygybės konstituciniam principui, įtvirtintam Konstitucijos 29 straipsnyje ir piliečių pensinio aprūpinimo sistemai, apibrėžtai Konstitucijos 52 straipsnyje, o tai turėtų įvertinti Konstitucinis Teismas. Pareiškėjų teigimu, valstybines pensijas, kaip Konstitucijoje nenumatytą pensijų rūšį ir privileginį pobūdį turintį reiškinį įvedęs Valstybinių pensijų įstatymas laikytinas antikonstituciniu ir turėtų būti pripažintas negaliojančiu, o pagal jį mokamų biudžeto lėšų naudojimas – nedelsiant nutrauktas. Pažymėjo ir tai, kad Valstybinių pensijų įstatymas tais teiginiais, kurie pensijų mokėjimą atsieja nuo valstybinio socialinio draudimo sistemos, prieštarauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo normai (2 str. 9 d.), nustatančiai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondą administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pareiškėjų teigimu, kai įvairios išmokos, vykdomos ne per minėtą instituciją, jas laikyti socialinio draudimo sudėtine dalimi teisiniu požiūriu taip pat nėra vienareikšmiai vertintinas dalykas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai prašo teismo, vadovaujantis Valstybės kontrolės įstatymo 4 straipsniu ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi bei 15 straipsnio l dalies 1 punktu, įpareigoti valstybės kontrolierių neatidėliotinai imtis priemonių teigiamam ir veiksmingam valstybės finansų valdymui skatinti, panaikinant Valstybės kontrolės 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. S-(301-1.9)- 1202 ir įpareigojant ją neatidėliotinai įgyvendinti Valstybės kontrolės įstatymo 4 straipsnyje nustatytus uždavinius.

Teismo posėdyje pareiškėjai skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

Atsakovė Valstybės kontrolė atsiliepime į skundą (b. l. 13–17) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 2014 m. birželio 10 d. gavo pareiškėjų J. I. ir R. M. skundą, tačiau mano, kad jis yra nepagrįstas, kadangi Valstybės kontrolė valstybinius auditus vykdo pagal iš anksto nustatytą ir valstybės kontrolieriaus įsakymu patvirtintą audito programą. Valstybės kontrolės veikla grindžiama nepriklausomumo principu bei tik Seimas savo nutarimu gali įpareigoti Valstybės kontrolę atlikti Valstybės kontrolės programoje nenumatytą auditą pagal jos kompetenciją. Atsakovės teigimu, pareiškėjams pateiktas atsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, parengtas ir išsiųstas laikantis nustatytos tvarkos ir terminų. Paaiškino, kad valstybinių auditų planavimo ir atlikimo procedūra yra griežtai sureguliuota ir atliekama pagal iš anksto sudarytą planą ir numatytą apimtį, skiriant didžiausią dėmesį svarbiausioms ir rizikingiausioms audito sritims, siekiant, kad kiekvienas auditas būtų atliktas laiku, taupiai, efektyviai ir veiksmingai. Pažymėjo, kad teisės aktai atskiriems fiziniams ir juridiniams asmenims nesuteikia teisės skundais, prašymais, pareiškimais ar kitokio pobūdžio kreipimaisis pavesti Valstybės kontrolei atlikti tam tikrą valstybinį auditą. Neplaninį auditą, kuris nėra numatytas minėtoje programoje, Valstybės kontrolė privalo atlikti tik tuo atveju, kai gauna tokį Lietuvos Respublikos Seimo pavedimą, įformintą nutarimu. Be to, atkreipė teismo dėmesį į tai teisės aktai taip pat nenumato galimybės ir teismui įtakoti Valstybės kontrolės veiklos sprendžiant dėl audito programos sudarymo ar audito programoje nenumatyto audito atlikimo. Tai išskirtiniais atvejais priimdamas nutarimą gali padaryti tik Seimas.

Atsižvelgiant į tai, mano kad pareiškėjų skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti.

Skundas atmestinas. Byla dalyje nutrauktina.

2014 m. balandžio 24 d. Valstybės kontrolėje buvo gautas pareiškėjų J. I. ir R. M. prašymas sustabdyti galimai neteisėtą valstybės biudžeto lėšų naudojimą išmokant valstybines pensijas (b. l. 3–4).

2014 m. balandžio 30 d. Valstybės kontrolė sprendimu Nr. S-(301-1.9)- 1202 pareiškėjų prašymo netenkino, nurodydama, kad tik Seimas savo nutarimu gali pavesti Valstybės kontrolei atlikti valstybinį auditą pagal jos kompetenciją, be to, įstatymų atitikimo Konstitucijai vertinimas išimtinai yra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai (b. l. 5–6).

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsniu, administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir paprastai nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nurodytas reguliavimas lemia ir tai, kad, jeigu administracinės bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, skundas turi būti atmestas ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, Nr. A502-906/2008, Nr. A502-304/2009, Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124–131, 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2488/2011).

Pastebėtina, jog šiame kontekste asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004).

Nagrinėjamu atveju matyti, jog pareiškėjai ginčą kelia dėl Valstybės kontrolei įstatymu pavestų pareigų nevykdymo, t.y. siekia, kad atsakovė imtųsi priemonių ir sustabdytų galimai neteisėtą valstybės biudžeto lėšų panaudojimą išmokant valstybines pensijas ir rentas. Teismo posėdžio metu, pareiškėjai nurodė, jog patys nėra valstybinių pensijų ar rentų gavėjai. Šį reikalavimą kelia dėl moralinių vertybių, siekdami socialinio teisingumo, lygybės.

Pažymėtina, jog valstybinį auditą ir biudžeto politikos kontrolę Lietuvos Respublikoje atlieka Valstybės kontrolė. Vykdomos veiklos specifiškumas lemia ir specifinį teisinį reglamentavimą. Valstybės kontrolės veiklą ir tarnybos Valstybės kontrolėje teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Vadovaujantis šio Įstatymo 9 ir 14 straipsniais Valstybės kontrolė, prižiūrėdama, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, audituoja valstybės biudžeto vykdymą, valstybės piniginių išteklių naudojimą, valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto vykdymą, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto vykdymą, taip pat atitinkamas lėšų valdymo institucijas ir paramos gavėjus, kaip naudojamos Lietuvos Respublikoje gautos Europos Sąjungos lėšos ir kaip vykdomos programos, kuriose dalyvauja Lietuva. Valstybės kontrolė taip pat audituoja valstybės biudžeto lėšų, skiriamų savivaldybių biudžetams, naudojimą. Valstybės kontrolė valstybinius auditus atlieka laikydamasi valstybinio audito reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2002 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-26 (2012 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-171 redakcija).

Remiantis nustatytu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad Valstybė kontrolė valstybinius auditus vykdo pagal griežtai reglamentuotą procedūrą, pagal iš anksto patvirtintą audito programą. Vadovaujantis Įstatymo 14 str. 5 d., tik Seimas nutarimu gali pavesti Valstybės kontrolei atlikti valstybinį auditą pagal jos kompetenciją. Todėl sutiktina su atsakovės atsiliepime nurodytu argumentu, kad teisės aktai atskiriems fiziniams ir juridiniams asmenims nesuteikia iniciatyvos teisės pavedant Valstybės kontrolei atlikti tam tikrą valstybinį auditą. Neplaninį auditą, kuris nėra numatytas minėtoje programoje, Valstybės kontrolė privalo atlikti tik tuo atveju, kai gauna tokį Lietuvos Respublikos Seimo pavedimą, įformintą nutarimu.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, remiantis nustatytu teisiniu reglamentavimu ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, darytina išvada, kad pareiškėjai J. I. ir R. M. šioje byloje neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, t.y. reikalavimo teisės. Nenustatyta, kad jų individualios teisės ar interesai būtų pažeisti. Todėl jų skundo reikalavimas įpareigoti Valstybės kontrolę neatidėliotinai įgyvendinti Valstybės kontrolės įstatymo 4 str. nustatytus uždavinius yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Taip pat pažymėtina, jog 2014 m. balandžio 30 d. Valstybės kontrolės priimtas sprendimas Nr. S-(301-1.9)-1202 yra informacinio pobūdžio ir jame jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įgaliojimų), skirtų pareiškėjams, nėra. Jame nėra suformuota jokių privalomojo elgesio taisyklių pareiškėjų atžvilgiu, nėra nustatyta privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Ginčijamas sprendimas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjams nesukelia. Todėl administracinė byla dalyje dėl pareiškėjų reikalavimo panaikinti 2014 m. balandžio 30 d. Valstybės kontrolės sprendimą nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Pareiškėjai taip pat prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar Valstybinių pensijų įstatymas ta apimtimi, kuria iš visų Lietuvos piliečių išskiria dalį privilegijuotųjų, neprieštarauja Konstitucijos 29 ir 52 straipsniams.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teismo vertinimu, pareiškėjų prašomas Konstituciniame Teisme ištirti Valstybinių pensijų įstatymo atitiktis Konstitucijai nagrinėjamoje byloje netaikytinas, jis nesusijęs su byloje nagrinėjama Valstybės kontrolės veikla ir jos uždaviniais, todėl šiuo atveju toks pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybinių pensijų įstatymo konstitucingumo laikytinas nepagrįstu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 101 str. 1p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjų J. I. ir R. M. skundą atmesti.

Administracinę bylą dalyje dėl 2014 m. balandžio 30 d. Valstybės kontrolės sprendimo Nr. S-(301-1.9)-1202 panaikinimo nutraukti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.