Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-12-29 · Administracinė byla Nr. I-1153-283/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-12-29
Bylos Nr.
I-1153-283/2014
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00238-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalytė Zlatkuvienė
Pareiškėjas
Š. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Administracinė byla Nr. I-1153-283-2014Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00238-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 15., 15.2.3.2, 74. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 29 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

sekretoriaujant Danei Gvildienei,

dalyvaujant Lietuvos valstybei atstovaujančio Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei A. P.,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Š. Š. į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymų nustatyta tvarka (1 t., 67, 165 b. l.). Pareiškėjas teismui pranešė, kad jis nepageidauja vykti į teismo pasėdį, nes taip siekia išvengti galimai kilsiančios naujos neturtinės žalos (1 t., 11, 50 b. l.).

Šalies argumentai

Š. Š. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Utenos AVPK), priteisti neturtinę žalą, skaičiuojant po 500 Lt (144,81 Eur) už kiekvieną dieną, praleistą Utenos AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė) 2012 m. sausio 19 d.- 2013 m. vasario 27 d. laikotarpiu. Pareiškėjas skunde išdėstė argumentus, kuriais grindė teiginį, kad jis aukščiau nurodytu laikotarpiu Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas netinkamomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, taip pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį (1 t. 2-3 b. l.). Be to, pareiškėjas Š. Š. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad neturtinę žalą jam kėlė ir kitokia Utenos AVPK ir jos pareigūnų veikla (1 t., 39-43 b. l.). Pareiškėjas teigė, kad Utenos AVPK areštinėje buvo pažeistos jo teisės ir orumas, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, buvo sužalota jo sveikata.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepimais prašė Š. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., 14-16 b. l.; 2 t., 31-32 b. l.). Utenos AVPK nurodė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktais nustatytus reikalavimus. Atsakovė rėmėsi Utenos visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 29 d. ir 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktais Nr. PT-106 bei Nr. PT-259 ir kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo teiginius dėl netinkamo areštinės kamerų vėdinimo, apšvietimo, sanitarinio mazgo, kamerose esančių parazitų. Pažymėjo, kad teisės aktai reglamentuoja, jog policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami ne mažiau kaip vieną kartą po vieną valandą per dieną. Pasivaikščiojimo teisė pareiškėjui buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo argumentus dėl ilgesnės pasivaikščiojimų trukmės vertino kaip nepagrįstus. Utenos AVPK, teikdamas papildomus paaiškinimus į pareiškėjo papildomus paaiškinimus, nurodė, kad dėl nekokybiško maisto skundų 2012-01-19 – 2013-03-04 laikotarpiu nebuvo gauta, pažeidimų teikiant maistą areštinėje laikomiems asmenims nenustatyta. Teigė, kad areštinės kamerų dezinfekcija atliekama tik išvedus asmenis iš kameros. Areštinės kamerose yra tik šaltas vanduo, o dušu areštinėje laikomi asmenys naudojasi vieną kartą per savaitę. Utenos AVPK kaip nepagrįstus ir neatitinkančius tikrovės vertino pareiškėjo argumentus dėl per mažo kamerų ploto. Vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių nuostatomis, kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo nusiskundimus dėl konvojavimo tvarkos ( 2 t., 31-32 b. l.).

Teismo posėdžiuose Utenos AVPK atstovai A. P. ir I. V., iš esmės remdamiesi atsiliepimuose išdėstytais argumentais ir motyvais bei nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, prašė pareiškėjo Š. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Š. Š. nuo 2012-01-19 iki 2013-03-04 (toliau – ir ginčo laikotarpis) į Utenos AVPK areštinę buvo pristatytas 14 kartų ir joje buvo laikomas: nuo 2012-01-19 iki 2012-02-01 – 4-oje kameroje, nuo 2012-03-05 iki 2012-03-07 – 7-oje kameroje, nuo 2012-03-14 iki 2012-03-21 – 10-oje ir 7-oje kamerose, nuo 2012-04-18 iki 2012-04-23 – 8-oje kameroje, nuo 2012-05-30 iki 2012-06-04 – 9-oje kameroje, nuo 2012-06-11 iki 2012-06-13 – 8-oje kameroje, nuo 2012-07-09 iki 2012-07-11, nuo 2012-07-18 iki 2012-07-23 ir nuo 2012-08-01 iki 2012-08-06 – 7-oje kameroje, nuo 2012-09-24 iki 2012-09-26 – 10-oje kameroje, nuo 2012-10-15 iki 2012-10-17 ir nuo 2012-12-10 iki 2012-12-12 – 9-oje kameroje, nuo 2013-01-14 iki 2013-01-16 – 11-oje kameroje, nuo 2013-02-27 iki 2013-03-04 – 9 kameroje (1 t., 18 b. l., 56-173).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl asmens teisės gauti neturtinės žalos, kildinamos iš policijos įstaigos veiklos neužtikrinant areštinėje tinkamų laikymo sąlygų, neteisėtai naudojant specialiąsias priemones atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės viešojo subjekto - valstybės - ypatumas lemia civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kildinamos iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, tik nustačius aukščiau paminėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, valstybės viešoji atsakomybė negalima. Tam, kad būtų konstatuoti CK 6.271 straipsnyje nurodyti valstybės valdžios institucijų neteisėti aktai, būtina nustatyti, jog valdžios institucijos ar jų tarnautojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos ir jos tarnautojų veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar pareiškėjo nurodyti žalingi padariniai atsirado būtent dėl valstybės institucijų ir pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių ir absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, nepriklausantį nuo aukos elgesio, bei išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad kalinimo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, jog asmenų, kuriems atimta laisvė, tarp jų – ir tų asmenų, kuriems skirta kardomoji priemonė suėmimas, teisinis statusas yra specifinis, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas ir apribojimas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) nustato, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), tokie asmenys iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ir jiems taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos (2 straipsnis). Nurodyto įstatymo 5 straipsnis, įtvirtinantis bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustato, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai (1 dalis), o vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (3 dalis). Asmenų, uždarytų į areštines, teises ir pareigas, apsaugos ir priežiūros tvarką reguliuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės) bei Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus areštinės vidaus tvarkos taisyklės ( toliau – Areštinės taisyklės), patvirtintos Utenos AVPK viršininko 2013 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 89-V-190.

Pareiškėjas Š. Š. skunde teigė, kad Utenos AVPK areštinės kamerose būdavo labai drėgna, sienos ir lubos padengtos pelėsiu, nes neužtikrintas vėdinimas per mažutį ir neatsidarantį langą; kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, nes veikdavo tik po vieną 20 V lemputę (1 t., 2 b. l.).

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios švie­sos ir oro - svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspek­tai. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 37:2009). Higienos normos 37:2009 23 punktas nustato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustato 21 ir 22 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.

Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie neužtikrinamą kamerų vėdinimą ir apšvietimą pagrįstumo, teismas remiasi Utenos visuomenės sveikatos centro įvairiais laikotarpiais atliktų Utenos AVPK areštinės patikrinimų duomenimis. Ginčo laikotarpiu Utenos visuomenės sveikatos centras areštinę tikrino 2012 m. birželio 29 d., patikrinimo metu nustatytus duomenis užfiksavo akte Nr. PT-106. Šiame akte nurodyta, kad visose areštinės kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai; kameros yra vėdinamos per orlaides; kamerose įrengta natūrali ir naktinė apšvieta. Utenos visuomenės sveikatos centro nustatytas Higienos normos 37:2009 20 punkto pažeidimas nėra susijęs su kamerų vėdinimu ir apšvieta (1 t., 25-26 b. l.). Be to, remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Utenos AVPK areštinės kamerose ventiliacija yra dvejopo pobūdžio - natūrali (per languose įrengtas orlaides) ir mechaninė (ištraukiamo tipo). Utenos AVPK pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad areštinėje įrengta mechaninė ventiliacija įjungiama kasdien 3 kartus pagal nustatytą grafiką (2 t., 73, 80). Be to, byloje nustatyta, kad Utenos AVPK 2011 m. gegužės mėnesį areštinės kamerose įrengė plastikinius langus (2 t., 149-143 b. l.). Iš byloje esančios fotomedžiagos ir rašytinių dokumentų matyti, kad kiekvienoje kameroje esančiame lange yra įrengta vertikali orlaidė (2 t., 73, 123-127,147 b. l.). Teismo vertinimu, tokia areštinėje įrengtų langų konstrukcija leido kamerose laikomiems asmenims pagal poreikį bei savo nuožiūra atidaryti orlaidę ir vėdinti patalpas.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo kamerų apšvietimo, remiasi Utenos AVPK Logistikos skyriaus vedėjo parengtų tarnybinių pranešimų duomenimis. Šiuose dokumentuose nurodyta, kad kiekvienoje areštinės kameroje yra įrengta po vieną dviejų liuminescencinių lempų šviestuvą, kuriame yra naudojamos 54 W galingumo liuminescencinės lempos (2 t., 73, 119 b. l.). Nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje esanti fotomedžiaga (2 t., 127-146, 147 b. l.). Kaip nurodyta Utenos AVPK pateiktame prietaisų gamintojo aprašyme, šie šviestuvai yra skirti naudoti padidintos rizikos patalpose – kalėjimuose, psichiatrijos ligoninėse, požeminėse perėjose, viešose vietose (2 t., 120 b. l.). Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksmų tyrimų skyriaus 2013 m. vasario 21 d. atliktų matavimų duomenimis, atlikus vienoje iš areštinės kamerų dirbtinės apšvietos matavimus, buvo nustatyta, kad dirbtinė apšvieta, naudojant liuminescencines lempas, yra 319 lx (2 t., 148 b. l.). Teismas sprendžia, kad tokie apšvietos parametrai atitinka Higienos normos 37:2009 nustatytus reikalavimus, pagal kuriuos, areštinių kamerų dirbtinė apšvieta privalo būti ne mažesnė kaip 200 lx (1 t., 72, 73 b. l.).

Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtino, jog ginčo laikotarpiu Utenos AVPK neužtikrino pareiškėjui Š. Šuminui tinkamų kamerų apšvietimo ir vėdinimo sąlygų.

Pareiškėjas Š. Š. skunde, iš esmės pripažinęs, kad pasivaikščiojimas gryname ore Utenos AVPK areštinėje užtikrinamas, tvirtino, kad vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas yra per trumpas ir jam nebuvo užtikrinta teisė 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas teigė, kad vienos valandos pasivaikščiojimo lauke praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimams. Nurodo, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92) 3 išaiškino, jog suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke (1 t., 2 b. l.).

Higienos normos 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Veiklos taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu. Tokia teisė numatyta ir Utenos AVPK galiojančių Areštinės taisyklių 8.9 punkte (2 t., 4 b. l.) Š. Šuminas, grįsdamas teisės į pasivaikščiojimus gryname ore pažeidimą, kaip argumentą nurodė Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomendaciją, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose ir užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Teismas, darydamas išvadas, šiuo pareiškėjo argumentu nesiremia. Teismas pažymi, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą aukščiau nurodytą rekomendaciją išvadą davė, Antrojoje bendroje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] vertindamas tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų sąlygas. Šis komitetas tos pačios ataskaitos 48 punkte nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Dvyliktosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (2002)15] 47 punkte yra suformulavęs rekomendaciją, kad asmenims, kurie laikomi policijos areštinėje 24 valandas arba ilgiau, turi būti pasiūlytas, kiek tai įmanoma, kasdienis pasivaikščiojimas lauke (žr.: http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf). Minėta, kad Š. Š. neginčijo aplinkybės, jog būnant Utenos AVPK areštinėje jam buvo užtikrinta teisė į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus. Faktą, kad pareiškėjas savo nuožiūra naudojosi Areštinės taisyklių 8.9 punkte įtvirtinta teise, patvirtina ir byloje pateikti rašytiniai duomenys iš Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo (1 t., 174-208 b. l.).

Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas sprendžia, kad Utenos AVPK, ginčo laikotarpiu organizuodamas areštinėje laikyto Š. Š. pasivaikščiojimus gryname ore, teisės aktų nustatytų reikalavimų nepažeidė.

Pareiškėjas Š. Š. skunde teigė, kad Utenos AVPK areštinės kamerose ne kartą teko susidurti su parazitais - utėlėmis ir tarakonais, žiurkėmis (1 t., 2 b. l.).

Higienos normos 37:2009 53 punktas numato, kad policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, o esant reikalui, policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.

Byloje nustatyta, kad Utenos AVPK 2010 m. spalio 22 d. su UAB „Utenos deratizacija“ sudarė 2010 m. spalio 22 d. sutartį Nr. 188/89-IL-1113 dezinsekcijos ir deratizacijos darbams atlikti. Šia sutartimi UAB „Utenos deratizacija“ įsipareigojo atlikti generalinę inspekciją du kartus per metus; lankyti objektą ir atlikti sutartyje numatytas paslaugas bei inspekciją ir objekto užkrėstumo kenkėjais monitoringą (2 t., 21-23 b. l.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu UAB „Utenos deratizacija“ vykdė aukščiau nurodyta sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (2 t., 24-25 b. l.). Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginių apie areštinės kamerų užterštumą graužikais ir buitiniais parazitais, remiasi ir duomenimis apie švaros palaikymą areštinėje. Byloje nustatyta, kad Utenos AVPK 2010 m. vasario 24 d. su UAB „Kagris“ sudarė sutartį Nr. 89-5-FLS-0176 dėl skalbimo ir lyginimo paslaugų (2 t., 26-27), be to, vykdė areštinių patalpų valymo, dezinfekavimo ir priežiūros darbus bei užtikrino, kad areštinėje laikomi asmenys galėtų patys pasirūpinti kamerų švara ir tvarka (2 t., 157-164). Utenos visuomenės sveikatos centras, tikrindamas Utenos AVPK areštinę, konstatuodavo, jog areštinės patalpos valomos kiekvieną dieną; areštinėje laikomi asmenys aprūpinami švariais lovos skalbiniais, kurie keičiami ne rečiau kaip kartą per savaitę; panaudotas minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas; areštinėje laikomi asmenys kartą per savaitę naudojasi šiltu dušu; kamerose yra talpos buitinėms atliekoms, areštinėje laikomiems asmenims sudarytos sąlygos rūpintis švara kamerose (1 t., 23-26 b. l.)

Teismas, įvertinęs išvardintas aplinkybes, sprendžia, kad byloje nustatyti duomenys patvirtina išvadą, jog ginčo laikotarpiu Utenos AVPK vykdė Higienos normos 37:2009 53 punkto reikalavimus ir pareiškėjui Š. Š. areštinės kamerose užtikrino higienos reikalavimus atitinkančias sąlygas.

Š. Š. skunde nurodė, kad Utenos AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atviri ir be durų, nuo kameros gyvenamojo ploto sienele atskirti tik iš vienos pusės. Pareiškėjo teigimu, naudojimasis taip įrengtu sanitariniu mazgu žemino jo orumą (2 tomas, 31 b. l.).

Sanitarinių mazgų įrengimas areštinėse reglamentuotas Higienos normos 37:2009 20 punkte. Jame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jame turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Sprendžiant dėl aukščiau nurodytų pareiškėjo argumentų pagrįstumo, atsižvelgiama į Utenos AVPK pateiktą fotomedžiagą, kuri, teismo vertinimu, leidžia objektyviai spręsti apie areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimą (1 t., 55 b. l.). Šie įrodymai patvirtina, kad Utenos AVPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties dalies, į kurią patenka lovos ir stalas su kėdėmis, yra atskirti pertvaromis; juose yra rengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazai ir praustuvės. Analogiški duomenys apie sanitarinių mazgų įrengimą pateikti ir Utenos visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 29 d. patikrinimo akte Nr. PT-106. Šiame akte nurodyta, kad sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atribojančių pertvarų aukštis atitinka Higienos normos 37:2009 20 punkto reikalavimus (1 t., 25-26 b. l.).

Įvertinęs išvardintas aplinkybes, teismas sprendžia, kad areštinėje įrengti sanitariniai mazgai iš esmės užtikrino Š. Š. galimybes jais naudotis netrukdomai ir išsaugant privatumą. Taigi, byloje surinkti įrodymai nepatvirtino Š. Š. teiginio, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK neužtikrino pareiškėjui tinkamų sąlygų naudotis sanitariniu mazgu.

Be to, pareiškėjas Š. Š. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose, atsikirsdamas į gautą Utenos AVPK atsiliepimą ir pateiktus dokumentus, pateikė argumentus dėl aplinkybių, kurias siejo su neturtinės žalos atsiradimu (1 t., 39-43 b. l.).

Š. Š. nurodė, kad neturtinė žala jam buvo daroma tuo, jog kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotas neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų.

Higienos norma 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, areštinės kameros ploto normos vienam asmeniui nenustato. Šiame teisės akte yra suformuluoti bendro pobūdžio reikalavimai, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas), policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvenimui skirtose kamerose (18 punktas). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Utenos AVPK pateiktais duomenimis, Š. Š. ginčo laikotarpiu buvo laikomas areštinės kamerose Nr. 4, 7, 8, 9, 10 ir 11 (1 t., 18 b. l.). Utenos AVPK nurodė, kad kamerose Nr. 4, 7, 8, 9 yra trivietės, jų plotai atitinkamai yra 17,56 m², 17,15 m² , 17,29 m² ir 17,56 m², o kameros Nr. 10 ir Nr. 11 yra dvivietės, jų plotas atitinkamai yra 18,49 m² ir 16, 96 m² (1 t., 48, 54 b. l.). Utenos AVPK 2014-08-25 rašte Nr.89-S-7123 pateikė suvestinius duomenis, patvirtinančius, kad ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 4, 7, 8, 9, 10 ir 11 pareiškėjas buvo laikomas vienas, kartu su dar vienu asmeniu arba kartu su dar dviem asmenimis (1 t., 48 b. l.). Šie duomenys neprieštarauja Utenos AVPK areštinėje budinčių policijos pareigūnų rengtų Ataskaitų apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą duomenims (1 t., 56-173 b. l.). Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriuose buvo laikomas Š. Š., plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas sprendžia, kad pareiškėjui Utenos AVPK areštinės kamerose ginčo laikotarpiu tekdavo daugiau nei 3,6 m² bendro kamerų ploto, t. y. mažiausiai 5,72 m² (kai kameroje Nr.7 buvo laikomas kartu su dar dviem asmenimis) ir daugiausiai 18,49 m² (kai kameroje Nr. 10 buvo laikomas vienas pareiškėjas).

Teismas, ištyręs Utenos AVPK pateiktus rašytinius ir kitus duomenis, sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nurodytose kamerose buvo laikomas, nepažeidžiant nustatytos minimalios kameros ploto normos, todėl nėra pagrindo nustatytas laikymo sąlygas pripažinti žeminančiomis žmogaus orumą ir pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

Š. Š. nurodė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, jog areštinės pareigūnai į teismo posėdžius bei ikiteisminio tyrimo veiksmus jį konvojuodavo su už nugaros užsegtais antrankiais, be to, ir teismo posėdžiuose jo rankos būdavo surakintos antrankiais.

Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (su pakeitimais) (toliau – Konvojavimo taisyklės). Konvojavimo taisyklės nustato konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą. Konvojavimo taisyklių 158 punkte nustatyta, kad konvojuojant transporto priemonėmis konvojuojamajam uždedami antrankiai, rankas laikant už nugaros, prisegami saugos diržai (jei įrengti), o antrankiai užfiksuojami. Konvojavimo taisyklės draudžia konvojuojamąjį prirakinti antrankiais prie transporto priemonės ir nustato, kad antrankiai turi būti užrakinti tol, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Konvojavimo taisyklių 195 punkte reglamentuota, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti.

Teismas, vadovaudamasis nurodytomis teisės normų nuostatomis, daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie Utenos AVPK pareigūnų neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius Konvojavimo taisyklių reikalavimus, yra nepagrįsti.

Š. Š. nurodė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, jog Utenos AVPK areštinėje naudotis dušu buvo leidžiama tik vieną kartą per savaitę, o kamerose buvo tik šaltas vanduo.

Higienos normos 37:2009 20 punktas nustato, kad kamerose įrengtame sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o 60 punktas – kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Utenos AVPK galiojančių Areštinės taisyklių 8.10. punkte nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę (ketvirtadienį), nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Išanalizavus pareiškėjo skunde, Utenos AVPK atsiliepimuose nurodytas aplinkybes bei policijos įstaigos pateiktus rašytinius duomenis, daroma išvada, kad tarp bylos proceso dalyvių ginčo dėl aplinkybių, susijusių su naudojimusi dušu ir kamerose įrengtos šalto vandens teikimo sistema, nėra.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Utenos AVPK teisės normų, nustatančių areštinėje laikomų asmenų teisę pasinaudoti šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, o kamerose pagal poreikius naudotis įrengta šalto vandens teikimo sistema, nepažeidė.

Š. Š. teigė, kad neturtinė žala jam buvo daroma ir tuo, kad Utenos AVPK areštinėje tiekto maisto kokybė buvo prasta, maistas nekaloringas, dėl ko pareiškėjas buvo priverstas jausti alkį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Utenos AVPK areštinėje laikomiems asmenims maistą tiekia viešoji įstaiga „Kretingos maistas“ pagal 2012-08-20 sudarytą Sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį (2 t., 33-37 b. l.). Šia sutartimi VšĮ „Kretingos maistas“ yra įpareigota maitinimo paslaugą teikti, laikantis Lietuvos higienos normos HN15:2005 „ Maisto higiena“ ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-03-27 įsakymu Nr. V-100 patvirtintų policijos komisariatų areštinėse laikomiems asmenims skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių, bei atsižvelgiant į nustatytą 9,68 Lt kainą vienam asmeniui (sutarties 4, 6, 13 punktai). Utenos visuomenės sveikatos centras 2012 m. birželio 29 d. patikrinimo akte Nr. PT-106 nurodė, jog pažeidimų, susijusių su areštinėje laikomų asmenų maitinimu, nenustatyta (1 t., 25-26 b. l.). Vertinant Š. Š. argumentus dėl prastos tiekto maisto kokybės, atsižvelgiama į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Utenos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo, atlikto tiriant Utenos AVPK Visagino policijos komisariato areštinėje laikyto S. G. skundą, rezultatus. Minėta tarnyba 2013 m. gegužės 17 d. rašte Nr. 66AS2-363 nurodė, jog, patikrinus Utenos AVPK areštinėje laikomiems asmenims tiekiamo maisto kokybę ir kiekį, nebuvo nustatyta, kad Utenos AVPK, organizuodamas areštinėje laikomų asmenų maitinimą, būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006-04-26 įsakymu Nr. 1R-144 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-19 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos higienos normos HN15:2005 „Maisto higiena“ ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-03-27 įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo“ nustatytus reikalavimus, taikomus maisto kokybei ir kiekiui (2 t., 43-44 b. l.).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teismas kaip nepagrįstus atmeta Š. Š. teiginius apie Utenos AVPK areštinėje tiekto maisto prastą kokybę.

Š. Š. nurodė, kad žala jam buvo padaryta tuo, kad areštinės bendrosios praktikos slaugytojos amžius, išvaizda, nemalonus bendravimas kėlė jam nepasitikėjimą ir baimę.

Policijos areštinėse laikomų asmenų sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Veiklos taisyklių 70-79 punktai. Areštinės taisyklių 8.8 punktas nustato, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę gauti valstybės laiduojamas (nemokamas) sveikatos priežiūros paslaugas. Pažymėtina, kad prieš pareiškėjui pirmą kartą atvykstant į Utenos AVPK areštinę, joje veikiančio medicinos punktą tikrino Utenos visuomenės sveikatos centras ir Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Utenos visuomenės sveikatos centras 2011-06-13 akte Nr. PT-82 nurodė, jog areštinėje asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (1 t., b. l. 22). Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vertino policijos ir teismo sulaikytų asmenų laikymo sąlygas, jų sveikatos priežiūros prieinamumą bei tinkamumą ir 2011-08-08 pažymoje Nr. 11VL-102 konstatavo, kad Utenos AVPK areštinėje laikomiems asmenims teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos yra tinkamos, priimtinos ir pakankamos (1 t., 19-21 b. l.).

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai nėra susiję su areštinės bendrosios praktikos slaugytojos profesine veikla ir jos teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumu. Teismo nuomone, sveikatos priežiūros paslaugas teikiančio asmens profesinės veiklos vertinimas negali būti siejamas su šio asmens amžiumi, išvaizda. Todėl daroma išvada, kad Š. Š. teiginiai apie areštinės bendrosios praktikos slaugytojos amžiaus, išvaizdos ir bendravimo sukeltą nepasitikėjimą ir baimę neturtinės žalos atsiradimo fakto nepagrindė.

Š. Š. teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad kamerų dezinfekcija buvo atliekama sveikatai pavojingomis medžiagomis ir areštuotiesiems asmenims būnant kamerose.

Higienos normos 37:2009 50 punktas nustato, kad dušinių, sanitarinių švaryklų, kamerų, sanitarinių mazgų grindys, santechniniai įrenginiai, praustuvės kiekvieną dieną turi būti plaunamos karštu vandeniu, valomos su valikliais, turinčiais dezinfekantų. Patalpoms, įrenginiams valyti bei dezinfekuoti turi būti naudojamos teisės aktais nustatytos leistinos naudoti priemonės. Utenos visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 29 d. patikrinimo akte Nr. PT-106 nurodyta, kad santechniniai įrenginiai, praustuvės, dušinės, sanitarinių mazgų grindys valomos valikliais, turinčiais dezinfekantų (1 t., 25-26 b. l.). Nurodyta institucija šių priemonių naudojimo nekvalifikavo kaip teisės aktų nustatytų reikalavimų pažeidimų. Teismas neturi pagrindo abejoti nurodytais patikrinimo akto duomenimis, kadangi ginčo laikotarpiu Utenos visuomenės sveikatos centrui, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 358 patvirtintų Biocidų autorizacijos ir registracijos nuostatų 28.1 punktu, buvo priskirta vykdyti biocidų priežiūrą ir naudojimo efektyvumo kontrolę. Be to, byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinėje dezinsekcijos darbai buvo vykdyti 2012-07-17 ir 2013-02-25 (2 t., 24-25 b. l.). Atsižvelgus į Utenos AVPK pateiktus duomenis, daroma išvada, kad Š. Š. nurodytu laiku šios policijos įstaigos areštinėje nebuvo laikomas (1 t., 18 b. l., 2 t., 52-59 b. l.). Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Š. Š. teiginiai apie kamerų dezinfekciją, pažeidžiant jo teises, yra nepagrįsti.

Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuojama, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, leidžiančių teigti, jog Utenos AVPK ir jos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir nuo 2012-01-19 iki 2013-03-04 neužtikrino tinkamų pareiškėjo Š. Š. laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų. Teismas sprendžia, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų Utenos AVPK ir jos pareigūnų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius CK 6.246 straipsnyje nurodytos vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pareiga atlyginti neturtinę žalą nekyla.

Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, sprendžia, kad pareiškėjo Š. Š. reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas ir netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 149 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo Š. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalytė Zlatkuvienė