- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-17
- Bylos Nr.
- e2A-1136-258/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43352-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- R. C.
- Atsakovas
- J. C.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Kutrienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. C. ieškinį atsakovei J. C. dėl įsiskolinimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 10715,40 EUR įsiskolinimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė su AB DnB NORD banku sudarė 2006-09-22 Kreditavimo sutartį Nr. 322, kurios pagrindu bankas atsakovei suteikė kreditą būstui įsigyti. Atsakovė, bankas ir R. C. 2009-04-15 pasirašė Susitarimą Nr. 322/1 „Dėl Kreditavimo sutarties Nr. 322 sąlygų pakeitimo“, kuriuo solidariuoju bendraskoliu įstojo R. C.. Susitarimo (B) punkte buvo patvirtinta, jog bankas suteikė atsakovei kreditą, t. y. atsakovė yra gavusi kreditą asmeniškai ir panaudojusi savo asmeniniams poreikiams prieš šio Susitarimo sudarymą. Susitarimo (D) punkte buvo sutarta, jog atsakovė ir R. C. - toliau Susitarimo tekste bus vadinami „Kredito gavėjais“, todėl visos Susitarimo sąlygos kaip kredito gavėją apėmė abu bendraskolius kartu (atsakovę ir R. C.). Susitarimo 48.3 punkte buvo sutarta, jog už įsipareigojimų įvykdymą kredito gavėjai atsako solidariai. Dėl Sutarties ir Susitarimo įsipareigojimų nevykdymo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-10-11 išdavė Teismo vykdomąjį raštą Nr. 775V/2011, kurio pagrindu antstolis Irmantas Gaidelis pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0008/11/02670, t.y. ėmėsi veiksmų priverstinai iš varžytinių parduoti bankui pagal Sutartį įkeistą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šioje vykdomojoje byloje solidariais bendraskolininkais buvo atsakovė ir R. C., išieškotoju – bankas. Ieškovė nurodė, jog ji (kaip trečiasis asmuo) už R. C. iš savo asmeninės banko sąskaitos 2017-11-14 mokėjimo nurodymu į antstolio Irmanto Gaidelio depozitinę sąskaitą pervedė 10715,40 EUR sumą. Teigė, kad ieškovė (kaip trečiasis asmuo) visiškai įvykdė prievoles vykdomojoje byloje už skolininką R. C., todėl įgijo kreditoriaus teises atsakovės J. C. atžvilgiu.
Atsiliepimas
2. Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko nurodydama, kad šiuo atveju ieškovė sumokėjo ieškinyje nurodytą sumą už savo sutuoktinį ir taip įvykdė už šį asmeninę jo prievolės dalį, kurią jis kaip bendraskolis turėjo bankui ir antstoliui. Atsakovė nebuvo skolinga ieškovei, todėl ieškovės piniginiai reikalavimai turėtų būti nukreipti į R. C., už kurį ieškovė ir atliko mokėjimą.
3. Trečiasis asmuo R. C. pateiktu atsiliepimu ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė juos tenkinti. Nurodė, kad 2009 m. balandžio 15 d., būdamas santuokoje su atsakovę ir siekdamas padėti atsakovei išlaikyti turimą jos nuosavybėje nekilnojamąjį turtą, įstojo į aptariamą kredito sutartį solidariuoju bendraskoliu, taip tapdamas skolininko (atsakovės) laiduotoju, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9 str. 5 dalyje. Po keleto mėnesių (nuo 2010 m. pradžios) sutuoktiniai (atsakovė ir trečiasis asmuo) pradėjo gyventi skyriumi. Todėl atsakovės išreikštas argumentas, kad sutuoktiniai turėjo bendrų planų dėl kreditorinių įsipareigojimų ir nekilnojamojo turto – nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Trečiasis asmuo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, niekada negyveno, niekada nebuvo ten deklaravęs savo gyvenamosios vietos, niekada nesinaudojo minėtu butu ir jokios naudos iš kreditavimo sandorio negavo. Atsakovė J. C. kreditavimo sutartį su banku sudarė, kreditą gavo ir faktiškai jį panaudojo iki santuokos su R. C. sudarymo, išskirtinai savo asmeniniams interesams tenkinti. Ieškovei, kaip trečiajam asmeniui įvykdžius atsakovės prievolę bankui, atsakovė tokiam prievolės įvykdymui neprieštaravo, bankas tokį prievolės įvykdymą priėmė, užskaitė kaip tinkamą, todėl ieškovei perėjo Banko teisės, susijusios su šia skolininke.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo R. C. geranoriškai ir savanoriškai pasirašė susitarimą dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo ir dalyvavo sutartiniuose santykiuose kaip bendraskolis, žinojo apie visas sutarties sąlygas ir jų neginčijo, t.y. trečiojo asmens prievolė bankui atsirado jam pačiam pasirašius kreditavimo susitarimą. Teismas, vertindamas tai, kad iki pat santuokos sudarymo už kredito lėšas buvo įsigytas nebaigtos statybos butas ir, kad turtas buvo pripažintas tinkamu naudoti po santuokos sudarymo, taip pat tai, kad šalims nustojus vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, butas buvo parduotas vykdant priverstinį išieškojimą, sprendė, jog nė vienas iš buvusių sutuoktinių neturėjo realios naudos iš kreditavimo sutarties ir buto įsigijimo. Turtas išsaugotas nebuvo, buvusių sutuoktinių planai dėl buto liko neįgyvendinti, todėl taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių (atsakovės) interesais. R. C., kaip bendraskolis, taip pat nevykdė savo įsipareigojimų bankui, dėl ko už skolintas lėšas įsigytas turtas buvo priverstinai parduotas. Teismas pažymėjo, jog jokių tarpusavio susitarimų dėl solidarios prievolės bankui dalių nustatymo šalys nebuvo pasirašę, o tai, kad sutarties šalys (bendraskoliai) nutraukė santuoką ir santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje neaptarė tarpusavio įsipareigojimų, nekeičia kreditavimo sutartimi jiems nustatytų teisių bei pareigų.
6. Teismas nustatė, kad šalių solidarioji prievolė nebuvo padalyta, taigi buvę sutuoktiniai išliko solidariosios prievolės subjektai. Banko naudai iš bendraskolių R. C. ir J. C. išieškota suma yra 64 618,65 EUR (kartu su antstolio išlaidomis suma sudaro apie 67 900 EUR). Iš šios sumos trečiasis asmuo R. C. savo sutuoktinės (ieškovės) R. C. lėšomis sumokėjo bankui ir antstoliui 10 715,40 EUR, kas sudaro tik 1/6 dalį nuo visos skolos sumos. Ieškovės R. C. už R. C. sumokėta suma neviršija pačiam trečiajam asmeniui R. C. tenkančios dalies sumos, todėl atsižvelgiant į CK 6.9 str. reglamentavimą, padarė išvadą, jog nei trečiasis asmuo R. C., nei ieškovė R. C. neįgijo teisės regreso tvarka reikalauti iš atsakovės to, ką jie įvykdė.
7. Teismas taip pat nurodė, jog ieškovė R. C., reikšdama reikalavimą priteisti iš atsakovės 10 715,40 EUR, remiasi CK 6.50 straipsnio 1, 3 dalies normomis, kuriose nustatyta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už skolininką ir tokie teisės padariniai, reiškiantys, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Nurodo, kad kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, pirminė prievolė, siejusi kreditorių ir skolininką, pasibaigia, o jos pagrindu atsiranda nauja, regresinė prievolė, t. y. skolininko prievolė sumokėti asmeniui tai, ką jis už skolininką sumokėjo pradiniam kreditoriui. Iš byloje esančios 2017-11-15 antstolio Irmanto Gaidelio išduotos pažymos Nr. B-24196 teismas nustatė, kad į antstolio depozitinę sąskaitą 2017-11-14 įskaitytos ieškovės R. C. įmokėtos lėšos už R. C. vykdomoje byloje Nr. 0008/11/02370. Ieškovė R. C. įvykdė savo sutuoktinio (trečiojo asmens) R. C. piniginę prievolę bankui bei antstoliui ir įgijo teisę reikalauti iš savo sutuoktinio sumokėtą pinigų sumą, tačiau ji neįgijo reikalavimo teisės į atsakovę. Reikalauti sumokėtos sumos iš kitų bendraskolių ieškovė galėtų tik tuomet, jei tokią atgręžtinio reikalavimo teisę kitiems bendraskoliams (atsakovei) turėtų pats R. C., tačiau tokios reikalavimo teisės R. C. neturi. Teismas konstatavo, kad ieškovei R. C., įvykdžiusiai prievolę už savo sutuoktinį trečiąjį asmenį R. C., neatsirado reikalavimo teisė į atsakovę J. C., todėl jos reikalavimas priteisti iš atsakovės 10715,40 EUR negali būti tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
8.1. Gautas kredito pinigines lėšas atsakovė panaudojo išimtinai savo asmeninių poreikių patenkinimui – buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimui asmeninės nuosavybės teise. Nurodytą butą asmeninės nuosavybės teise atsakovė įsigijo iki pradedant gyventi kartu su trečiuoju asmeniu R. C. bei iki santuokos su trečiuoju asmeniu sudarymo. Nutraukiant atsakovės J. C. ir trečiojo asmens R. C. santuoką, buvę sutuoktiniai santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nurodė, kad bendro dalytino turto ir bendrų kreditorių neturi. Tokiais savo veiksmais buvę sutuoktiniai patvirtino, kad atsakovė J. C. asmeniškai gavo kreditą iš AB DnB NORD banko, kurio pinigines lėšas panaudojo buto pirkimui asmeninės nuosavybės teise. Buvusių sutuoktinių sudaryta ir pasirašyta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis patvirtinta teismo, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.
8.2. Nėra ginčo, kad atsakovė J. C. ir trečiasis asmuo R. C. buvo solidariai atsakingi kreditoriui AB DnB NORD bankui pagal 2006 m. rugsėjo 22 d. kreditavimo sutartį ir šios sutarties 2009 m. balandžio 15 d. susitarimą dėl kreditavimo sutarties pakeitimo, taip užtikrindami išimtinai kreditoriaus (banko), o ne vienas kito, tarpusavio interesų apsaugą. Tačiau nagrinėjamu individualiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ne solidarių bendraskolių santykius su banku (išorinius), tačiau solidarių bendraskolių tarpusavio vidinius santykius, t. y. nagrinėti, ar šiuo konkrečiu atveju nebuvo modifikuoti vidiniai solidarių bendraskolių tarpusavio santykiai.
8.3. Vien trečiojo asmens R. C. nurodymas susitarime dėl kredito sutarties pakeitimo nėra absoliutus jo skolos buvimo patvirtinimas, kadangi įstatymas leidžia šią prezumpciją ginčyti.
8.4. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi neginčijamas kredito sutarties ir susitarimo dėl kredito sutarties pakeitimo sąlygas, tikrino šios sutarties galiojimą, galią valią sudarant šiuos dokumentus. Apsiribodamas vien kredito sutarties ir susitarimo dėl kredito sutarties pakeitimo sąlygomis ir neginčijamu faktu, kad atsakovė ir trečiasis asmuo yra solidariai atsakingi bankui. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nepasisakė dėl solidarią bendraskolių vidinių tarpusavio santykių, solidarią bendraskolių ir ieškovės, kaip trečiojo asmens į vykdžiusio prievolę už vieną iš bendraskolių, kuris neturėjo jokios naudos sudarant kredito sutartį, tarpusavio atgręžtinių reikalavimų.
8.5. Byloje taip pat nebuvo ginčo, kad už kredito pinigines lėšas įsigytas butas priklausė atsakovei asmeninės nuosavybės teise, kad trečiajam asmeniui nebuvo sumokėta dalis kredito lėšų arba sumokėta kompensacija už kredito lėšomis įsigytą butą. Atsakovė už kredito pinigines lėšas įsigijo butą asmeninės nuosavybės teise dar iki pradedama gyventi kartu su trečiuoju asmeniu ir sudarydama su juo santuoką. Santuokos nutraukimo metu atsakovė patvirtino, kad bendro dalytino turto ir bendrų kreditorių su trečiuoju asmeniu neturi, tokiu būdu dar kartą patvirtindama, jog prievolė bankui AB DnB NORD bankui yra jos asmeninė, o už kredito pinigines lėšas įgytas turtas yra jos asmeninė nuosavybė.
8.6. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje buvo pateikti neginčijami duomenys, nustatyti prijungtoje atsakovės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo byloje, kad trečiasis asmuo R. C. niekada negyveno ir nesinaudojo atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiu butu, kuris buvo įsigytas už kredito pinigines lėšas iki trečiajam asmeniui ir atsakovei pradedant gyventi kartu ir jų santuokos sudarymo. Tai, kad atsakovės asmeninės nuosavybės teise įsigytas butas buvo pripažintas tinkamu naudoti po santuokos nutraukimo nepaneigia fakto, kad šį butą atsakovė už kredito pinigines lėšas asmeninės nuosavybės teise įsigijo iki pradedant gyventi kartu su trečiuoju asmeniu ir iki santuokos su juo sudarymo.
8.7. Niekuo nepagrįsti ir nelogiški pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovei įvykdžius dalį prievolės už trečiąjį asmenį, kuris yra jos sutuoktinis, pastaroji įgijo teisę reikalauti sumokėtas pinigines lėšas reikalauti ne iš atsakovės, tačiau iš sutuoktinio – trečiojo asmens. Kaip minėta, prievolė AB DnB bankui atsirado išimtinai atsakovės, o ne trečiojo asmens interesais, todėl solidarių bendraskolių tarpusavio vidiniuose santykiuose atsakovei, o ne trečiajam asmeniui atiteko pareiga vykdyti visą prievole bankui be teisės reikalauti, kad dalį prievolės įvykdytų kitas solidarus bendraskolis (trečiasis asmuo), kuris iš kredito sutarties neturėjo jokios finansinės naudos, nes dalies kredito lėšų ir kompensacijos už atsakovės asmeninės nuosavybės teise įsigytą butą negavo.
8.8. Kadangi prievolė kreditoriui AB DnB NORD bankui atsirado išimtinai atsakovės interesais, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti išimtį iš bendros prezumpcijos, numatytą CK 6.9 straipsnio 5 dalyje, kurioje sakoma, kad jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo atmesti ieškovės R. C. apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-10-19 sprendimą nepakeistą, taip pat priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:
9.1. Tiek R. C., tiek J. C. turėjo vienodas teises, pareigas bei atsakomybę pagal Kreditavimo sutartį ir jų apimtis nesikeitė iki šios sutarties nutraukimo ir numatytos piniginės prievolės įvykdymo. Vertinant tai, kad iki pat santuokos sudarymo už kredito lėšas buvo įsigytas nebaigtos statybos butas ir, kad turtas buvo pripažintas tinkamu naudoti po santuokos sudarymo, taip pat tai, kad šalims nustojus vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, butas buvo parduotas vykdant priverstinį išieškojimą, galima teigti, kad nė vienas iš buvusių sutuoktinių neturėjo realios naudos iš kreditavimo sutarties ir buto įsigijimo. Turtas išsaugotas nebuvo, sutuoktinių planai dėl buto liko neįgyvendinti, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės.
9.2. Tai, kad sutarties šalys (bendraskoliai) nutraukė santuoką ir neaptarė tarpusavio įsipareigojimų, visiškai nekeičia kreditavimo sutartimi nustatytų teisių bei pareigų ir nesuteikia teisės trečiajam asmeniui R. C., pasikeitus santykiams su atsakove, kitaip interpretuoti savo įsipareigojimus ir tai daryti išimtinai savo naudai.
9.3. 2017-11-15 antstolio Irmanto Gaidelio išduotoje pažymoje Nr. B-24196 (b. 1. 4, 1 t.) aiškiai nurodyta, kad į antstolio depozitinę sąskaitą 2017-11-14 įskaitytos R. C. įmokėtos lėšos už R. C. vykdomoje byloje Nr. 0008/11/02370. Ieškovė R. C. įvykdė savo sutuoktinio (trečiojo asmens) R. C. piniginę prievolę Bankui bei antstoliui ir įgijo teisę reikalauti iš savo sutuoktinio sumokėtą pinigų sumą. Reikalauti sumokėtos sumos iš kitų bendraskolių ieškovė galėtų tik tuomet, jei tokią atgręžtinio reikalavimo teisę kitiems bendraskoliams turėtų pats R. C..
9.4. Šalių solidarioji prievolė nebuvo padalyta, taigi buvę sutuoktiniai išliko solidariosios prievolės subjektai. Byloje nustatyta, kad išieškota banko naudai iš bendraskolių R. C. ir J. C. suma yra 64.618,65 EUR (kartu su antstolio išlaidomis 67.915,40 EUR). Iš šios sumos, kaip rodo bylos duomenys, R. C. savo sutuoktinės (ieškovės) R. C. lėšomis sumokėjo bankui ir antstoliui viso 10.715.40 EUR. Sumokėta ieškovės suma neviršija pačiam R. C. tenkančios dalies sumos, todėl atsižvelgiant į CK 6.9 str. reglamentavimą, nei trečiasis asmuo R. C., nei ieškovė neįgijo teisės regreso tvarka reikalauti iš atsakovės to, ką jie įvykdė. Akivaizdu, kad trečiasis asmuo R. C., kaip ieškovės sutuoktinis, šioje byloje siekia išvengti savo finansinių įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį ir vienašališkai atsisakyti sutartinės pareigos, prisiimtos ankstesnėje santuokoje.
Motyvuojamoji dalis
VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
10. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.
11. Apeliantė nurodo, kad gautas kredito pinigines lėšas atsakovė panaudojo išimtinai savo asmeninių poreikių patenkinimui – nebaigto statyti 37,79 kv.m. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimui asmeninės nuosavybės teise. Tokią išvadą apeliantė daro atsižvelgdama į tai, kad butą atsakovė asmeninės nuosavybės teise įsigijo iki pradedant gyventi kartu su trečiuoju asmeniu R. C. bei iki santuokos su trečiuoju asmeniu sudarymo bei įregistravo, o nutraukiant atsakovės J. C. ir trečiojo asmens R. C. santuoką buvę sutuoktiniai santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje neginčijamai patvirtino, kad bendro dalytino turto ir bendrų kreditorių neturi. Teisėjų kolegija, su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.
12. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kreditavimo sutartis Nr. 322 buvo sudaryta 2006-09-22 tarp banko AB DnB NORD ir atsakovės J. C.. Po R. C. ir J. C. santuokos sudarymo (2007-09-21) 2009 m. balandžio 15 d. buvo sudarytas R. C. ir J. C. susitarimas su banku dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Šio susitarimo 1.1 p. punkte nurodyta, kad į prievolę solidariuoju bendraskoliu įstoja R. C. ir sutarties specialiosios dalies 2 punkte nurodoma, kad kredito gavėjai yra J. C. ir R. C. (2.1 ir 2.2 punktai) (negrąžinta kredito suma susitarimo pasirašymo dienai sudarė 213 661,56 Lt/61 881 Eur).
13. Pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Nors J. C. ir trečiojo asmens R. C. santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nurodyta, kad bendro dalytino turto ir bendrų kreditorių neturi, tačiau šioje sutartyje taip pat nenurodyta, kad šalių prievolė bankui po santuokos nutraukimo lieka asmenine J. C. prievole. Byloje taip pat nebuvo pateiktas banko sutikimas, kad po santuokos nutraukimo, skolininku pagal kredito sutartį liktų tik vienas iš sutuoktinių. Kad tokio sutikimo nebuvo, patvirtina ir duomenys iš vykdomosios bylos, kur banko naudai buvo vykdomas išieškojimas iš abiejų skolininkų – J. C. ir R. C.. Todėl visiškai sutiktina su atsakove, kad tai, kad sutarties šalys (bendraskoliai) nutraukė santuoką ir neaptarė tarpusavio įsipareigojimų, visiškai nekeičia kreditavimo sutartimi nustatytų teisių bei pareigų ir nesuteikia teisės trečiajam asmeniui R. C., pasikeitus santykiams su atsakove, kitaip interpretuoti savo įsipareigojimus ir tai daryti išimtinai savo naudai.
14. Atsakovės J. C. ir R. C. prievolė kreditoriui pagal sutartį yra solidarioji. Nuo 2009-04-15 d. sutarties pagrindu šalys tapo solidariais trečiojo asmens (banko) bendraskoliais. CK 6.50 str. 1 d. įtvirtinta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Pagal šio straipsnio 3 dalį trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Nagrinėjamoje byloje likusią skolą bankui taip pat vykdomojoje byloje susidariusias vykdymo išlaidas apmokėjo apeliantė R. C.. Apmokėdama vykdomojoje byloje bankui skolą ir vykdymo išlaidas, apeliantė mokėjimo pavedime nurodė, jog moka už R. C.. Trečiasis asmuo R. C. savo atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovė iš savo asmeninio turto padengė susidariusį 10 715,40 EUR įsiskolinimo likutį. Pažymėtina, jog ieškovei, įvykdžiusiai piniginę prievolę už R. C., perėjo visos kreditoriaus teisės būtent susijusios su šiuo skolininku ir ieškovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką, t.y. turi teisę gauti iš skolininko R. C. sumokėtą pinigų sumą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantei reikalavimo teisė į atsakovę neatsirado.
15. Nesutiktina su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kad prievolė kreditoriui bankui atsirado išimtinai atsakovės interesais ir, kad teismas turėjo taikyti išimtį iš bendros prezumpcijos, numatytą CK 6.9 straipsnio 5 dalyje, kurioje sakoma, kad jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Aplinkybė, kad atsakovė pasirašė kredito sutartį būstui įsigyti iki santuokos sudarymo reikšmės neturi, nes, kaip jau minėta, po santuokos sudarymo trečiasis asmuo R. C. ir atsakovė sudarę susitarimą prie kredito sutarties sutarė, jog R. C. įstojo į prievolę solidariuoju bendraskoliu ir tampa kredito gavėju. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iki pat santuokos sudarymo už kredito lėšas buvo įsigytas nebaigtos statybos butas ir, kad turtas buvo pripažintas tinkamu naudoti po santuokos sudarymo. Šalys savo sutartinių įsipareigojimų bankui nevykdė, skola išieškota buvo iš turto, todėl negalima laikyti pagrįsta apeliantės išvadą, kad naudą gavo atsakovė. Be to, CK 6.9 str. reglamentuoja bendraskolių tarpusavio atgręžtinius reikalavimus, o apeliantė su atsakove nebuvo bendraskolės. Bendraskoliai vidinių tarpusavio santykių nemodifikavo, todėl ieškovės nurodyta nuostata šioje byloje netaikytina.
16. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.