- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-22
- Bylos Nr.
- P-415-152-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Gintaras Kryževičius (pran.)
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Aplinkos ministerijai, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS15-55/2006 pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Aplinkos ministerijai, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorei R. B. , Valstybiniam žemėtvarkos institutui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl teisių gynimo ir klausimo išsprendimo iš esmės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas R. A. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti turint užstatymo teisę jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastro Nr(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau - Sklypas); 2) pripažinti nuosavybės teisių pažeidimą, ribojant užstatymo galimybę jam nuosavybes teise priklausančiame Sklype; 3) pripažinti tai, jog esant identiškai teisinei situacijai, jam nepagrįstai ribojama užstatymo galimybė Sklype ir tuo jis diskriminuojamas nuosavybės disponavimo pagrindu; 4) pripažinti nuosavybės teisių pažeidimą nepagrįstu ir neteisėtu ir įpareigoti skubiai pašalinti padarytus pažeidimus, rengiant Pajūrio regioninio parko tvarkymo schemą, t. y. sprendinius derinti su visais nekilnojamojo turto savininkais, laikytis nustatytos tvarkos ir plano rengimo tikslų; 5) panaikinti 2005 m. birželio 2 d. aplinkos ministro įsakymą Nr. Dl-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtintą Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą; 6) įpareigoti atsakovus rengiant Pajūrio regioninio parko tvarkymo schemą numatyti užstatymo teisę jam nuosavybės teise priklausančiame žemės Sklype.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė. Teismas nurodė, kad Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano įtvirtintų nuostatų analizė leidžia tvirtinti, kad jos yra programinio, nevienkartinio pobūdžio, numato atitinkamus draudimus arba, priešingai, leidimus atitinkamai veiklai visoje parko teritorijoje ar atitinkamose jo dalyse, taigi, nuostatos skirtos individualiais požymiais neapibrėžtiems adresatams, todėl šis teisės aktas savo esme yra norminio pobūdžio. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 111 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę asmenys, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Pareiškėjas prašo ne ištirti, o panaikinti 2005 m. birželio 2 d. aplinkos ministro įsakymą Nr. Dl-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ bei šiuo įsakymu patvirtintą Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą, tačiau tokio prašymo teisės pagal ABTĮ pareiškėjas neturi. Remdamasis išdėstytu teismas konstatavo, kad byla dalyje dėl prašymo panaikinti 2005 m. birželio 2 d. aplinkos ministro įsakymą Nr. Dl-282 bei šiuo įsakymu patvirtintą Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą yra nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p.). Teismas taip pat nurodė, kad Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro pažymėjimas patvirtina, kad pareiškėjas žemės sklypą įgijo Apskrities viršininko 2001 m. vasario 9 d. sprendimo bei įsakymo pagrindu. Pats žemės sklypas įregistruotas kadastre 2001 m. vasario 26 d., o jam nustatyta tikslinė žemės naudojimo paskirtis - žemės ūkio paskirties žemė. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui priklausančio žemės Sklypo naudojimo paskirtis po Sklypo įgijimo buvo pakeista, nustatant užstatymo teisę. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos 2004 m. spalio 5 d. raštą Nr. V3 8.5-658 teismas vertino tik kaip informacinio pobūdžio dokumentą. Pačiame rašte pareiškėjas tik informuojamas, kad kartu su 2003 m. rugsėjo 25 d. prašymu nepateikė žemės Sklypo, esančio Karklės kaime, nuosavybės dokumentų, todėl Tarnybos 2003 m. spalio 24 d. atsakymas pareiškėjui buvo klaidinantis, nurodant apie Sklypo patekimą į galimą užstatymo teritoriją. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui įsigijus žemės Sklypą, nuo jo įsigijimo momento, t. y. nuo 2001 m. vasario 9 d., nebuvo priimtas joks administracinis aktas, kuriuo būtų buvusi pakeista žemės Sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis iš žemės ūkio paskirties žemės į kitos paskirties žemę. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodoma, kas yra prašymo (skundo) dalyku šio įstatymo prasme, t.y. konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas. Pagrindas kreiptis teisminės gynybos yra tuomet, kai pažeidžiama teisė ar teisėtas interesas, ir šis pažeidimas pasireiškia konkrečiais viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu) ar aktu. Teismas nutatė, kad pareiškėjo reikalavimai pripažinti žemės Sklypo užstatymo teisę; pripažinti nuosavybės teisių pažeidimą, ribojant užstatymo galimybę; pripažinti tai, jog pareiškėjas diskriminuojamas nuosavybės disponavimo pagrindu; pripažinti nuosavybės teisių pažeidimą nepagrįstu ir neteisėtu bei įpareigoti skubiai pašalinti padarytus pažeidimus, rengiant Pajūrio regioninio parko tvarkymo schemą, neatitinka skundo dalykui keliamų reikalavimų, negali būti laikomi skundo dalyku ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, todėl bylą šioje dalyje nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktui). Teismas taip pat nurodė, kad vadovaujantis Žemės įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi žemėtvarkos schemų rengimą pagal valstybės ir savivaldybių institucijų prašymus organizuoja apskričių viršininkai, o minėto straipsnio 3 d. nurodyta, kad žemėtvarkos schemos rengiamos, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 51 dalyje nurodyta, kad žemėtvarkos schema - specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kuriame valstybės, regionų ar rajonų lygmeniu nustatomi kaimiškųjų teritorijų žemės naudmenų naudojimo ir tvarkymo prioritetai. Šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad konkrečius planavimo uždavinius nustato Saugomų teritorijų įstatymas, Kelių įstatymas, Miškų įstatymas, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, Šilumos ūkio įstatymas, Žemės įstatymas ir kiti teisės aktai. Teismas konstatavo, kad nėra duomenų, jog pareiškėjui priklausančiam žemės Sklypui būtų patvirtinta žemėtvarkos schema Žemės įstatymo nustatyta tvarka, o ir pats pareiškėjas prašo įpareigoti rengiant Pajūrio regiono parko tvarkymo schemą numatyti užstatymo teisę jo žemės Sklypui. Atsižvelgdamas į Žemės ir Teritorijų planavimo įstatymuose įtvirtintas teisės normas bei į tai, kad pareiškėjui priklausančiam žemės Sklypui nėra sudaryta ir patvirtinta schema, teismas konstatavo, jog pareiškėjas pradeda ginti savo teises nuo galimo pažeidimo ateityje, t. y. Pajūrio regioninio parko schemos parengimo, neatsižvelgus į Teritorijų planavimo įstatymo numatytų teisės aktų reikalavimus. Teismas konstatavo, kad ABTĮ nuostatos nenumato galimybės ginti teisės nuo galimo pažeidimo ateityje, todėl teismas padarė išvadą, jog tokios reikalavimo teisės pareiškėjas, remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, neturi. Teismas bylą dalyje dėl reikalavimo numatyti užstatymo teisę jam priklausančiame žemės Sklype rengiant Pajūrio regioninio parko tvarkymo schemą nutraukė kaip nepriskirtina teismo kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.). Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo reikalavimai, jų formulavimas bei abstraktumas neapibrėžia institucijų, į kurias pareiškėjas turi kreiptis.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašė panaikinti teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Teigė, kad atsakovai atsiliepimuose nenurodė, jog yra netinkama šalis byloje ir negali atsikirsti į pareikštus reikalavimus, todėl teismo išvados, kad jo reikalavimai abstraktūs bei neapibrėžia institucijų, į kurias jis turi kreiptis, yra nepagrįstos ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Teismas nenurodė, į kurią instituciją jis turi kreiptis, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, taip pažeisdamas ABTĮ 102 straipsnio 1 punktą bei ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę kreiptis gynybos į teismą. Teismas, priimdamas skundą, nenustatė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte numatytų pagrindų, šie pagrindai bylos nagrinėjimo metu neatsirado, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti ABTĮ 101 straipsnio. Taip pat teigė, kad teismo išvados, jog jo skundo 1 - 4 reikalavimai negali būti skundo dalyku, yra nepagrįstos. CK 1.138 str. nustato, jog civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, pripažindamas tas teises bei pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais. ABTĮ 88 str. 4 p. nustato, kad išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali priimti sprendimą patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. Mano, kad minėti reikalavimai gali būti skundo dalyku, o teismas dėl šių reikalavimų turi pasisakyti priimdamas sprendimą. Be to pažymi, kad 2005 m. lapkričio 3 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog pareiškėjo skundas buvo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, o toks reikalavimas atitinka ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasmę.
Atsakovas Aplinkos ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjo prašomas panaikinti įsakymas pagal ABTĮ 2 straipsnio 7 ir 13 dalis laikytinas norminiu teisės aktu, kadangi nustato reikalavimus individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei ir jį yra priėmęs centrinis administravimo subjektas. Pagal ABTĮ 111 straipsnio l dalį pareiškėjas, kai teisme nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo, gali prašyti teismo ištirti, ar norminis teisės aktas arba jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, tačiau R. A. tokio prašymo teismui nepateikė. Pareiškėjas prašė panaikinti aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. D l-282 bei šiuo įsakymu patvirtintą Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą, nors ABTĮ tokios teisės pareiškėjui nenumato. Todėl teismas pagrįstai nutraukė bylą dėl to, kad ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Mano, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas, priimdamas pareiškėjo skundą, nenustatė ABTĮ 37 str. 2 d. numatytų pagrindų, o pagrindai nagrinėjimo metu neatsirado. Pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi skųsdamas Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinius, tarp jų ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos raštą, tačiau bylos nagrinėjimo metu skundą keletą kartą papildė. Tokiu būdu dalis prašymų, kurių dalyje Vilniaus apygardos administracinis teismas nutraukė bylą, buvo suformuluoti bylos nagrinėjimo metu.
Atsakovas Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad skundžiamas 2005 m. birželio 2 d. aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-282, atsižvelgiant į ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį, laikytinas norminiu teisės aktu. ABTĮ nesuteikia teisės apygardų administraciniams teismams tirti norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, kadangi tai yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija (ABTĮ 18, 19, 20 str.). Pareiškėjas prašė panaikinti minėtą įsakymą bei juo patvirtintą Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą ir nepateikė prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl minėto teisės akto teisėtumo ištyrimo. Toks prašymas nebuvo pateiktas ir tuomet, kai Aplinkos ministerija 2005 m. spalio 3 d. raštu Nr. (3-l)-D8-7344 pateikė teismui papildytą atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame išdėstė savo poziciją apie tai, kad skundžiamo įsakymo teisėtumo nagrinėjimas nėra Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencija. Mano, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas skundu prašo ne ištirti, o panaikinti 2005 m. birželio 2 d. aplinkos ministro įsakymą Nr. D1-282, tačiau tokio prašymo teisės pagal ABTĮ neturi.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti.
IV.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2006 m. vasario 9 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutartį. Teismas nutartyje nurodė, jog ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad norminis teisės aktas yra įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 17 dalyje nurodyta, kad norminis administracinis aktas - teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtų asmenų grupei. Valstybinio regioninio parko, t. y. saugomos teritorijos, tvarkymo planai (planavimo schemos) priskirtini prie specialiojo teritorijų planavimo dokumentų. Jie rengiami saugomų teritorijų naudojimą ir apsaugą reguliuojančioms kraštovaizdžio tvarkymo zonoms bei jų reglamentams, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir tvarkymo kryptims bei priemonėms, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrastruktūros kūrimo bei kitoms tvarkymo priemonėms nustatyti (Saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Minėti tvarkymo planai reglamentuoja veiklą saugomoje teritorijoje (Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 12 straipsnio 3 dalis, 13 straipsnis). Jais nustatomi tam tikri draudimai, ribojimai ar leidimai atitinkamai veiklai visoje parko teritorijoje ar tam tikrose jo dalyse. Šie nustatymai yra programinio, nevienkartinio pobūdžio ir yra skirti individualiais požymiais neapibūdintų asmenų grupei. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo skundžiamas 2005 m. birželio 2 d. aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtintas Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas, yra norminis teisės aktas, pagrįsta.
Bylų dėl norminių teisės aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo nagrinėjimas yra išimtinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija (ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymo kreiptis į minėtą teismą dėl skundžiamo norminio teisės akto, kurį priėmė centrinis valstybinio administravimo subjektas, teisėtumo nepateikė. Pačiam pirmosios instancijos teismui abejonių dėl pareiškėjo skundžiamo akto teisėtumo nekilo.
Kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas daugiau nenurodė jokių konkrečių administravimo subjekto veiksmų (neveikimo) ar aktų, pažeidžiančių jo teises ar teisėtus interesus. Teismas pripažino, kad kiti patikslintame ir papildytame skunde pareikšti reikalavimai yra abstraktaus pobūdžio, jie neatsiejamai sietini su reikalavimu panaikinti anksčiau minėtą norminį teisės aktą, todėl negali būti savarankišku skundo dalyku.
V.
Pareiškėjas 2006 m. gegužės 10 d. pateikė prašymą (išsiųstas 2006 m. gegužės 9 d.) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS15-55/2006 užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartimi, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Prašyme nurodoma, jog teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikydamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), galėjusį turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašyme teigiama, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, 13 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnį, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą. Pareiškėjas nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad jo reikalavimai pripažinti, turint užstatymo teisę nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, pripažinti nuosavybės teisių pažeidimą, ribojant užstatymo galimybę nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, pripažinti, kad esant identiškai teisinei situacijai nepagrįstai ribojama užstatymo galimybė nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, pripažinti nuosavybės teisės pažeidimą nepagrįstu ir neteisėtu ir įpareigoti skubiai pašalinti padarytus pažeidimus negali būti nagrinėjamas teisme. Prašyme nurodoma, kad CK 1.138 straipsnis nustato, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, pripažindamas tas teises, bei pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. gruodžio 7 d. nutartimi civ. byloje Nr. 3K-7-541/2004 apgynė pažeistas teises.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant pagrindams, nurodytiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje.
Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatas, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduotas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamoje byloje Nr. AS15-55/2006 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį priėmė 2006 m. vasario 9 d. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą teismui išsiųstas 2006 m. gegužės 9 d., todėl konstatuotina, kad įstatymo nustatytas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo praleistas nebuvo.
R. A. nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2006 m. vasario 9 d. nutartį ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 3 d. nutartyje padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu. Savo prašymą jis grindžia tuo, kad, jo nuomone, teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsnius ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnį. Prašyme nenurodoma, kokios minėtų straipsnių nuostatos buvo pažeistos ir kuo pasireiškė teismo padarytas materialinių normų pažeidimas, tačiau galima manyti, kad, pareiškėjo nuomone, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis įtvirtinanti asmens teisę kreiptis į teismą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatyta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir 13 straipsnyje numatyta teisė pasinaudoti veiksminga teisine gynyba valstybės institucijose.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą pripažino, „kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo skundžiamas 2005 m. birželio 2 d. aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtintas Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas, yra norminis teisės aktas, pagrįsta. <...> Bylų dėl norminių teisės aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo nagrinėjimas yra išimtinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija (ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymo kreiptis į minėtą teismą dėl skundžiamo norminio teisės akto <...> teisėtumo nepateikė. Pačiam pirmosios instancijos teismui abejonių dėl pareiškėjo skundžiamo akto teisėtumo nekilo.“ Taip pat teismas pripažino, kad „pareiškėjas daugiau nenurodė jokių konkrečių administravimo subjekto veiksmų (neveikimo) ar aktų, pažeidžiančių jo teises ar teisėtus interesus. <...> Kiti patikslintame ir papildytame skunde pareikšti reikalavimai yra abstraktaus pobūdžio, jie neatsiejamai sietini su reikalavimu panaikinti anksčiau minėtą norminį teisės aktą, todėl negali būti savarankišku skundo dalyku.“
Kaip matyti iš teismo nutartyje nurodytų motyvų, teismas nutartį grindė tik procesinės teisės normomis, ABTĮ 5 straipsnio nuostatomis, apibrėžiančiomis teisės kreiptis gynybos į administracinį teismą ribas, ABTĮ 20 straipsniu, numatančiu išimtinę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetenciją, ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, numatančiu reikalavimus skundo dalykui. Materialinės teisės normos nustato teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, jų galimo ir leistino elgesio ribas ir atsakomybę už pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Materialinė teisė nenurodo kreipimosi dėl teisės gynimo tvarkos, terminų, ginčo nagrinėjimo procedūros. Šiuos klausimus reguliuoja proceso teisės normos.
Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju R. A. prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės keliamas ne akivaizdus materialinių teisės normų pažeidimo klausimas, bet proceso teisės normų pažeidimo klausimas, o ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad pagrindu procesui atnaujinti yra tik akivaizdus materialinės teisės normų pažeidimas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.
Pažymėtina, kad teismai netaikė prašyme nurodyto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnio ir negalėjo jo taikyti, nes administraciniai teismai nesprendžia ginčų kylančių iš civilinių teisinių santykių (ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 str. 1 d.,
nutarė:
Atsisakyti atnaujinti procesą pagal R. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS15-55/2006 užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartimi.
Nutartis neskundžiama.