Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Birutės Bobrel,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Vakarų transportas“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-520-375/2009 pagal ieškovės UAB „D&M Logistics“ ieškinį atsakovei UAB „Vakarų transportas“ dėl netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

teismas pažeidė įrodinėjimo proceso taisykles, t.y. nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė tik atsakovei ir iš vieno ieškovės pateikto rašytinio įrodymo (vežimo sutarties) padarė išvadą, kad atsakovė sutartu laiku, t. y. 2008-07-22, nepateikė transporto priemonės. Parengiamojoje stadijoje atsakovės prašymą išreikalauti iš ieškovės papildomus įrodymus, kurie padėtų atskleisti ginčo esmę, teismas atmetė, o sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad atsakovė savo teiginiams pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Teismas nesprendė atsakovės prašymo dėl įrodymų išreikalavimo iš ieškovės ir neinformavo atsakovės apie šio prašymo netenkinimo faktą bei motyvus,teismas konstatavo atsakovės civilinę atsakomybę, nesiaiškinęs jos kaltės, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir atsiradusios žalos,teismas nesiaiškino aplinkybių, kad transporto priemonė buvo pateikta, tačiau ieškovei iš esmės pažeidus sutartį, vežimo sutartis nebuvo pradėta vykdyti. Teismas, patenkinęs atsakovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, būtų visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs bylą. Atsakovė pati negali gauti pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų ieškovės nesąžiningumą šiame ginče. Šalis niekada anksčiau nesiejo sutartiniai santykiai, ginčo užsakymas buvo pirmas ir paskutinis užsakymas, po kurio atsakovė, dėl ieškovės nesąžiningumo sutartiniuose santykiuose, nebeprisiima vykdyti šios įmonės užsakymų. Atsakovei yra neįmanoma tiesiogiai (vaizdo ar garso įrašais ar pan.) įrodyti, kad siuntimo vietoje ieškovė vienašališkai pakeitė esmines sutarties sąlygas, dėl kurių atsakovė pasinaudojo įstatymo suteikta teise atsisakyti vykdyti sutartį,atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės atsikirtimus į ieškinį, kadangi atsakovė pateikė du rašytinius įrodymus: vairuotojo rašytinį paaiškinimą ir susirašinėjimo medžiagą, nors šie ir nebuvo patvirtinti įmonės antspaudu. Apeliacinės instancijos teismui atsakovė pateikė tinkamai patvirtintus šiuos įrodymus.

teismo posėdžio metu atsakovei buvo pasiūlyta pateikti papildomų įrodymų, pasiteirauta ar ji nepageidauja apklausti liudytojų (CPK 179 str. 1 d.), todėl teismas tinkamai įgyvendino savo pareigą išaiškinti atsakovei jos teises, tačiau atsakovė be jokių svarbių priežasčių neatsižvelgė į teismo siūlymus ir teismo prašė bylą nagrinėti iš esmės,teismas nustatė, jog atsakovė pažeidė sutartį, kadangi sutartyje nustatytą dieną (2008-07-22) nepateikė automobilio į pasikrovimo vietą ir apie tai prieš 24 valandas neinformavo ieškovės (Sutarties 2.2.6. punktas). Taigi atsakovei kilo prievolė sumokėti ieškovei sutarties 2.2.6. punkte nustatyto dydžio baudą,teismas pagrįstai atmetė atsakovės prašymą išreikalauti iš atsakovės dokumentus, kadangi šie dokumentai neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku (atsakovė prašė išreikalauti krovinio gavėjo duomenis, taip pat sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir krovinio užsakovo, CMR važtaraštį), tačiau ginčas kilo ne dėl vežimo, o dėl netesybų. Kai kuriuose iš šių dokumentų yra informacijos, kuri yra laikoma ieškovės komercine paslaptimi. Atsakovė prašė išreikalauti įrodymus, kurie atskleistų koks krovinys turėjo būti gabenamas ir kokia jo vertė. Taip pat atsakovė prašė išreikalauti krovinio siuntėjo raštą dėl krovinio pakrovimo, o tokio dokumento ieškovė neturi, parengiamojo teismo posėdžio, kuriame atsakovė nedalyvavo savo noru, metu buvo svarstytas jos prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Ieškovė, dalinai sutikdama su atsakovės prašymu, teismui pateikė tam tikrus prašytus dokumentus, o dėl likusiųjų pareiškė prieštaravimus. Teismo atsisakymas tenkinti atsakovės prašymą buvo įformintas teismo priimta protokoline nutartimi,atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė du rašytinius įrodymus (vairuotojo paaiškinimą ir susirašinėjimo medžiagą), kurių teismas nevertino, kadangi nelaikė patikimais, tinkamais ir leistinais įrodymais. Vairuotojas laikytinas teisiškai netiesiogiai suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu, kadangi šis asmuo yra atsakovės atstovo (direktoriaus) tėvas. Pateikta šalių susirašinėjimo medžiaga buvo gauta kaip elektroninio asmenų susirašinėjimo rezultatas, todėl jo turinys ir forma neatitinka įstatymų nustatytų reikalavimų, neturi įrodomosios vertės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2009-02-24 Kauno miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo UAB „ D& M Logistics“ ieškinį atsakovui UAB „ Vakarų transportas“ dėl netesybų priteisimo. Minėtos dienos teismo sprendimu ieškovo ieškinys buvo patenkintas ir iš atsakovo UAB „ Vakarų transportas „ buvo priteista 320 lt. bauda, 11,84 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos ( 2008-09-29 ) nuo 320 lt. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 50 lt. žyminio mokesčio, 700 lt. išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Taip pat , iš atsakovo UAB „ Vakarų transportas“ priteista 10,50 lt. pašto išlaidų valstybe ( b. l. 93-94 ).

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo proceso taisykles, t. y. nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė tik atsakovui.

LR CPK 12 str. įtvirtintas rungimosi principas įpareigoja kiekvieną iš šalių įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 178 str.). Ieškovas įrodinėjo ieškinyje nurodytas aplinkybes, o nesutinkantis su ieškiniu atsakovas turėjo pareigą paneigti ieškovo išdėstytus argumentus. Įrodymus byloje pateikia šalys (LR CPK 179 str. 1 d.). Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus yra išimtinė, ji gali būti realizuota tik įstatymų nustatytais atvejais (LR CPK 179 str. 2 d.), kurie neapima šios kategorijos bylų. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas atkreipė atsakovo dėmesį į atsakovo pateiktus byloje įrodymus, jų turinį bei formą, atsakovui buvo pasiūlyta pateikti papildomų įrodymų, pasiteirauta ar jis nepageidauja apklausti liudytojų (LR CPK 179 str. 1 d.). Taigi, teismas tinkamai įgyvendino savo pareigą išaiškinti atsakovui jo teises, tačiau kaip nustatyta, atsakovas be jokių svarbių priežasčių neatsižvelgė į teismo siūlymus ir teismo prašė bylą nagrinėti iš esmės. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal pateiktą medžiagą ir priėmė sprendimą. Teisėjų kolegijos nuomone šiuo konkrečiu atveju ieškovas įstatymų nustatyta tvarka vykdė savo pareigą įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias jo reikalavimus, o atsakovas kaip tik siekė savo įrodinėjimo pareigą perkelti ieškovui ir pačiam pirmosios instancijos teismui, kas neatitinka aukščiau minėtų LR CPK nuostatų. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis apelianto argumentas yra nepagrįstas.

Be to, apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į bylos esmę bei faktines ginčo aplinkybes, nesiaiškino atsakovo nurodytų aplinkybių.

Be to, apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas „formaliai išsprendė ginčą, pasinaudojus labiau tikėtinų aplinkybių institutu". Teisėjų kolegija pažymi, kads pagal įstatymą teismas šalių pateiktus įrodymus turi vertinti vadovaudamasis įstatymais, pagal savo vidinį įsitikinimą, o sprendimą priimti remdamasis byloje esančiais įrodymais bei laikydamas nustatytomis tas aplinkybes, kurios atrodo labiau tikėtinos (LR CPK 185 str. 1 d.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti bei neatitinkantys įstatymo nuostatų.

Be to, apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai priėjo išvados, kad atsakovas sutartu laiku (2008-07-22) nepateikė transporto priemonės ir dėl šio pažeidimo privalo sumokėti ieškovui sutartyje nustatyto dydžio baudą. Pažymėtina, jog pats atsakovas pripažino tą faktą, kad šalių sutartą dieną (2008-07-22) atsakovo automobilio nebuvo pakrovimo vietoje (automobilis į krovinio pakrovimo vietą buvo atvažiavęs viena diena anksčiau nei buvo susitarta, t.y. 2008-08-21, o dėl to krovinys bei jo dokumentai dar nebuvo parengti, todėl atsakovo vairuotojas nutarė nelaukti susitartos krovinio pakrovimo dienos ir išvažiavo) (LR CPK 187 str. 1 d.).

Be to, apelioanto apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, neva ieškovas iš esmės pažeidė Sutartį, todėl Sutartis nebuvo vykdoma, yra nepagrįsti. Apeliantas kartoja tuos pačius argumentus, kurie jau buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Šie argumentai teismo buvo ištirti, įvertinti bei dėl jų pasisakyta teismo sprendime. Kartu su savo apeliaciniu skundu apeliantas nepateikė jokių naujų įrodymų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas išvadas.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde taip pat kelia materialinės teisės taikymo klausimą. Apeliantas remiasi bendrosiomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai konstatavo atsakovo civilinę atsakomybę. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas pažeidė sutartį, kadangi sutartyje nustatytą dieną (2008-07-22) nepateikė automobilio į pasikrovimo vietą ir apie tai prieš 24 valandas neinformavo ieškovo (Sutarties 2.2.6. punktas). Taigi, atsakovui kilo prievolė sumokėti ieškovui Sutarties 2.2.6. punkte nustatyto dydžio baudą (20 procentų Sutarties kainos). LR CK 6.814 str. 1 d. nustato, jog vežėjas sutartyje nustatytais terminais privalo pateikti tinkamos būklės transporto priemonę. Už transporto priemonės nepateikimą vežėjas atsako sutarties ar įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais (LR CK 6.818 str. 1 d.), o nuo atsakomybės už transporto priemonės nepateikimą vežėjas gali būti atleistas tik išimtiniais atvejais, numatytais LR CK 6.818 str. 2 d. Taigi, atsakovas, neįvykdęs savo sutartinės prievolės, įgijo pareigą sumokėti ieškovui baudą (LR CK 6.71 str. 1 d., 6.256 str. 1 d.). Nuo šios atsakomybės atsakovas galėtų būti atleistas tik LR CK 6.256 str. 4 d. nustatytomis sąlygomis. Esant nurodytoms teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos išvados yra pagrįstos ir atitinkančios įstatymų nuostatas.

Be to, apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai „nepasinaudojo įstatymo suteikta teise dėl įrodymų išreikalavimo", neatskleidė bylos esmės, padarė klaidingas išvadas.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde remiasi LR CPK 179 str. 1 d., 199 str. ir teigia, jog šalių ginčo specifika reikalavo, kad pirmosios instancijos „teismas pasinaudotų įstatymų suteikta teise" dėl įrodymų išreikalavimo. Toks apelianto teiginys yra nepagrįstas ir prieštaraujantis įstatymams, nes šis šalių ginčas nepriklauso tokiai bylų kategorijai, kad įstatymas suteiktų teismui teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nutarė netenkinti atsakovo prašymo išreikalauti iš ieškovo atsakovo atsiliepime nurodytus dokumentus. Darytina išvada, kad apelianto prašymas išreikalauti dokumentus negalėjo būti tenkinamas dėl sekančių parengiamajame teismo posėdyje svarstytų priežasčių: a) šie dokumentai neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku - atsakovas prašė išreikalauti krovinio gavėjo duomenis, taip pat sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir „krovinio užsakovo", nors atsakovas pagal Sutartį krovinį turėjo atvežti tik iki Lietuvos, todėl krovinio pirkėjo ar vežimo užsakovo duomenys ir susitarimo sąlygos yra nesusiję su įrodinėjimo dalyku, nesusiję su pačia byla; taip pat su įrodinėjimo dalyku bei byla nesusijusiu yra laikytinas ir CMR važtaraštis, kadangi atsakovas krovinio nevežė (su atsakovu susitartas krovinio vežimas neįvyko), o ginčas kilo ne dėl vežimo, o dėl netesybų, pritaikytų atsakovui nepateikus automobilio), b) kai kuriuose iš šių dokumentų yra informacijos, kuri yra laikoma ieškovo komercine paslaptimi -ieškovas negali atsakovui ar kitoms pervežimo verslu užsiimančioms įmonėms (konkurentams) atskleisti informacijos apie savo klientą, pervežimo užsakovą (pavadinimas, adresas ir kiti kontaktiniai duomenys), o tokie duomenys buvo įrašyti į atsakovo prašytus išreikalauti CMR važtaraštį, atsakovo sutartį su savo klientu ir t.t, c) kai kurie prašyti išreikalauti dokumentai nebuvo apibrėžti, t.y. atsakovas prašė išreikalauti įrodymus, kurie atskleistų koks krovinys turėjo būti gabenamas ir kokia jo vertė, bet neįvardino koks tai turėtų būti dokumentas - toks prašymas netenkintinas kaip neatitinkantis LR CPK 199 str. 1 d. 1 p., kadangi ieškovui nebuvo suprantama koks tai galėtų būti dokumentas, be to, šie duomenys (dėžių kiekis, matmenys ir svoris) buvo surašyti su atsakovu sudarytoje ir byloje pateiktoje Sutartyje (1 dalis), d) negalėjo būti tenkinamas prašymas iš ieškovo išreikalauti dokumentą, kurio ieškovas neturi - atsakovas prašė teismo išreikalauti iš ieškovo krovinio siuntėjo raštą dėl krovinio pakrovimo, kas neatitinka LR CPK 199 str., 12 str. ir 178 str. nuostatų (tokio dokumento ieškovas neturi, o atsakovas tokiu būdu tiesiog siekė perkelti ieškovui savo įrodinėjimo pareigą).

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo prašymas dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo buvo išdėstytas tik atsakovo atsiliepime į ieškinį. Parengiamajame teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas įrodymų išreikalavimo klausimas, atsakovas nedalyvavo. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė kitokį savo prašymo dėl įrodymų išreikalavimo pagrindimą (LR CPK 199 str. 1 d.), negu tas, kuris buvo išdėstytas šį prašymą parengiamajame posėdį svarsčiusiam pirmosios instancijos teismui. Todėl apsiribotnai tik tuo, kas nurodyta atsakovo atsiliepime, t.y. a) įrodymo, kurį prašoma išreikalauti, identifikavimas, b) pagrindas, kuriuo remiantis manoma, kad šį įrodymą turi ieškovas, c) aplinkybės, kurias šis įrodymas gali pagrįsti.

Be to, apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė atsakovo prašymo dėl įrodymų išreikalavimo iš ieškovo, neinfomavo atsakovo apie šio prašymo netenkinimo faktą bei motyvus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie atsakovo teiginiai yra nepagrįsti. Kaip nustatyta, parengiamojo teismo posėdžio, kuriame atsakovas nedalyvavo savo noru, metu buvo svarstytas atsakovo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Ieškovas, dalinai sutikdamas su atsakovo prašymu, teismui pateikė tam tikrus prašytus išreikalauti dokumentus, o dėl likusiųjų parengiamajame teismo posėdyje pareiškė prieštaravimus. Pirmosios instancijos teismo atsisakymas tenkinti atsakovo prašymą buvo įformintas teismo priimta protokoline nutartimi (LR CPK 233 str., 290 str. 2 d.), o šalims apie tai papildomai buvo pranešta teismo 2009-01-09 nutartimi. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo svarstė ir pagrįstai nutarė šį prašymą atmesti, o atsakovas tiesiog nepakankamai domėjosi bylos eiga.

Be to, apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo atsakovo pateiktais įrodymais.

Apeliantas pirmosios instancijos teismui pateikė du rašytinius įrodymus (vairuotojo paaiškinimas ir susirašinėjimo medžiaga), kurių teismas nevertino, kadangi nelaikė patikimais, tinkamais ir leistinais įrodymais.

Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teisingai sprendė, kad apelianto pateiktas vairuotojo paaiškinimas nėra laikytinas leistinu įrodymu remiantis žemiau nurodytais motyvais. Pirma, šis liudytojas (vairuotojas) yra laikytinas teisiškai netiesiogiai suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu, kadangi šis asmuo yra atsakovo atstovo (direktoriaus) tėvas, o taip pat atsakovo darbuotojas, su atsakovu siejamas subordinacijos (pavaldumo) santykiais. Esant nurodytoms aplinkybėms, net ir tuo atveju, jeigu šio liudytojo parodymai būtų duoti laikantis LR CPK nustatytos tvarkos, tokie parodymai vis tiek turėtų būti vertinami kritiškai, visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Antra, toks liudytojo (vairuotojo) rašytinis paaiškinimas neatitinka LR CPK 192 str. nustatytos liudytojų apklausos tvarkos, t.y. liudytojas neatvyko duoti parodymų į teismą, nebuvo teismo apklaustas, atsižvelgiant į paaiškinimo turinį, aplinkybių dėstymą yra tikėtina, jog paaiškinimo tekstas buvo parašytas ne paties vairuotojo, o kito asmens, nenustatyta paaiškinimo autoriaus tapatybė, liudytojui neišaiškintos jo teisės, jis neprisiekė LR CPK nustatyta tvarka. Taigi, aukščiau nurodyti argumentai įrodo, jog atsakovo pateiktas liudytojo (vairuotojo) paaiškinimas nėra laikytinas leistinu įrodymu, toks dokumentas neturi įrodomosios galios, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo nelaikė patikimu įrodymu bei juo nesivadovavo priimant sprendimą.

Be to ,teisėjų kolegijos nuomone, apelianto pateiktas susirašinėjimo dokumentas remiantis žemiau nurodytais motyvais taip pat nėra laikytinas leistinu įrodymu. Dokumentas, kurio turinys ir forma neatitinka įstatymų nustatytų reikalavimų, neturi įrodomosios reikšmės. Rašytinis įrodymas, kuris buvo gautas kaip elektroninio asmenų susirašinėjimo rezultatas, turi atitikti tam tikrus patikimumo kriterijus, t.y. vertinant tokį įrodymą turi būti atsižvelgiama kokiu būdu šis rašytinis įrodymas buvo sukurtas, saugomas ar perduotas kitam asmeniui, kiek yra išlaikytas informacijos vientisumas, ar įmanoma identifikuoti tokio rašytinio įrodymo autorių, nustatyti jo sukūrimo, perdavimo laiką ir kitus kriterijus, leidžiančius spręsti apie tokio rašytinio įrodymo patikimumą bei jo įrodomąją galią. Atsakovo pateiktas susirašinėjimo dokumentas neatitinka jokių patikimumo kriterijų, t.y. nėra aišku kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis jis buvo sukurtas ir gautas, susirašinėjimo autoriai negali būti nustatyti, informacija nevientisa, dalis teksto yra paslėpta, nurodyta data. laikas nesuteikia pagrindo spręsti apie tikrą šio susirašinėjimo datą bei laiką, ir panašiai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, yra konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovo pateiktas susirašinėjimo išrašas nelaikytinas tinkamu ir leistinu įrodymu byloje, todėl šio įrodymo teismas nevertino.

Atsižvelgiant į virš išdėstytas teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą procesinių ir materialinių teisės normų nepažeidė, surinktus įrodymus įvertino teisingai. Jo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Tokiu būdu apelianto apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosio0s instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.