Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-415-239-07

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-03-06
Bylos Nr.: A-415-239-07
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Gintaras Kryževičius (pran.)
Pareiškėjas: UAB „Baltic Orthoservice“
Atsakovas: Vilniaus teritorinės ligonių kasos, Vilniaus teritorinei ligonių kasai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus teritorinės ligonių kasos
Advokatai: Rūta Brazauskienė

Administracinė byla Nr. A7-239-07Procesinio sprendimo kategorija 25 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. kovo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Baltic Orthoservice“ atstovams G. K. ir advokatei Rūtai Brazauskienei,

atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos atstovui advokatui A. Z. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Baltic Orthoservice“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos UAB „Baltic Orthoservice“ skundą atsakovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus teritorinės ligonių kasos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja UAB „Baltic Orthoservice“ kreipėsi į administracinį teismą prašydama pripažinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą atsisakyti sudaryti su UAB „Baltic Orthoservice“ sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedo-traumatologo konsultacijų teikimo 2006 metais, neteisėtu, jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą sudaryti tokią sutartį su pareiškėju ne vėliau kaip per 14 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo; pripažinti, kad atsakovas nesuteikdamas informacijos pagal UAB „Baltic Orthoservice“ 2005 m. gruodžio 19 d. prašymą pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymo 14 straipsnį ir įpareigoti atsakovą suteikti prašytą informaciją; priteisti iš atsakovo 8 277,0 Lt žalą, susidariusią negavus pajamų už 2006 m. sausio - gegužės mėnesius, bei žalą, kuri susidarys iki to laiko kol bus priimtas sprendimas šioje byloje; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (b. l. 43-51, 105-110).

Pareiškėja nurodė, kad 2005 m. liepos 29 d. pateikė atsakovui prašymą sudaryti sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos 2006 metais. 2005 m. gruodžio 15 d. raštu atsakovas ją informavo, kad atsisako sudaryti sutartį ir apmokėti už suteiktas paslaugas iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Pareiškėjos teigimu, atsakovo sprendimas nesudaryti minėtos sutarties yra neteisėtas, nes prieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo, Konkurencijos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo normoms. Pareiškėja mano, kad UAB „Baltic Orthoservice“ atitinka Sveikatos draudimo įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl pagal šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalį sutartis turėjo būti sudaryta. Atsakovas yra sudaręs sutartis su UAB „Baltic Orthoservice“ konkurentais, tokiu būdu sudarydamas jiems geresnes sąlygas konkuruoti ir pažeisdamas Konkurencijos įstatymo normas. Atsakovas priėmė nemotyvuotą sprendimą, nepateikė aiškių reikalavimų, būtinų sutarčiai sudaryti. Net gavęs prašymą suteikti informaciją apie įmones, su kuriomis atsakovas sudarė sutartis dėl ortopedo-traumatologo konsultacijų, atsisakė tai padaryti, tuo pažeisdamas Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymo 14 straipsnio normas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti (b. 1. 64-68, 128-131). Atsakovo manymu, pareiškėjas, prašydamas įtraukti atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus teritorinės ligonių kasos, nenurodė, kokius skundo reikalavimus jai kelia. Taip pat mano, kad šis atsakovas yra netinkamas. Dėl pareiškėjo 2005 m. liepos 29 d. prašymo sudaryti sutartį dėl antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros gydytojo specialisto ortopedo-traumatologo konsultacijų apmokėjimo buvo priimtas neigiamas sprendimas, kurį pareiškėjas galėjo ginčyti Administracinių ginčų komisijoje per du mėnesius. Tačiau įstatymų nustatyta tvarka priimto neigiamo sprendimo neapskundė, nesilaikė nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Jokių konkrečių neteisėtų veiksmų, kuriais buvo pažeistos jo teisės, pareiškėjas nenurodo. Prašydamas teismą įpareigoti sudaryti sutartį su juo nurodo tik sutarties pavadinimą visiškai nenurodydamas pageidaujamos sudaryti sutarties sąlygų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikia įrodymų, jog Vilniaus teritorinė ligonių kasa nesivadovavo CK 6.271 straipsniu, nustatančiu, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Be to, prašomas atlyginti žalos dydis yra nepagrįstas. Pateiktas negauto pelno paskaičiavimas neleidžia nustatyti realaus negauto pelno. Pareiškėjo reikalavimas priteisti negautas pajamas prieštarauja CK 6.249 straipsnio 1 daliai, numatančiai, kad gali būti atlyginami tik faktiškai patirti realūs nuostoliai. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašoma informacija buvo pateikta Vilniaus TLK 2006 m. sausio 16 d. rašte Nr. 31-55 ir 2006 m. kovo 9 d. rašte Nr. 31-419.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą nurodė neturinti suinteresuotumo šia byla, kadangi jos veiksmai nėra skundžiami, reikalavimai jai nėra reiškiami. Prašė skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra, Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovui nedalyvaujant (b. l. 122-123).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė prašė skundą patenkinti, atsakovo atstovas prašė skundą atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėja prašo pripažinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos veiksmus, pasireiškusius atsisakymu tenkinti UAB „Baltic Orthoservice“ prašymą sudaryti su įmone sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedo-traumatologo konsultacijų teikimo 2006 metais, neteisėtais ir prieštaraujančiais Sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 9 punktui ir 8 straipsniui, Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 daliai, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui ir 30 straipsniui, taip pat teisėtų lūkesčių principui. Teismo posėdžio metu pareiškėja patikslino, kad prašo panaikinti atsakovo 2005 m. gruodžio 15 d. rašte išdėstytą atsakovo sprendimą nesudaryti sutarties. Šį reikalavimą pareiškėja grindžia Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsniu.

Teismas sprendime nurodė, jog Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo draudimo tarybos nuomones.

Civilinio kodekso 6.156 straipsnis įtvirtina sutarties laisvės principą, kuris reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus , kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Atsakovas sprendimą nesudaryti sutarties grindžia tuo, kad tokios sutarties su pareiškėju sudarymui nepritarė Teritorinės ligonių kasos stebėtojų taryba, kuri pagal Sveikatos draudimo įstatymo 35 straipsnio 2 dalies 2 punktą prižiūri, kaip sudaromos ir vykdomos teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartys.

Išanalizavęs Sveikatos priežiūros įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Stebėtojų tarybos pritarimas yra būtina sąlyga sutarčiai sudaryti. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju Stebėtojų taryba nepritarė sutarties sudarymui 2005 m. gruodžio 2 d. nutarimu, nurodant nepritarimo motyvus. Stebėtojų tarybos nutarimo pareiškėja nenuginčijo, nors jam apie jį buvo pranešta atsakovo 2005 m. gruodžio 15 d. rašte. Teismas nusprendė, kad Stebėtojų tarybos nuomonė sudarant sutartis teritorinei ligonių kasai yra būtina sąlyga. Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis atsakovas turi teisę laisvai pasirinkti su kuo sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Sveikatos draudimo įstatymas neįpareigoja Teritorinių ligonių kasos sudaryti sutartis su visomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, turinčiomis licencijas ir pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti. Tokios pareigos nenumato ir Civilinio kodekso normos, nes nagrinėjamu atveju tai nėra viešoji sutartis.

Teismas nurodė, jog sutarčių sudarymo tvarką reglamentuoja Civilinis kodeksas, todėl ir nesant Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintos sutarčių sudarymo tvarkos, tokios sutartys yra galimos sudaryti vadovaujantis civilinio kodekso nuostatomis, jei jos atitinka kitas įstatyme numatytas sąlygas. Viešojo administravimo įstatymo nuostatos šiuo atveju nėra taikomos. Teismas pripažino, jog esant nurodytoms aplinkybėms įpareigoti atsakovą sudaryti su pareiškėja prašomą sutartį nėra teisinio pagrindo.

Teismas nurodė, jog pareiškėja taip pat prašo įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjos prašomą informaciją, kurios jis nepateikia. Nurodė, kad pagal 2005 m. gruodžio 19 d. prašymą dalis informacijos buvo pateikta, o liko nepateikta informacija pagal pareiškėjos prašymo 3 ir 4 punktus. Prašymo 3 punktu pareiškėja prašė atsakovą suteikti informaciją, kokiais motyvais remiantis Vilniaus teritorinės ligonių kasos stebėtojų taryba pritarė sutarčių su kitomis įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis sudarymui dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedo-traumatologo konsultacijų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų 2006 metams, o ketvirtuoju punktu prašė nurodyti, kur ir kada buvo paskelbti 3 punkte nurodyti kriterijai.

Iš byloje esančio Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2006 m. sausio 16 d. rašto turinio teismas nustatė, kad jo pirmame punkte yra nurodyti motyvai, dėl kurių nebuvo pasirašytos naujos sutartys dėl ortopedo-traumatologo II lygio konsultacijų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Tačiau atsakovas motyvų, kuriems esant buvo pasirašytos sutartys su jau esamais paslaugų tiekėjais, pareiškėjai nepateikė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų 1 straipsniu, pareiškėja turi teisę tokią informaciją gauti, tačiau patikslintame skunde pareiškėja prašo nurodyti ne kokiais motyvais, o kokiais kriterijais remiantis, Vilniaus teritorinės ligonių kasos Stebėtojų taryba pritarė sutarčių su kitomis įmonėmis sudarymui. Kadangi dėl kriterijų pareiškėja į atsakovą nesikreipė, teismas pripažino, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pateikti šią informaciją. Pareiškėja 2006 m. gruodžio 19 d. rašte prašė pateikti informaciją apie motyvus, o patikslintame skunde apie kriterijus, o tai nėra tapačios sąvokos (dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Teismas pažymėjo, kad dėl sutarčių sudarymo motyvų nepateikimo, pareiškėja reikalavimo teisme nepareiškė, todėl nėra pagrindo tenkinti šį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo pateikti informaciją apie sutarčių sudarymo kriterijus.

Šalies argumentai

Teismas nurodė, jog patikslintame skunde pareiškėja prašo suteikti informaciją, kur ir kada buvo paskelbti 2005 m. gruodžio 19 d. pareiškėjos prašymo 3 punkte nurodyti kriterijai. Šio reikalavimo teismas netenkino, nes 2005 m. gruodžio 19 d. prašymo 3 punktu pareiškėja prašė nurodyti sutarčių sudarymo motyvus, o apie kriterijus informacijos neprašė, todėl teismas nusprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad tokia informacija neteikiama. Nurodė, kad dėl tokios informacijos pateikimo pareiškėja gali kreiptis į atsakovą, tiksliai suformulavusi savo prašymą.

Pareiškėjos prašymo dėl turtinės žalos atlyginimo teismas netenkino nenustatęs, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti, t. y. neteisėtai ir dėl tokių jo veiksmų padaryta žala.

Nepatenkinęs pareiškėjos reikalavimų, netenkino prašymo ir dėl žyminio mokesčio priteisimo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Pareiškėjos manymu, teismas neteisingai aiškino ir taikė Civilinio kodekso, Viešojo administravimo įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo normas, netaikė imperatyvių Sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 9 punkto bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio normų ir todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Dėl Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies normos aiškinimo pažymi, kad teismas neteisingai nurodė, jog tam, kad būtų sudaryta sutartis tarp teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos, reikia teritorinės ligonių kasos stebėtojų tarybos pritarimo, nes Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje nėra kalbama apie teritorinės ligonių kasos stebėtojų tarybos pritarimą, kaip būtiną sąlygą sutarties su sveikatos priežiūros įstaiga sudarymui. Straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad teritorinė ligonių kasa, sudarydama sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, turi atsižvelgti ne į savo stebėtojų tarybos, o į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones dėl sutarčių sudarymo Tvarkos, o ne galimybės sudaryti ar nesudaryti konkrečią sutartį. Iš Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies normos darytina išvada, kad sutarties dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimo sudarymui būtinos tokios sąlygos: a) asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi turėti licenciją atitinkamai veiklai; b) ši įstaiga pageidauja sudaryti sutartį su atitinkama teritorine ligonių kasa. Pareiškėja įrodė, jog ji atitinka abi šias sąlygas: turi licenciją atitinkamai veiklai (b. l. 13) ir pateikė prašymą dėl sutarties sudarymo (b. l. 10). Atsakovas Vilniaus TLK iki ginčijamo sprendimo priėmimo nepareiškė, jog pareiškėjo prašymas neatitinka kokių nors reikalavimų. Pareiškėjos nuomone, Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio norma yra sukonstruota tokiu būdu: šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodoma, kokioms sąlygoms esant turi būti sudaroma teritorinės ligonių kasos sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaiga; antrojoje šio straipsnio dalyje yra bendra nuostata dėl sutarčių sudarymo tvarkos, kuri deleguoja šią tvarką nustatyti Sveikatos apsaugos ministerijai, atsižvelgiant į Civilinio kodekso, kitų įstatymų nuostatas bei Valstybinės liginių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Teismas sprendime neatskyrė 26 straipsnio normų, nustatančių sutarčių sudarymo privalomas sąlygas ir jų sudarymo tvarką ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl sutarčių sudarymo kažkas turi pritarti ar nepritarti.

Teismas sprendime neužsiminė apie pareiškėjo nurodytą Sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 9 punkto normą, kuri yra esminė ir nustato, jog sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo tvarką ir sąlygas nustato tik įstatymai. Pareiškėjo nuomone, bet kokie bandymai ne įstatymu ar ne įstatyme įtvirtintu būdu nustatyti apribojimus sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis sudarymui, prieštarauja šiai normai ir todėl turi būti pripažinti neteisėtais. Tokiu neteisėtu reikalavimu laikytinas atsakovės Vilniaus TLK nurodymas, jog sutarties su ja sudarymui reikalinga Vilniaus apskrities viršininko rekomendacija bei kiti, įstatyme nenurodyti, reikalavimai (b. l. 12).

Teismas neteisingai išaiškino Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 35 straipsnio 2 dalies 2 punkto normą, kurioje nurodyta, kad stebėtojų taryba prižiūri, kaip sudaromos ir vykdomos teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartys, teigdamas, jog ji suteikė Vilniaus TLK Stebėtojų tarybai teisę pritarti arba nepritarti sutarties su pareiškėju sudarymui. Ši norma tik suteikia stebėtojų tarybai teisę prižiūrėti, kaip tos sutartys sudaromos. Pareiškėjos manymu, tai reiškia, jog stebėtojų taryba turėtų užtikrinti, jog sutartys būtų sudaromos laikantis Sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio bei Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio normų reikalavimų, o ne pati pažeidinėti šias normas. Teritorinė ligonių kasa, kaip viešojo administravimo funkcijas vykdantis subjektas, privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais objektyvumo, įstatymo viršenybės bei nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Jeigu pritartume teismo nuomonei dėl Sveikatos draudimo įstatymo 35 straipsnio 2 dalies aiškinimo, jog Vilniaus TLK Stebėtojų taryba buvo įgaliota duoti pritarimą sutarčiai su pareiškėju sudaryti, tai tokia pozicija prieštarautų šiems principams, nes institucija, priimanti sprendimą, pati sau teiktų rekomendacijas dėl tų sprendimų priėmimo - tai prieštarautų tiek paprasčiausiai logikai, tiek ir objektyvumo principui, Vilniaus TLK Stebėtojų tarybai būtų suteikta tokia kompetencija, kuri nenumatyta jokiame įstatyme, o tai prieštarauja įstatymo viršenybės bei nepiktnaudžiavimo valdžia principams.

Dėl Konkurencijos įstatymo 4 str. normos taikymo pažymima, kad teismas nenagrinėjo pareiškėjos motyvų, jog rekomendacijų, pritarimų arba nepritarimų teikimas dėl sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų nėra reglamentuotas ir dėl to akivaizdžiai pažeidžiami nešališkumo, objektyvumo principai bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostata dėl draudimo riboti konkurenciją. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog būtų nustatyti aiškūs kriterijai, kuriems esant apskrities viršininko administracija bei Vilniaus TLK Stebėtojų taryba pritartų arba nepritartų sutarčių su sveikatos priežiūros įstaigomis sudarymui. Tokia sistema, kai be aiškių kriterijų su vienomis pareiškusiomis pageidavimą sveikatos priežiūros įstaigomis sutartis sudaroma, o su kitomis - ne, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio normai. Jeigu būtų išaiškinta, jog Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio norma neįpareigoja teritorinių ligonių kasų sudaryti sutartis su visomis šiame straipsnyje nustatytas sąlygas atitinkančiomis sveikatos priežiūros įstaigomis, tuomet akivaizdu, kad, siekiant išvengti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio normos pažeidimo, turėtų būti skelbiami viešieji pirkimai asmens sveikatos priežiūros paslaugoms pirkti. Kadangi atsakovas tokių viešųjų pirkimų neskelbia, tai Konkurencijos įstatymo pažeidimo jis gali išvengti tik vienu būdu - sudarydamas vienodas sąlygas visoms įstaigoms, turinčioms atitinkamas licencijas ir pageidaujančioms sudaryti sutartis su Vilniaus TLK.

Šalies argumentai

Pareiškėja nesutinka su teismo motyvu, kad ji neskundė Vilniaus TLK Stebėtojų tarybos 2005 m. gruodžio 2 d. išreikšto nepritarimo sutarties su ja sudarymui. Mano, jog net ir pripažinus, kad Vilniaus TLK Stebėtojų tarybos pritarimas yra būtina sąlyga sutarčiai su pareiškėju sudaryti ir kad jį teikdama Stebėtojų taryba neviršijo savo kompetencijos, tektų konstatuoti, jog ši Stebėtojų tarybos nuomonė negali būti skundžiama ABTĮ nustatyta tvarka. Pagal Viešojo administravimo įstatymą, kuriuo turi vadovautis ir atsakovas Vilniaus TLK, administracinė procedūra pasibaigia sprendimo priėmimu (įstatymo 3 straipsnio 18 dalis, 31 straipsnis). Iš įstatymo 8 straipsnio normos turinio matyti, kad viešojo administravimo institucijos valia išreiškiama tokiame sprendime, kuriame nurodomos adresatui suteikiamos teisės ir pareigos. Administraciniai teismai nagrinėja skundus dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų bei teisės aktų teisėtumo ir nesprendžia ginčų dėl rekomendacinio pobūdžio teisės aktų, kurie nenustato teisių ir pareigų tretiesiems asmenims, o yra tik vidinės įstaigų administravimo procedūros dalis, tik tarpinė grandis administracinio akto priėmimo procedūroje. Vilniaus TLK Stebėtojų tarybos nuomonė, jog netikslinga sudaryti sutartį su pareiškėju yra tik rekomendacinio pobūdžio ir, vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, neturėjo ir negalėjo būti skundžiama. Kad ši nuomonė buvo tik rekomendacinio pobūdžio, aiškiai matyti tiek iš Stebėtojų tarybos 2005 m. gruodžio 2 d. posėdžio protokolo (b. l. 83), kur nurodyta, kad sutarties su pareiškėju siūloma nesudaryti, tiek iš Sveikatos draudimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies normos, kurioje nurodyta, kad teritorinės ligonių kasos stebėtojų taryba yra kolegialus patariamasis organas. Vilniaus TLK Stebėtojų tarybos nuomonė, išreikšta minėtame protokole yra skirta ne pareiškėjui, o atsakovui Vilniaus TLK. Tai, kad institucijų rekomendacinio pobūdžio aktai yra neskundžiami įprasta tvarka, patvirtina ir Europos Bendrijos Sutarties nuostatos bei Europos Teisingumo Teismo praktika. Šios sutarties 230 straipsnyje nurodyta, kad Europos Teisingumo Teismui gali būti skundžiami įvairūs EB institucijų priimti teisės aktai, išskyrus rekomendacijas ir nuomones. Manytina, kad Lietuvos viešojo administravimo teisėje yra susiformavę tokie patys principai, atitinkantys bendras EB valstybių narių teisės tradicijas. Vilniaus TLK Stebėtojų tarybos 2005 m. gruodžio 2 d. siūlymo nepritarti sutarties su pareiškėju sudarymui neskundimas ABTĮ numatyta tvarka neturi būti kliūtis sprendžiant pareiškėjo skundo reikalavimą dėl atsakovo Vilniaus TLK 2005 m. gruodžio 15 d. atsisakymo sudaryti sutartį pripažinimo neteisėtu.

Pareiškėja nesutinka su teismo argumentu, kad Viešojo administravimo įstatymo nuostatos teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo procedūroje nėra taikomos, nurodydama, jog šis argumentas nemotyvuotas ir prieštarauja toje pačioje byloje priimtai specialios teismingumo kolegijos nutarčiai (b. l. 35). Šioje nutartyje aiškiai nurodyta, kad atsakovo Vilniaus TLK veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, o ginčas yra kilęs iš santykių, atsiradusių vykdant viešojo administravimo veiklą. Pritarimas teismo pozicijai reikštų, jog ši institucija laikoma privačiu subjektu, neatliekančiu jokių valstybės deleguotų funkcijų. Tačiau tai prieštarautų Sveikatos draudimo įstatymo 4, 32, 33 ir 34 straipsniams.

Pareiškėja pažymi, jog teismo argumentas, kad pagal Civilinį kodeksą atsakovas turėjo teisę laisvai pasirinkti, su kuo sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, nemotyvuotas ir prieštarauja minėtai specialios teismingumo kolegijos nutarčiai bei aukščiau išdėstytiems motyvams, jog teritorinė ligonių kasa yra viešojo administravimo funkcijas vykdantis subjektas ir dėl to neturi tiek laisvės, kiek jos turi civiliniuose santykiuose privatus juridinis asmuo. Mano, jog Civilinis kodeksas teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų santykiuose gali būti taikomas tiek, kiek jų nereguliuoja viešosios teisės normos. Specialioji teismingumo kolegija teisingai pastebėjo, kad teritorinių liginių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos sutartys yra tik priemonė Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšoms paskirstyti (o ne absoliučios sutarties laisvės išraiška, kaip aiškina teismas skundžiamame sprendime). Tai, kad ne tik teritorinė ligonių kasa negali naudotis visišku sutarties laisvės principu, o ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos (nors ir būdamos privatūs juridiniai asmenys) turi tam tikras pareigas ar apribojimus sutarčių vykdymo procese, patvirtina Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 39 straipsnio norma. Teismo teiginys, kad teritorinė ligonių kasa turi absoliučią laisvę sudarant sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, prieštarauja jau minėtai Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies normai, iš kurios matyti, kad Sveikatos apsaugos ministerija turi nustatyti tokių sutarčių sudarymo tvarką. Tai, kad ministerija šios statymo nuostatos neįgyvendino ir tvarkos nenustatė, nereiškia, kad teritorinės ligonių kasos įgijo neribotą laisvę pasirinkti kaip ir kam skirstyti iš Lietuvos gyventojų įmokų suformuoto Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjos nuomone, skirtingų sąvokų „motyvai“ ir „kriterijai“ vartojimas nesudaro pagrindo atmesti reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo suteikti informaciją. Pareiškėja teigia, jog teismas vis tiek privalėjo įpareigoti atsakovą Vilniaus TLK suteikti tą informaciją kurios buvo prašoma pareiškėjo 2005 m. gruodžio 19 d. rašte (b. l. 14) ir kuri liko nesuteikta. Teismas nenustatė, kad šis pareiškėjo prašymas prieštarauja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymui ar kitiems įstatymams ar kad atsakovas neturėjo pareigos teikti pareiškėjui informaciją. Todėl mano, kad teismas šį skundo reikalavimą sprendė tik formaliai, nesiekdamas iš esmės išspręsti ginčą ir apginti pažeistas pareiškėjo teises. Kadangi pareiškėjas informacijos prašė iš Vilniaus TLK, tai tik ši institucija gali nurodyti, ar jai prašymas yra pakankamai aiškus, ar ne. Tačiau atsakovas nenurodė tokio argumento, jog negalėjo suteikti informacijos dėl kokių nors jam nesuprantamų sąvokų vartojimo pareiškėjo prašymuose ar skunde. Mano, kad teismas, už atsakovą spręsdamas, kas pastarajam yra suprantama, o kas ne, peržengė nešališkumo ribas. Net ir pripažinus, kad sąvokų „motyvai“ ir „kriterijai“ vartojimas galėjo turėti reikšmės sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl įpareigojimo suteikti informaciją, ši aplinkybė nėra susijusi su skundo reikalavimu pripažinti, jog atsakovas pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 14 straipsnio, suteikdamas tik dalį informacijos žymiai vėliau negu per minėtoje normoje nustatytą terminą.

Dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo pareiškėja nurodo, jog atsakovas neveikė kaip nurodyta Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Neveikė taip kaip nurodyta Viešojo administravimo įstatymo 1 dalies 2 punkte norma, nes nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių negali būti sudaryta sutartis su pareiškėju. Atsakovas šioje byloje bando pateisinti egzistuojančią sutarčių sudarymo su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis sistemą nors faktiškai ji yra neskaidri ir neaiški, akivaizdžiai sudaro galimybes priimti neobjektyvius ir šališkus sprendimus. Tai matyti iš 2005 m. gruodžio 2 d. Vilniaus TLK Stebėtojų tarybos posėdžio protokolo (b. l. 83), kuriame nurodyti motyvai, dėl kurių pritarta arba nepritarta kai kurių sutarčių sudarymui (pvz. protokolo 4.2., 4.3, 4.5, 4.9 punktai). Atsakovas į bylą pateikė 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. IV-193, kuriuo patvirtinti sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis sudarymo 2006 principai (b. l. 69). Pareiškėjos teigimu, akivaizdu, kad minėti principai atlieka tik formalų vaidmenį, nes jie patvirtinti jau po to, kai buvo atsisakyta su ja sudaryti sutartį. Pažymi, kad atsakovas nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, t. y. 2005 m. gruodžio 15 d. rašte (b. l. 11) nenurodė objektyvių aplinkybių ir teisės normų, kuriomis jis pagrindė savo sprendimą nesudaryti sutarties su pareiškėja. Teismas, nustatęs, kad atsakovas Vilniaus TLK neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, turėjo priteisti dėl tokių neteisėtų veiksmų pareiškėjai padarytos žalos atlyginimą (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas pateikė pareiškimą dėl teisėjų kolegijos, nagrinėjusios skundą, nušalinimo (b. l. 133), dėl kurio kolegija priėmė nutartį (b. l. 147) ir nusprendė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo kolegijai nusišalinti. Kadangi minėta nutartis neskundžiama, pareiškėja pateikia motyvus dėl jos nepagrįstumo: buvo vilkinama pradėti nagrinėti bylą, nes buvo priimtos 2 nutartys dėl trūkumų šalinimo (b. l. 16, b. l. 38), užuot visus skundo trūkumus, jeigu tokių buvo, nurodžius vienoje nutartyje. Bylos vilkinimas buvo naudingas atsakovui Vilniaus TLK ir jis tą aiškiai pademonstravo 2006 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje (b. l. 100). Atsakovo atstovas prašė atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad būtina traukti suinteresuotu asmeniu Vilniaus apskrities viršininko administraciją, o jeigu šis prašymas būtų netenkinamas, tuomet vis tiek prašoma bylos nagrinėjimą atidėti dėl to, kad „kompetentingas“ atsakovo atstovas yra išvykęs į komandiruotę. Kaip paaiškėjo vėliau, nei Vilniaus apskrities viršininko administracija nematė jokio suinteresuotumo bylos eiga (b.l. 122), nei „kompetentingas“ atsakovo atstovas nedalyvavo bylą nagrinėjant kitame teismo posėdyje (b. l. 137). Teisėjų kolegija posėdyje trečią kartą pasiūlė pareiškėjui patikslinti skundą ir dėl to atidėjo bylos nagrinėjimą. Pareiškėjos manymu, teismas pademonstravo šališkumą iš anksto preziumuodamas, jog galėjo būti praleistas terminas skundui paduoti ir pareikalaudamas įrodymų apie skundžiamo sprendimo gavimo datą, kadangi teismas negali už atsakovą formuluoti atsikirtimų į pareiškėjo prašymus, o reikalavimas taikyti senaties terminą yra būtent atsakovo teisė, kuria jis gali naudotis savo nuožiūra. Skunde teigiama, kad kolegija pažeidė ABTĮ nuostatas bei pareiškėjo procesines teises, kai 2006 m. gegužės 17 d. posėdyje pareiškėjo atstovui G. K. uždraudė naudotis ABTĮ 11 straipsnyje įtvirtinta galimybe daryti posėdžio garso įrašą savo reikmėms. Pažymima, kad ši teisė yra suteikta įstatymo ir jokiais atvejais negali būti ribojama. 2006 m. liepos 3 d. nutartyje, kurioje kolegija sprendė pareiškėjo pareiškimą dėl nušalinimo, nurodė, kad garso įrašas negalėjo būti daromas, nes byla nebuvo nagrinėjama iš esmės. ABTĮ 11 straipsnio 2 dalis suteikia proceso dalyviams teisę daryti posėdžio, o ne bylos nagrinėjimo iš esmės garso įrašą. Pareiškėjos manymu, aplinkybė, jog jai nebuvo leista naudotis procesine teise, suteikta įstatymo, rodo, jog kolegija jos atžvilgiu buvo šališka, ir tai akivaizdžiai turėjo įtakos nemotyvuoto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą. Dėl stebėtojų tarybos pritarimo atsakovas pažymi, jog Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros veiklai turinčiomis bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutartys, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Sveikatos apsaugos ministerija sutarčių sudarymo tvarkos nėra patvirtinusi. Vilniaus TLK sutartis sudaro vadovaudamasi Civilinio kodekso normomis, tame tarpe ir CK 6.156 str. įtvirtintu sutarties laisvės principu, bei atsižvelgdama į Sveikatos draudimo įstatymu patvirtintus sutarties sudarymo kriterijus: licenciją sveikatos priežiūros veiklai ir pageidavimą sudaryti sutartį. Kadangi pastaruosius du kriterijus gali atitikti daug sveikatos priežiūros įstaigų, tai Vilniaus TLK, vadovaudamasi privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ribotumo ir išankstiniu išlaidų planavimo, apdraustųjų interesų ir sutarties laisvės principais, privalo išsirinkti tinkamiausias sveikatos priežiūros įstaigas. Kad atranka būtų kuo objektyvesnė ir skaidresnė, Vilniaus TLK direktorius, suderinęs su Vilniaus TLK stebėtojų taryba, kiekvienais metais tvirtina sutarčių sudarymo principus t. y. sveikatos priežiūros įstaigų, pageidaujančių sudaryti su Vilniaus TLK sutartis, atrankos kriterijus, su kuriais visi norintys gali susipažinti. Nustatomi kriterijai turi atitikti įstatymus ir kitus teisės aktus.

2005 m. gruodžio 30 d. Vilniaus TLK direktoriaus įsakymu Nr. IV-193 buvo patvirtinti Sutarčių dėl antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sudarymo principai, kurie 2005 m. gruodžio 2 d. Vilniaus TLK stebėtojų tarybos posėdyje buvo suderinti su Vilniaus TLK stebėtojų taryba. Vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 35 str. l d. teritorinės ligonių kasos stebėtojų taryba yra kolegialus patariamasis organas, į kurio sudėtį įeina Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas, Valstybinės ligonių kasos atstovas, po vieną į aptarnaujamą teritoriją įeinančių apskričių viršininkų deleguotą atstovą ir po vieną į aptarnaujamą teritoriją įeinančių savivaldybių tarybų deleguotą atstovą - tarybos narį. Sveikatos draudimo įstatymo 35 str. 2 d. 2 p. numato, kad stebėtojų tarybos kompetencija yra prižiūrėti, kaip sudaromos ir vykdomos teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartys. Sutarčių dėl antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sudarymo principų I dalyje aprašyti reikalavimai sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios nori sudaryti sutartį su Vilniaus TLK dėl antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų. Šių principų I dalies 9 punkte nustatyta, kad sveikatos priežiūros įstaigos turi pateikti apskrities gydytojo rekomendacijas dėl antro lygio paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų. Šis reikalavimas yra pagrįstas Sveikatos sistemos įstatymo 12 str. nuostatomis. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad antrinę asmens sveikatos priežiūrą organizuoja apskričių viršininkai. 2005 m. liepos 29 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją prašydama rekomendacijos, (b. l. 75). Vilniaus apskrities viršininko administracija išnagrinėjusi apelianto prašymą nurodė Vilniaus TLK, kad minėtas prašymas bus nagrinėjamas Vilniaus TLK stebėtojų tarybos posėdyje, (b. l. 82). 2005 m. gruodžio 2 d. įvyko Vilniaus TLK stebėtojų tarybos posėdis, kuriame buvo nagrinėjamas šis klausimas ir vienbalsiai nuspręsta nepritarti sutarties su pareiškėja sudarymui, (b. l. 83).

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja 2005 m. liepos 27 d. susipažinusi su reikalavimu pateikti apskrities gydytojo rekomendaciją tokio reikalavimo neskundė, kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydamas rekomendacijos. 2005 m. rugsėjo 14 d. buvo informuota, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija sprendimo priėmimą deleguoja Vilniaus TLK stebėtojų tarybai, su šiuo sprendimu sutiko (jo neapskundė). Atsakovo manymu, teismas teisingai nusprendė, kad sutarties sudarymui Vilniaus TLK stebėtojų tarybos pritarimas buvo būtinas.

Pareiškėjos reikalavimas sudaryti sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedo-traumatologo konsultacijų teikimo 2006 metais yra faktiškai neįgyvendinamas, nes pareiškėja nurodo tik sutarties pavadinimą ir visiškai nenurodo pageidaujamos sudaryti sutarties sąlygų, t. y. jeigu teismas įpareigotų atsakovą su pareiškėju sudaryti sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedo-traumatologo konsultacijų teikimo 2006 metais, sutarties šalims būtų visiškai neaišku, kokios turi būti tokios sutarties sąlygos.

Nesutinka, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnį Vilniaus TLK turi pareigą sudaryti sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu su visais pageidaujančiais tokią sutartį sudaryti ir turinčiais licenciją atitinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimui. Pareiškėja neteisingai aiškina Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, nes šioje dalyje nėra imperatyvaus reikalavimo, kuris įpareigotų Vilniaus TLK sudaryti sutartis su visais subjektais, pageidaujančiais ją sudaryti ir turinčiais reikiamą licenciją. Tokia imperatyvi nuostata negalėtų būti nustatyta, nes tai prieštarautų tiek logikos dėsniams, tiek ir Civilinio kodekso nuostatoms (reikštų, kad Vilniaus TLK ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis). Pareiškėja teigdama, kad Vilniaus TLK privalo sudaryti sutartis su visais pageidaujančiais tokią sutartį sudaryti ir teigdamas, kad Vilniaus TLK neturi teisės nurodyti paslaugų teikėjams įstatymus atitinkančių reikalavimų, nepaaiškina kokiomis sąlygomis tokia sutartis turėtų būti sudaroma. Pareiškėjos teiginys, jog Vilniaus TLK neturi teisės nustatyti jokių reikalavimų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, reiškia, kad Vilniaus TLK pirkdama paslaugas net negali įsitikinti paslaugų pardavėjo techniniais, ekonominiais ir kt. pajėgumais. Tokia praktika neleistų užtikrinti atitinkamų, asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo apdraustiesiems bei neteistų, užtikrinti efektyvaus privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų panaudojimo.

Atkreipia dėmesys, kad sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo tvarką ir sąlygas nustato Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnis. Taigi, Sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 9 punkto nuostata nėra pažeista.

Vilniaus TLK nepažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies normos, nes 2005 m. gruodžio 30 d. Vilniaus TLK direktoriaus įsakymu Nr. 1V-193 patvirtinti Sutarčių dėl antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sudarymo principai yra taikomi visiems subjektams, pageidaujantiems sudaryti asmens sveikatos priežiūros sutartis su Vilniaus TLK, t. y. visiems subjektams yra taikomi vienodi, teisės akte išreikšti reikalavimai, nei vienas subjektas nėra diskriminuojamas.

Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos vadovaujantis Civiliniu kodeksu. Civilinio kodekso 6.156 str. yra įtvirtintas sutarties laisvės principas. Tai, kad Vilniaus TLK yra viešasis juridinis asmuo, nereiškia, kad Civilinio kodekso normos jam netaikomos. Priešingai, Civilinio kodekso 2.36 str. nustatyta, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai.

Apeliantas pripažįsta, kad atsakovas nustatytais terminais nepriėmęs sprendimo dėl pareiškėjos 2005 m. liepos 29 d. prašymo sudaryti sutartį dėl antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros gydytojo specialisto ortopedo - traumatologo konsultacijų apmokėjimo, priėmė neigiamą sprendimą, kurį pareiškėjas galėjo skųsti Administracinių ginčų komisijai. Pripažindama, kad atsakovas sprendimą turėjo priimti per 30 dienų (VAĮ 28 straipsnio 1 dalis) nuo pareiškėjos 2005 m. liepos 29 d. prašymo pateikimo dienos, ji pripažįsta, kad atsakovas priėmė neigiamą sprendimą, kurį pareiškėja galėjo ginčyti Administracinių ginčų komisijoje per 2 mėnesius (ABTĮ 30 straipsnis). Apelianto prašymas buvo gautas 2005 m. liepos 29 d. Vadovaujantis VAĮ 31 straipsnio 2 dalimi neigiamas sprendimas priimtas 2005 m. rugpjūčio 29 d., terminas apskųsti šį sprendimą Administracinių ginčų komisijai baigėsi 2005 m. spalio 31 d. Pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka atsakovo priimto neigiamo sprendimo neapskundė, nesilaikė nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Teismui nusprendus, kad atsakovas privalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, byla šio reikalavimo dalyje, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 7 punktu, turėtų būti nutraukta.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakymai į pareiškėjos 2005 m. gruodžio 19 d. pateiktą prašymą buvo pateikti Vilniaus TLK 2006 m. sausio 16 d. rašte Nr. 31-55 ir 2006 m. kovo 9 d. Nr. 31-419 rašte.

Šalies argumentai

Pareiškėjos atstovai apeliacinės instancijos teisme prašo apeliacinį skundą patenkinti dėl jame nurodytų motyvų.

Atsakovo atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti atsiliepime į jį nurodytų argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą atsisakyti sudaryti su UAB „Baltic Orthoservice“ sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedo-traumatologo konsultacijų teikimo 2006 metais, įpareigoti atsakovą sudaryti tokią sutartį su pareiškėju bei žalos atlyginimo priteisimo panaikinimo ir bylos šioje dalyje grąžinimo nagrinėti iš naujo

Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje nustatyta:

„1. Apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis (...). Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis(...).

2. Sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų (...), vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones“.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sveikatos priežiūros įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad Stebėtojų tarybos pritarimas yra būtina sąlyga sutarčiai sudaryti. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju Stebėtojų taryba nepritarė sutarties sudarymui 2005 m. gruodžio 2 d. nutarimu, nurodant nepritarimo motyvus. Stebėtojų tarybos nutarimo pareiškėja nenuginčijo, nors jam apie jį buvo pranešta atsakovo 2005 m. gruodžio 15 d. rašte. Teismas nusprendė, kad Stebėtojų tarybos nuomonė sudarant sutartis teritorinei ligonių kasai yra būtina sąlyga.

Remiantis Sveikatos draudimo įstatymo 32, 33 straipsniais, atsakovas yra teritorinis viešojo administravimo subjektas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 8 punktas), sudarantis sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis, šiose sutartyse nustatytu laiku bei tvarka apmoka joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Tokios sutartys vertintinos kaip administracinės atsižvelgiant į tai, kad teisiniai santykiai, kurių pagrindu kyla sutartiniai įsipareigojimai, yra administraciniai, o pačios sutartys viešojo administravimo subjektų sudaromos viešosios teisės normų imperatyviojo reguliavimo pagrindais, ginant viešuosius interesus sveikatos apsaugos srityje, ir tai sąlygoja šalių diskrecijos ribas, sutarčių sudarymo sąlygas, kurios nustatomos ne tik šalių susitarimu, bet, daugiausia ir kaip taisyklė, teisės normomis, įtvirtintomis specialiuose įstatymuose, pavyzdžiui, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatyme, Sveikatos draudimo įstatyme, Konkurencijos įstatyme ir t. t. Civilinis kodeksas, remiantis 1.1 straipsnio 2 dalimi, teisiniams santykiams, reglamentuojamiems viešosios teisės normų, taikomas tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai.

Teismo išvados, jog pagal Sveikatos priežiūros įstatymo 26 straipsnį, atsižvelgiant į Sveikatos draudimo įstatymo 35 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, kad teritorinės ligonių kasos stebėtojų taryba prižiūri, kaip sudaromos ir vykdomos teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartys, sutarčiai sudaryti yra būtinas Stebėtojų tarybos pritarimas, yra nepagrįstos, nes paminėtas teisinis reguliavimas tokios sutarties sudarymo sąlygos nenustato. Todėl konstatuotina, jog teismas netinkami aiškino teisę. Pažymėtina ir tai, jog visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, kuriais sprendžiama dėl sutarties sudarymo, yra vieno bendro sutarties sudarymo proceso sudėtinės dalys, todėl ginčo dalykas yra sutarties sudarymas (atsisakymas ją sudaryti), o reikalavimas ginčyti šio vieningo proceso metu atliekamus tam tikrus veiksmus atskirai yra neteisėtas, dėl to darytina išvada, jog teismas, nevertindamas pareiškėjo argumentų dėl Stebėtojų tarybos nepritarimo sudaryti sutartį su pareiškėju pagrįstumo iš esmės priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą. Be to pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog Sveikatos draudimo įstatymas neįpareigoja Teritorinių ligonių kasos sudaryti sutartis su visomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, turinčiomis licencijas ir pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti, tokios pareigos nenumato ir Civilinio kodekso normos, nevertino pareiškėjo argumentų, kad sudarant tokias sutartis turi būti paisoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų, o atsisakymas jas sudaryti turi būti pagrįstas teisės normų nustatytais kriterijais. Nepasisakydamas dėl šių pareiškėjo argumentų teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl jis naikintinas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalimi.

Kadangi pareiškėjos prašymo dėl turtinės žalos atlyginimo teismas netenkino pripažinęs, jog nenustatyta, kad atsakovas veikė pažeisdamas įstatymą, o nesant neteisėtos veikos pareiga atlyginti žalą neatsiranda, sprendimas šioje dalyje naikinamas atsižvelgiant į tai, jog nagrinėdamas bylą dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą atsisakyti sudaryti su UAB „Baltic Orthoservice“ sutartį dėl antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros veiklos, ortopedo-traumatologo konsultacijų teikimo 2006 metais ir įpareigoti atsakovą sudaryti tokią sutartį su pareiškėju iš naujo teismas gali prieiti priešingos išvados dėl atsakovo veiksmų vertinimo, o tai sąlygotų ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą.

Dėl teismo sprendimo dalies dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą suteikti UAB „Baltic Orthoservice“ 2005 m. gruodžio 19 d. prašyme nurodytą informaciją panaikinimo ir bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo

Teismas sprendime nurodė, jog pareiškėja prašo įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjos prašomą informaciją, kurios jis nepateikia. Nurodė, kad pagal 2005 m. gruodžio 19 d. prašymą dalis informacijos buvo pateikta, o liko nepateikta informacija pagal pareiškėjos prašymo 3 ir 4 punktus.

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymo 19 straipsnyje (Lietuvos Respublikos 2005 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. X-383 (įsigaliojo nuo 2005 m. lapkričio 26 d., išskyrus 11 straipsnį, kuris įsigaliojo nuo 2006 m. liepos 1 d. (Žin., 2005, Nr. 139-5008) redakcija) numatyta, kad pareiškėjas turi teisę apskųsti įstaigos, į kurią kreipiamasi informacijos, veiksmus įstatymų nustatyta tvarka.

Informacija pareiškėjui turi būti pateikiama ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymo 14 straipsnis).

Tiek pirmajame skunde teismui (b. l. 2-9), tiek paduotame vykdant teismo nutartį dėl trūkumų šalinimo (b. l. 43-51) pareiškėja vieną iš skundo dalykų nurodo - pripažinti, kad atsakovas, nesuteikdamas informacijos pagal UAB „Baltic Orthoservice“ 2005 m. gruodžio 19 d. prašymą, pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymo 14 straipsnį ir įpareigoti atsakovą suteikti prašytą informaciją. Pagrindų tokiam reikalavimui reikšti šiuose skunduose pareiškėja nenurodė, todėl kolegija konstatuoja, jog skundas, atitinkantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 5-7 punktų reikalavimus, nebuvo paduotas, tačiau iš vėlesnio jo patikslinimo seka, kad pareiškėja skundė atsakovo neveikimą – informacija nepateikta per įstatymu nustatytą terminą. Tuo tarpu byloje esantys įrodymai liudija, kad atsakovas pareiškėjai atsakė 2006 m. sausio 16 d. raštu Nr. 31-55 (b. l. 91). 2006 m. gegužės 24 skundu pareiškėja formuluoja naują reikalavimą – įpareigoti atsakovą suteikti informaciją, kuri pagal UAB „Baltic Orthoservice“ 2005 m. gruodžio 19 d. prašymą nebuvo suteikta. Tokiam naujam reikalavimui reikšti taikytini terminai, nustatyti ABTĮ 33 straipsnyje – 1 mėnuo nuo šio straipsnio 1 dalyje numatytų teisės aktų priėmimo arba akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, o jo praleidimas yra pagrindas bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 6 p.). Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad išnagrinėjus bylą dėl šio reikalavimo iš esmės nebuvo pažeistas proceso įstatymas, o dėl to sprendimas naikinamas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

UAB „Baltic Orthoservice“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai: Birutė JanavičiūtėRomanas KlišauskasGintaras Kryževičius