Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal L. Š. atstovo advokato Rimgaudo Černiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarimo, kuriuo L. Š. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 172¹⁴ str. 1 d. 3000 litų bauda; pagal ATPK 172¹⁴ str. 3 d. 2500 litų bauda, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. 2 d., paskiriant L. Š. galutinę administracinę nuobaudą - 3000 litų dydžio baudą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Š. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 172¹⁴ str. 1 d. už tai, kad ji nuo 2014-01-17 iki 2014-02-27, būdama finansų įstaigos UAB „X“ direktore, kuri vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 7 ir 8 d., 37 str. 12 d. 1 p., 37 str. 12 d. 11 p., privalo organizuoti kasdieninę bendrovės veiklą ir atsakyti už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymą, nevykdė šių pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių reikalavimų: iki 2014-02-27 sistemingai nebuvo atliekamas tinkamas klientų tapatybės nustatymas prieš pradedant dalykinius santykius (pasirašant kredito sutartis su klientais ir išduodant paskolas), kai klientas fiziškai nedalyvaudavo, nustatant jo tapatybę. UAB „X“ klientų tapatybę nustatydavo iš kliento, internetinėje UAB „X“ registracijos formoje nurodytų duomenų ir iš kliento asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje atlikto 0,01 LTL mokėjimo nurodymo, kuris Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 2 str. 1 d. 14 p. apibrėžiamas kaip „mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją“ ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 11 str. 1 d. 1 p., 11 str. 2 d. 3 p., yra tik papildoma sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonė, o ne trečiosios šalies informacijos apie klientą ar naudos gavėją naudojimas. Tai patvirtinantys atvejai: M. J., J. M., B. S., J. S., D. V., R. G. klientų bylos. Tuo L. Š. pažeidė bei nevykdė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 str. 22 d., 9 str. 1 d. 1 p., 9 str. 10 d., 9 str. 11 d., 9 str. 14 d., 11 str. 1 d. 1 p., 13 str. 1 d; 2008-09-24 Vyriausybės nutarimu Nr. 942 patvirtintų Taisyklių dėl Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo 3 p., 8 p., 10 p., 20 p., 21 p., 22 p.; 2010-05-21 UAB „X“ direktorės įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių 2.1.1 p., 2.4 p., 2.5 p., 2.7.5 p., 2.7.7 p., 2.11 p., 2.12 p., 4.1 p., 4.2 p.

Taip pat ji nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 172¹⁴ str. 3 d. už tai, kad nepaskyrė vadovaujančio asmens, kuris organizuotų Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikytų ryšius su FNTT, bei raštu nepranešė FNTT apie tokio darbuotojo paskyrimą, pasirašytinai nesupažindino UAB „X“ darbuotojų su 2010-05-21 UAB „X“ direktorės įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintomis Tvarkomis, kurios įgyvendina pinigų plovimo prevencijos priemones UAB „X“, UAB „X“ darbuotojams nebuvo pravesta kokių nors specialių tęstinių mokymo programos, kuriose darbuotojai būtų mokomi atpažinti veiksmus, kurie gali būti susiję su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, ir jiems būtų nurodoma, kaip elgtis tokiais atvejais. Tuo L. Š. pažeidė bei nevykdė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 19 str. 2 d. ir 3 d. reikalavimų.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojas, laikinai atliekantis direktoriaus funkcijas, prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarimą nepakeistą ir L. Š. atstovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad UAB „X“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 2 str., 7 d., 3 str. 1 d. 2 p., verčiasi skolinimo veikla ir pagal Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 str. 8 d. priskiriama finansų įstaigai, kuriai galioja pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojantys teisės aktai. Mokėjimo pavedimas iš sąskaitos kitoje finansų įstaigoje yra papildoma sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonė, bet ne atskira pakankama kliento tapatybės nustatymo priemonė. Finansų įstaigos, nustatydamos kliento tapatybę, turi taip pat vykdyti bendrus tapatybės nustatymui keliamus reikalavimus, reglamentuotus Įstatymo 9-11 str. ir Taisyklėse, o papildoma priemonė yra nustatyta siekiant sumažinti riziką dėl to, kad kliento tapatybė yra nustatoma klientui tiesiogiai nedalyvaujant. Pagrindinis dalykinių santykių sampratos elementas yra santykių tęstinumo perspektyva jų užmezgimo momentu. Jau vien paskolos ar bet kokios kitos sutarties sudarymas suponuoja tęstinus dalykinius santykius, nustato šalių teises ir pareigas sutarties galiojimo laikotarpiu. Dalykinių santykių pradėjimo atveju konkrečios sumos ribos, nuo kurios turėtų būti identifikuojamas klientas, nėra. Įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. aiškiai nustato, kad finansų įstaigų klientų tapatybė privalo būti nustatoma dar prieš pradedant dalykinius santykius, t. y. šiuo atveju dar prieš pasirašant sutartį, dokumentą, oficialiai liudijantį dalykinių santykių pradžią. Baudos neskyrimas arba žymiai mažesnės baudos, negu numatyta šio straipsnio sankcijoje, skyrimas nepasiektų ATPK 20 str. nustatytų administracinės nuobaudos ir Trečiojoje direktyvoje įtvirtintų sankcijos tikslų, kad baudos už pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių pažeidimus turi būti atgrasančios bei efektyvios.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis sutinka. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog L. Š. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 172¹⁴ str. 1 d., 3 d.

Atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos ATPK 172¹⁴ straipsnį užtraukia Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytų kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarkos pažeidimas. Ši norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus, kuriuose yra apibrėžta šio administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Šiuo atveju nukreipiama į Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą (toliau – Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 942 patvirtintas Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisykles (toliau – Taisyklės).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino minėtų teisės aktų reikalavimus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Įstatymo ir Taisyklių nuostatos aiškintos ir taikytos teisingai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tam tikrą sritį reglamentuojantys įstatymai yra taikomi visa apimtimi ir negalima tokia situacija, kai palankios įstatyminės normos yra taikomos, o nepalankios ar konkrečius įpareigojimus nustatančios – ignoruojamos.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad reikalavimai dėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos UAB „X“ netaikytini. Byloje nustatyta, kad UAB „X“ verčiasi skolinimosi veikla ir pagal Įstatymo 2 str. 8 p. yra priskiriama finansų įstaigai, kuriai galioja pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojantys teisės aktai. Būtent, Įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. įsakmiai nurodyta, jog finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš pradėdami dalykinius santykius. Įstatymo 11 str. 1 d. 1 p. numatyta, jog sustiprintas kliento tapatybės nustatymas atliekamas, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę. Taigi, iš šios įstatymo nuostatos seka, kad kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami klientui fiziškai nedalyvaujant, nustatant jo tapatybę privalo būti taikomas sustiprintas kliento tapatybės nustatymas. Finansų įstaiga, nustatydama kliento tapatybę, kai klientas fiziškai nedalyvauja ją nustatant, vadovaudamasi Įstatymo 2 str. 22 d., 13 str., gali pasinaudoti šių duomenų turėtojos - trečiosios šalies, kuri yra atlikusi kliento tapatybės nustatymo procedūrą, pradėdama dalykinius santykius su klientu, turimais duomenimis. Atitinkamai Taisyklių 10 dalyje numatyta, jog finansų įstaigos ir kiti subjektai gali nustatyti klientų – Lietuvos Respublikos piliečių tapatybę jiems fiziškai nedalyvaujant, t. y. nuotoliniu būdu, naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą ir tik tais atvejais, jeigu kliento tapatybė, prieš išduodant jam kvalifikuotą sertifikatą, buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant ir vykdant Taisyklių 3.1 punkto reikalavimus.

Viena iš UAB „X“ teikiamų skolinimo paslaugų yra skolinimas klientui tiesiogiai nedalyvaujant, tai yra internetu teikiant paraiškas kreditui gauti. Klientai (tik fiziniai asmenys), norėdami gauti paskolą, privalėjo užpildyti internetinę UAB „X“ registracijos formą ir iš savo asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje, atlikti 0,01 Lt mokėjimo nurodymą į UAB „X“ sąskaitą. Kliento atliktas mokėjimo pavedimas iš kredito įstaigos prilygsta Įstatymo 11 str. 2 d. 3 p. nustatytai sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonei, tai yra užtikrinti, kad pirmas mokėjimas būtų atliekamas per sąskaitą, kliento vardu atidarytą kredito įstaigoje. Taigi, UAB „X“ buvo taikoma viena iš minėtame Įstatymo straipsnyje numatytų papildomų sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonių, kai kliento tapatybė nustatoma jam fiziškai nedalyvaujant. Tačiau vien šios priemonės taikymas nėra pakankamas ir tinkamas Įstatyme ir Taisyklėse įtvirtintų klientų tapatybės nustatymo reikalavimų įgyvendinimas, kas teisingai konstatuota ir skundžiamame nutarime.

Iš bylos medžiagos matyti, kad su kredito įstaigomis UAB „X“ nebuvo pasirašiusi jokių klientų duomenų teikimo sutarčių, taip pat klientų tapatybė nebuvo nustatinėjama naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą, kai kliento tapatybė, prieš išduodant kvalifikuotą sertifikatą, buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant. Byloje nustatyta, kad UAB „X“ patikrinimo metu patikrintų klientų - M. J., J. M., B. S., J. S., D. V., R. G. - bylose nebuvo daromos ar iš trečiosios šalies gaunamos kliento asmens tapatybės dokumentų tinkamai patvirtintos kopijos. Tuo buvo pažeisti Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 str. 22 d., 9 str. 1 d. 1 p., 9 str. 10 d., 9 str. 11 d., 9 str. 14 d., 11 str. 1 d. 1 p., 13 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 942 patvirtintų kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių 3 p., 8 p., 10 p., 20 p., 21 p., 22 p. reikalavimai.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad UAB „X“ neturėjo pareigos nustatinėti klientų tapatybės dėl pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos, remiantis Įstatymo 9 str. 1 d., vien dėl sudaromų sandorių sumos (neviršijo Įstatymo 9 str. 1 d. 2 p. numatytą 15000 eurų sumą), o, be to, bendrovės vykdyta veikla nesusijusi su Įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. numatytais dalykiniais santykiais pagal Įstatymo 2 str. 4 d. numatytą apibrėžimą - verslo, profesiniai arba komerciniai kliento ir šio straipsnio 7,9 dalyse nurodytų asmenų santykiai, susiję su jų profesine veikla, kuriuos buvo numatyta tęsti ryšių užmezgimo momentu. Visų pirma, Lietuvos Respublikos ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta formali administracinio teisės pažeidimo sudėtis, todėl neigiamų padarinių kilimas nėra būtina sąlyga kilti administracinei atsakomybei. Antra, vien paskolos ar bet kokios kitos sutarties sudarymas suponuoja tęstinius dalykinius santykius, nustato šalių teises ir pareigas sutarties galiojimo laikotarpiu. Be to, dalykinių santykių pradėjimo atveju nėra nustatyta konkreti sumos riba, nuo kurios turėtų būti identifikuojamas klientas. Esant tokioms aplinkybėms, kaip nepagrįstas atmetamas ir kitas apeliacinio skundo argumentas, kad vien dėl UAB „X“ veiklos specifikos ir apimčių nėra jokios pinigų plovimo ar teroristų finansavimo grėsmės, todėl nėra taikytini ir atitinkami teisės aktų reikalavimai dėl jų prevencijos, atsakomybė UAB „X“ ir jos vadovaujantiems darbuotojams už tų reikalavimų nevykdymą.

Apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigiama, kad UAB „X“ nepaskyrus vadovaujančio darbuotojo, kuris organizuotų įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikytų ryšius su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, ir atsakingu asmeniu vadovei paskyrus pačiai save, buvo padarytas reikšmės neturintis formalus pažeidimas. Būtent, Įstatymo 19 str. 2 d. numatyta, jog finansų įstaigos ir kiti subjektai, išskyrus advokatus ar advokatų padėjėjus, privalo paskirti vadovaujančius darbuotojus, kurie organizuotų šiame įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikytų ryšius su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Apie tokių darbuotojų paskyrimą turi būti raštu pranešta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (toliau – FNTT). Šio Įstatymo 19 str. 3 d. numatyta, jog finansų įstaigos ir kiti subjektai, išskyrus advokatus ar advokatų padėjėjus, privalo imtis tinkamų priemonių, kad atitinkami jų darbuotojai žinotų apie šio įstatymo pagrindu galiojančias nuostatas. Tokios priemonės apima atitinkamų darbuotojų dalyvavimą specialiose tęstinėse mokymo programose, kuriose jie būtų mokomi atpažinti veiksmus, kurie gali būti susiję su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, ir jiems būtų nurodoma, kaip elgtis tokiais atvejais. Byloje nustatyta, kad L. Š. nuo 2014-01-17 iki 2014-02-27, būdama finansų įstaigos UAB „X“ direktore, minėtu laikotarpiu nepaskyrė vadovaujančio asmens, kuris organizuotų Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikytų ryšius su FNTT, bei raštu nepranešė FNTT apie tokio darbuotojo paskyrimą, pasirašytinai nesupažindino UAB „X“ darbuotojų su 2010-05-21 UAB „X“ direktorės įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintomis Tvarkomis, kurios įgyvendina pinigų plovimo prevencijos priemones UAB „X“, taip pat UAB „X“ darbuotojams nebuvo pravesta kokių nors specialių tęstinių mokymo programos, kuriose darbuotojai būtų mokomi atpažinti veiksmus, kurie gali būti susiję su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, ir jiems būtų nurodoma, kaip elgtis tokiais atvejais (b.l. 95-98). Kaip matyti iš bylos medžiagos, tik po UAB „X“ patikrinimo 2014-03-28 L. Š. pasiskyrė save atsakingu asmeniu UAB „X“ už pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimą, 2014-03-28 UAB „X“ darbuotojai buvo supažindinti su 2010-05-21 UAB „X“ direktorės įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintomis Tvarkomis, kurios įgyvendina pinigų plovimo prevencijos priemones UAB „X“ darbuotojams, jiems buvo pravesti mokymai dėl pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimo (b.l. 101).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, daro išvadą, kad L. Š. pagrįstai pripažinta kalta padarius ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytus administracinius teisės pažeidimus.

Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. 1 d. įtvirtinta, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi minėta įstatymo nuostata ir skyrė L. Š. mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirtoji nuobauda yra teisinga ir tinkama įgyvendinti ATPK 20 str. numatytus administracinės nuobaudos tikslus. Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ straipsnio pagrindu L. Š. visai neskirti administracinės nuobaudos nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18d. nutarimą nepakeistą ir L. Š. atstovo advokato Rimgaudo Černiaus apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.