- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-13
- Bylos Nr.
- 1S-7-1083/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-15409-2024-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Marius Jankauskas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Marius Jankauskas, nerengiant teismo posėdžio (proceso dalyviams neatvykus į neviešą teismo posėdį) išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė V. L. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. gruodžio 16 d. nutarties
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. gruodžio 10 d. nutartimi buvo nutarta V. L., padariusiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas būnant nepakaltinamu, taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ((duomenys neskelbtini)).
2. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. rugsėjo 10 d. nutartimi buvo nutarta V. L., padariusiam 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 16 straipsnio 2 dalyje ir 105 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būnant nepakaltinamu, taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ((duomenys neskelbtini)). Stacionarinis stebėjimas jam buvo taikomas iki Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutarties (kuria stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis) įsiteisėjimo, tačiau Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. liepos 25 d. nutartimi ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.
Šalies argumentai
3. (duomenys neskelbtini) 2025 m. lapkričio 17 d. teikimu kreipėsi į žemesnįjį teismą prašydama stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pratęsti. Skundžiama nutartimi žemesnysis teismas šį teikimą tenkino ir pratęsė V. L. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis – taikymą.
4. Skunde asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė V. L. konkretaus procesinio prašymo nesuformulavo, tačiau iš jo skundo turinio galima suprasti, kad jis nesutinka su skundžiama nutartimi. Jis reiškia nepasitikėjimą psichiatrais ir nori atstatyti teisingumą. Nurodo vietas, kuriose jis buvo gydytas ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) ir teigia, kad jis jau išsigydė (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) turėtų gauti socialinį būstą.
5. Skundas netenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Sprendimą dėl taikomos priemonės rūšies teismas priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
7. Žemesniojo teismo posėdžio dalyvių paaiškinimai teisme ir byloje esantys duomenys rodo, jog V. L. diagnozuota (duomenys neskelbtini). Per paskutinį stebėjimo laikotarpį V. L. psichikos būklė išlieka nestabili – jis negatyvistiškas, priešiškai nusiteikęs prieš aplinkinius, atsisako vartoti vaistus (juos slepia nuo gydymo įstaigos darbuotojų) ir atlikti reikalingus tyrimus, su gydančiu personalu kalba pakeltu tonu, reikalauja išleisti į namus ir laiko save sveiku (savo skunde V. L. taip pat teigia, kad jis išsigydė (duomenys neskelbtini)). V. L. mąstymas nenuoseklus, paralogiškas, nėra jokios kritikos susirgimui, gydymui, įstatymo uždraustoms veikoms. Save V. L. laiko neteisingai apkaltintu. (duomenys neskelbtini) nurodė, jog neišsaugos V. L. gyvenamosios vietos, jis netinkamai elgėsi tiek su (duomenys neskelbtini) gyventojais, tiek su darbuotojais, tiek su savo sutuoktine ((duomenys neskelbtini)) (33 b. l.). (duomenys neskelbtini) neturi ir neturės galimybių užtikrinti V. L. ambulatorinio stebėjimo (34 b. l.). V. L. sutuoktinė taip pat kreipėsi į (duomenys neskelbtini) prašydama kuo greičiau ją ištuokti su V. L. (35 b. l.). Šios aplinkybės rodo, kad šiuo metu V. L. nėra pajėgus savarankiškai gydytis ambulatoriškai ir nėra kitų asmenų, kurie galėtų padėti užtikrinti V. L. ambulatorinį stebėjimą ir gydymą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
8. Visos pirmiau paminėtos aplinkybės rodo, kad šiuo konkrečiu atveju įvertinęs V. L. psichikos sveikatos būklę bei su ja susijusį jo socialinį pavojingumą, žemesnysis teismas pagrįstai ir motyvuotai pratęsė jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Aukštesniajam teismui nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros 2025 m. lapkričio 7 d. išvados pagrįstumą, todėl nėra jokio pagrindo abejoti ne tik šia išvada, komisijos kompetentingumu ir objektyvumu, tačiau kartu ir skundžiama nutartimi.
9. Apibendrindamas byloje esančius duomenis apie V. L. psichikos sveikatos būklę ir jo socialinį pavojingumą aukštesnysis teismas konstatuoja, jog šiuo metu V. L. psichikos sveikata išlieka nepakitusi ir nestabili, todėl jo gydymas švelnesnėmis sąlygomis nebūtų pakankamai efektyvus ir keltų pavojų tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams. V. L. pavojingumas tiek jam pačiam, tiek visuomenei nėra sumažėjęs tiek, kad būtų galima sušvelninti jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę. Šiuo metu, siekiant efektyvaus V. L. gydymo, būtinas tolesnis gydymo įstaigos darbuotojų teikiamas profesionalus gydymas, stebėjimas bei kontrolė gydymo įstaigos stacionare, o V. L. skunde nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo manyti kitaip. Tokiu būdu skundžiama žemesniojo teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismo išvadų, su kuriomis sutinka aukštesnysis teismas, V. L. skundo argumentai nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutartį šiuo metu nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas
nutaria:
Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė V. L. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį.
Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.