- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-01
- Bylos Nr.
- 2A-69-267/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė (pran.), Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- V. Ž.
- Atsakovas
- R. V., A. V.
- Trečiasis asmuo
- D. A., V. A., Šiaulių apskrities Viršininko administracijai
- Advokatai
- Jūratė Galdikienė, Rita Roščenkovienė
- Kategorijos
- 77.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Burbulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Ž. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Ž. patikslintą ieškinį atsakovams R. V., A. V., trečiajam asmeniui D. A., V. A., Šiaulių apskrities Viršininko administracijai dėl 2000-05-29 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, 2009-08-20 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo iš dalies negaliojančia ir pirkėjo teisių perkėlimo, 2009-09-25 žemės sklypo ir pastatų pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančia iš dalies ir pardavėjo teisių perkėlimo, nuostolių atlyginimo dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė.
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu dėl 2000-05-29 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, 2009-08-20 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančia iš dalies ir pirkėjo teisių perkėlimo, 2009-09-25 žemės sklypo ir pastatų pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo iš dalies negaliojančia ir pardavėjo teisių ir pareigų perkėlimo, nuostolių atlyginimo dėl nepagrįsto praturtėjimo. Nurodė, kad nekilnojamą turtą – gyvenamąjį namą bei pagalbinius statinius, esančius (duomenys neskelbtini), paveldėjo mirus motinai 1993 metais. Namų valdos žemės sklypas suformuotas ir teisiškai įformintas nebuvo. Šiame name dar esant gyvai ieškovės motinai (prieš 1993 m.) apsigyveno jos sūnus – A. Ž. – o vėliau ir jo žmona bei dvi jų dukros. 2000 metais į ieškovę kreipėsi sūnus A. Ž., kuris nurodė, kad norėtų iš atsakovo verslui pasiskolinti pinigų ( 4000 USD / 16000 Lt), tačiau atsakovas reikalauja nekilnojamo turto užstato. A. Ž. kreipėsi į ieškovę, kad pastaroji leistų įkeisti namą, esantį (duomenys neskelbtini), forminant sandorį tarp ieškovės ir atsakovo kaip pirkimo-pardavimo sutartį, o vėliau, grąžinus skolą, už tą pačią pinigų sumą namą atperkant. 2000-05-29 su atsakovu sudarė minėto gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį, kuria už 16000 Lt buvo perleistos nuosavybės teisės į namą, tačiau teigia, kad sandoris buvo sudarytas siekiant užtikrinti paskolintos pinigų sumos grąžinimą ir nekilnojamas turtas buvo tik įkeistas. 2009 metais mirus ieškovės sūnui, namas buvo parduotas V. ir D. A. už 160000 Lt (prieš tai buvo suformuotas žemės sklypas aplink pastatus ir išpirktas iš valstybės, ieškovei suradus pirkėjus), kad grąžintų atsakovui sūnaus A. Ž. skolą su palūkanomis (80000 Lt). Likusius pinigus atsakovas turėjo pervesti ieškovei. Atsakovas pinigų nepervedė. Prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. V. ir A. V. 79 000 Lt, 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo 2009-11-01 iki ieškinio pateikimo teismui, 5 % procesinių palūkanų nuo ieškinio iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai.
Atsakovai R. V. ir A. V. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo iš ieškovės nupirktas 2000-05-29 už 16000 Lt, o dar 4000 Lt buvo duoti avansu prieš notarinės sutarties pasirašymą, prašant šiuo metu jau mirusiam A. Ž., kuris tame name gyveno nuo vaikystės kartu su močiute, išpirkti jį iš ieškovės V. Ž., kaip įstatyminės turto paveldėtojos, nes močiutė nespėjo parašyti testamento, kadangi ieškovė reikalavo pinigų ir grasino namą parduoti. V. Ž. tame name niekad negyveno, jokių mokesčių nemokėjo ir prie namo pagerinimo neprisidėjo. Atsakovas namą nupirko iš ieškovės siekdamas padėti draugui ir leido toliau namu naudotis A. Ž. šeimai. Mirus A. Ž., o jo žmonai su dukromis nutarus išsikelti į (duomenys neskelbtini), atsakovas nusprendė tą namą parduoti. Ieškovė sužinojusi, kad ketinama namą parduoti, pasisiūlė surasti pirkėjus bei aktyviai tvarkė su žemės sklypu susijusius reikalus, tikėdamasi gauti atlygį už paslaugas. R. V., gavęs už parduotą tretiesiems asmenims D. ir V. A. namą 157000 Lt, 74000 Lt pervedė mirusio A. Ž. žmonai R. Ž., (kuri ilgą laiką tame name ir gyveno) už namo pagerinimą ir jo priežiūrą. Prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškovės V. Ž. ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo naudai. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, kaip atidus ir rūpestingas asmuo, galėjo sudaryti įkeitimo sutartį arba atsisakyti perleisti ginčo pastatus atsakovo sąlygomis, tačiau to nepadarė, todėl teismas sprendė, kad ieškovė, priimdama atsakovo sąlygas dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ir ją notariškai patvirtindama, suprato sudaromo sandorio esmę ir taip išreiškė savo valią. Ieškovės argumentus, kad ginčijamas sandoris yra apsimestinis, juo buvo siekiama tik turtą įkeisti, kuriuos grindžia aplinkybėmis: atsakovas niekada šiame name negyveno – turtas nebuvo jam perduotas, jame gyveno ir prieš namo perleidimą ir po jo dar beveik 9 metus ieškovės šeima (sūnus su šeima), teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes ir pati ieškovė tame name nuolat negyveno. Fakto, kad ieškovė vieną kartą 2009-08-28 ir 2009-08-29 (22 b. l.) apmokėjo sąskaitas už buitinių atliekų išvežimą (A. Ž. ir R. Ž. vardu), po to, kai sudarė susitarimą su trečiaisiais asmenimis V. A. ir D. A., dėl ginčo pastatų pardavimo, teismas nevertino kaip įrodymo, kad ieškovė nuolat ilgą laiką rūpinosi namo išlaikymu.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovė suprato, jog ginčijamas gyvenamojo namo ir pastatų pirkimo-pardavimo sandoris yra sudaromas tarp jos ir atsakovo. Šis sandoris buvo patvirtintas notariškai, sandorio šalių valia – ieškovės perleisti, o atsakovo įgyti nuosavybėn ginčo pastatą – gyvenamąjį namą nebuvo paneigta; toks sandoris negali būti pripažintas apsimestiniu, nes ieškovė suvokė, kad pastatai yra įteisinami atsakovo vardu, todėl teismas tokius ieškovės veiksmus vertino kaip neatsargumo rezultatą ir atmetė reikalavimą pripažinti 2000-05-29 pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, dėl jos apsimestinio pobūdžio (nes po ja slėpėsi įkeitimo teisiniai santykiai).
Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės argumentus, kad pinigai už parduotą namą jai nebuvo sumokėti, nes 2000-05-29 pirkimo-pardavimo sutartis ieškovės pasirašyta ir notariškai patvirtinta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu ieškovė V. Ž. prašo: 1) Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pripažinti 2000 m. gegužės 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) negaliojančia remiantis Civilinio kodekso 1.87 straipsniu (apsimestinis sandoris kitam sandoriui pridengti); pripažinti 2009 m. rugpjūčio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia iš dalies ir perkelti pirkėjo teises ir pareigas V. Ž.; pripažinti 2009 m. rugsėjo 25 d. žemės sklypo ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančia iš dalies ir perkelti pardavėjų teises ir pareigas V. Ž.; 2) Priteisti solidariai iš atsakovų A. V. ir R. V. ieškovės V. Ž. naudai 79 000 litų; priteisti solidariai iš atsakovų A. V. ir R. V. ieškovės V. Ž. naudai 5 procentus metinių palūkanų nuo 79000 litų, pradedant skaičiuoti nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki ieškinio pateikimo teismui; priteisti solidariai iš atsakovų A. V. ir R. V. ieškovės V. Ž. naudai 5 procentų dydžio procesinių palūkanų nuo ieškinio iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo; priteisti solidariai iš atsakovų A. V. ir R. V. ieškovės V. Ž. patirtas bylinėjimosi išlaidas; 3) išreikalauti iš Radviliškio rajono apylinkės teismo kompiuterinę laikmeną kurioje užfiksuotas 2010 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdžio garso įrašas civilinėje byloje Nr. 2-373-767-10 ir pridėti ją prie bylos. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Atmestini yra teismo argumentai, kad beveik dešimt metų ieškovė nesidomėjo, kokiomis sąlygomis yra įkeistas namas, kiek paskolos atiduota ir apskritai neginčijo sandorio. Ieškovė žinojo, kad jos sūnus mokėjo atsakovui procentus už paimtą iš atsakovo paskolą – ne kartą buvo mačiusi kaip atsakovas atvykdavo į kiemą ir jos sūnus jam perduodavo pinigus. Sandorio ieškovė neginčijo, nes atsakovas laikėsi susitarimo – pastatais ir po sandorio sudarymo visą laiką naudojosi tiek ieškovė, tiek jos sūnaus A. šeima.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šiuo konkrečiu atveju būtina vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, tačiau netinkamai įvertino ieškovės ketinimus, sudarant Sutartį, jos galimybę įtakoti ginčijamo sandorio rūšį, galimybę tinkamai įvertinti sudaromo sandorio teisines pasekmes, ieškovės ir atsakovo elgesį po ginčijamo sandorio sudarymo.
3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė, kaip atidus ir rūpestingas asmuo, galėjo sudaryti įkeitimo sutartį arba atsisakyti perleisti ginčo pastatus atsakovo sąlygomis, tačiau to nepadarė. Teismas visiškai nepagrįstai atmetė nuoseklius, išsamius ir detalius ieškovės parodymus tiek apie ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, tiek apie tikruosius sandorio šalių ketinimus. Po Sutarties sudarymo niekas nepasikeitė – name gyveno Ž. šeima (įvairios sudėties) ir iki Sutarties sudarymo, tir po jos sudarymo, iki pat 2009 m. rugsėjo 25 d., kai pastatai buvo parduoti tretiesiems asmenims D. ir V. A..
4. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė ieškovės parodymus dėl ieškovės ir jos šeimos narių naudojimosi namu ir po ginčijamo sandorio sudarymo, nes vadovaujantis Civilinio kodekso 3.135 straipsnio nuostatomis, artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Teigdama, kad ginčo pastatai visuomet, tiek iki ginčijamo sandorio sudarymo, tiek ir po jo, priklausė ieškovės šeimos nariams, apeliantė turėjo mintyje būtent artimus giminaičius, kaip jie yra apibrėžiami Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje – savo motiną, savo vaikus ir anūkus. Byloje yra neginčytinai įrodyta, kad pastatus ieškovė paveldėjo iš savo motinos E. B..
5. Aplinkybę, kad Sutartis buvo apsimestinis sandoris, patvirtina ir paties sandorio suma, kai nekilnojamas turtas yra „perleidžiamas“ už beveik dvigubai mažesnę pinigų sumą, nei perleidžiamo turto vertė (parduodama už 16000 litų, kartu nurodant, kad parduodamo turto vertė – 31035 litai), tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nevertino kaip reikšmingos nurodydamas, kad pagal pateiktus kitus atsakovo sudarytus sandorius (118, 119, 120 b. l.) 1998–2000 metais nekilnojamas turtas buvo parduodamas už mažesnes kainas, nei realiai buvo vertinamas. Toks teismo argumentas yra nepagrįstas jokiais oficialiais statistiniais šaltiniais.
6. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovė 2009 m. birželio 1 d. rašytiniu sutikimu perleisdama vienkartines išmokas, sumokėtas už 0,06 ha namų valdos žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini), atsakovui ir nesudarydama su juo jokios kitos papildomos sutarties, ir tai patvirtintų, kad teisiškai forminamas namų valdos sklypas priklauso ant to žemės sklypo stovintiems atsakovui įkeistiems už tam tikrą paskolos sumą pastatams, savo veiksmais pripažino atsakovo nuosavybės teisę į ginčo pastatus, yra visiškai nepagrįstas. Teismas visiškai neatsižvelgė į trečiojo asmens Šiaulių apskrities viršininko administracijos atstovo paaiškinimą kad atsakovui visiškai nebuvo būtinas jos sutikimas perleisti vienkartines išmokas, siekiant išpirkti žemę iš valstybės, tiesiog be šio sutikimo žemės sklypo išpirkimo kaina būtų gerokai didesnė (vien už du papildomus arus sumokėjo 3469 litus).
7. Teismas, darydamas išvadas dėl menamų pagerinimų skundžiamame sprendime, vadovavosi išimtinai tik suinteresuotų asmenų parodymais – atsakovo sudaryta lentele, R. Ž. (kuri gavo iš atsakovo 74 000 litų) parodymais, S. Ž., kuri teigė už gautus iš motinos R. Ž. pinigus nusipirkusi butą ir T. K., kuris neatlygintinai gyvena S. Ž. bute, parodymais. Visi šie asmenys yra vienokia ar kitokia forma priklausomi nuo atsakovo arba jam dėkingi ir dėl šios priežasties teismas, priimdamas sprendimą negalėjo vadovautis vien jų parodymais, ir atmesti kitus byloje esančius įrodymus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės V. Ž. apeliacinį skundą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.
Atsiliepimu į ieškovės V. Ž. apeliacinį skundą atsakovai prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą o ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Priteisti iš ieškovės atsakovo R. V. naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nustatęs, kad ieškovė pinigus gavo iš atsakovo, pagrįstai rėmėsi notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi, kurioje nurodyta, jog pirkėjas sumokėjo pardavėjui pinigus iki sutarties sudarymo.
2. Teismas teisingai įvertino, kad visi ieškovės atlikti veiksmai rūpinantis namu, nesukūrė jai nuosavybės teisių į žemės sklypą ir ant jo stovinčius pastatus.
3. Taip pat pažymėtina, kad neapdairų ieškovės elgesį teismui leido konstatuoti byloje surinkti įrodymai, faktinės bylos aplinkybės bei nepagrįsti ir prieštaringi apeliantės argumentai, esą susitarimo su atsakovu ji nesudarė, nes santykiai su juo buvo geri, o pati nurodo, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai padidindamas paskolos sumą nuo 16000,00 Lt iki 80000,00 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė nenurodė kliūčių, kurios būtų egzistavusios ir neleidusios jai kreiptis į teismą tuo metu, kai atsakovas ženkliai padidino grąžintinos paskolos sumą. Įvertinus visų šių egzistavusių faktinių aplinkybių visetą akivaizdžiai matyti, jog apeliantės teiginiai prieštarauja jos atliktiems veiksmams. O pirmosios instancijos teismo motyvai pateikti išsamiai įvertinus bei ištyrus visus byloje esančius įrodymus.
4. Teismas tinkamai įvertino šalių valią sudarant sutartį. Apeliantė nei teismo posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad jos sūnus su atsakovu sudarė paskolos sutartį. Taip pat nepagrįstas apeliantės teiginys, kad teismas nevertino jos galimybės įtakoti ginčijamo sandorio rūšį. Pažymėtina, kad pati apeliantė nenurodė pirmos instancijos teisme jokių argumentų ir nepateikė įrodymų, kaip buvo apribota jos galimybė pasirinkti ginčijamo sandorio rūšį. Tokiu atveju teismas negalėjo vertinti tų argumentų, dėl kurių ieškovė nepasisakė ir neįrodinėjo.
5. Teismas tinkamai įvertino atsakovo pateiktus įrodymus dėl perleisto turto kainos, nes tuo metu, kai buvo sudaromas sandoris, galiojęs 1964 m. LR CK 256 str. numatė, kad parduodamo turto kaina nustatoma šalių susitarimu. Ši įstatymo nuostata leido šalims susitarti dėl sandorio objekto kainos, atsižvelgiant į tuo metu egzistavusias rinkos tendencijas bei individualizuojant objektą. Pažymėtina, kad registrų centre nurodomos kainos vertinamos pagal bendruosius kriterijus neindividualizuojant konkretaus turto, neatsižvelgiama į objekto privalumus, trūkumus. Taip pat pažymėtina, kad sudaromo sandorio objekto kaina neįrodo, jog pirkimo-pardavimo sandoriu buvo siekiama sudaryti įkeitimo sandorį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovė ir jos atstovė palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais, o atsakovai ir jų atstovė prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisniai argumentai
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliantė prašė pripažinti apsimestiniu jos ir atsakovų R. V. ir A. V. 2000 m. gegužės 29 d. sudarytą nekilnojamojo turto, t. y. gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį (registro Nr.(duomenys neskelbtini)) ir nurodė, kad iš tikrųjų buvo sudarytas įkeitimo sandoris sūnaus A. Ž. 16000 Lt paskolai, gautai iš atsakovo R. V. užtikrinti.
Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl sutarties rūšies, t. y. dėl teisinio rezultato, kurio siekė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį sudariusios šalys.
Įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius (CK 4.199 str.; iki 2000-07-01 galiojusio CK 198–211 str.). Įkeitimo sandoris – įstatymu reglamentuotas prievolių užtikrinimo būdas, kuris sukuria naujus prievolinius kreditoriaus ir trečiojo asmens (įkaito davėjo) santykius. Tai ypatingos rūšies prievoliniai santykiai, kurių specifiką lemia tai, kad jie priklausomi nuo pagrindinės prievolės (CK 194 str. ir CK 6.70 str.). Įkeitimas yra papildoma, šalutinė prievolė, kurią ištinka pagrindinės prievolės likimas.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė faktinių bylos aplinkybių, susijusių su ieškovės sūnaus A. Ž. ir atsakovo R. V. galimai sudaryta paskolos sutartimi. Ieškovė teigia, kad užtikrinant paskolos grąžinimą, buvo sudarytas apsimestinis pirkimo-pardavimo sandoris, nors tikroji ginčo sandorio šalių valia buvo sudaryti įkeitimo sandorį. Neišsiaiškinus byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių dėl paskolos sutarties tarp atsakovo R. V. ir paskolos gavėjo A. Ž., egzistavimo fakto, negalimas materialiosios teisės, reglamentuojančios apsimestinio sandorio negaliojimą ir jo padarinius, taikymas. Apeliacinės instancijos teismas negali teisiškai vertinti su paskolos egzistavimu susijusių aplinkybių, neįtraukus dalyvauti byloje A. Ž., mirusio 2009-05-06, teisių perėmėjų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas, o byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).
Iš dalies tenkindama apeliacinį skundą teisėjų kolegija konstatuoja ir absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, nes Radviliškio rajono apylinkės teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens R. Ž. teisių ir pareigų, t. y. pasisakė dėl ginčo name atliktų pagerinimo darbų vertės – 74000 Lt. Atsakovai keliolika kartų bylos nagrinėjimo eigoje ir teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose prašė įtraukti R. Ž. dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, tačiau teismas šio prašymo nesprendė.
Grąžindama bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja apeliacinio skundo argumentų, tačiau atkreipia teismo dėmesį, kad CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Dėl to ne tik būtina nustatyti, kokį sandorį šalys pridengė apsimestiniu sandoriu, bet ir ieškinyje turi būti tinkamai suformuluotas reikalavimas dėl apsimestinio sandorio negaliojimo padarinių. Nagrinėjamu atveju neaišku, koks yra tikslus apeliantės ieškinio reikalavimas, t. y. nenurodyta kokios piniginės prievolės įvykdymą ji užtikrino jos nurodoma įkeitimo sutartimi. Teismas, siekdamas teisingai išnagrinėti bylą, visų pirma turi išsiaiškinti ieškinio reikalavimus, t. y. ko šioje byloje reikalauja ieškovė – koks konkretus įkeitimo sandoris (įkeitimu užtikrintos paskolos dydis, paskolos sutarties terminas, palūkanos ir pan.) buvo pridengtas ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi ir kokių sandorio negaliojimo padarinių (restitucijos, ar teisinio santykio pakeitimo) siekia ieškovė. Pirmosios instancijos teismas turėtų pasiūlyti ieškovei tikslinti ieškinio reikalavimus, nes teismas nustatęs, kad ginčo sandoris buvo apsimestinis, turėtų nustatyti aiškias to sandorio, kurį iš tikrųjų šalys turėjo galvoje, sąlygas, tarp jų ir įkeitimu užtikrinto reikalavimo apimtį, įskaitant procentus, netesybas, nuostolius, padarytus prievolės įvykdymo termino praleidimu, taip pat išieškojimo išlaidas. Nesutikslinus ieškinio, nėra galimybės spręsti ieškovės reikalavimo, pareikšto atsakovams dėl 79000 Lt grąžinimo CK 6.242 ir 6.240 straipsnių pagrindu.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė, ginčydama pirkimo-pardavimo sandorį kaip apsimestinį, nurodo faktines aplinkybes, susijusias su ginčo sandorio šalių valia sudaryti gyvenamojo namo ir pagalbinių statinių, esančių Bičiulių g. 13, Radviliškio m., pirkimo-pardavimo sutartį su atpirkimo teise (CK 6.417 str.). Iš naujo nagrinėjant bylą būtina aiškintis su šiais ieškovės teiginiais susijusias bylos aplinkybes, nes teisinis ginčo kvalifikavimas – tai teisės taikymas, kurį atlieka teismas ex officio pagal konstatuotas aplinkybes. ieškovo pateiktas teisinis šalių tarpusavio santykių kvalifikavimas nesaisto teismo priimant sprendimą, nes ieškinio pagrindą sudaro faktinės bylos aplinkybės.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė, o proceso pažeidimų, susijusių su ieškinio reikalavimų patikslinimu ir suinteresuotų bylos baigtimi asmenų įtraukimu į procesą, negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Panaikinus sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, ieškovei grąžintinas jos sumokėtas žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą – 2370 Lt (CPK 87 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 87 str. 1 d. 7 p., 3 d., 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti ieškovei jos sumokėtą žyminį mokestį – 2370 Lt (du tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt litų) už paduotą apeliacinį skundą.
Nutartį žyminio mokesčio grąžinimo dalyje pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.