Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamosios bylos Nr. 1A-216-478-2014

Teisėja Audronė Šiupšinskaitė Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01138-2013-1

2014 m. kovo 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Čekauskienei, nuteistojo V. Š. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo

V. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 2 d., ir nuteistas 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda su jam priklausančio turto – 320 litų, saugomų Marijampolės apskrities VPK kasoje, konfiskavimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas pagal BK 227 str. 2 d. už tai, kad jis 2013 m. rugpjūčio 7 d., apie 12.54 val., Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus tarnybinėse patalpose, esančiose Kęstučio g. 1, Marijampolėje, siekdamas, kad būtų nesurašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl transporto priemonės vairavimo neturint vairuotojo pažymėjimo bei dėl važiavimo prieš eismą, tiesiogiai Marijampolės apskrities VPK Kelių policijos vyriausiajam specialistui M. M. ir II-ojo būrio vyr. patruliui D. V. pasiūlė bei davė kyšį – 320 litų, kuriuos padėjo tarnybinėse patalpose ant stalo.

Marijampolės rajono apylinkės teismas nuosprendyje kaip vieną iš argumentų nurodė, jog Policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje esančiame kompiuteryje yra ne visi duomenys dėl nuobaudos galiojimo, todėl buvo pasiūlyta V. Š. nueiti iki kelių policijos patalpų. Taip teismui nurodė policijos pareigūnai, tačiau teismas net nesistengė išsiaiškinti, ar tai tiesa. Tokie policijos pareigūnų parodymai prieštarauja faktinėms ir visuotinai žinomoms aplinkybėms, kad tokie duomenys yra kaupiami ne kompiuteryje, o duomenų bazėje, kurioje esanti informacija pateikiama visiems vienoda, nesvarbu, iš kokio kompiuterio jungtumeisi. Todėl toks pareigūnų paaiškinimas neatitinka tikrovės, tai buvo iš anksto gerai suplanuoti provokaciniai veiksmai, siekiant gauti neteisėtų lėšų bei parodyti tariamus gerus savo darbo rezultatus.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, ginčija kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nurodydamas, kad jo veiksmuose nebuvo BK 227 str. 2 d. numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymių, skunde taip pat keliamas alternatyvus prašymas – sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl V. Š. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog, vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p., teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Todėl ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai V. Š., nepatvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, jame visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 str. 2 d. klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 str. 3 ir 4 d. nustatytų įrodymų tyrimo taisyklių.

BK 227 str. 2 d. numatyta atsakomybė tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekama bent viena BK 227 str. 1 d. įtvirtinta veika: pasiūlymas duoti kyšį, pažadas duoti kyšį ar kyšio davimas.

Byloje nustatyta, kad V. Š. davė 320 Lt kyšį Marijampolės apskrities VPK Kelių policijos vyriausiajam specialistui M. M. ir II-ojo būrio vyr. patruliui D. V., siekdamas šių valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, t. y., kad jie nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už transporto priemonės vairavimą neturint teisės vairuoti ir kelio ženklo reikalavimų pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. Š. kaltumo, laikydamasis BPK 20 str. reikalavimų, išsamiai ir nešališkai ištyrė ir įvertino byloje surinktų įrodymų visumą: nuteistojo, policijos pareigūnų M. M. ir D. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, gretino juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, tinkamai juos įvertino ir motyvuotai nurodė, kuriais jų remiasi ir kuriuos atmeta. Nuteistojo V. Š. kaltei nustatyti iš dalies remtasi ir jo paties parodymais, kad jis buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą už tai, kad važiavo prieš eismą ir neturėjo vairuotojo pažymėjimo, kad policijos komisariate pats padėjo visus su savimi turimus pinigus ant policijos pareigūno rašomojo stalo. Kaip pagrindiniais įrodymais, patvirtinančias V. Š. nusikalstamus veiksmus, teismas pagrįstai rėmėsi tarpusavyje neprieštaraujančiais liudytojų – policijos pareigūnų M. M. ir D. V. parodymais. Policijos pareigūnai viso proceso metu nuosekliai išdėstė V. Š. pristatymo į policijos komisariatą aplinkybes ir priežastis, patvirtino, kad policijos komisariate nustačius, jog V. Š. yra atimta teisė vairuoti transporto priemones ir jam už šį administracinį teisės pažeidimą, taip pat už kelio ženklo reikalavimų pažeidimą bus rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, apeliantas bandė susitarti ir, net būdamas įspėtas dėl atsakomybės už kyšio davimą, jis vis vien policijos pareigūnams ant stalo padėjo krūvelę pinigų už tai, kad jie nefiksuotų pažeidimo ir nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo. Nors V. Š. apeliaciniame skunde tvirtinama, kad policijos pareigūnai klaidingai suvokė jo veiksmus, nes, padėdamas pinigus ant stalo, jis norėjo susimokėti baudą už padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau, pastebėtina, kad tokią versiją V. Š. iškėlė tik bylos nagrinėjimo teisme metu, tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis iš dalies pripažino jam pareikštą įtarimą, nurodydamas, kad atvykus į policijos komisariatą, policijos pareigūnas paaiškino kolegai apelianto padarytus pažeidimus, tuomet V. Š. pasakė pareigūnams: „kalbamės“, vienas iš pareigūnų kažką parašė ant lapelio ir parodė kitam pareigūnui bei pasakė: „jūs kalbėkit“. Po šių žodžių V. Š. suprato, kad davus kyšį jam nebus rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, todėl jis iš rankinėje esančios piniginės išėmė visus ten buvusius pinigus, juos sudėjęs į krūvelę, padėjo ant policijos pareigūno, atsivedusio jį į policijos komisariatą, rašomojo stalo. Taigi, nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nebuvo nuoseklūs, apklausiamas teisme jis nurodė naujų aplinkybių (kad automobilio nevairavo, kad padėdamas pinigus, norėjo sumokėti baudą už pažeidimą), prieštaraujančių byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokiu parodymų pakeitimu teisme ir analogiškais apeliacinio skundo argumentais nuteistasis bando įrodyti, kad jis nesiekė papirkti pareigūnų, t. y., kad jo veiksmuose nebuvo tyčios padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Tokius apelianto aiškinimus paneigia visuma ištirtų įrodymų, o objektyviųjų veikos padarymo aplinkybių analizė aiškiai atskleidžia BK 227 str. 2 d. numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymius – veikimą tiesiogine tyčia. Tai, kad V. Š. pinigus padėjo, turėdamas tikslą papirkti pareigūnus, siekdamas jų neteisėto neveikimo, patvirtina minėti liudytojų M. M. ir D. V. parodymai, iš kurių akivaizdu, kad nuteistajam buvo išaiškinta, jog jis veikia neteisėtai, kad už tokius veiksmus numatyta baudžiamoji atsakomybė. Be to, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, administracinio teisės pažeidimo byloje V. Š. kaltės dėl administracinių teisės pažeidimų – transporto priemonės vairavimo, neturint teisės vairuoti, ir kelio ženklo reikalavimų pažeidimo, nepripažino, todėl kyla pagrįstos abejonės, kodėl, nepripažindamas kaltės dėl pažeidimų padarymo, jis norėjo už jų padarymą sumokėti baudą, padedant pinigus policijos komisariate ant stalo, jų net nesuskaičiavęs. Apylinkės teismas, spręsdamas dėl subjektyviojo BK 227 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios, bendrame įrodymų kontekste pagrįstai įvertino ir pažymą apie V. Š. ankstesnes administracines nuobaudas. Šio objektyvaus įrodymo pagrindu teismas padarė išvadą, kad V. Š. žinojo baudos mokėjimo tvarką, todėl motyvuotai atmetė nuteistojo parodymų dalį apie tai, kad jis, duodamas pinigus, norėjo sumokėti baudą, tokią nuteistojo versiją pagrįstai įvertindamas kaip gynybinę.

Apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamame nuosprendyje liko neįvertinti V. Š. teiginiai dėl provokacinių policijos pareigūnų veiksmų, jiems siekiant gauti neteisėtų piniginių lėšų iš nuteistojo, nepagrįsti. Nuteistojo skunde ir nagrinėjimo teisme metu nurodytos aplinkybės, kad policijos pareigūnai, prieš jam padedant pinigus ant stalo, ant popieriaus skiautės rašė įvarius skaičius ir vis rodė jam, kas ten yra parašyta, tokiu būdu provokuodami V. Š. atlikti neteisėtus veiksmus, išsamiai išnagrinėti ir motyvuotai atmesti apylinkės teismo nuosprendyje, su jame išdėstytais motyvais apygardos teismas sutinka, todėl jų nekartoja. Kiti V. Š. argumentai dėl nuteistojo pristatymo į policijos komisariatą, kaip vietą, kur neva jo atžvilgiu buvo atlikti iš anksto suplanuoti provokaciniai veiksmai, taip pat niekuo nepagrįsti. Lietuvos Respublikos policijos veikos įstatymo 18 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatyta, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę, pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti; įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti. To paties įstatymo 21 str. 1 d. 2 p. nurodo, kad policijos pareigūnas privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Todėl, šiuo atveju, policijos pareigūnas M. M. (pietų pertraukos metu eidamas gatve), nustatęs Kelių eismo taisyklių pažeidimą, privalėjo pranešti apie tai policijos komisariatui ir iškviesti į įvykio vietą policijos ekipažą administracinio teisės pažeidimo fiksavimui, ką jis ir padarė. Į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno D. V. veiksmai, kuomet iškilus neaiškumams dėl V. Š. turimų administracinių nuobaudų (specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo), pažeidėjas buvo pristatytas į policijos komisariatą, savo esme tikrai nėra provokaciniai. Policijos pareigūnai vykdė savo įgaliojimus, jų veiksmuose nenustatyta tikslo palenkti V. Š. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, t. y. duoti kyšį, jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir lemiančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai. Kaip nurodė pats apeliantas, policijos pareigūnai jo pinigų neprašė, juos ant stalo jis padėjo pats (b. l. 26).

Apeliaciniu skundu V. Š. taip pat prašo, nustačius jo veiksmuose BK 227 str. 2 d. sudėties požymius, už šio nusikaltimo padarymą skirti švelnesnę bausmę. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas A. Š. bausmę už BK 227 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai atsižvelgė į tai, kad padarytas apysunkis nusikaltimas, įvertino nuteistojo asmenybę – dirba, augina mažametį vaiką, anksčiau neteistas, tačiau yra sistemingai baudžiamas už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, turi galiojančių administracinių nuobaudų, taip pat pagrįstai nenustatęs nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, parinko sankcijoje numatytą švelniausios rūšies bausmę – baudą, kurios dydį nustatė artimą sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui, todėl dar labiau švelninti V. Š. paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo. Paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu, yra teisinga, nėra aiškiai per griežta, priešingai, yra proporcinga nuteistojo asmenybei ir tinkama realizuoti bausmės tikslus. Su nuteistojo apeliaciniu skundu teismui pateikti duomenys apie V. Š. įmonės (juridinio asmens) turimus kreditorinius įsipareigojimus nėra susiję su nuteistojo, kaip fizinio asmens, turtine padėtimi ir nėra pagrindas už nusikaltimo padarymą fiziniam asmeniui paskirtos bausmės mažinimui.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, daroma išvada, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliacinio skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vadovaudamasi BPK 51 str. 3 d. (Žin., 2013, Nr. XII-275) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-01-22 nutarimu Nr. 69 (Žin., 2001, Nr. 8-231; 2013, Nr. 79-4011) patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 4 p., pateikė teismui pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam R. Š. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 51 str. 3 d. nuostatos buvo pakeistos 2013 m. gegužės 9 d. įstatymu Nr. XII-275, įsigaliojusiu 2014 m. sausio 1 d., ir jose numatyta, kad <...> paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka <...>. Tačiau šios įstatymo nuostatos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo į valstybės biudžetą, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, taikomos tik po įstatymo Nr. XII-275 įsigaliojimo dienos priimtiems sprendimams dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje sprendimas dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo priimtas 2013-12-31, t. y. dar iki 2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 (Žin., 2013, Nr. 54-2680) nuostatų įsigaliojimo (2014-01-01), todėl šių nuostatų pagrindu iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.