- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-01-24
- Bylos Nr.
- eI2-1323-816/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03710-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jovita Einikienė (pirm.), Iveta Pelienė, Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- A. Z., V. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Violetos Petkevičienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų A. Z. ir V. Z. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai A. Z. ir V. Z. skunduose prašo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Ministerija) 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimus Nr. 1.34Mr)7R-5290 ir Nr. 1.34Mr)7R-5291 „Dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo (teismo proceso Nr. 1-01-1-25394-2018-7)“ ir įpareigoti Ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus.
Skunduose nurodo, kad V. M. (toliau – ir nuteistasis) Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-140-873/2019 buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose ir nuteistas 9 metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad pasikėsino nužudyti mažametę ir bejėgiškos būklės žmogų (pareiškėjų dukrą). Šiuo teismo nuosprendžiu pareiškėjams buvo priteista po 2 000 Eur neturtinės žalos, pareiškėjai 800 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įsiteisėjus nuosprendžiui, pareiškėjai kreipėsi į antstolį dėl priteistų sumų išieškojimo. Antstolis R. V. 2021 m. rugpjūčio 2 d. surašė pažymą dėl žalos neišieškojimo dėl objektyvių priežasčių. Dėl to pareiškėjai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos smurtinių nusikaltimų padarytos žalos kompensavimo įstatymu (toliau – Įstatymas), 2021 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydami atlyginti aukščiau nurodytu smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo Nr. X-296 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1928, įsigaliojusio 2019 m. liepos 1 d., 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prašymai kompensuoti dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusią žalą nagrinėjami ir sprendimai dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo priimami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Pažymi, kad nusikalstama veika padaryta 2018 m. gegužės 29 d., sprendimas dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo priimamas vadovaujantis Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2019 m. birželio 30 d., bei Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašu, galiojusiu tuo metu.
Pažymi, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad smurtinis nusikaltimas – BK numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, arba apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui požymių turinti veika. Smurtiniu nusikaltimu nelaikoma BK numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kuria žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas, kuria žmogus buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas. Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Pagal Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama sąrašo, patvirtinto Ministerijos 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr.1R-88 (toliau – Sąrašas), 16 punktą, BK 129 straipsnis (nužudymas) patenka į smurtinių nusikaltimų, dėl kurių kompensuojama žala, sąrašą. Nuteistasis pripažintas kaltu už pasikėsinimą padaryti kvalifikuotą nužudymą, jis šią veiką nebaigė ne nuo jo priklausančių aplinkybių, todėl, pareiškėjų įsitikinimu, atsakovė padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjams nepriklauso kompensacija pagal Įstatymo 2 straipsnį, dėl to, jog jų dukrai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teigia, kad toks atsakovės vertinimas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio, Sąrašo 16 punkto nuostatų, yra padarytas vien gramatiniu būdu aiškinant Įstatymo 2 straipsnį.
Atsiliepimas
Atsakovė Ministerija atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Nurodo, kad ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2019 m. birželio 30 d., nes nusikalstama veika padaryta 2018 m. gegužės 29 d.
Pažymi, kad aiškinant Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies normą taikytinas Civilinio kodekso 1.9 straipsnio 2 dalyje išdėstytas teisės normų aiškinimo principas, kuris nustato, kad kodekse vartojami žodžiai ir jų junginiai aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę, išskyrus atvejus, kai iš konteksto matyti, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas specialiąja – teisine, technine ar kitokia reikšme. Taigi nagrinėjant lingvistinę žodžių „veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė“ reikšmę, matyti, kad Įstatyme kalbama apie užbaigtą nusikalstamą veiką, kurios pasekmė – atimta žmogaus gyvybė. Taip pat Įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti kompensacijų maksimalūs dydžiai už smurtinių nusikaltimų objektyviąsias pasekmes – atimtą žmogaus gyvybę, padarytus sužalojimus ir kita. Įstatymu nenustatyta galimybė gauti kompensaciją asmeniui nepatyrus smurtinio nusikaltimo apibrėžime išdėstytų nusikaltimo požymių.
Pažymi, kad sąraše įtrauktas BK 129 straipsnis. Sprendimai dėl nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 129 straipsnį, priimami tik atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą smurtinio nusikaltimo sąvoką. Dėl to pagal Įstatymu nustatytą smurtinio nusikaltimo sąvoką pareiškėjų prašymai neatitinka būtinosios sąlygos – pareiškėjams žala atsirado ne dėl Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje aprašyto smurtinio nusikaltimo.
Atkreipia dėmesį, kad nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad aptariamu atveju yra ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas nužudyti ir nužudymas žalos nustatymo ir įvertinimo prasme taip pat nėra tapatūs. Nužudymo atveju žala visada vienoda – atimta gyvybė, o pasikėsinimo nužudyti atveju žala turi būti nustatinėjama pagal pasekmes, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo laipsnį. Jei būtų suprantama kitaip, tai nukentėję dėl gyvybės atėmimo ir patyrę kitą žalą asmenys įstatymo prasme būtų vertinami vienodai, nors jie yra objektyviai skirtingose situacijose. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo pareiškėjams buvo priteista nusikaltimu padaryta žala, iš nuteistojo pareiškėjams priteista po 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas, priteisdamas žalą, atsižvelgė į nusikaltimo pasekmes – nusikalstama veika nebaigta, nukentėjusiųjų dukrai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, taip pat į kitas aplinkybes ir sprendė, jog atlygintinos žalos dydis nustatytinas pagal objektyviąsias pasekmes, o ne formaliai, remiantis tik formaliuoju kriterijumi – pagal pateikto kaltinimo kvalifikaciją.
Mano, kad Ministerija atsakydama į pareiškėjų prašymus veikė teisėtai, pagrįstai nurodydama, kad dėl to, jog K. Z. padarytas nežymus sužalojimas, nėra pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusios atžvilgiu būtų padaryta nusikalstama veika, kuri laikytina smurtiniu nusikaltimu Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad į įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą smurtinio nusikaltimo sąvoką neįtraukta veika, kuria buvo sukeltas fizinis skausmas ar žmogus buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas, Ministerija teigia neturėjusi pagrindo pareiškėjams kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą.
Motyvuojamoji dalis
Skundai netenkintini.
Byloje kilo ginčas dėl Ministerijos sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjams kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-140-873/2019 V. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje (pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių), 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose (tas, kas nužudė mažametį ir bejėgiškos būklės žmogų) ir BK 145 straipsnio 1 dalyje (grasinimas nužudyti). Nuosprendžiu pareiškėjams teismas priteisė po 2 000 Eur neturtinės žalos. Taip pareiškėjai priteisė iš nuteistojo patirtas 800 Eur bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gruodžio 20 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-416-307/2019 pirmosios teismo instancijos nuosprendį paliko nepakeistą bei iš nuteistojo pareiškėjos naudai priteisė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Antstolis R. V. 2021 m. rugpjūčio 2 d. priėmė pažymą dėl žalos neišieškojimo dėl objektyvių priežasčių. Pažymoje nurodoma, kad pagal Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 1-140-873-2019 iš nuteistojo, išieškotojui pareiškėjui Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžiu priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (vykdomosios bylos Nr. 0128/120/00193). Pagal Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 1-140-873-2019 iš nuteistojo išieškotojai pareiškėjai Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžiu priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (vykdomosios bylos Nr. 0128/120/00195). Pagal Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 1-140-873-2019 iš nuteistojo išieškotojai pareiškėjai Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžiu priteista 800 Eur advokato pagalbai apmokėti (vykdomosios bylos Nr. 0128/120/00194). Antstolis, patikrinęs vykdomųjų dokumentų įvykdymo galimybes, nustatė, kad dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės išieškoti pareiškėjų naudai žalos, neviršijančios Įstatymo 7 straipsnyje nustatytų kompensuojamos žalos dydžių.
Pareiškėjai 2021 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi į Ministeriją su prašymais dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo. Pareiškėja prašyme Ministerijos prašė pareiškėjai kompensuoti 1 100 Eur turtinės žalos, 2 000 Eur neturtinės žalos ir 165,18 Eur bylinėjimosi išlaidų, viso 3 265,18 Eur. Pareiškėjas prašė kompensuoti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Ministerija ginčijamais sprendimais netenkino pareiškėjų prašymų. Ginčijamuose sprendimuose nurodoma, kad į Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2019 m. birželio 30 d., 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą smurtinio nusikaltimo sąvoką neįtraukta veika, kuria buvo sukeltas fizinis skausmas, kuria žmogus buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas, todėl nėra pagrindo pareiškėjams kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą. Ministerija šią išvadą padarė atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes – Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-140-873/2019 V. M. pripažintas kaltu dėl grasinimo ir pasikėsinimo nužudyti bei nustatyta, kad K. Z. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.
Priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu reglamentuoja Įstatymas (nagrinėjamam ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.). Šio įstatymo paskirtis – ginti nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
Teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys, kuriems teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).
Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad smurtiniais nusikaltimais padaryta žala šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims kompensuojama, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) smurtinis nusikaltimas padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje arba laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais; 2) teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodyta smurtiniu nusikaltimu padaryta žala neatlyginta; 3) prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą pateiktas ne vėliau kaip per 10 metų nuo teismo sprendimo, kuriuo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar patvirtinta sutartis dėl jos atlyginimo, įsiteisėjimo, išskyrus atvejus, kai šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.
Teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodyta smurtiniu nusikaltimu padaryta žala laikoma neatlyginta, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) žalos savanoriškai neatlygino už žalą atsakingas asmuo; 2) antstolis neturėjo objektyvių galimybių išieškoti priteistą žalos atlyginimą; 3) žala neatlyginta ir nekompensuota iš valstybės ar savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų, užsienio valstybių kompetentingos institucijos; 4) atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju Ministerija ginčija pareiškėjų teisę į smurtiniu nusikaltimu padarytos neturtinės žalos kompensavimą Įstatymo nustatyta tvarka.
Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustatė, kad smurtinis nusikaltimas – BK numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, arba apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui požymių turinti veika. Smurtiniu nusikaltimu nelaikoma BK numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kuria žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas, kuria žmogus buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas. Tad įstatymų leidėjas smurtinio nusikaltimo sąvoką pagal šį specialų įstatymą ginčui aktualioje redakcijoje apibrėžė tiek nustatydamas atvejus, kuomet veika laikoma smurtiniu nusikaltimu, tiek aiškiai įtvirtindamas atvejus, kuomet veika nelaikoma smurtiniu nusikaltimu pagal specialų įstatymą ir žalos kompensavimas šiuo atveju pagal šį specialų įstatymą netaikomas. Analogiška smurtinio nusikaltimo sąvoka yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančioje Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, nustatančioje, kad smurtinis nusikaltimas – tai BK nurodyto nusikaltimo sudėties požymių turinti veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, arba apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui sudėties požymių turinti veika.
BK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai kvalifikuoja nužudymą (nužudė mažametį ir bejėgiškos būklės žmogų) ir tokia veika baudžiama laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. BK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. BK 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo. BK 11 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. BK 129 str. numatytos veikos patenka į smurtinių nusikaltimų, dėl kurių kompensuojama padaryta žala, sąrašą, patvirtintą 2009 m. kovo 20 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-88.
Taigi nusikaltimas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose yra sunkus tyčinis nusikaltimas, kuriuo yra kėsinamasi į mažamečio ir bejėgiško asmens gyvybę, tačiau jis atitiktų smurtinio nusikaltimo sąvoką pagal ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, jeigu būtų nustatyta, kad dėl nusikaltimo asmuo patyrė nelengvesnį nei nesunkų sveikatos sutrikdymą arba padaryta veika turi apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei (BK 146–148¹ straipsniai) seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui (BK 149-153 straipsniai). Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartyje konstatuota, jog K. Z. sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvieną iš jų atskirai įvertintini nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kaip minėta, ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis aiškiai nustatė, kad smurtiniu nusikaltimu nelaikoma BK numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kuria žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas, kuria žmogus buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas. Pažymėtina, kad žmogaus sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą bei bendrojo darbingumo praradimo mastą, išskyrus numatytas išimtis, nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2003 m. gegužės 23 d. bendru įsakymu Nr. V-298/158/A1-86. Nukentėjusios sveikatos sutrikdymo mastas buvo įvertintas baudžiamajame procese ir pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiais nuosprendžiais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Kadangi nukentėjusiosios K. Z. sužalojimai nepasiekė nesunkaus jos sveikatos sutrikdymo lygio, remdamasis prašymų nagrinėjimui aktualios Įstatymo redakcijos nuostatomis, atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymus dėl žalos kompensavimo. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundų ir naikinti skundžiamų atsakovės sprendimų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjų A. Z. ir V. Z. skundus.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.