- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-01
- Bylos Nr.
- N-146-792-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Vaida Urmonaitė
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. nutarimo V. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) Panevėžio skyriaus pareigūnas 2006 m. spalio 3 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą V. G. už tai, kad ji, būdama spaudos kiosko Nemuno g. 75, Panevėžio mieste, savininke, leido dirbti B. K. pardavėjos pareigose – pardavinėti klientams laikraščius, žurnalus, knygas ir kitas smulkias prekes minėtame kioske laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2006 m. liepos 31 d. ir mokėjo darbo užmokestį, neįforminusi rašytinės darbo sutarties, neišdavusi darbuotojo darbo pažymėjimo, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 99 straipsnio 2 bei 3 dalis ir padarydama administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.
II.
2007 m. spalio 11 d. nutarimu Panevėžio miesto apylinkės teismas V. G. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, paskyrė 3000 litų baudą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad nors pažeidėja savo kaltę neigia, tačiau tai, jog ji padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, neginčytinai įrodyta teismo ištirtų įrodymų visuma. Teismas pažymėjo, kad nelegalus darbas, kaip administracinis teisės pažeidimas, objektyviai pasireiškia realiai darbuotojo dirbamu darbu, darbdavio ir darbuotojo santykiams turint darbo sutarties požymių, tačiau nesilaikant darbo sutarties sudarymo taisyklių. V. G. yra šio pažeidimo subjektas, kadangi darbdaviu pagal DK 16 straipsnio 2 dalį gali būti kiekvienas fizinis asmuo. Teismas nustatė, kad V. G. nuo 1996 m. dirbo pagal verslo liudijimą - prekiavo spauda nuo laikinųjų prekybos įrenginių VšĮ Panevėžio poliklinikoje, Nemuno g. 75, Panevėžio mieste (b.l. 10-11, 41, 160). Teismas konstatavo, kad ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog V. G. ir B. K. sudarė susitarimą, pagal kurį B. K. įsipareigojo 2006 m. liepos mėnesį pavaduoti V. G. jos atostogų metu, dirbti jos darbo vietoje už tam tikrą sutartą atlygį tą patį darbą, kurį dirbo pažeidėja. Tą patvirtino teisme pati pažeidėja, liudytojai B. K., A. K., N. N., R. C., G. B., R. Č., R. J., E. M., R. K. Teismas konstatavo, jog V. G. neneigia, kad B. K. ją pavadavo 2006 m. liepos mėnesį, prekiavo jos darbo vietoje laikraščiais ir kitokiais leidiniais, tačiau neigia, kad tarp jų buvo sudarytas susitarimas, atitinkantis darbo sutarčiai keliamus reikalavimus. Ji teigia, kad B. K. tuo laikotarpiu dirbo savarankiškai, todėl turėjo pati turėjo įsigyti verslo liudijimą.
Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, nustatė, kad B. K. dirbo ne savarankiškai, o paklusdama V. G. nustatytai darbo tvarkai, ne savo vardu, o veikdama pagal V. G. verslo liudijimą, vykdydama pažeidėjos individualią veiklą, veikdama pažeidėjos vardu, jos prižiūrima ir jai materialiai atsiskaitydama. Tai patvirtino ne tik liudytojai, bet ir nuomos sutartis, prekių tiekimo sutartis, PVM sąskaitos faktūros, pinigų priėmimo kvitai (b.l. 42-64, 10-11 ). Pažymėta, jog B. K. parodymus, kad tarp jos ir V. G. buvo sudaryta žodinė darbo sutartis, įrodo ir tai, jog V. G. 2006 m. birželio 28 d. prasitęsė savo verslo liudijimą 2006 m. liepos mėnesiui, t. y. tam laikotarpiui, kurį samdė darbuotoja B. K. (b.l. 41, 160). V. G. dirbo laikinoje prekyvietėje, ji sutarė, jog toje pačioje prekyvietėje dirbs ir B. K. Teismo konstatavimu, ši vieta laikytina darbo vieta, kadangi atitinka Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies reikalavimus.
Remdamasis ištirtų įrodymų visuma teismas konstatavo, kad byloje yra įrodyta, jog V. G., veikdama kaip darbdavys, su B. K. sudarė ne pirkimo – pardavimo, individualios veiklos ar panašią sutartį, o darbo sutartį, t. y. pasamdė B. K. kaip darbuotoją, sutarė su ja dėl darbovietės, darbo funkcijų ir darbo užmokesčio, šis susitarimas atitiko DK 93, 94, 95 straipsnių reikalavimus ir laikomas darbo sutartimi, tačiau, jį sudarant, nesilaikyta DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 99 str. 2, 3 dalių reikalavimų - darbo sutartis nebuvo surašyta raštu, vienas jos egzempliorius nebuvo įteiktas darbuotojai - todėl darbas laikytinas nelegaliu ir pažeidėja V. G. baustina už pažeidimo padarymą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog B. K. taip pat yra nubausta už administracinio teisės pažeidimo padarymą, neįrodo, jog V. G. nepadarė administracinio teisės pažeidimo ar yra nekalta dėl jo padarymo, tai neatleidžia jos nuo atsakomybės už administracinio teisės pažeidimo padarymą. Nors administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta pažeidimo padarymo vieta - spaudos kioskas - ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog tai buvo laikina prekyvietė, todėl šios aplinkybės patikslintos. Konstatuota, kad dėl aplinkybių patikslinimo pažeidimo esmė nepasikeitė, pažeidėjos teisės ir įstatymo reikalavimai nepažeisti.
Teismas konstatavo, kad byloje įrodyta, jog V. G. nelegaliai įdarbino B. K. pardavėjos pareigose, mokėjo jai darbo užmokestį, neįforminus rašytinės darbo sutarties, neišdavus darbuotojo darbo pažymėjimo, jos padarytas pažeidimas kvalifikuotas teisingai.
Atsižvelgus į tai, kad teisės pažeidimą padarė neįgalus asmuo (ATPK 31 str. 1 dalies 10 punktas), o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, pažeidėja nedirba, administracine tvarka nebausta, atsižvelgus į jos materialinę padėtį, paskirta už padarytą administracinį teisės pažeidimą sankcijoje numatyta minimali bauda. Konstatuota, jog sąlygų taikyti ATPK 30¹ straipsnį nėra.
III.
V. G. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Mano, kad teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Apeliantė nurodo, kad DK 98 straipsnyje yra įtvirtinta nelegalaus darbo samprata, o būtent nustatyta, kad nelegaliu laikomas toks darbas, kai esant DK 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, darbas dirbamas nesudarius darbo sutarties. Tokiu atveju, sprendžiant klausimą dėl to, ar buvo nelegalus darbas, pirmiausia būtina nustatyti, ar realiai susiklostę santykiai tarp asmenų atitiko darbo sutarties požymius, t. y. ar minėti santykiai turi būti vertinamai kaip darbo santykiai, ar tai yra civiliniai teisiniai santykiai. Apeliantė pažymi, jog įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos.
DK 93 straipsnyje nustatyti esminiai darbo sutarties požymiai, reikšmingi asmens veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį. Tik esant šių požymių visumai, galima kalbėti apie nelegalų darbą. Darbo sutarties požymiai yra šie: 1) darbas dirbamas darbdaviui ir fiziniam asmeniui susitarus; 2) asmuo dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas; 3) asmuo dirba, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; 4) asmuo dirba atlygintinai.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad santykiuose su B. K. V. G. veikė kaip darbdavys. Nors įstatymai nustato, kad darbdavys gali būti bet koks fizinis asmuo (DK 16 straipsnio 2 dalis), apeliantė pažymi, kad asmuo, siekdamas pajamų, gali verstis ir kitokia veikla, kurios nereglamentuoja darbo įstatymai. Kiekvienu konkrečiu atveju tokio pobūdžio bylose būtina nustatyti, kokio pobūdžio santykiai susiklostė tarp fizinių asmenų, t. y. ar asmenys veikė kaip pavaldūs, ar kaip lygiaverčiai subjektai. Fizinių asmenų darbinę veiklą reguliuoja ne tik Darbo kodeksas, bet ir atitinkamos Civilinio kodekso normos. Nurodoma, jog V. G. dirbo savarankiškai pagal verslo liudijimą, suteikiantį jai teisę verstis prekyba iš laikinųjų prekybos įrenginių respublikos miestuose nuo 2006 m. gegužės 2 d. iki 2006 m. rugsėjo 7 d. (pagal Vyriausybės nutarimu Nr.1797 „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams" patvirtintų taisyklių 2.7 p. laikinaisiais prekybos įrenginiais laikomi vežimėliai ir prekystaliai). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ji prekiavo spauda ir kitomis smulkiomis prekėmis atvirai nuo Panevėžio miesto suaugusiųjų poliklinikos (Nemuno g.75, Panevėžyje) vestibiulyje esančio atviro prekystalio. Prekystalis stovėjo plote, kurį ji buvo išsinuomojusi iš VšĮ Panevėžio miesto poliklinika. Tokiu būdu, ji nebuvo spaudos kiosko, esančio Nemuno g.75, Panevėžyje, savininke, t.y. darbdaviu, turinčiu savo patalpas, į kurias gali priimti darbui kitus darbuotojus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jos turėtas verslo liudijimas nesuteikė teisės įdarbinti kitą asmenį.
Aplinkybę, kad tarp jos ir B. K. nebuvo susiklostę darbo santykiai, apeliantės teigimu, įrodo ir konkrečios susitarimo aplinkybės - nustatyta, kad dėl pablogėjusios sveikatos ji susitarė su B. K. dėl pavadavimo, t.y., kad ji laikinai dirbtų pagal verslo liudijimą ir savarankiškai imtųsi spaudos platinimo veiklos. Apeliantė pažymi, jog buvo sutarta, jog B. K. dirbs tokiomis pat sąlygomis kaip ir ji, iš esmės vykdys jos verslo funkcijas, kurių vykdymas negalėjo nutrūkti, nes ji turėjo įsipareigojimus prieš kitus asmenis: buvo sudariusi sutartis su tiekėjais dėl spaudos platinimo, prekybos ploto nuomos sutartį su VšĮ Panevėžio poliklinika (laikinai nutraukti minėtus įsipareigojimus praktiškai reikštų netekti prekybos vietos). Siekdama išvengti nepageidaujamų pasekmių ir negalėdama vykdyti savo prievolių, apeliantė nurodo savo prievoles perleidusi B. K.. Jos teigimu, tarp jos ir B. K. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai - laikinai, jos atostogų metu, B. K. perėmė verslo liudijime numatytas jos funkcijas ir tai turėjo būti atitinkamai įforminta verslo liudijimu. Teigti, kad tarp jos ir B. K. susiklostė pavaldumu pagrįsti santykiai, nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, rekomenduodama atitinkamą darbą, informavusi B. K. apie tai, kad jos gaunamos pajamos priklausys nuo darbo rezultatų, t.y. ji gaus 15 procentų gautų už parduotą spaudą pajamų. Tai darbinių santykių sferoje nėra įprasta. Apeliantės teigimu, B. K. užsiiminėjo spaudos platinimu savarankiškai, pati planavo ir organizavo savo darbą ir darbo laiką. Apeliantė sutinka, kad B. K. dirbo atlygintinai, tačiau mano, kad jos atlygis už spaudos platinimą negali būti vertinamas kaip darbo užmokestis, nes priklausė nuo jos išplatintos spaudos kiekio. Apeliantė paaiškina, jog B. K. laikinai dirbo jos nuomojamoje prekybos vietoje ir naudojosi jos sudarytomis spaudos platinimo sutartimis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad leidinius iš pardavėjų ji pirko su ta pačia 15 procentų prekybine nuolaida (2006-07-26 sutarties 5.1 p., 2004-06-01 sutarties 4.1 p.). Tai rodo, kad B. K. pajamas sudarė ne jos mokėtos konkrečios pinigų sumos, bet sumos, kurias ji praktiškai užsidirbo pati, nuo jos valios ir norų uždirbamų sumų dydis nepriklausė. Be to, apeliantė pažymi, jog darbiniuose santykiuose yra įprasta, kad darbdavys iš darbuotojo veiklos taip pat turi tam tikrą ekonominę naudą, t.y. gauna pelną. Šiuo atveju apie pelną negali būti kalbos, nes ką B. K. uždirbdavo, tą ir pasiimdavo. Apeliantė paaiškina susitarimu su B. K. tik siekusi išsaugoti savo darbo (prekybos) vietą ir esamus tiekėjus. Apeliantės manymu, įstatymai nedraudė jai panaudoti savo darbo priemones (darbo vietą ir tiekimo sutartis), sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis su kitais subjektais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad darbo metu B. K. tvarkė visus dokumentus, priiminėjo prekes, pasirašinėjo už jų gavimą, netgi nuomos mokestį už prekybos plotą sumokėjo iš savo pinigų. Tai rodo, kad ji nebuvo pavaldi ir neveikė pagal apeliantės nurodymus, veikė savo nuožiūra ir savo rizika.
Apie darbo tvarkos nustatymą, apeliantės teigimu, negali būti kalbos, B. K. buvo tik informuota apie tai, kokiu laiku tikslinga pradėti prekybą ir kokiu laiku baigti, tai nebuvo įsakmus nurodymas, ši informacija B. K. buvo būtina todėl, kad ji galėtų normaliai atlikti spaudos platinimo darbus, t.y. ryte laiku priimti gaunamą spaudą ir tęsti prekybą tol, kol ji efektyviausia, t.y. kol yra paklausa (jos turėjo taikytis prie poliklinikos darbo laiko bei derinti savo darbo laiką su lankytojų srautu). Kadangi susiklosčiusi (sutarčių vykdymo metu) spaudos platinimo praktika buvo B. K. palanki, ji pasiūlytą darbo režimą priėmė.
Tai, kad apeliantė užeidavo pasiteirauti B. K. apie spaudos platinimą, apie sutarčių vykdymo rezultatus, apeliantės manymu, nėra vertintina kaip darbdavio kontrolė. Kadangi B. K. dirbo laikinai, jos anksčiau dirbtą darbą, jos prekybos vietoje, kaip rūpestingas ir apdairus asmuo (suteikęs savo prekybos vietą ir tiekėjus) apeliantė nurodo privalėjusi domėtis, ar prekyba vyksta be problemų (nes ji pati ruošėsi grįžti dirbti ir jai buvo svarbu išsaugoti prekybos vietą, tiekėjus bei pirkėjus; aplinkybę, kad ji ruošėsi toliau vykdyti sutartis, įrodo pratęstas verslo liudijimo galiojimas). Apeliantės teigimu, darytina išvada, kad 2006 metų liepos mėnesį tarp jos ir B. K. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nes B. K. veiklą vykdė jos vardu išnuomotose patalpose, gaudavo ir parduodavo prekes pagal jos su tiekėjais sudarytas sutartis (labai trumpam laikui nebuvo tikslinga sudaryti naujų pirkimo-pardavimo sutarčių, daryti kitus dokumentinius pertvarkymus). Tai, apeliantės manymu, gali būti vertinama kaip trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę (Civilinio kodekso 6.50 str.) trišalė sutartis ir pan. Todėl jos atžvilgiu iškelta byla nutrauktina ( ATPK 250 str. 1 d. 1 p.)
Atsiliepimas
Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad 2002 m. lapkričio 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr.1797 patvirtintose Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklėse nėra numatytas draudimas įdarbinti darbuotojus pagal darbo sutartis. Kokiu pagrindu bus sudarytos sutartys, sprendžia verslo liudijimo savininkas. Iš byloje esančios 1998 m. gruodžio 31 d. pasirašytos patalpų nuomos sutarties matyti, jog be nuomotojo raštiško sutikimo subnuomoti patalpas buvo draudžiama, o kad V. G. būtų kreipusis į patalpų nuomotoją šiuo klausimu, byloje duomenų nėra. Tokiu būdu, V. G. B. K. galėjo įdarbinti tik pagal darbo sutartį (sudaryti civilinę sutartį, nesuteikiant darbui reikalingų patalpų, nebūtų tikslo). Verslo liudijimas gali būti išduotas bet kuriam laikotarpiui. Jo išdavimas neužtrunka daug laiko, todėl V. G. pratęsti verslo liudijimo galiojimą laikotarpiui, kai juo pasinaudoti ji neketino, t.y. 2006 m. liepos mėnesiui, nebuvo būtina. Tai, kad tarp V. G. ir B. K. susiklostę santykiai buvo darbo, o ne civiliniai, kaip pažymima, patvirtina tai, kad buvo visi būtini darbo sutarties požymiai: buvo susitarta dėl konkrečių funkcijų atlikimo (prekių priėmimas, išdėstymas, pardavimas ir t.t.), dėl konkretaus darbo užmokesčio mokėjimo (mokamo darbo užmokesčio dydis, mokėjimo tvarka yra darbuotojo ir darbdavio tarpusavio susitarimo reikalas, DK 93 straipsnis, 95 straipsnio 3 dalis), B. K. buvo supažindinta su darbo tvarka (kokiu laiku dirbti, kada ir kaip priimti prekes, kaip aptarnauti pirkėjus ir t.t.). Kad V. G. neturėjo tiesioginės naudos iš B. K. darbo, kaip pažymima, taip pat neatitinka tikrovės, nes apeliantė patvirtina, kad tai jai padėjo išsaugoti darbo (prekybos) vietą, turimus komercinius ryšius, sutartis, be to, jos teigimu, B. K. sumokėjo už to mėnesio patalpų nuomą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
V. G. ginčijamu pirmosios instancijos teismo nutarimu administracinė nuobauda (3000 litų bauda) paskirta už ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 99 straipsnio 2 bei 3 dalyse numatytų reikalavimų nesilaikymą. ATPK 41³ straipsnio 1 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1260 redakcija) numato nuo 3000 Lt iki 10000 Lt baudos darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį paskyrimą.
DK 93 straipsnyje numatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje bei šalių susitarimu. Kiekvienoje darbo sutartyje pagal DK 95 straipsnio 1 dalį šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. Pagal DK 98 straipsnio 3 dalį darbo sutartyje šalys sulygsta ir dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Darbas, kuris, esant DK 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties, yra laikomas nelegaliu, už jį darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pagal DK 99 straipsnio 2 dalį darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą, dviem egzemplioriais, ją pasirašo darbdavys arba jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas, vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui. Ne vėliau kaip prieš darbo pradžią kartu su antruoju darbo sutarties egzemplioriumi darbdavys turi įteikti darbuotojui pastarojo tapatybę patvirtinantį dokumentą (darbo pažymėjimą). DK 99 straipsnio 3 dalis nustato, kad darbdavys turi užtikrinti, jog darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą, už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Darbdaviu pagal DK 16 straipsnio 2 dalį gali būti kiekvienas fizinis asmuo (ne tik turintis sau priklausančias patalpas, kaip teigia apeliantė). Lietuvos vyriausiasis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad
Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visuma teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė svarbias bylos nagrinėjimui aplinkybes, įstatymus aiškino ir taikė teisingai.
V. G. neneigia, kad B. K. 2007 m. liepos mėnesį jos siūlymu dirbo tomis pačiomis sąlygomis ir toje pačioje darbo vietoje, kur pastaruosius kelis metus dirbo ji pati (Nemuno g., Panevėžio poliklinikoje įrengtoje spaudos prekyvietėje, kuria naudojasi pagal nuomos sutartį). Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad tarp V. G. ir B. K. buvo darbo, o ne civiliniai santykiai, nes šie santykiai atitinka būtinuosius darbo sutarties požymius. Nors administracinio teisės pažeidimo protokole, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, klaidingai nurodyta, jog prekyba buvo vykdoma spaudos kioske, o ne laikinojoje prekyvietėje, tačiau šis netikslumas bylos išsprendimui jokios įtakos neturėjo.
Bylos medžiaga patvirtina, kad B. K. nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2006 m. liepos 31 d., esant susitarimui su V. G. dėl darbo vietos (Nemuno g., Panevėžio poliklinikoje įrengtoje spaudos prekyvietėje, kur pagal verslo liudijimą dirbo V. G.) ir funkcijų (prekiauti spauda ir kitomis prekėmis pagal V. G. sudarytas su tiekėjais sutartis V. G. atostogų laikotarpiu jos darbo vietoje), dirbo paklusdama V. G. nustatytai tvarkai (turėjo būti darbo vietoje nuo laikraščių pristatymo laiko – 07.15 val., vykdyti V. G. sudarytas sutartis su prekių tiekėjais) už sutartą atlygį (minimalus atlyginimas bei procentas nuo pajamų už parduotas prekes).
Lietuvos vyriausiasis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbdavys gali būti kiekvienas fizinis asmuo (DK 16 straipsnio 2 dalis), o išduotas verslo liudijimas suteikia teisę verstis tam tikra veikla savarankiškai, bet jo išdavimo faktas neturi reikšmės nelegalaus darbo konstatavimui esant darbo sutarties požymiams (pav., 2007 m. vasario 1 d. nutartis adm. byloje Nr. N3-296-2007; 2007 m. kovo 30 d. nutartis adm. byloje Nr.N3-674-07). Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad ji įspėjusi B. K. dėl reikalingumo turėti verslo liudijimą nėra reikšminga, nes nagrinėjamu atveju byloje yra nustatyta, jog V. G. leido dirbti B. K., nesudarius darbo sutarties, esant tokios sutarties požymiams, todėl ji pažeidė DK 99 straipsnio 2 bei 3 dalis. Šią jos veiką teismas kvalifikavo pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį teisingai, administracinės nuobaudos skyrimo tvarka nepažeista, bauda, atsižvelgus į pažeidėjos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, asmenybę, materialinę padėtį, pagrįstai paskirta minimali įstatymo numatytos sankcijos ribose,atitinka ATPK 20 straipsnyje numatytus administracinių nuobaudų tikslus
Skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai ištyrus ir įvertinus įrodymus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutarimą paliekant nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. G. apeliacinį skundą atmesti. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.