- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-05
- Bylos Nr.
- 2A-186-104/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-04828-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius, Natalja Cikoto
- Atsakovas
- AB „Dvarčionių keramika“
- Ieškovas
- T. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB „Dvarčionių keramika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8056-465/2012 pagal ieškovės T. B. ieškinį atsakovei UAB „Dvarčionių keramika“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir piniginių sumų, susijusių su darbo santykiais priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė T. B. pareiškė ieškinį atsakovui UAB „Dvarčionių keramika“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir prašo panaikinti atsakovo generalinio direktoriaus 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 11K paskirtą drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos DK 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu, laikyti darbo sutartį nutraukta nuo sprendimo įsigaliojimo dienos bei priteisti iš atsakovo 4-ių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei priteisti delspinigius už pavėluotą piniginių išmokų, susijusių su darbo užmokesčiu, išmokėjimą, kurie sudaro 35,35 Lt.
Nurodė, kad nuo 2004 m. liepos 12 d. dirbo pas atsakovę buhaltere, vėliau vyresniąja buhaltere pagal neterminuotą darbo sutartį Nr. 38. Darbdavys dažnai vėluodavo išmokėti darbo užmokestį, todėl laiku negavusi atlyginimo už 2011 m. gruodžio ir 2012 m. sausio mėnesius, ji 2012 m. kovo 5 d. įteikė prašymą atleisti ją iš vyresniosios buhalterės pareigų nuo 2012 m. kovo 8 d. pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 128 str.1 d. ir išmokėti visą jai priklausantį darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką pagal Lietuvos Respublikos DK 140 str. 2 d.
Atsakovas po prašymo įteikimo tą pačią dieną į jos sąskaitą skubiai pervedė 2 897,13 Lt. darbo užmokesčio įsiskolinimą bei įteikė raštą, kuriame nurodė, kad jos prašymas dėl atleidimo iš darbo nebus tenkinamas, nes tokio pagrindo nėra. Tų pačių metų kovo 8 d. pakartotinu raštu ieškovė prašė nutraukti su ja darbo sutartį bei išmokėti visas jai priklausančias išmokas, o taip pat informavo darbdavį, kad sekančią darbo dieną ji į darbą neatvyks ir kreipsis į VDI. Atsakovė tą pačią dieną raštu paaiškino, kad neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių laikytinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, už kurį darbdavys turi teisę skirti Lietuvos Respublikos DK 237 str. numatytą drausminę nuobaudą, todėl priminė pareigą tinkamai vykdyti darbo sutartį. 2012 m. kovo 12 d. ieškovei neatvykus į darbą, registruotu paštu jai buvo išsiųstas reikalavimas iki kovo 15 d. pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo. Toks pasiaiškinimas taip pat registruotu paštu buvo išsiųstas kovo 16 d., tačiau atsakovė kovo 15 d. įsakymu Nr. 11K „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ darbo sutartį su ieškove nutraukė pagal Lietuvos Respublikos DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 1, 2 d. 9 p., 237 str. 1d. 3p., 238 str. už padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą kovo 9,12-15 dienomis. Ieškovės teigimu, ji savo pareigas vykdė tinkamai, darbo drausmės nepažeidė, todėl atsakovas neteisėtai bei nepagrįstai skyrė jai griežčiausią drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos DK 240 str. drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Dvarčionių keramika“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės prašymas ją atleisti iš darbo nuo 2012 m. kovo 8 d. pagal Lietuvos Respublikos DK 128 str. 1 d. yra nepagrįstas, nes nebuvo minėtame straipsnyje nurodytų būtinųjų sąlygų – daugiau kaip du mėnesius nemokamo viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio – 2012 m. kovo 5d. atsakovė jau buvo sumokėjusi darbo užmokestį už 2011 m. gruodžio ir 2012 m. sausio mėnesius. 2012 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 11K dėl drausminės nuobaudos skyrimo yra teisėtas, priimtas laikantis Lietuvos Respublikos DK numatytos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos. Taip pat nurodė, kad įmonėje neregistruojamos dokumentų gavimo registracijos valandos, todėl ieškovės prašyme dėl atleidimo iš darbo įrašą kad gauta 9.04 val. galimai įrašė pati ieškovė. Lietuvos Respublikos DK 26 str. 4 d. dokumentų priėmimas (registracija) yra laikoma atlikta iki darbo dienos pabaigos, t.y. 16 val. 42 min.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį iš esmės patenkino – pripažino neteisėtu atsakovės 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 11K darbo sutarties su ieškove nutraukimą ir nusprendė laikyti darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisė ieškovei iš atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (6 616,66 Lt), 35,35 Lt delspinigių ir 18 194 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo, nuo sprendimo priėmimo 2012 m. liepos 31 d. priteisė po 156,77 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat 2 900 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Teismas nustatė, jog ieškovė dirbo pas atsakovę buhaltere bei vyresniąja buhaltere pagal Darbo sutartį Nr. 38 nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2012 m. kovo 15 d., o 2012 m. kovo 5 d. ieškovė pateikė prašymą nuo kovo 8 d. atleisti ją iš darbo pagal Lietuvos Respublikos DK 128 str.1 d. dėl darbo užmokesčio nemokėjimo. Tą pačią dieną skubiu mokėjimo pavedimu ieškovei buvo pervestas atlyginimas už 2011 m. gruodžio ir 2012 m. sausio mėnesius. SEB banko duomenimis minėta operacija buvo atlikta 10.20 val. Teismas, vertindamas įvykių chronologinę seką, padarė išvadą, kad ieškovė įteikė pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pagal Lietuvos Respublikos DK 128 str.1 d., esant šiame straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad darbo užmokestis ieškovei vėlavo daugiau kaip du mėnesius. Todėl gavusi ieškovės prašymą dėl atleidimo iš darbo, atsakovė neturėjo teisės jo tiesiog ignoruoti, versdama ją tęsti darbą, o sumokėjusi vėluojamą atlyginimą, galėjo derėtis su ieškove dėl jos tolimesnio darbo įmonėje. Priešingu atveju suponuojama ydinga situacija, ribojanti darbuotojo teisę nutraukti darbo sutartį pagal Lietuvos Respublikos DK 128 str.1d., kai darbdavys vėluoja mokėti priklausantį darbo užmokestį. Pažymėjo, kad darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Respublikos DK 234 str.). Tačiau šiuo atveju darbdavys, pats nesilaikęs įstatymu numatytos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą ir su darbuotoju atsiskaityti (Lietuvos Respublikos DK 141 str. 2d.), teismo nuomone, neturėjo pagrindo ieškovės neatvykimo į darbą, suėjus įspėjimo terminui, laikyti darbo drausmės pažeidimu, nesant būtinųjų sąlygų drausminei atsakomybei atsirasti, todėl drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos DK 136 str. 3 d. 2 p. buvo taikyta nepagrįstai.
Šalies argumentai
Atsakovas AB „Dvarčionių keramika“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti, priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese.
Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio, 185 straipsnio nuostatas ir tuo pažeidė įstatymu nustatytas įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų ir būtent jų viseto pagrindu nenustatė bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių bei pažeidė CPK 270 straipsnį, nes nepakankamai motyvavo priimtą procesinį sprendimą, dėl to teismo sprendimas iš esmės yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Apeliantas teigia, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus, tačiau pirmosios instancijos teismas vertindamas įvykių chronologinę seką ir darydamas išvadą, kad ieškovė įteikė apeliantui pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 128 str. 1 d., esant šiame straipsnyje nurodytoms sąlygoms, nevertino byloje esančio ieškovės pareiškimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. 1 d. įteikimo laiko aplinkybių, neištyrė ir neišsiaiškino kas ir kokiomis aplinkybėmis ieškovės pareiškime nutraukti darbo sutartį įrašė pareiškimo įteikimo valandą, nevertino kitų atsakovo įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas nė viename priimamame registruoti dokumente apskritai nedaro jokių įrašų apie dokumento gavimo ar registravimo valandą, kad apelianto turimos programinės įrangos pagalba apelianto gaunamų dokumentų gavimo valandą įregistruoti techniškai nėra galimybių ir sprendime nepasisakė ir dėl apelianto nurodytų argumentų ir pateiktų įrodymų, liudijančių kad ieškovė įteikė apeliantui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo vėliau, negu apeliantas sumokėjo ieškovei vėluojamą darbo užmokestį. Tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas butų tinkamai įvertinęs apelianto pateiktus įrodymus, teismui neturėtų kilti abejonių, kad ieškovei pateikus pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo vėliau, negu apeliantas sumokėjo ieškovei darbo užmokestį, ieškovė nebeturėjo teisės nutraukti darbo sutarties vadovaudamasi Darbo kodekso 128 str. 1 d., kadangi nebeliko Darbo kodekso 128 str. 1 d. taikymo sąlygos - daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamo viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio (mėnesinės algos). Pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, kad ieškovė įteikė pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 128 str. 1 d., esant šiame straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas tuo pačiu netiesiogiai pripažino, kad ieškovė įteikė apeliantui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo anksčiau, negu apeliantas sumokėjo ieškovei darbo užmokestį.
Apeliantas pažymi, kad nagrinėjant civilinę bylą, ieškovės pareiškimo ankstesnio įteikimo apeliantui faktas, lyginant su laiku, kuomet ieškovei buvo sumokėtas darbo užmokestis nebuvo ištirtas ir pagristas leistinais įrodymais. Teismo posėdyje apklausta liudytoja L. K. nepatvirtino, kad ieškovės pareiškimas darbo sutarties nutraukimo buvo įteiktas 9 valandą 04 minutės, kitų įrodymų, patvirtinančių ieškovės teiginius apie jos nurodomą tikslią pareiškimo įteikimo valandą nėra surinkta, apelianto paaiškinimai ir pateikti įrodymai paneigia ieškovės teiginius, kad pareiškimas buvo įteiktas 9 val. 04 min. Nesant galimybės nustatyti tikslaus ieškovės pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo įteikimo apeliantui laiko, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo Darbo kodekso 26 straipsnio 4 dalyje nustatytomis terminų skaičiavimo taisyklėmis, pagal kurias ieškovės pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo priėmimas (registracija) turi būti laikomas atliktu iki apelianto darbo dienos pabaigos, tai yra 16 val. 42 min. (sutinkamai su atsakovo kolektyvinės sutarties pirmo priedo II dalies 1 p., atsakovo darbo dienos laikas baigiasi 16 val. 42 min.).
Apeliantas nesutinka su teismo teiginiu, kad apeliantas sumokėjęs vėluojamą atlyginimą, galėjo derėtis su ieškove dėl jos tolimesnio darbo įmonėje, nes priešingu atveju, suponuojama ydinga situacija, ribojanti darbuotojo teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. 1 d., kai darbdavys vėluoja mokėti priklausantį darbo užmokestį, nurodė, kad apeliantui sumokėjus vėluojamą atlyginimą anksčiau, negu ieškovė įteikė pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, apeliantas paaiškino ieškovei (2012-03-08 raštas Nr. 12- 506) (b.1.17), kad nutraukti darbo sutartį vadovaujantis DK 128 str. 1 d. nėra pagrindo ir priminė apie pareigą toliau vykdyti darbo sutartį, todėl ieškovei buvo žinoma apelianto pozicija dėl darbo sutarties nutraukimo DK 128 str. 1 d. pagrindu. Derėtis su ieškove dėl jos tolimesnio darbo įmonėje nebuvo galima dėl ieškovės atsisakymo apskritai bendrauti ir bendradarbiauti su apeliantu. Šią aplinkybę patvirtina apelianto 2012-03-08 surašytas aktas dėl atsisakymo priimti įteikiamą dokumentą (b.1.89). Kita vertus, apeliantas nesiekė sukurti ir nesukūrė situacijos, ribojančios darbuotojo teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. 1 d., kai darbdavys vėluoja mokėti priklausantį darbo užmokestį. Ieškovė būtų turėjusi teisę nutraukti darbo sutartį DK 128 str. 1 d. pagrindu tik tuo atveju, jeigu apeliantas nebūtų sumokėjęs ieškovei vėluojamo darbo užmokesčio. Ieškovei įteikus pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo vėliau, negu apeliantas sumokėjo vėluojamą darbo užmokestį, ieškovė prarado teisę nutraukti darbo sutartį DK 128 str. 1 d. pagrindu, tačiau ieškovė neprarado teisės nutraukti darbo sutartį visais kitais Darbo kodekse numatytais pagrindais.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad darbdavys, pats nesilaikęs įstatymu numatytos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą ir su darbuotoju atsiskaityti (DK 141 str. 2 p.), teismo nuomone, neturėjo pagrindo ieškovės neatvykimo į darbą, suėjus įspėjimo terminui, laikyti darbo drausmės pažeidimu, nesant būtinųjų sąlygų drausminei atsakomybei atsirasti, ir teigia, kad darbdavys neturėjo pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimo pagal ieškovės pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 str. 1 d., kadangi ieškovei įteikus apeliantui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo po to, kai apeliantas sumokėjo ieškovei darbo užmokestį, nebeliko Darbo kodekso 128 str. 1 d. taikymo sąlygos - daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamo viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio (mėnesinės algos), o tuo pačiu ieškovė prarado teisę DK 128 str. 1 d. pagrindu nutraukti darbo sutartį, o konstatavus ieškovės pareiškimą nepagrįstu, darbo sutartis tarp apelianto ir ieškovės liko nenutraukta. Kadangi ieškovė apie šią aplinkybę buvo informuota, todėl privalėjo vykdyti darbo sutartį toliau, tačiau 2012 metų kovo 09, 12, 13, 14 ir 15 dienomis ieškovė neatvyko į darbą, nepateikė paaiškinimų, todėl 2012-03-15 įsakymu Nr.l IK ieškovei buvo skirta drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo (DK 136 p. 3 d. 2 p.) (b.1.26). Apeliantas pažymi, kad atsižvelgdamas į buvusias faktines aplinkybes, skirdamas drausminę nuolaudą atleidimą iš darbo, priėmė adekvatų ir teisėtą sprendimą. Priešingu atveju, apskritai neskyrus ieškovei drausminės nuobaudos arba skyrus švelnesnę drausminę nuobaudą, susiklostytų ydinga situacija, pažeidžianti apelianto teises, kadangi darbo sutartis su ieškove būtų likusi nenutraukta, apeliantas ieškovei būtų privalėjęs mokėti darbo užmokestį, nors ieškovė laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 09 iki šiol į darbą nebeatvyksta.
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles (CPK 93 str.), nes ieškiniu buvo prašoma priteisti iš atsakovo ieškovės naudai keturių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, o teismas nusprendė priteisti du vidutinius ieškovės darbo užmokesčius - 6616,66 Lt išeitinę išmoką, todėl akivaizdu, kad ieškinys tenkintas iš dalies. CPK 93 str. 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Sutinkamai su tuo, dalis apelianto pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų turėjo būti priteista iš ieškovės atsakovo naudai.
Atsiliepimas
Ieškovė T. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-07-31 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti apeliacinė instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismo sprendimas yra pagrįstas tais įrodymais, kurie turi ryšį su byla ir yra leistini, tuo tarpu pats apeliantas tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek teikdamas apeliacinį skundą remiasi tik įvairiomis prielaidomis, spėliojimais ir išvedžiojimais apie bylos aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi kas ir kokiomis aplinkybėmis jos pareiškime nutraukti darbo sutartį įrašė pareiškimo įteikimo valandą ir būtent šiai aplinkybei išsiaiškinti apklausė liudytoją L. K.. Tai, kad L. K. nei patvirtino, nei paneigė ieškovės nurodytų aplinkybių dėl pareiškimo registravimo laiko, negali būti laikoma pagrindu tvirtinti, kad teismas neištyrė ir nesiaiškino kas ir kokiomis aplinkybėmis pareiškime nutraukti darbo sutartį įrašė pareiškimo įteikimo valandą. Byloje esantis rašytinis įrodymas – ieškovės prašymas atleisti iš darbo - nėra pripažintas suklastotu, jo turinys atitinka tiek ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, tiek bylos nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus. Aplinkybė, kad galimai ieškovė pati uždėjo prašymo priėmimo žymą yra paremta tik apelianto spėlionėmis, ji nėra pagrįsta jokiais įrodymais, todėl bet kokie neaiškumai turi būti vertinami silpnesniosios šalies, t.y. darbuotojo, naudai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad, vertinant įrodymus, būtina atsižvelgti į bylos specifiką. Įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Jis, tvarkydamas įmonės dokumentaciją savo nuožiūra, gali nurodyti duomenis, kurie yra išimtinai naudingi jam ir atitinkamai nenaudingi darbuotojui. Be to, reikia turėti omenyje tai, kad darbuotojas yra silpnesnė šalis ekonomine, socialine prasme. Darbuotojas, net ir žinodamas, kad tam tikrus su jo darbu susijusius dokumentus darbdavys tvarko netinkamai, vengdamas konflikto su darbdaviu ir bijodamas prarasti darbą, gali nereikšti darbdaviui jokių pretenzijų. 1 šią darbo bylų specifiką turi būti atsižvelgiama tiek vertinant įrodymus, tiek ir sprendžiant apie jų pakankamumą bei paskirstant įrodinėjimo pareigą šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje L. R. v. A. V. lį, byla Nr. 3K-3-217/1999; 2001 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. A. v. UAB „Pas Juozapą" byla Nr. 3K-3-48/2001; ir kt.), kas šiuo atveju ir buvo padaryta.
Apelianto argumentas, kad AB „Dvarčionių keramika'" nė viename priimamame registruoti dokumente apskritai nedaro jokių įrašų apie dokumento gavimo ar registravimo valandą, yra visiškai neesminis. AB „Dvarčionių keramika" kolektyvinės sutarties priedo Nr. 1 „Vidaus darbo tvarka" IX skyriaus „Įmonės raštvedyba" 6 punkte numatyta, jog Raštai registruojami kompiuterinėse laikmenose, kur fiksuojama rašto gavimo data, numeris, pavadinimas, siuntėjas ir kita informacija. Iš to seka, kad minėta kolektyvinės sutarties priedo nuostata, kuria vienintele, beje, bylos nagrinėjimo metu rėmėsi atsakovo atstovas, reglamentuoja tik raštų registravimo jmonės kompiuterinėse laikmenose, t.y. AB „Dvarčionių keramika" gauto dokumento jregistravimo tvarką, tačiau nereglamentuoja, kokios žymos turi būti atliktos ant dokumentą Įteikiančiam asmeniui liekančio dokumento egzemplioriaus. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad ši nuostata numato, jog registruojant dokumentą gali būti fiksuojama ir „kita informacija", kuri apima ir dokumento pridavimo/gavimo laiką. Draudimo priimame/gaunamame dokumente atsakingam Įmonės darbuotojui pažymėti konkretų dokumento priėmimo/gavimo laiką AB „Dvarčionių keramika" kolektyvinės sutarties priedo Nr. 1 „Vidaus darbo tvarka" IX skyrius „įmonės raštvedyba" nenumato, to nenumato ir raštvedybos taisyklės, bei jokie kiti teisės aktai. Šioje byloje ginčas kilo ne dėl to, ar yra galimybė apelianto turimos programinės įrangos pagalba techniškai įregistruoti apelianto gaunamų dokumentų gavimo valandą, o dėl to, ar 2012 m. kovo 5 d. prašymo egzemplioriuje, skirtame man pačiai kaip patvirtinimas apie prašymo pridavimą, įrašą apie prašymo pridavimo laiką atliko AB „Dvarčionių keramika" darbuotoja, ar aš pati. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu ieškovės atstovė išreiškė prašymą skirti rašysenos ekspertizę, kad nustatyti, ar 2012 m. kovo 5 d. prašyme įrašai atlikti ieškovės, kaip kad teigė atsakovo atstovas, ar liudytojos L. K. ranka, tačiau pats atsakovo atstovas tokio prašymo nepalaikė ir ekspertizė nebuvo skirta.
Taigi, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, liudijančių, kad ieškovė įteikė apeliantui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo vėliau, negu apeliantas sumokėjo vėluojamą darbo užmokesti, o tik iškėlė tokią jokiais įrodymais nepagristą versiją. Tad teismas teisingai rėmėsi visuma įrodymų ir atsižvelgdamas į tai, kad darbo užmokestis vėlavo (to, beje, atsakovo atstovas ir neneigė), bei į tai, kad mano prašyme užfiksuota prašymo pateikimo data 9:04 val., o iš 2012-07-19 AB SEB banko pažymos matyti, kad lėšų pervedimas 1 mano sąskaitą buvo atliktas tik 10:20 val., tai, kad bankinio pavedimo paskirtyje nurodyta „atlyginimas 2011/12, 2012/01", ir j tai, kad šis pavedimas buvo atliktas skubos tvarka, pagristai nusprendė, kad egzistavo pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutarti DK 128 str. nustatyta tvarka. Kadangi jrašai 2012 m. kovo 5 d. prašyme nebuvo nuginčyti, tad teismas pagrjstai vadovavosi šiuo rašytiniu jrodymu, o atsakovui nepateikus priešingų jrodymų, atsižvelgdamas Į kitus jrodymus laikė, kad ieškovės prašymas darbdaviui buvo įteiktas būtent pareiškime nurodytu laiku, todėl nebuvo jokios būtinybės remtis LR Darbo kodekso 26 str. 4 d. nustatytomis terminų skaičiavimo taisyklėmis. aplinkybę, kad aš pagrįstai pasinaudojau įstatymo numatyta teise nutraukti darbo sutartį dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių (LR Darbo kodekso 128 str.), įrodo paties darbdavio veiksmai, o konkrečiai 2012-03-05, jau po mano prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo įteikimo, atliktas skubus pinigų pervedimas 2897,13 Lt sumoje, mokėjimo paskirtyje nurodant „atlyginimas 2011/12, 2012/01", tad teismas pagrįstai vadovavosi šiais įrodymais ir laikė, kad egzistavo pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį DK .128 str. nustatyta tvarka.
Iš 2012 m. kovo 5 d. prašyme nurodytos šio prašymo priėmimo valandos ir bankinio pavedimo matyti, kad priešingai, negu teigia apeliantas, darbo užmokestis buvo pervestas vėliau, negu pateiktas prašymas nutraukti darbo sutartj. Todėl teismo išvada, jog apeliantas, sumokėjęs vėluojamą atlyginimą, galėjo derėtis su ieškove dėl tolimesnio darbo jmonėje, yra pagrjsta. Apelianto argumentą apie tai, kad ieškovė apskritai atsisakė bendrauti, paneigia ieškovės paaiškinimai, kurių nepaneigė ir pats atsakovo atstovas, bei byloje esantys rašytiniai ieškovės priminimai nutraukti darbo sutartj.
Šalies argumentai
Ieškovė teigia, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas neturėjo pagrindo ieškovės neatvykimo į darbą, suėjus įspėjimo terminui, laikyti darbo drausmės pažeidimu, nes nebuvo būtinųjų sąlygų drausminei atsakomybei atsirasti, nes aplinkybę, kad ieškovė pagrįstai pasinaudojo įstatymo numatyta teise nutraukti darbo sutartį dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių (LR Darbo kodekso 128 str.), įrodo paties darbdavio veiksmai, o konkrečiai 2012-03-05, jau po mano prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo įteikimo, atliktas skubus pinigų pervedimas 2897,13 Lt sumoje, mokėjimo paskirtyje nurodant „atlyginimas 2011/12, 2012/01", tad teismas pagrįstai vadovavosi šiais įrodymais ir laikė, kad egzistavo pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį DK 128 str. nustatyta tvarka.
LR Darbo kodekso 35 str. 1 d. nustatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Šioje įstatymo normoje nustatyti reikalavimai taikomi abiem darbo sutarties šalims. Taigi apeliantas, kaip mano darbdavys, privalėjo tinkamai ir laiku mokėti teisėtai man priklausantį darbo užmokesti, tačiau to nevykdė, kas sudarė man pagrindą reikalauti nutraukti darbo sutartj. Aplinkybė, kad tą pačia dieną, tačiau jau po mano prašymo jteikimo ir užregistravimo, buvo išmokėtas man priklausantis darbo užmokestis, neatleidžia darbdavio nuo pareigos jforminti darbo sutarties nutraukimą, kadangi pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartj pagal LR Darbo kodekso 128 str. 1 d. išnyko jau po mano prašymo darbdaviui pateikimo momento.
Šalies argumentai
Ieškovė nesutinka su apelianto teiginiu, kad ieškinys patenkintas iš dalies, nurodė, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nelygiavertį darbuotojo ir darbdavio ekonominį ir socialinį statusą, nustatė tam tikrus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Šie ypatumai nustatyti siekiant labiau apsaugoti darbuotojo, kaip ekonomine ir socialine prasme silpnesnės darbo santykių šalies, interesus. Darbo bylos priskiriamos vadinamosioms nedispozityvioms byloms, kuriose bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų. Vienas tokių ypatumų yra teismo pareiga būti aktyviam. CPK 414 straipsnyje nustatyta, kad darbo bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, CPK 417 straipsnyje teismui suteikiama teisė išplėsti ieškinio pagrindą, t. y. savo iniciatyva įtraukti į įrodinėjimo dalyką faktus, kuriais šalys nesiremia. Nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nesaistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263, 320 str.). Atsižvelgdama į paminėtus kriterijus, teisėjų kolegija nagrinėja ir vertina atsakovo apeliacinio skundo bei ieškovo atsiliepimo į skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė darbo sutarties pagrindu dirbo pas atsakovą buhaltere bei vyresniąja buhaltere nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2012 m. kovo 15 d. Ieškovė 2012 m. kovo 5 d. pateikė atsakovui prašymą nuo 2012 m kovo 8 d. atleisti ją iš darbo pagal Lietuvos Respublikos DK 128 str.1 d. dėl darbo užmokesčio nemokėjimo. Atsakovas tą pačią dieną skubiu mokėjimo pavedimu ieškovei pervedė 2 897,13 Lt. darbo užmokesčio įsiskolinimą už 2011 m. gruodžio ir 2012 m. sausio mėnesius (b.l.131) bei įteikė ieškovei raštą, kuriame nurodė, kad jos prašymas dėl atleidimo iš darbo nebus tenkinamas, nes tokio pagrindo nėra. Tų pačių metų kovo 8 d. pakartotinu raštu ieškovė prašė nutraukti su ja darbo sutartį bei išmokėti visas jai priklausančias išmokas, tačiau atsakovas 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 11K „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ darbo sutartį su ieškove nutraukė pagal Lietuvos Respublikos DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 1, 2 d. 9 p., 237 str. 1d. už padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą kovo 9,12-15 dienomis.
Tenkindamas ieškinį, teismas nurodė, kad DK 128 str. nustato, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga), o darbo sutartis turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos datos. Ši data turi būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo padavimo dienos. Teismas byloje surinktų duomenų pagrindu konstatavo, kad ieškovė įteikė pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pagal Lietuvos Respublikos DK 128 str.1 d., esant šiame straipsnyje nurodytoms sąlygoms, nes rašytiniai įrodymai patvirtina, kad darbo užmokestis ieškovei vėlavo daugiau kaip du mėnesius. Todėl gavusi ieškovės prašymą dėl atleidimo iš darbo, atsakovė neturėjo teisės jo tiesiog ignoruoti, versdama ją tęsti darbą, o sumokėjusi vėluojamą atlyginimą, galėjo derėtis su ieškove dėl jos tolimesnio darbo įmonėje.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta, nes atitinka bylos faktinėms aplinkybėms. Nors atsakovas teigia, kad iki ieškovės pareiškimo padavimo pinigai jau buvo pervesti ieškovei, tačiau šis atsakovo teiginys nepatvirtintas objektyviais įrodymais, nes faktinė aplinkybė, kad ieškovė pateikė prašymą dėl atleidimo 2012 m. kovo 5 d. 9 val. 40 min., o pinigų pervedimo operacija buvo atlikta SEB banko duomenimis 10.20 val., patvirtinta rašytiniais įrodymais ir atsakovo nepaneigta. Esant ieškovės prašymui atleisti ją iš darbo, atsakovas neturėjo jokio pagrindo reikalauti iš ieškovės tęsti darbą, jos neatvykimą į darbą laikyti pravaikštomis, atsakovas turėjo galimybę aptarti su ieškove kitus atleidimo iš darbo pagrindus, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikino ieškovei skirtą drausminę nuobaudą.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginių.
Apelanto teiginiai, kad teismas nevertino byloje esančio ieškovės pareiškimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. 1 d. įteikimo laiko aplinkybių, bei kitų įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas apskritai nedaro jokių įrašų apie dokumento gavimo ar registravimo valandą, teismas neištyrė ir neišsiaiškino kas ir kokiomis aplinkybėmis ieškovės pareiškime nutraukti darbo sutartį įrašė pareiškimo įteikimo valandą,
kad apelianto turimos programinės įrangos pagalba apelianto gaunamų dokumentų gavimo valandą įregistruoti techniškai nėra galimybių, nepasisakė ir dėl apelianto nurodytų argumentų ir pateiktų įrodymų, liudijančių kad ieškovė įteikė apeliantui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo vėliau, negu apeliantas sumokėjo ieškovei vėluojamą darbo užmokestį, yra nepagrįsti, nes iš sprendimo motyvų matyti, kad teismas nagrinėjo atsakovo pateiktus įrodymus, susijusias su ieškovės pareiškimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. 1 d. įteikimo laiko aplinkybių, tinkamai įvertino įrodymus, turinčias reikšmės ginčo išsprendimui ir konstatavo, kad liudytoja L. K., tuo metu pas atsakovę dirbusi sekretore-referente nei patvirtino, nei paneigė ieškovės nurodytų aplinkybių dėl pareiškimo registravimo datos laiko 2012-03-05, 9. 04 val. (b.l. 11), o tai reiškia, kad ieškovės teiginys, kad pareiškimo padavimo metu egzistavo atleidimo pagal DK 128 str. 1 d. sąlygos, nes darbdavys pervedė pinigus vėliau, liko nepaneigtas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių ginčui dėl pareiškimo padavimo laiko teisinės reikšmės turi būtent liudytojos L. K., kaip asmens, kuris registravo ieškovės prašymą, parodymai, nes įstatymas nedraudžia nurodyti prašymo padavimo laiko, kai tai yra svarbu prašymo autoriui arba prašymo vykdymui, tuo daugiau, kad apelianto turimos programinės įrangos pagalba apelianto gaunamų dokumentų gavimo valandą įregistruoti techniškai nėra galimybių. Įstatymas nedraudžia ir pačiai pareiškėjai nurodyti savo prašymo padavimo laiką, svarbu, kad tai atitiktų tikrovės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, paneigiančių ieškovės prašymo padavimo laiko neatitikimą tikrovės. Dar daugiau – iš ieškovės prašyme esančių įrašų – nurodytos datos 2012-03-05 ir laiko 9.04 val. matyti, kad galimai įrašai padaryti tuo paties asmens, o liudytoja L. K. nurodė, kad „galbūt ir galėjo būti, kad aš užrašiau laiką“ (b.l. 138). Taigi, byloje esantis rašytinis įrodymas – ieškovės prašymas atleisti iš darbo - nėra pripažintas suklastotu, jo turinys atitinka tiek ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, tiek bylos nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus, todėl kolegija daro išvadą, jog labiau tikėtina, kad pareiškimą ieškovė padavė būtent 2012-03-05, 9.04 val.
Esant tokioms aplinkybėms, ta aplinkybė, kad teismas nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų, susijusių su apelianto turimos programinės įrangos galimybėmis, kad apelianto gaunamų dokumentų gavimo valandą įregistruoti techniškai nėra galimybių, neįtakuoja sprendimo teisėtumo.
Nepaneigus pareiškime nurodytai padavimo datai ir laikui, vadovautis Darbo kodekso 26 straipsnio 4 dalyje nustatytomis terminų skaičiavimo taisyklėmis ir laikyti, kad ieškovės pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo priėmimas (registracija) turi būti laikomas atliktu iki apelianto darbo dienos pabaigos, tai yra 16 val. 42 min., nėra teisinio pagrindo.
Kiti atsakovo rašytiniai įrodymai - kolektyvinė sutartis, išrašas iš apelianto gautos korespondencijos registravimo sąrašo kuriame yra duomenys apie apelianto registruojamų dokumentų laiką, aktas dėl ieškovės atsisakymo priimti įteikiamą dokumentą, liudijantis apie ieškovės vengimą bendradarbiauti su apeliantu, šio konkrečiu atveju neturi teisinės reikšmės, todėl teismas dėl šių įrodymų nepasisakė.
Nustačius, kad ieškovė turėjo būti atleista esant DK 128 str. 1 d. nurodytoms sąlygoms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neturėjo pagrindo ieškovės neatvykimo į darbą, suėjus įspėjimo terminui, laikyti darbo drausmės pažeidimu, o nesant būtinųjų sąlygų drausminei atsakomybei atsirasti, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikino ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 1, 2 d. 9 p., 237 str. 1d. už padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą kovo 9,12-15 dienomis.
Dėl to apelianto teiginiai, kad jis neturėjo pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 str. 1 d., todėl ieškovė privalėjo vykdyti darbo sutartį toliau, o 2012 metų kovo 09, 12, 13, 14 ir 15 dienomis ieškovei neatvykus į darbą, pasiaiškinimo nepateikus, atsakovas priėmė adekvatų ir teisėtą sprendimą - ieškovei buvo skirta drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo DK 136 p. 3 d. 2 p. pagrindu, laikomi nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindą ieškiniui atmesti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad LR Darbo kodekso 35 str. 1 d. nustatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Šioje įstatymo normoje nustatyti reikalavimai taikomi abiem darbo sutarties šalims. Taigi apeliantas, kaip darbdavys, privalėjo sutartimi nustatytu terminu mokėti priklausantį darbo užmokesti ieškovei, tačiau to nevykdė, ir tai sukėlė atsakovui įstaymo numatytas neigiamas pasėkmes.
Bylos medžiaga nustatyta, kad teismas nutraukus darbo sutartį teismo sprendimu, priteisė iš atsakovo ieškovės naudai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kaip ir numato DK 140 str. 2d. Ieškovė savo ieškinyje nurodė priteisti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Dėl to apeliantas teigia, kad ieškinys tenkintas iš dalies, todėl dalis apelianto pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų turėjo būti priteista iš ieškovės atsakovo naudai, kaip ir numato CPK 93 str. 2 d. (tuo atveju, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai).
Teisėjų kolegija pažymi, kad turint omeny, kad šioje byloje išspręstas darbo ginčas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad šio konkrečiu atveju ieškovės ieškinys iš esmės patenkintas, nes atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, o išeitinės išmokos dydis, nustatytas įstatymu (DK 140 str. 2d., 297 str. 4d.) priteistas nepriklausomai nuo ieškovės reikalavimo. Dėl to taikyti CPK 93 str. 2 d. atsakovo atžvilgiu nėra procesinio pagrindo. Ieškovė savo atsiliepimuose į apeliacinį skundą teisingai nurodė, kad nagrinėdamas darbuotojo reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nesaistomas darbuotojo nurodyto ieškinio dalyko, nes įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nelygiavertį darbuotojo ir darbdavio ekonominį ir socialinį statusą, nustatė tam tikrus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, vienas tokių ypatumų yra teismo pareiga būti aktyviam (CPK 414 straipsnis).
Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo sprendimo pakeitimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti, nes
laikomas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 str.).
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė turėjo 1500 Lt atstovavimo išlaidų už atsiliepimų į apeliacinį skundą surašymą ir prašo jas priteisti iš atsakovo. Ieškovės prašymas tenkinamas CPK 93 ir 98 straipsnių pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei T. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo UAB „Dvarčionių keramika“ (į.k. 110628481, buveinės adresas Keramikų g. 2, Vilnius) 1 500 Lt atstovavimo išlaidų.