Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjo atstovui R. Č., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015-09-11 Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija, Atsakovė) priėmė nutarimą „Dėl UAB „Litesko“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo paskyrė UAB „Litesko“ (toliau – ir Pareiškėja) įspėjimą už Energijos išteklių rinkos įstatymo (toliau – Įstatymas) 19¹ straipsnio pažeidimą, nurodant, kad Pareiškėja nėra įvykdžiusi Įstatymo 19¹ straipsnio įpareigojimo dėl privalomos ne mažiau kaip 10 proc. šilumos ir(ar) elektros gamybai reikalingo biokuro dalies įsigijimo energijos išteklių biržoje.

Pareiškėjos filialai, nesantys šilumos tiekėjais ir neturintys šilumos tiekimo licencijos, negalėjo būti vertinami atskirai nuo Pareiškėjos, kaip Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nurodyto šios normos adresato, t.y. „šilumos tiekėjo“, o ne jo filialų ar kitokių padalinių. Atsakovė, priimdama Nutarimą, savavališkai sukuria Įstatymo naudojamos sąvokos „šilumos tiekėjas“ kriterijus, taip ne tik iškreipdama Įstatymo 19¹ normą, bet ir veikdama ultra vires. Įstatymo 19¹straipsnio1 dalyje nustatytas minimalus biržoje įsigyjamo biokuro kiekis yra taikomas šilumos tiekėjams, tačiau jame nepateikiamas šios sąvokos aiškinimas. Tačiau Įstatymo 19¹ straipsnyje normoje nėra minimas nei šilumos kainų nustatymo kriterijus, nei šilumos tiekėjo sąnaudų kriterijus, nei šilumos tiekėjo veiklos teritorijos, nei reikalavimas įtraukti „pagrįstas sąnaudas būtent į kažkurių teritorijų ar jų dalių šilumos kainas“. Tuo tarpu „šilumos tiekėjo“ sąvoką imperatyviai apibrėžia specialioji tam skirta teisės norma, t. y. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 39 dalis ir tokio statuso turėjimą sieja su šilumos tiekimo licencijos turėjimu. Šilumos tiekimo licencija Pareiškėjai yra išduota viena (ne atskiriems jo padaliniams, filialams, katilinėms ar katilams), o pagal Šilumos tiekimo licencijavimo taisykles – ne juridiniam asmeniui, o jo padaliniams, šilumos tiekimo licencija apskritai negali būti išduodama (t.y. tokie struktūriniai padaliniai negali būti laikomi „šilumos tiekėjais“, neturėdami ir negalėdami gauti savo vardu tam privalomos, atskiros šilumos tiekimo licencijos).

Atsakovas savo raštuose bei Nutarime ignoruoja tai, kad Įstatymo 19¹ straipsnio nuostatos yra aiškios ir nedviprasmiškos, o tuo atveju, jei dėl jų kiltų neaiškumų, jie turėtų būti aiškinami remiantis kitais konkretų sektorių reglamentuojančiais teisės aktais. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 39 dalyje šilumos tiekėjui keliamos trys sąlygos: šilumos tiekėjas turi būti asmuo, tiekti šilumą vartotojams pagal pirkimo-pardavimo sutartis ir turėti šilumos tiekimo licenciją. Nagrinėjamu atveju, net jei šilumos tiekėju teoriškai galėtų būti ir juridinio asmens filialas, tačiau kiti teisės aktai nustato, kad šilumos tiekimo licencija gali būti išduodama tik juridiniam asmeniui, o konkrečiu atveju šilumos tiekimo licencija yra išduota būtent Pareiškėjai, o ne kiekvienam jo filialui atskirai. Taigi, būtent Pareiškėjas laikytinas šilumos tiekėju, kadangi jo filialams nėra išduotų atskirų šilumos tiekimo licencijų. Šilumos tiekėjo sąvoka negali būti taikoma atsietai nuo teisinio reguliavimo konteksto. Atsakovo pozicijos, neva šilumos tiekėjas gali būti ir juridinio asmens filialas, nepagrįstumą patvirtina ir Lietuvių kalbos instituto 2015-07-03 išvada, kurioje nurodyta, kad aptariama „šilumos tiekėjo“ sąvoka, Šilumos ūkio įstatymo, Civilinio kodekso nuostatose pateiktų sąvokų kontekste bei vadovaujantis bendrinės lietuvių kalbos taisyklėmis yra aiškintinas kaip juridinis asmuo (in corpore), tačiau ne kaip juridinio asmens dalis (filialas, skyrius, padalinys, atskira juridinio asmens veiklos teritorija).

Atsakovė ignoruoja, kad nei vienas Pareiškėjos filialas nėra nei energijos išteklių biržos dalyvis, nei energijos išteklių rinkos dalyvis, kaip tai apibrėžia Įstatymo 2 straipsnio 2 ir 7 dalys (energijos išteklių biržoje yra registruotas būtent tik Pareiškėja, o ne kažkurie jos filialai ar padaliniai. Dar daugiau Energijos išteklių biržoje nėra registruotas nei vienas filialas, o tik juridiniai asmenys, todėl jau vien dėl to Pareiškėjos filialai objektyviai negali įvykdyti Įstatymo 19¹ nuostatų reikalavimo. Galiausiai, Atsakovas savo poziciją grįsdamas Komisijos 2009-07-08 nutarimu Nr. 03-96 patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika (toliau - Metodika), abstrakčiai pateikia tik pavienius jos punktus, niekaip nesusietus su Įstatymo 19¹ straipsnio turiniu ar šiame straipsnyje nurodyta „šilumos tiekėjo“ sąvoka (apibrėžta Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 39 d.).

Už Pareiškėjai inkriminuojamą pažeidimą pagal Energetikos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus gali būti skiriama nuobauda nuo 289 eurų iki 1 procento Pareiškėjos metinių pajamų. Maksimali Pareiškėjai galima skirti bauda akivaizdžiai ne tik prilygsta, bet ir ženkliai viršija baudžiamojoje atsakomybėje taikomų baudų dydžius, todėl inkriminuojamas pažeidimas neabejotinai yra traktuojamas kaip baudžiamasis (kriminalinis) EŽTK prasme, ko rezultate Pareiškėja turi teisę į tokias procesines garantijas, kokias turėtų baudžiamajame procese. Viena iš tokių procesinių garantijų – indubio pro reo (visi neaiškumai aiškintini atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principas, nustatantis, kad tuo atveju, kai dėl galimo pažeidimo faktinių aplinkybių arba teisės normų aiškinimo kyla neaiškumų, jie turi būti aiškintini palankiai atsakomybėn traukiamam subjektui. Šio principo kontekste Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje naudojama sąvoka „šilumos tiekėjas“, dėl kurios aiškinimo post factum (t.y. pasibaigus vertinamiems 2014 metams) kyla abejonės, turi būti aiškinama Pareiškėjos naudai. Situacija, kuomet priežiūros institucija jau pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui pateikia išaiškinimą dėl 2014 m. susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikomų sąvokų turinio, yra nesuderinama su lex retro non agit principo reikalavimais, kadangi tokiu būdu yra į praeitį nustatomi reikalavimai. Nei vienas teisės aktas Pareiškėjai nesukūrė pagrindo manyti, kad Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje naudojama „šilumos tiekėjo“ sąvoka yra aiškintina kaip “atskirus šilumos tiekėjus“ reiškianti – kiekvieno Pareiškėjos filialo, filialu nesančio struktūrinio padalinio, katilinės atveju, kurių nei vienas neturi ir negali gauti šilumos tiekimo licencijos.

Jeigu Atsakovas po Įstatymo 19¹ straipsnio dalies priėmimo būtų manęs, jog yra tikslinga šią Įstatymo nuostatą šilumos tiekėjui „smulkinti“ į atskirus įpareigojimus šilumos tiekimo licencijos neturintiems šilumos tiekimo padaliniams, filialams, katilinėms ar diferencijuotų šilumos kainų taikymo teritorijoms, tokiu atveju turėjo pateikti iniciatyvą dėl Įstatymo 19¹ straipsnio dalies pakeitimo – ir Lietuvos Respublikos Seimas būtų sprendęs, ar tokiam Komisijos siūlymui pritarti. Net ir nepateikus tokios iniciatyvos bei nepakeitus Komisijos „norimu“ būdu Įstatymo 19¹ straipsnio dalies – pagal Viešojo administravimo įstatymo 36³ straipsnį Komisija privalėjo iki 2014 m. pradžios pateikti viešą konsultaciją, kokiu būdu (t.y. ne taip, kaip tiesiogiai ir aiškiai nurodyta Įstatyme, ji rengiasi aiškinti / interpretuoti Įstatymo 19¹ str. dalies nuostatas).

Tuo atveju, jei nagrinėjamoje byloje būtų nuspręsta, kad Įstatymo 19¹straipsnyje nustatytas reikalavimas yra taikomas atskiriems Pareiškėjos filialams, o ne Pareiškėjos filialui bendrai, Pareiškėjos atveju poveikio priemonės neturėtų būti taikomos, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 36³ straipsnio 2 dalimi, kadangi pats Atsakovas sudarė pagrindus Pareiškėjai tikėtis, jog Įstatymo yra taikomas Pareiškėjai kaip šilumos tiekėjui, o ne atskiriems Pareiškėjos filialams. Komisija dar nuo 2008 metų pati nustatydama bazines šilumos kainas, taikomas Pareiškėjos aptarnaujamai Sargėnų teritorijai, iš esmės pati patvirtino, kad padalinys, tiekiantis šilumą Sargėnų teritorijoje, nėra laikomas atskiru šilumos tiekėju, priešingu atveju šilumos kainos jo atžvilgiu būtų patvirtintos savivaldybės, o ne Komisijos.

Net jeigu teismas laikytų, kad Įstatymo 19¹ straipsnio nuostatos yra aiškintinos Atsakovo pateiktu būdu, Nutarimo 3.1 punktas yra neteisėtas, kadangi jame netinkamai pritaikytos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios mažareikšmį pažeidimą. Viešojo administravimo įstatymo 36⁹straipsnio nuostata numato, kad mažareikšmio pažeidimo atveju asmeniui gali būti neskiriama jokia poveikio priemonė (nuobauda), o vietoje to skiriamas žodinė pastaba, kuri savo prasme nėra lygi įspėjimui, kadangi ji nėra laikoma nuobauda, tokia pastaba nelaikoma asmens baudimo forma.

Teismo posėdyje Pareiškėjos atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Pareiškėjas, aiškindamas Energijos išteklių rinkos įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, išimtinai remiasi lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, kuris paremtas pažodiniu teisės normoje įtvirtino žodžio ar žodžių junginio tikrosios reikšmės atskleidimu. Be to, Energijos išteklių rinkos įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje įvirtintas reikalavimas 2014 m. ne mažiau kaip 10 proc. biokuro įsigyti biržoje negali būti vertinamas kaip savitikslis. Prekyba energijos ištekliais biržoje užtikrina skaidrios, sąžiningos, lygiateisės rinkos formavimąsi, biržos kaina yra geriausiai rinkos situaciją atspindinti kaina, nes ji susiformuoja konkurencingoje rinkoje, naudojant skaidrų, lygiateisį prekybos modelį. Atitinkamai įstatymų leidėjas nustatė privalomą energetikos įmonių dalyvavimą biržoje tokiu būdu siekiant realizuoti vieną pagrindinių valstybinio šilumos ūkio valdymo tikslų - mažiausių sąnaudų principo įgyvendinimą. Įstatymų leidėjas, siekdamas mažiausių sąnaudų įsigyjant energijos išteklius principo realizavimo, siekė nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ūkio subjektai būtų skatinami biokuro pirkimus vykdyti per energijos išteklių biržą (juo labiau, kad pagal įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies nuostatas biržoje įsigyjamo biokuro dalis kasmet didėja: 2015 m. -50 proc., 2016 m. - 100 proc.), kas savo ruožtu garantuoja mažesnius kuro įsigjimo kaštus ir galutinę kainą vartotojui. Energijos išteklių rinkos įstatymo 19¹straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įpareigojimas teikti pirmenybe biržai, kuris išreiškiamas prievole biržoje įsigyti konkrečią biokuro kiekio dalį, būtų taikomas tam ūkio subjektui, kurio veiklai nustatoma ir taikoma valstybės reguliuojama kaina. Todėl skaičiuojant šilumos kainos dedamąsias ir vertinant kuro sąnaudų pagrįstumą ir į kainą įtrauktiną jų dalį, analizuojami šilumos gamybos ar tiekimo veiklą vykdančio ūkio subjekto duomenys apie vykdytus biokuro pirkimus. Mano, kad anksčiau išdėstyti argumentai pagrindžia, kad Energijos išteklių rinkos įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma atitinka tikrąją įstatymų leidėjo valią, išplaukiančią tiek iš Energijos išteklių rinkos įstatymo, tiek iš Šilumos ūkio įstatymo nuostatų, kas savo ruožtu nereiškia plečiamojo įstatymo nuostatų aiškinimo.

UAB „Litesko“ bendrovė, turinti Komisijos išduotą šilumos tiekimo licenciją, veiklą vykdo keliose skirtingose Lietuvos teritorijose per bendrovės įsteigtus filialus. Šilumos tiekimo licencijos, išduotos UAB „Litesko“ Komisijos 2004-03-04 nutarimu Nr. 03-25, suteikta teise šilumos tiekimą UAB „Litesko“ filialai vykdo licencijos priede nurodytose teritorijose, tai yra visose filialų aptarnaujamose savivaldybių teritorijose. Kiekvieno šiose teritorijose veikiančio filialo metinis pagaminamas šilumos kiekis viršija įstatyme nustatytą 10 GWh dydį. Todėl šiems asmenims šilumos tiekimo licenciją išduoda ir licencijuojamą veiklą kontroliuoja Komisija, šia teise suteikusi minėtu nutarimu patvirtinus bendros visiems šiems šilumos tiekėjams licencijos išdavimą. Tai reiškia, kad UAB „Litesko“ išduota licencija suteikia teisę visiems filialams vykdyti licencijuojamą šilumos tiekimo veiklą filialo veiklos teritorijose. Tai kartu reiškia, kad, remiantis Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis, sprendžiant licenciją išduodančios ir licencijuojamos veiklos priežiūrą vykdančios institucijos nustatymo klausimą, yra vertinamas ne juridinio asmens, o filialo metinis pagamintos šilumos kiekis. 2012-02-21 raštu Nr. R2-46I Komisija informavo Kauno miesto savivaldybę, jog šilumos tiekimo licencijos išdavimas bei bazinių ir kasmet perskaičiuojamų kainų nustatymas UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ Sargėnuose turi būti atliekamas Kauno miesto savivaldybės, kadangi metinis šio filialo parduodamos šilumos kiekis minėtoje teritorijoje neviršija 10 GWh šilumos per metus.

Šiuo metu kiekvienam bendrovės filialui, veikiančiam atitinkamoje teritorijoje, būdingos skirtingos būtinosios sąnaudos, įskaitant kuro sąnaudas; skirtinga kuro struktūra, kiekvienam filialui priskiriamas atskiras turtas ir įsipareigojimai, Komisijai teikiami ne bendri įmonės įsigyto kuro duomenys - kiekvienas iš šių filialų minėtus duomenis deklaruoja atskirai. Todėl valstybės reguliuojamos šilumos kainos dedamosios pagal Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintus reikalavimus sąnaudų priskyrimui nustatomos ne UAB „Litesko“, o kiekvienam UAB „Litesko“ filialui. Energijos išteklių rinkos įstatymo 19²⁹straipsnio 1 dalyje nustatytą įpareigojimą 2014 m. įvykdė du UAB „Litesko“ filialai - filialas „Biržų šiluma“, kurio biržoje įsigyto biokuro kiekis sudarė 30,9 proc. viso šilumos gamybai sunaudoto kuro kiekio 2014 m., ir filialas „Druskininkų šiluma“, atitinkamai biržoje įsigijęs 81,3 proc. viso biokuro. Biokuro įsigijimas energijos išteklių biržoje užtikrina mažiausias kuro įsigijimo sąnaudas, o šio pirkimo būdo taikymas tik dviejuose iš devynių UAB „Litesko“ filialų reiškia, kad Pareiškėja, paneigdama Energijos išteklių rinkos įstatyme nustatytus įpareigojimus bei įstatymų leidėjo tikslus bei siekius, selektyviai mažiausių sąnaudų principą realizavo tik tam tikroje veiklos teritorijoje tuo pažeisdama likusioje veiklos teritorijos dalyje esančių šilumos vartotojų interesus gauti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimo paslaugą mažiausiomis sąnaudomis.

Komisija, nustatydama, ar yra pagrindas skirti įspėjimą, turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar atitinkami energetikos įmonės veiksmai, skiriant įspėjimą, gali būti prilyginti mažareikšmiam pažeidimui. Išanalizavusi Nutarimu dėl ataskaitos konstatuoto reguliuojamos veiklos pažeidimo padarymo faktines bei teisines aplinkybes, Komisija nustatė, kad pažeidimas tenkina Energetikos įstatyme bei Sankcijų skyrimo taisyklėse, patvirtintose Komisijos 2014-02-10 nutarimu Nr. O3-44 (toliau – ir Taisyklės), įtvirtintas pažeidimo mažareikšmiškumo sąlygas. Pažymėjo, kad įspėjimas yra viena iš Energetikos įstatyme numatytų sankcijų rūšių, kuris neturi piniginės išraiškos ir savo prasme yra priemonė, nukreipta į pažeidimą padariusią įmonę siekiant parodyti, kad ši nesilaikė ar netinkamai laikėsi teisės aktų reikalavimų ir skirta skatinti ją ištaisyti nustatytus veiklos trūkumus. Įspėjimas nesukūrė pareigos Pareiškėjai mokėti piniginę baudą ir Energetikos įstatyme įtvirtintų sankcijų kontekste yra pati švelniausia poveikio priemonė, kuri gali būti pritaikyta ūkio subjektui.

Pareiškėjos pozicija, kad Komisija nepagrįstai netaikė Viešojo administravimo įstatymo 36⁹ straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta, kad nustačius mažareikšmį pažeidimą, kritikuotina dėl to, jog minėto įstatymo straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad šis straipsnis netaikomas mokesčių administratoriui, muitinei, finansų rinkos priežiūrą, energetikos kontrole, taip pat konkurencijos priežiūrą atliekantiems subjektams. Be to, įpareigojimas kiekvienam bendrovės filialui įsigyti ne mažiau kaip 10 proc. biokuro energijos išteklių biržoje negali būti įgyvendinamas nedelsiant, nes Komisijos nustatyto pažeidimo pobūdis lemia tęstinės visus kalendorinius metus trunkančios pareigos vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas vyksta dėl Komisijos 2015-09-11 nutarimo, kuriuo Pareiškėjai paskirtas įspėjimas už Įstatymo 19¹ straipsnio pažeidimą, nurodant, kad Pareiškėja nėra įvykdžiusi Įstatymo 19¹ straipsnio įpareigojimo dėl privalomos ne mažiau kaip 10 proc. šilumos ir (ar) elektros gamybai reikalingo biokuro dalies įsigijimo energijos išteklių biržoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad UAB „Litesko“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), 2004-03-04 Komisijos nutarimu Nr. 03-25 išduota šilumos tiekimo licencija Nr. (duomenys neskelbtini) (pakeista 2008-09-12 nutarimu Nr. 03-122 ir 2013-10-15 nutarimu Nr. 03-625), suteikianti teisę vykdyti šilumos tiekimo veiklą Alytaus miesto (Alytaus rajono savivaldybė), Biržų miesto, Rinkuškių kaimo (Biržų rajono savivaldybė), Druskininkų miesto, Leipalingio miestelio, Viečiūnų kaimo (Druskininkų savivaldybė), Kazlų Rūdos miesto (Kazlų Rūdos savivaldybė), Kelmės ir Tytuvėnų miestų (Kelmės rajono savivaldybė), Marijampolės miesto, Daukšių, Kumelionių, Meškučių, Patašinės, Trakiškių, Triobiškių, Igliaukos, Paežerės kaimų (Marijampolės savivaldybė), Palangos miesto (Palangos miesto savivaldybė), Telšių miesto, Rainių kaimo (Telšių rajono savivaldybė), Vilkaviškio, Kybartų ir Virbalio miestų, Pilviškių miestelio, Paežerių kaimo (Vilkaviškio rajono savivaldybė) teritorijoje bei šiems Kauno mieste (duomenys neskelbtini) esantiems pastatams (Kauno miesto savivaldybė), išskyrus kitose atitinkamų savivaldybių ar Komisijos išduotose licencijose apibrėžtas teritorijas.

Komisija, išanalizavusi įmonių pateiktus duomenis apie faktinius biokuro pirkimus per 2014 metus ir, remdamasi Komisijos valdoma Kuro duomenų surinkimo sistema, nustatė, kad šilumos ir (ar) elektros gamybai biokurą 2014 m. Lietuvoje naudojo 54 energetikos įmonės, iš kurių 45 centralizuoto šilumos tiekimo įmonės (įskaitant UAB „Litesko“ filialus) ir 9 reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai, iš kurių Energijos išteklių rinkos įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą ne mažiau kaip 10 proc. biokuro 2014 m. įsigyti energijos išteklių biržoje įvykdė 19 energetikos įmonių (16 centralizuoto šilumos tiekimo įmonių ir 3 reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai). Likusi dalis energetikos įmonių, įskaitant UAB „Litesko“ filialą „Alytaus energija“, UAB „Litesko“ filialą „Marijampolės šiluma“, UAB „Litesko“ filialą „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje, UAB „Litesko“ filialą „Telšių šiluma“, UAB „Litesko“ filialą „Vilkaviškio šiluma“,UAB „Litesko“ filialą „Kelmės šiluma“ ir UAB „Litesko“ filialą „Palangos šiluma“, Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 10 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje neįvykdė.

Komisija, įvertinusi šias aplinkybes, 2015-09-11 nutarimu konstatavo Įstatymo 19¹ straipsnio pažeidimus ir paskyrė Pareiškėjai įspėjimą už Įstatymo 19¹ straipsnio pažeidimą, nurodant, kad Pareiškėja nėra įvykdžiusi Įstatymo 19¹ straipsnio įpareigojimo dėl privalomos ne mažiau kaip 10 proc. šilumos ir (ar) elektros gamybai reikalingo biokuro dalies įsigijimo energijos išteklių biržoje bei įpareigojo UAB „Litesko“ laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų 2015 m. ir vėlesniais laikotarpiais įsigyti Įstatyme įtvirtinto dydžio biokuro kiekį energijos išteklių biržoje.

Ginčo klausimą reglamentuoja Energijos išteklių rinkos įstatymas, Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ), Energetikos įstatymas (toliau – EĮ), Viešojo administravimo įstatymo, Komisijos 2009-07-08 nutarimu Nr. 03-96 patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika.

Įstatymo 19¹ straipsnio nuostatos reglamentuoja biokuro, naudojamo šilumos gamybai, įsigijimą. Jo 1 dalyje numatyta, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumą ir elektros energiją bendrame technologiniame cikle gaminantys gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudoja biokurą, privalo energijos išteklių biržoje įsigyti šią elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalį: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 procentų; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 30 procentų; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 50 procentų. ŠŪĮ 2 straipsnio 39 dalyje numatyta, kad šilumos tiekėjui keliamos trys sąlygos: šilumos tiekėjas turi būti asmuo, tiekti šilumą vartotojams pagal pirkimo-pardavimo sutartis ir turėti šilumos tiekimo licenciją. Pagal ŠŪĮ 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, licencijų išdavimo tvarką ir taisykles tvirtina Vyriausybė. Licencijas šilumos tiekėjui, tiekiančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, atsižvelgdama į savivaldybės institucijos rekomendacijas, išduoda, jų galiojimą sustabdo, panaikina ir licencijuojamą veiklą kontroliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Licencijas mažiau šilumos tiekiančiam tiekėjui išduoda, sustabdo, panaikina ir licencijuojamą veiklą kontroliuoja savivaldybės institucija. EĮ 36 straipsnis numato ekonominių sankcijų taikymą ir jų tvarką.

Pareiškėja teigia, kad Komisija klaidingai, neteisėtai, nepagrįstai ir plečiamai aiškina Įstatymo 19¹ straipsnio normą, nes Pareiškėjos filialai, negali būti laikomi šilumos tiekėjais, kadangi jie neturi šilumos tiekimo licencijų, taigi, negalėjo būti vertinami atskirai nuo Pareiškėjos, kaip Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nurodyto šios normos adresato, atitinkamai bendrovės filialai nėra šilumos tiekėjai, kaip apibrėžta Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 39 dalyje.

Atsakovė su Pareiškėjos argumentais nesutinka, teigdama, kad įstatymų leidėjas nustatė privalomą energetikos įmonių dalyvavimą biržoje tokiu būdu siekiant realizuoti vieną pagrindinių valstybinio šilumos ūkio valdymo tikslų - mažiausių sąnaudų principo įgyvendinimą. Įstatymų leidėjas, siekdamas mažiausių sąnaudų įsigyjant energijos išteklius principo realizavimo, siekė nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ūkio subjektai būtų skatinami biokuro pirkimus vykdyti per energijos išteklių biržą (juo labiau, kad pagal įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies nuostatas biržoje įsigyjamo biokuro dalis kasmet didėja: 2015 m. -50 proc., 2016 m. - 100 proc.), kas savo ruožtu garantuoja mažesnius kuro įsigijimo kaštus ir galutinę kainą vartotojui. Be to, kiekvienam Pareiškėjos filialui, veikiančiam atitinkamoje teritorijoje, būdingos skirtingos būtinosios sąnaudos, įskaitant kuro sąnaudas, skirtinga kuro struktūra, kiekvienam filialui priskiriamas atskiras turtas ir įsipareigojimai, Komisijai teikiami ne bendri įmonės įsigyto kuro duomenys - kiekvienas iš šių filialų minėtus duomenis deklaruoja atskirai.

Teismas negali sutikti su Pareiškėjos teiginiais, palaiko Komisijos poziciją, nes Pareiškėja, turinti Komisijos išduotą šilumos tiekimo licenciją, veiklą vykdo įvairiose Lietuvos teritorijose (aptarnaujamose savivaldybių teritorijose) per įsteigtus filialus. Jeigu kiekvieno šiose teritorijose veikiančio filialo metinis pagaminamas šilumos kiekis viršija ŠŪĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatytą 10 GWh dydį, Komisija šiems asmenims išduoda šilumos tiekimo licenciją ir kontroliuoja jų licencijuojamą veiklą. Taigi, Komisija, išdavusi bendrą Pareiškėjai ir jos filialams (šilumos tiekėjams) licenciją vykdyti šilumos tiekimo veiklą filialo veiklos teritorijose (savivaldybių teritorijose), kartu sprendžia licencijuojamos veiklos priežiūrą, vertina ne tik juridinio asmens, o ir filialo metinį pagamintą šilumos kiekį. Pagal byloje pateiktus duomenis kiekvienam Pareiškėjos filialui, veikiančiam atitinkamoje teritorijoje (atitinkamoje savivaldybės teritorijoje), būdingos skirtingos būtinosios sąnaudos, įskaitant kuro sąnaudas, skirtinga kuro struktūra, kiekvienam filialui priskiriamas atskiras turtas ir įsipareigojimai, Komisijai yra teikiami ne bendri Pareiškėjos įsigyto kuro duomenys, o kiekvienas filialas paminėtus duomenis deklaruoja atskirai. Taigi valstybės reguliuojamos šilumos kainos dedamosios pagal ŠŪĮ įtvirtintas nuostatas sąnaudų priskyrimui nustatomos ne Pareiškėjos, o kiekvienam Pareiškėjos filialui. Įstatymo 19¹straipsnio 1 dalyje nustatytą įpareigojimą 2014 metais įvykdė du Pareiškėjos filialai, t. y. UAB „Biržų šiluma“ (biržoje įsigyto biokuro kiekis sudarė 30,9 proc. viso biokuro), UAB „Druskininkų šiluma“ (biržoje įsigijęs 81,3 proc. viso biokuro). Todėl biokuro įsigijimas energijos išteklių biržoje užtikrina mažiausias kuro įsigijimo sąnaudas, o šio pirkimo būdo taikymas tik dviejuose iš devynių Pareiškėjos filialų reiškia, kad Pareiškėja, paneigdama Įstatyme nustatytus nuostatas bei įstatymų leidėjo tikslus bei siekius, selektyviai mažiausių sąnaudų principą realizavo tik tam tikroje veiklos teritorijoje (savivaldybių teritorijose), pažeidė likusiose veiklos teritorijose dalyse esančių šilumos vartotojų interesus gauti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimo paslaugą mažiausiomis sąnaudomis.

Pažymėtina, kad Įstatymo leidėjo tikslas priimant šį Įstatymą buvo mažinti energijos kainas (šilumos) galutiniams energijos vartotojams, sukurti palankias sąlygas didinti biokuro dalį centralizuotos šilumos tiekimo sektoriaus energijos balanse, užtikrinti, kad Europos Sąjungos struktūrinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai vienodomis sąlygomis konkuruos su reguliuojamais šilumos gamintojais, kad vartotojams tiekiama šilumos energija bus parduodama už kainą, grindžiamą šilumos gamintojo būtinosiomis sąnaudomis, taip pat bus skatinama vietos gamintojų plėtra bei naujų biokuro tiekėjų atsiradimas rinkoje. Be to, įtvirtinus energetikos įmonėms privalomą biokuro biržos kiekio pirkimą biržoje, suteikiama galimybė biokuro pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo lygiomis sąlygomis konkuruoti smulkiems biokuro rinkos dalyviams. Smulkių biokuro tiekėjų įtraukimas į biokuro prekybos rinką leidžia veikti vienodomis sąlygomis su stambiaisiais rinkos dalyviais, todėl šilumos kainos mažėjimas turės teigiamos įtakos ne tik buitiniams šilumos vartotojams, tačiau leis šilumos energijos išlaidas smulkiajam verslui. Atkreiptinas dėmesys, kad Pareiškėja konstatuojamos nutarimo dalies, kad UAB „Litesko“ filialas „Alytaus energija“, UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“,UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje, UAB „Litesko“ filialas „Telšių šiluma“, UAB „Litesko“ filialas „Vilkaviškio šiluma“, UAB „Litesko“ filialas „Kelmės šiluma“ ir UAB „Litesko“ filialas „Palangos šiluma“ Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 10 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje neįvykdė, taip pat įpareigojimo atlikti veiksmus, apskritai neginčija, vadinasi, sutinka su Komisijos padaryta išvada, jog Pareiškėja nėra įvykdžiusi Įstatymo 19¹ straipsnio įpareigojimo dėl privalomos ne mažiau kaip 10 proc. šilumos ir(ar) elektros gamybai reikalingo biokuro dalies įsigijimo energijos išteklių biržoje. Be to, Pareiškėjos vykdytas pažeidimas buvo nutrauktas pasibaigus pareigos vykdymo laikotarpiui, t. y. iki 2014-12-31 pašalinti pažeidimo padariniai. Todėl teismo išdėstyti motyvai patvirtina, kad Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma atitinka tikrąją įstatymų leidėjo valią, išplaukiančią tiek iš Įstatymo, tiek iš ŠŪĮ nuostatų, kas savo ruožtu nereiškia plečiamojo įstatymo nuostatų aiškinimo.

Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje įvirtintas reikalavimas dėl privalomo biokuro kiekio įsigijimo biržoje atitinkamais kalendoriniais metais nėra savitikslis, juo siekiama mažiausių sąnaudų principo įgyvendinimo. Minėto principo turinys detalizuojamas ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalyje, numatančioje, jog šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis <...>. Be to, prekyba energijos ištekliais biržoje užtikrina skaidrios, sąžiningos, lygiateisės rinkos formavimąsi, biržos kaina yra geriausiai rinkos situaciją atspindinti kaina, nes ji susiformuoja konkurencingoje rinkoje, naudojant skaidrų, lygiateisį prekybos modelį. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainą įtraukiant pagrįstas sąnaudas už kurą, privalo būti įvertinama, ar energetikos įmonė laikėsi Įstatyme numatytų įpareigojimų, kai kuro, naudojamo šilumos ir (ar) karšto vandens gamybai, įsigijimas buvo vykdomas ne per energijos išteklių biržą, pagrįstomis sąnaudomis pripažįstama ir į šilumos ir (ar) karšto vandens kainos kintamąją dedamąją gali būti įtraukiamos įmonės biokuro įsigijimo sąnaudos, neviršijančios vidutinės biokuro kainos arba vidutinės biokuro biržos kainos. Vidutinę biokuro kainą ir vidutinę biokuro biržos kainą, vadovaudamasi savo nustatyta tvarka, nustato Komisija. Pagal Metodikos nuostatas, kiekvienais bazinės kainos galiojimo metais šilumos kainos dedamosios perskaičiuojamos, įvertinus šilumos tiekėjo patirtas sąnaudas už kurą. Metodikos 58.4.5.2 punkte numatyta, kad jei ūkio subjekto atitinkamo mėnesio faktiškai pirkto kuro (žaliavos) kaina yra žemesnė už 105 proc. atitinkamos kuro rūšies (žaliavos) rinkos kainos, galutinės šilumos kainos skaičiavimuose taikoma faktinė kuro (žaliavos) kaina. Tai reiškia, kad jeigu šilumos tiekimo įmonė pirko biokurą už didesnę kainą nei Komisijos skelbiama atitinkamos kuro rūšies (žaliavos) rinkos kaina, tiek per kasmetinį kainos dedamųjų perskaičiavimą, tiek kas mėnesį Komisijai teikiamuose šilumos ir karšto vandens kainos skaičiavimuose taikoma ne faktinė, o atitinkamos kuro rūšies (žaliavos) Komisijos apskaičiuota rinkos kaina. Vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 17 ir 18 dalimis, įmonės iki kiekvieno mėnesio 10 dienos Komisijai pateikia duomenis apie kuro kainas, o Komisija iki mėnesio 20 dienos viešai informuoja apie kuro kainas, naudotinas skaičiuojant šilumos ir karšto vandens kainas. Komisijai iki nurodytos datos paskelbus vidutinę biokuro kainą, įmonė privalo ją palyginti su faktine ne biržoje pirkto biokuro kaina ir, tuo atveju, kai ji viršija Komisijos nustatytą ir paskelbtą vidutinę kainą, sekančio mėnesio šilumos kainų skaičiavimuose, kuriuos turi pateikti Komisijai iki vasario 25 d., įmonė privalo taikyti Komisijos nustatytą vidutinę rinkos (žaliavos) kainą. Todėl net ir tais atvejais, kai šilumos tiekėjas įsigyja biokurą ne biržoje, o pagal dvišalius sandorius, į šilumos kainą nėra įtraukiamos visos pagal sandorį įsigyto biokuro sąnaudos, o tik tos, kurios neviršija Komisijos, vadovaujantis Vidutinės biokuro kainos nustatymo tvarkos ir sąlygų aprašu, patvirtintu Komisijos 2013-12-27 nutarimu Nr. 03-759, apskaičiuotos vidutinės rinkos kainos. Todėl Šilumos ūkio įstatymas, nustatydamas į šilumos kainą įtrauktinų sąnaudų apimtį, pats savaime riboja žalos, kuri kiltų įmonei įsigyjant biokurą brangiau nei energijos išteklių biržoje, vartotojams atsiradimą, o šio įpareigojimo tinkamo vykdymo bei neigiamų pasekmių atsiradimo nuolatinę priežiūrą vykdo Komisija.

Teismas laiko, kad Komisija turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar atitinkami Pareiškėjos veiksmai, skiriant įspėjimą, gali būti prilyginti mažareikšmiam pažeidimui, nes nustatytos reguliuojamos veiklos pažeidimo padarymo faktinės bei teisinės aplinkybes, atitinka EĮ ir Taisyklėse įtvirtintas pažeidimo mažareikšmiškumo sąlygas. Įspėjimas yra pati švelniausia poveikio priemonė numatyta EĮ numatytų sankcijų rūšių, kuris neturi piniginės išraiškos ir savo prasme yra priemonė, nukreipta į pažeidimą padariusią įmonę siekiant parodyti, kad ši nesilaikė ar netinkamai laikėsi teisės aktų reikalavimų bei skirta skatinti ją ištaisyti nustatytus veiklos trūkumus.

Pareiškėja teigia, kad mažareikšmio pažeidimo atveju, pagal Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 36⁹ straipsnio 1 dalies nuostatas, Komisija galėjo neskirti jokios poveikio priemonės (nuobaudos), o skirti žodinę pastabą, kuri savo prasme nėra lygi įspėjimui. Teismas su šiais argumentais sutikti negali, nes šio straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad šis straipsnis netaikomas mokesčių administratoriui, muitinei, finansų rinkos priežiūrą, energetikos kontrole, taip pat konkurencijos priežiūrą atliekantiems subjektams.

Teismas daro išvadą, kad Komisijos 2015-09-11 nutarimas Nr. 03-502, kuriuo konstatuotas Pareiškėjos Įstatymo 19¹ straipsnio pažeidimas, paskirtas įspėjimas už Įstatymo 19¹ straipsnio pažeidimą, nurodant, kad Pareiškėja nėra įvykdžiusi Įstatymo 19¹ straipsnio įpareigojimo dėl privalomos ne mažiau kaip 10 proc. šilumos ir(ar) elektros gamybai reikalingo biokuro dalies įsigijimo energijos išteklių biržoje bei įpareigota laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų 2015 m. ir vėlesniais laikotarpiais įsigyti Įstatyme įtvirtinto dydžio biokuro kiekį energijos išteklių biržoje, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo naikinti Komisijos nutarimo 3.1 punkto skunde išdėstytais argumentais.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p. ir 127 str., teismas

nusprendžia:

atmesti pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.