Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Virginijos Čekanauskaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų G. K., T. K., A. K., T. V., A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3831-661/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams A. V. , T. V. , G. K. , A. K. ir T. K. , trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Spausk“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. galutinis sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl civilinės bylos sustabdymo

Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos.

Civilinės bylos sustabdymo instituto normos reglamentuoja procesinių veiksmų, kuriais siekiama išspręsti bylą iš esmės, atlikimo sustabdymą neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą.

Bylos nagrinėjimo sustabdymo institutas yra reglamentuojamas CPK II dalies XVII skyriaus antrajame skirsnyje 163 ir 164 straipsniuose. Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatyme išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 str.) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 str.). Civilinės bylos nagrinėjimas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu sustabdomas tada, kai tarp nagrinėjamos bylos ir kitos bylos yra toks ryšys, kad pirmosios bylos negalima nagrinėti tol, kol nebus išnagrinėta kita byla. Toks ryšys yra tada, kai tarp bylų yra prejudicinis ryšys, t. y. sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (CPK 182 str. 2 p.). Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2009; ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje gautas atsakovų (apeliantų) G. K. , A. K. , A. V. prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, nes apeliantai A. K. ir A. V. 2014 m. spalio 8 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Pasak apeliantų, jei būtų patenkintas ieškovių ieškinys dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, išnyktų teisinis pagrindas, kuriuo remiantis Vilniaus apygardos teismas patenkino banko reikalavimą A. K. ir A. V. atžvilgiu. Taip pat pasikeistų ir pasibaigtų ir šių asmenų solidari prievolė kartu su kitais atsakovas (T. K. , G. K. ir T. V. ).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų G. K. , A. K. , A. V. prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, netenkintas.

Atsakovai kartu su prašymu dėl civilinės bylos sustabdymo pateikė 2014 m. spalio 3 d. ieškinio dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuorašą, iš kurio akivaizdu, kad ieškinys Vilniaus apygardos teisme gautas 2014 m. spalio 8 d. Duomenų, kad šio ieškinio priėmimo klausimas išspręstas ir civilinė byla iškelta, byloje nėra. Neiškėlus civilinės bylos, kurios neišnagrinėjus, atsakovų nuomone, negalima nagrinėti šios bylos, civilinės bylos sustabdymo pagrindo, numatyto CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nėra. Todėl atsakovų prašymas sustabdyti šią bylą nepagrįstas.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl laiduotojų solidarios atsakomybės, pagrindiniam skolininkui tinkamai neįvykdžius iš kreditavimo sutarčių bei overdrafto sutarties kilusios prievolės ieškovui.

CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Teisėjų kolegija dėl pastarųjų sprendžia, kad ieškovo pateiktų (atsakovų reikalautų) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl prijungia prie bylos naujai teikiamus įrodymus.

Nesutikdami su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovai G. K. , T. K. , A. K. , T. V. , A. V. savo apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, jog teismas išnagrinėjo, bylą nedalyvaujant atsakovams T. K. , T. V. ir A. V. , kai atsakovams nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą – teismas nepagrįstai laikė, kad visi atsakovai apie 2013 m. liepos 23 d. teismo posėdžio laiką ir vietą buvo informuoti viešo paskelbimo būdu (paskelbiant apie teismo posėdžio vietą ir laiką specialiame interneto tinklapyje), dėl to sprendimas naikintinas, o byla iš naujo nagrinėtina pirmosios instancijos teisme (CPK 329 str. 3 d. 1 p.).

Atsižvelgdama į šiuos atsakovų apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą nuostatą, absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimas pripažįstamas tuo atveju, jei teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe, grindžia savo apeliacinį skundą. Kasacinis teismas taip pat laikosi praktikos, kad teismas negali nagrinėti bylos, kai nedalyvauja kuris nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, jeigu jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nes tokiu atveju būtų pažeidžiamas teisės būti išklausytam principas, paneigiama teisė į tinkamą procesą, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo bei kitų civilinio proceso principų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2010; ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje svarbu yra tai, kad visi atsakovai, nors ir būdami atskiri fiziniai asmenys, viso proceso metu veikė bendrai ir visais nagrinėjamais klausimais teikė bendrą poziciją - tai patvirtina atsakovų į bylą pateikti prieštaravimai (1-4 b. l., 2 t.), atskirieji skundai (1-4, 34-38 b. l., 3 t.), prašymai (20-23 b. l., 3 t.). Tuos pačius procesinius dokumentus pasirašė visi atsakovai, todėl akivaizdu, kad byloje formuojama bendra atsakovų pozicija, atsikirtimai ir paaiškinimai visais byloje nagrinėjamais klausimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstas yra atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog atsakovai yra tarpusavyje susiję asmenys, kartu bendradarbiaujantys viso proceso metu, bendra atsakovų pozicija pateikiama net ir tuo atveju, kai skundžiami teismo priimti procesiniai sprendimai (pvz., Vilniaus apygardos teismo nutartys, kuriomis išspręsti atsakovų prašymai atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo, taip pat atidėti žyminio mokesčio mokėjimą), kurių kai kurie atsakovai nėra gavę (32-34 b. l., 3 t.). Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovai kooperavosi ir kooperuojasi byloje, puikiai žino visą proceso eigą ir tarpusavyje derina visus savo veiksmus.

Pažymėtina, jog iš byloje esančio Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 23 d. teismo posėdžio protokolo turinio matyti, jog atsakovų G. K. ir A. K. interesams teismo posėdyje atstovavo advokatas V. V. (65-67 b. l., 2 t.), su kuriuo atstovavimo sutartis sudaryta keli mėnesiai iki posėdžio (63-64 b. l., 2 t.), todėl šie atsakovai apie posėdžio vietą ir laiką turėjo žinoti iš anksto. Teismo posėdžio metu atsakovų atstovas palaikė bendrą visų atsakovų prieštaravimuose suformuotą poziciją ieškovo reikalavimų atžvilgiu, teikė papildomus paaiškinimus ir prašymus. Taigi, akivaizdu, kad tokiu būdu faktiškai buvo atstovaujami visi atsakovai, ne tik tie, su kuriais sudaryta atstovavimo sutartis. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokią poziciją patvirtina ir aplinkybė, kad G. K. ir A. K. atstovas apeliaciniame skunde prašo jam siųsti kitiems atsakovams skirtus procesinius dokumentus, paskiriant jį visų atsakovų įgaliotu asmeniu procesiniams dokumentams gauti (93 b. l., 2 t.). Atsižvelgusi į šias bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo išvadai, kad kokiu nors būdu buvo pažeisti lygiateisiškumo ir rungimosi principai, atsakovų teisė būti išklausytiems ir pateikti savo paaiškinimus ir, kad apie 2013 m. liepos 20 d. posėdį atsakovams pranešus viešo paskelbimo būdu, atsakovai nebuvo tinkamai informuoti apie teismo posėdžio vietą ir laiką.

Atsakovai G. K. , T. K. , A. K. , T. V. , A. V. savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas (CPK 177 str., 183 str., 185 str. 1 d.) ir tai yra pagrindas panaikinti sprendimą, nes teismas visiškai nemotyvavo, kodėl atmetė atsakovų atsikirtimus dėl prašomos iš jų priteisti sumos nepagrįstumo.

Atsižvelgdama į šį atsakovų apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovų per dideles bylinėjimosi išlaidas – teismas nepagrįstai priteisė visą ieškovo sumokėtą žyminį mokestį (20 280 Lt), nors konstatavo, kad pagal preliminarų sprendimą priteistos skolos dydis yra sumažinamas, atsižvelgiant į tai, kad po ieškinio pateikimo atsakovai grąžino dalį kredito pagal 2005 m. Kredito sutartį, taigi, sumažinus pagal preliminarų sprendimą priteistos sumos dydį, turėjo būti sumažinta ir priteisiamo žyminio mokesčio suma. Taip pat apeliantų teigimu, iš atsakovų nepagrįstai priteista 1 452 Lt ieškovo atstovavimo išlaidų – šias išlaidas patvirtinantys dokumentai pateikti po preliminaraus sprendimo priėmimo (2013 m. liepos 23 d. teismo posėdyje), ieškiniu nebuvo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų, teismui nebuvo pateiktas joks išlaidų apskaičiavimas ar pagrindimas, tokiu būdu dokumentiniame procese teismas, priimdamas galutinį sprendimą, iš atsakovų priteisė didesnes sumas, nei preliminariu sprendimu.

Su tokiais apeliantų argumentais sutikti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog galutiniu sprendimu iš atsakovų priteista suma sudaro 3 655 029,72 Lt, už kurią mokėtinas ir priteistinas žyminis mokestis turėtų būti 20 275 Lt, taigi, žyminio mokesčio skirtumas nuo ieškinio reikalavimų sudaro 5 Lt (ieškinio suma 3656027,27 Lt, todėl ieškovo sumokėtas žyminis mokestis sudarė 20 280 Lt). Kadangi dalies reikalavimų ieškovas atsisakė, nes juos įvykdė atsakovai, pagal CPK 87 straipsnio 2 dalies nuostatas 75 proc. nuo 5 Lt sumos (4 Lt) turėjo būti grąžinti ieškovui, likę 0,25 proc. (1 Lt) priteisti iš atsakovų. Tokiu būdu iš atsakovų turėjo būti priteista 20276 Lt žyminio mokesčio suma - skirtumas tarp teismo priteistos ir turėtos priteisti žyminio mokesčio sumos sudaro tik 4 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis nežymus skirtumas negali būti pripažintas esminiu pažeidimu ir jis nenulėmė neteisėto sprendimo priėmimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai nepagrįstai teigia, kad nebuvo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų. Priešingai, reikšdamas ieškinį, ieškovas suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovų visas byloje jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (ieškovo reikalavimas Nr. 7, 1-8 b. l., 1 t.). Pažymėtina, jog taip pat priešingai, nei teigia apeliantai, 2013 m. balandžio 11 d., iki galutinio teismo sprendimo priėmimo į bylą buvo pateiktas ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodyta, kad 1 452 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apima visas atsakovo teikiamas paslaugas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir kad į jas įeina procesinių dokumentų rengimas ir atstovavimas teisme (8-9 b. l., 2 t.). Kartu su šiuo prašymu pateiktas 1 452 Lt sumos sumokėjimą pagrindžiantis mokėjimo pavedimas (10 b. l., 2 t.). Taigi, šios faktinės aplinkybės patvirtina, jog išlaidų advokato pagalbai apmokėti apskaičiavimą ir pagrindimą, kaip to reikalauja CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, ieškovas į bylą buvo pateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą ir priteisdamas ieškovo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, teismas CPK 430 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų nepažeidė, nes išlaidos advokato pagalbai nėra susijusios su ieškinio reikalavimų didinimu.

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pagal atsakovų ir ieškovo sudarytas laidavimo sutartis laidavimas galioja iki visiško skolos pagal Kreditavimo sutartis grąžinimo – kadangi buvo laiduota už terminuotos prievolės įvykdymą (visose Kreditavimo sutartyse buvo nustatytas kredito grąžinimo terminas), atsakovai sudarė terminuoto laidavimo sutartis. Be to, pagrindiniam skolininkui, iškėlus bankroto bylą, visi jo skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, todėl atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo akcesorinę, iš laidavimo sutarties kylančią prievolę. Tokiu atveju, esant terminuotam laidavimui, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas kreditoriui pareikšti reikalavimą laiduotojui skaičiuotinas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Taigi, apeliantų įsitikinimu, ieškinys atsakovams pagal visas jų sudarytas laidavimo sutartis pareikštas pasibaigus laidavimui (baigėsi 2013 m. sausio 4 d.).

Su tokiais apeliantų argumentais sutikti taip pat nėra pagrindo.

Pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas - tai civilinė teisinė priemonė, suteikianti kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatinanti skolininką prievolę įvykdyti tinkamai. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius savo reikalavimą gali pareikšti laiduotojui. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalies nuostatą, skolininkui neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu prievolės ar jos dalies neįvykdo pagrindinis skolininkas (CK 6.76 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad 2005 m. liepos 1 d. tarp AB DNB banko (kurio pavadinimas nuo 1995 m. birželio 1 d. iki 2003 m. gegužės 2 d. buvo AB Lietuvos žemės ūkio bankas, nuo 2003 m. gegužės 2 d. iki 2006 m. gegužės 12 d. - AB bankas „NORD/LB Lietuva“, nuo 2006 m. gegužės 12 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. AB DnB NORD bankas) ir kredito gavėjo UAB „SPAUSK“ buvo sudaryta Kredito linijos sutartis Nr. 3214-05IV, kurios pagrindu kredito gavėjui suteiktas 55 027 EUR kredito linijos limitas su kintama palūkanų norma terminui iki 2007 m. birželio 30 d. (kredito linijos sutarties specialiosios dalies 2, 3, 4.1 ir 5 p., 11-12, 13-19 b. l., 1 t.). Kredito linijos sutarties sąlygos buvo keičiamos 2006 m. birželio 28 d. Susitarimu Nr. 2880-06 IV (20-22 b. l., 1 t.), pagal kurį kredito linijos limito suma padidinta iki 199 837,81 EUR; 2007 m. vasario 2 d. Susitarimu Nr. 3214- 05IV/2 (23-26 b. l., 1 t.), pagal kurį kredito linijos limito suma padidinta iki 477 873,03 EUR; 2008 m. sausio 31 d. Susitarimu Nr. 3214-05IV/3 (27-30 b. l., 1 t.), pagal kurį kredito linijos limito suma padidinta iki 883 373,03 EUR; 2009 m. kovo 9 d. Susitarimu Nr. 3214-05IV/4 (31-34 b. l., 1 t.), 2009 m. rugpjūčio 25 d. Susitarimu Nr. 3214-05IV/5 (35-37 b. l., 1 t.), 2009 m. spalio 7 d. Susitarimu Nr. 3214-05IV/6 (38-41 b. l., 1 t.), 2010 m. kovo 4 d. Susitarimu Nr. 3214-05IV/7 (53-64 b. l., 1 t.), pagal kurį kredito linijos sutartis performinta į kreditavimo sutartį (toliau 2005 m. liepos 1 d. Kredito linijos sutartis Nr. 3214-05IV vadinama kreditavimo sutartimi Nr. 3214-05IV) ir išdėstyta nauja redakcija; 2010 m. lapkričio 10 d. Susitarimu Nr. 3214-05IV/8 (42-46 b. l., 1 t.) ir 2011 m. kovo 17 d. Susitarimu Nr. 3214-05IV/9 (47-50 b. l., 1 t.). Pastaruoju susitarimu galutinis kredito grąžinimo terminas nustatytas iki 2012 m. kovo 31 d. (51 b. l., 1 t.), tarpinius kredito grąžinimo terminus ir sumas numatant kredito grąžinimo grafike. Praleidus kreditavimo sutartyje Nr. 3214-05IV su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais nustatytus kredito grąžinimo terminus, UAB „SPAUSK“ įsipareigojo mokėti bankui papildomas palūkanas (kreditavimo sutarties Nr. 3214-05IV bendrosios dalies 14 p.), o už laiku nesumokėtas bankui palūkanas, papildomas palūkanas, įsipareigojimo mokestį - 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (kreditavimo sutarties Nr. 3214-05IV bendrosios dalies 36 p.).

Byloje nustatyta, kad prievolių pagal kreditavimo sutartį Nr. 3214-05IV su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais įvykdymo užtikrinimui buvo sudarytos laidavimo sutartys: 1) 2005 m. liepos 1 d. Laidavimo sutartis Nr. 107-05L (laiduotojas T. V. , 73-75 b. l., 1 t.); 2) 2005 m. liepos 1 d. Laidavimo sutartis Nr. 108-05L (laiduotojas G. K. , 66-68 b. l., 1 t.); 3) 2006 m. birželio 28 d. Laidavimo sutartis Nr. 112-06L (laiduotojas T. K. , 69-70 b. l., 1 t.); 4) 2009 m. spalio 7 d. Laidavimo sutartis Nr. 126-09L (laiduotoja A. V. , 76-77 b. l., 1 t.): 5) 2009 m. spalio 7 d. Laidavimo sutartis Nr. 129-09L (laiduotoja A. K. , 71-72 b. l., 1 t.).

Taip pat nustatyta, kad 2007 m. birželio 13 d. tarp Banko ir kredito gavėjo UAB „SPAUSK“ buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. K-2400-2007-426 (toliau - kreditavimo sutartis Nr. K-2400-2007-426), kurios pagrindu UAB „SPAUSK“ buvo suteiktas 1 080 000,00 Lt dydžio kreditas su kintama palūkanų norma terminui iki 2017 m. gegužės 31 d. , tarpinius kredito grąžinimo terminus ir sumas numatant kredito grąžinimo grafike (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2, 3, 4, 5 p., 78-79, 80-85, 86-88 b. l., 1 t.). Kreditavimo sutarties Nr. K-2400- 2007-426 sąlygos buvo keičiamos 2009 m. spalio 7 d. Susitarimu Nr. K-2400-2007-426/1 (89-92 b. l., 1 t.), 2010 m. lapkričio 10 d. Susitarimu Nr. K-2400-2007-426/2 (93-97, 98-100 b. l., 1 t.) ir 2011 m. kovo 17 d. Susitarimu Nr. K-2400-2007-426/3 (101-104, 105-106 b. l., 1 t.). Minėtais susitarimais be kai kurių kreditavimo sutarties sąlygų taip pat buvo iš dalies keičiami tarpiniai kredito grąžinimo terminai ir sumos. Galutinis kredito grąžinimo terminas (2017 m. gegužės 31 d.) keičiamas nebuvo. Praleidus kreditavimo sutartyje Nr. K-2400-2007-426 su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais nustatytus kredito (jo dalių) grąžinimo terminus, UAB „SPAUSK“ įsipareigojo mokėti bankui papildomas palūkanas (kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-426 bendrosios dalies 16 p.), o už laiku nesumokėtas bankui palūkanas, papildomas palūkanas ir įsipareigojimo mokestį - 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-426 bendrosios dalies 34 p.).

Prievolių pagal kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-426 su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais įvykdymo užtikrinimui buvo sudarytos laidavimo sutartys: 1) 2007 m. birželio 13 d. Laidavimo sutartis Nr. 161-07L (laiduotojas T. K., 110-112 b. l., 1 t.); 2) 2007 m. birželio 13 d. Laidavimo sutartis Nr. 162-07L (laiduotojas T. V., 115-117 b. l., 1 t.); 3) 2007 m. birželio 13 d. Laidavimo sutartis Nr. 164-07L (laiduotojas G. K., 107-109 b. l., 1 t.); 4) 2009 m. spalio 7 d. Laidavimo sutartis Nr. 128-09L (laiduotoja A. V., 118-119 b. l., 1 t.); 5) 2009 m. spalio 7 d. Laidavimo sutartis Nr. 131-09L (laiduotoja A. K., 113-114 b. l., 1 t.).

Bylos duomenys patvirtina, jog 2007 m. liepos 27 d. tarp banko ir kredito gavėjo UAB „SPAUSK“ buvo sudaryta Overdrafto (sąskaitos kreditavimo) sutartis Nr. K-2400-2007-556 (toliau - overdrafto sutartis), kurios pagrindu kredito gavėjui UAB „SPAUSK“ suteiktas 300 000 Lt dydžio overdrafto limitas terminui iki 2008 m. liepos 31 d. su 6,91 proc. dydžio palūkanų norma ir 0,5 proc. metų palūkanų dydžio įsipareigojimo mokesčiu (overdrafto sutarties specialiosios dalies 2, 3, 6, 8 ir 9 p., 120-121, 122-128 b. l., 1 t.). Overdrafto sutarties sąlygos buvo keičiamos 2007 m. lapkričio 29 d. Susitarimu Nr. K-2400-2007-556/1 (129-130 b. l., 1 t.), pagal kurį overdrafto limito suma padidinta iki 500 000,00 Lt; 2008 m. liepos 31 d. Susitarimu Nr. K-2400-2007-556/2 (131-133 b. l., 1 t.), pagal kurį overdrafto limito suma sumažinta iki 260 000,00 Lt ir palūkanų dydis nustatytas 8,64 proc.; 2009 m. liepos 29 d. Susitarimu Nr. K-2400-2007-556/3 (134-136 b. l., 1 t.), pagal kurį overdrafto limito suma sumažinta iki 200 000,00 Lt ir nustatytas kintamų palūkanų dydis bei 1,5 proc. metų palūkanų dydžio įsipareigojimo mokestis; 2009 m. spalio 7 d. Susitarimu Nr. K-2400-2007-556/4 (137-140 b. l., 1 t.), 2010 m. rugpjūčio 18 d. Susitarimu Nr. K-2400-2007-556/5 (141-144 b. l., 1 t.), pagal kurį nustatytas 1 proc. metų palūkanų dydžio įsipareigojimo mokestis, ir 2011 m. kovo 17 d. Susitarimu Nr. K-2400-2007-556/6 (145-149 b. l., 1 t.) - pastaruoju susitarimu galutinis overdrafto galiojimo terminas nustatytas iki 2012 m. kovo 31 d.. Praleidus overdrafto sutartyje su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais nustatytus kreditų grąžinimo terminus, UAB „SPAUSK“ įsipareigojo mokėti bankui 0,01 proc. dydžio delspinigius nuo laiku negrąžintos kredito sumos (overdrafto sutarties bendrosios dalies 14 p.), o už laiku nesumokėtas bankui palūkanas ir įsipareigojimo mokestį - 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (overdrafto sutarties bendrosios dalies 37 p.).

Prievolių pagal overdrafto sutartį su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais įvykdymo užtikrinimui buvo sudarytos laidavimo sutartys: 1) 2007 m. liepos 27 d. Laidavimo sutartis Nr. 218-07L (laiduotojas T. V., 158-160 b. l., 1 t.); 2) 2007 m. liepos 27 d. Laidavimo sutartis Nr. 220-07L (laiduotojas T. K., 153-155 b. l., 1 t.); 3) 2007 m. liepos 27 d. Laidavimo sutartis Nr. 221-07L (laiduotojas G. K., 150-152 b. l., 1 t.); 2009 m. spalio 7 d. Laidavimo sutartis Nr. 127-09L (laiduotoja A. V., 161-162 b. l., 1 t.); 5) 2009 m. spalio 7 d. Laidavimo sutartis Nr. 130-09L (laiduotoja A. K., 156-157 b. l., 1 t.).

Pažymėtina, jog visomis Laidavimo sutartimis laiduotojai įsipareigojo bankui atsakyti ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas (UAB „SPAUSK“), jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles ir bankui pareikalavus įvykdyti už skolininką skolininko prievoles kreditavimo sutartyse numatytais terminais ir sąlygomis (Laidavimo sutarčių 2.1. p.). Laidavimo sutarčių 1.1. punkto nuostatomis laiduotojas prisiėmė įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų, bankui, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles pagal kreditavimo sutartį. Taip pat šiame laidavimo sutarčių punkte numatyta, kad skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidarioji. Pagal laidavimo sutarčių 4.2 punkto nuostatas, laidavimo sutartys įsigalioja nuo jų pasirašymo momento ir galioja iki visiško jų įvykdymo.

Kaip jau minėta, pagal CK 6.76 ir 6.81 straipsnių nuostatas, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Solidariosios atsakomybės esmė ta, kad visi bendraskoliai atsako visa skolos suma (CK 6.6. str. 6 d.). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovai, kaip laiduotojai, turi atsakyti pagal pareikštą ieškinį.

Bendroji taisyklė, nustatanti laidavimo pabaigą, įtvirtinta CK 6.87 straipsnio 1 dalies nuostatose – laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė. Tai atitinka laidavimo, kaip akcesorinės prievolės pobūdį, reiškiantį, kad laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Tačiau tam tikrais atvejais laidavimas gali baigtis ir anksčiau, pagrindinei prievolei dar galiojant. Priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis (terminuotas ar neterminuotas laidavimas), įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos pagrindai (CK 6.88, 6.89 str.).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog tarp ieškovo ir atsakovų sudarytų laidavimo sutarčių 4.2. punktuose nedviprasmiškai ir aiškiai nurodyta, kad laidavimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Kreditavimo sutarčių 4. punktas bei overdrafto sutarties 6. Punktas paneigia apeliantų teiginį, kad laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė. Minėtuose punktuose (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kaip minėta šioje nutartyje, aiškiai nurodytas galutinis kredito grąžinimo terminas. Šias sutarčių nuostatas patvirtina ir byloje esančių mokėjimo grafikų turiniai. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, laidavimo terminas yra apibrėžtas visų laidavimo sutartyse nurodytų skolininko ir laiduotojų įsipareigojimų įvykdymu. Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, yra išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl tiek laiduotojams, tiek kreditoriui turėjo būti aišku, kokią atsakomybę laiduotojai prisiima, suteikdami kreditoriui kito asmens prievolių įvykdymo užtikrinimą laidavimo forma ir užtikrindami skolininko prievolę tokia pat apimtimi ir terminais, kokia apimtimi ir terminais atsako pats skolininkas. Taigi, teigti, kad nagrinėjamu atveju laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė ir ieškovas praleido CK 6.88 straipsnyje numatytą 3 mėnesių terminą pareikšti laiduotojams ieškinį, nėra pagrindo.

Pagrindiniam skolininkui UAB „SPAUSK“ iškėlus bankroto bylą, kreditorius AB DNB bankas, siekdamas išsiieškoti skolą, pareiškė reikalavimus tiek UAB „SPAUSK“ bankroto byloje (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-4694-115/2012), tiek laiduotojams atskiroje byloje – AB DNB bankas ieškinys Vilniaus apygardos teisme gautas 2013 m. kovo 20 d. (1 b. l., 1 t.). Teisėjų kolegijos vertinimu, kreditorius savo pažeistas teises šiuo atveju gynė tinkamai, t.y. pareiškė reikalavimą laiduotojams, kaip solidariems bendraskoliams, dar iki pagrindinio skolininko pabaigos, t.y. kol pagrindinio skolininko prievolė kreditoriui dar nebuvo pasibaigusi. Priešingu atveju būtų paneigta laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, paskirtis ir tikslas, būtų nepagrįstai pažeidžiami teisėti kreditoriaus interesai. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2012 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012 konstatavęs, jog tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo nutarta UAB „SPAUSK“ pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Taigi, teigti, kad pasibaigė pagrindinė prievolė, ir tuo pačiu pasibaigė ir apeliantų, kaip laiduotojų, prievolė pagal laidavimo sutartis, nėra pagrindo.

Apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą, taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimui dėl delspinigių priteisimo, nes pritaikius ieškinio senatį, iš atsakovų galėjo būti priteisti delspinigiai tik už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. (6 mėnesiai iki ieškinio laiduotojams pateikimo dienos) iki 2012 m. spalio 4 d. (nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo data), t. y. ne daugiau kaip už 14 dienų.

Atsižvelgdama į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš ieškovo pateiktų skolos grafikų matyti, kad delspinigiai paskaičiuoti už 180 dienų t.y. už 6 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos UAB „Spausk“ iškėlimo - neviršijant CK 1. 125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyto termino, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų prašymas taikyti ieškinio senatį yra nepagrįstas.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos ir priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 3 d.).

Ieškovas AB DNB bankas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (74 b. l., 3 t.), tačiau kartu su atsiliepimu nepateikė šias išlaidas ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl spręsti jų paskirstymo klausimą nėra pagrindo (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.