Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu H. D. nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2271 straipsnio 2 dalyje (1961 metų BK), 22 straipsnio l dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktuose, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 150 straipsnio 2 dalyje (1961 metų BK), 181 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 254 straipsnio 2 dalyje, 131 straipsnio 2 dalyje (1961 metų BK), 206 straipsnyje, 21 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktuose, 181 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, padarymą, H. D. paskirta subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Dėl kitų kaltinimų H. D. buvo išteisintas. Baudžiamosios bylos dalis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje H. D. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: 1) Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria H. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 7 punktą, 9 punktą (dėl S. Č. ir V. V. nužudymo), panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo H. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 7 punktą, 9 punktą (dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; 2) H. D. nusikalstamas veikas iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto (dėl pasikėsinimo nužudyti R. P.) ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 9 punkto (dėl V. S. nužudymo) perkvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus ir paskyrė subendrintą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę; 3) panaikino nuosprendžio dalį, kuria H. D. nuteistas pagal 1961 metų BK 131 straipsnio 2 dalį, 1961 metų BK 206 straipsnį, ir pritaikęs 1961 metų BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamąją bylą H. D. šioje dalyje nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi H. D. kasacinį skundą atmetė.2017 m. rugpjūčio 31 d. nuteistojo H. D. gynėjas advokatas Vytautas Sirvydis kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą prašydamas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2013.Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2017 m. rugsėjo 19 d. nutarimu atsisakė pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, motyvuodamas tuo, kad nuteistojo H. D. gynėjo pateiktame pareiškime nenurodyta jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, taip pat nenurodyta kitų aplinkybių, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį.Nuteistojo H. D. gynėjas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. rugsėjo 19 d. nutarimą apskundė Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 27 d. nutartimi atmetė nuteistojo H. D. gynėjo skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. rugsėjo 19 d. nutarimo atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, motyvuodamas tuo, jog skunde nepateikta jokių konkrečių įstatyme nustatytų aplinkybių, kurios būtų pagrindu pradėti procesą remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 444 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Gynėjo pareiškime nurodyti argumentai dėl R. G. bei V. S. nužudymo aplinkybių, siekiant jas paneigti, baudžiamąją bylą nagrinėjusiems teismams buvo žinomos, kadangi šie argumentai buvo išdėstyti ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Bylą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje yra pakankamai iš skirtingų šaltinių gautų patikimų įrodymų, leidžiančių daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad H. D. nužudė V. S.. Taip pat, kaip nepasitvirtinusį apeliacinės instancijos teismas atmetė ir nuteistojo gynėjo skunde išdėstytą argumentą, kad R. G. nebuvo nužudytas byloje nustatytomis aplinkybėmis. Byloje surinktų įrodymų visetas, jų analizė akivaizdžiai parodo, kad jokių abejonių dėl R. G. nužudymo teismui nekilo, niekas jo nėra matęs gyvo, išskyrus gynybos nurodytus liudytojus.Skundžiamoje nutartyje nurodyta, jog visų kitų nuteistojo H. D. gynėjo naujai nurodytų liudytojų – M. D., V. D., A. S., A. J., A. U., L. G., E. P. – parodymai negali būti pagrindu atnaujinti bylos nagrinėjimą. Liudytojos L. G. ir E. P., bylą nagrinėjant Klaipėdos apygardos teisme buvo apklaustos, jų parodymais vadovavosi ir Lietuvos apeliacinis teismas. Liudytoja E. P., apklausta ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu, paaiškino, kodėl pirminiuose parodymuose nenurodė visų su V. S. dingimu susijusių aplinkybių. Todėl nuteistojo gynėjo pateiktas liudytojos E. P. parodymų vertinimas nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų teisingumu, tuo labiau nesudaro pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo apklaustas ir liudytojas S. U., tuo tarpu dėl kitų gynėjo nurodytų liudytojų apklausos apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė. Apygardos teismas nutartyje pažymėjo, jog įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas, jis turi vykti tol kol nustatomos visos svarbios, o ne visos įmanomos bylos aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegija, patikrinusi Klaipėdos apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo sprendimus ir dėl gynybos liudytojų teiginių apie, neva, matytus gyvus V. S. ir R. G., kategoriškai nurodė, jog žemesnių instancijų teismai motyvuotai paaiškino, kodėl gynybos liudytojų teiginiai atmetami kaip neobjektyvūs ir nepatikimi.Apygardos teismas skundžiamoje nutartyje, kaip neturintį teisinės reikšmės, baudžiamosios bylos atnaujinimo aspektu, atmetė ir nuteistojo gynėjo prašymą apklausti ir pripažinti nukentėjusiuoju E. G., kadangi pastarojo asmens pripažinimas nukentėjusiuoju, niekaip negali įtakoti baudžiamoje byloje priimto sprendimo. Žemesnysis teismas pažymėjo, jog nuteistojo H. D. gynėjas plečiamai ir akivaizdžiai neteisingai aiškina BPK 445 straipsnio ir 446 straipsnio 1 dalies nuostatas. Skundžiama nutartimi apygardos teismas atmetė, kaip nepagrįstą ir nuteistojo gynėjo reikalavimą apklausti V. B.. Šią išvadą žemesnysis teismas motyvavo tuo, jog V. B. laiškas, su kuriuo gynėjas sieja savo prašymą, internetiniame tinklapyje buvo publikuotas 2015 m. spalio 9 d., todėl ši informacija neatitinka BPK 445 straipsnyje nustatytų terminų ir dėl šios priežasties negali būti vertinama, kaip naujai paaiškėjusi. Nuteistojo H. D. gynėjas advokatas Vytautas Sirvydis skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 27 d. nutartį panaikinti ir priimti naują procesinį sprendimą, kuriuo išspręsti klausimą iš esmės: