Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Aušros Maškevičienės, sekretoriaujant Renatai Girdvainytei, dalyvaujant pareiškėjui J. J., jo atstovui advokatui Drąsučiui Narmontui, suinteresuotam asmeniui V. P., jos atstovui advokatui Piotrui Orlovui, teismo posėdyje apeliacine tvraka išnagrinėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. pareiškimą suinteresuotam asmeniui AB „Tauragės maistas“, suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais V. P. pareiškimą J. J., AB„Tauragės maistas“ dėl nuosavy bės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tauragės rajono apylinkės teismas 2009-06-11 J. J. ir V. P. prašymus atmetė. Priteisė iš J. J. ir V. P., valstybei po 34,15 Lt pašto išlaidų. Iš surinktų įrodymų nustatė, kad tiek viena šeima, tiek kita šeima prisidėjo prie pirties išlaikymo, ją prižiūrėjo, ja rūpinosi. Todėl teismas laiko, kad tiek J. J., tiek V. P. neįrodė įstatymo nuostatos „pareiškėjai elgėsi kaip daikto savininkai ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už juos į valdomą daiktą“. Apie dėl to kylančias kliūtis vienas kito atžvilgiu jie žinojo. Taip pat nurodė, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka ir jeigu statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t. y. nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 str. 1 d., suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68 - 4.71 str. numatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68 - 4.71 str. nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant CK 4.68 - 4.71 str. numatytoms sąlygoms.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas gali būti konstatuotas tik esant šių sąlygų visetui: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir nesant bent vienos juose nustatytos sąlygos, negali būti nustatytas nuosavybės teisės į daiktus įgijimas pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2010).

Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, duodančios pagrindą teigti, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu. Su šiais pareiškėjo teiginiais nesutiktina, nes byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog yra visos CK 4.68 - 4.71 str. numatytos sąlygos nustatyti pareiškėjo nuosavybės teisių įgijimą pagal įgyjamąją senatį. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo pastatas yra valstybės žemėje, tačiau aplink ją yra suinteresuotam asmeniui V. P. priklausanti žemė (t. I, b. l. 47), pareiškėjas V. J. nėra nusistatęs servituto, kad nekliudomai galėtų pateikti į ginčo pastatą. Taip pat nustatyta, jog V. P. ginčo pastate įvedė elektros energiją (b.l.67, 89-93), o V. J., anot liudytojų, ginčo pastate vykdė įvairius darbus, įregistravo nekilnojamuoju turtu naudojimosi teisę (t. I, b. l. 5). Iš byloje surinktų įrodymų ir liudytojų paaiškinimų negalima daryti išvados, kad ginčo pastatą valdė tik pareiškėjas. Kaip jau minėta anksčiau, norint konstatuoti, kad nuosavybės teisė įgyta įgyjamąja senatimi, turi būti visų, anksčiau išdėstytų sąlygų visetas, tarp kurių yra ir sąlyga, jog savininkas daiktą visą valdymo laikotarpį valdė kaip savą, t. y. elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad ginčo pastatas yra suinteresuoto asmens V. P. žemės viduryje, kad prie ginčo pastato išlaikymo prisidėjo ne tik pareiškėjas, bet ir suinteresuotas asmuo, todėl galima daryti išvadą, kad pareiškėjas suvokė, kad kiti asmenys taip pat turi teisių į ginčo pastatą (LR CK 4.70 str. 1 d.). Būtent ši aplinkybė yra svarbi ir lemianti taikant įstatymo normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas yra sąžiningai įgijęs (užvaldęs) ginčo pastatą - pirtelę, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas, įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tiek pareiškėjas, tiek suinteresuotas asmuo prisidėjo prie pirties išlaikymo, ją prižiūrėjo, ja rūpinosi ir esnat tokioms aplinkybmės, pareiškėjas suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą, yra pagrįsta ir teisinga.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis nekilnojamojo turto registre įregistravo savo kaip ginčo pastato naudotojo teises ir šis įrodymas patvirtina, kad jis daugiau kaip 10 metų ginčo namelį–pirtį valdo kaip savą, atvirai, nepertraukiamai ir teisėtai. Kolegija pažymi, kad naudojimasis daiktu - nėra daikto valdymas. Pareiškėjas viešame registre įregistravo savo, kaip nekilnojamojo daikto naudotojo teises, tačiau iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad ginčo pastatu naudojosi ir suinteresuotas asmuo V. P. – ji įvedė elektros energiją į namelį bei už ją mokėjo. Nuosavybės teisė negali atsirasti nepriklausomai nuo naudojimosi nekilnojamuoju daiktu trukmės. Vien tik faktinis naudojimasis pastatu ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas atvirai valdė daiktą kaip savą, kad yra sąžiningas valdytojas ir įgijo pastatą nuosavybėn įgyjamąja senatimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008). Taigi, apelianto motyvas, kad įregistravęs naudotojo teises pradėjo ginčo namelį-pirtį valdyti kaip savą, yra visiškai nepagrįstas, todėl atmestinas.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teigdamas, kad pareiškėjas neįrodė įstatymo nuostatos „pareiškėjai elgėsi kaip daikto savininkai ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už juos į valdomą daiktą“, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.) ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Iš pareiškėjo J. J. suinteresuotam asmeniui V. P. priteistinos 297,50 Lt bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti (LR CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš J. J. 297,50 Lt turėtų advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme V. P..