Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-09-21 · Administracinė byla Nr. A-2014-624/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-21
Bylos Nr.
A-2014-624/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03031-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas (pran.)
Pareiškėjas
R. Š.
Atsakovas
Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2014-624/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03031-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), jo naudai 1 000 Lt neturtinės žalos.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose. Tokios asmenų kalinimo sąlygos pažeidžia galiojančius teisės aktus. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., kurie teismo gali būti įvertinti pinigais. Dėl kalinimo perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus. Neturtinę žalą įvertino 1 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 6–10) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. kovo 28 d. – 2014 m. balandžio 2 d. – pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Bausmių vykdymo kodekso 52 straipsnio, ir 70 straipsnio reikalavimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodamas į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Dezinfa“ (anksčiau su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“). Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atkreipia dėmesį, jog R. Š. buvimo laikotarpis Lukiškių TI-K trumpas ir dalis šio nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. kovo 27 d. pareiškėjo nebuvo įstaigoje. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsižvelgiant į tai, jog nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, nebuvo pagrindo pripažinti tai, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių galima būtų atlyginti neturtinę žalą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nebuvo būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b. l. 35–38) pareiškėjo R. Š. skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojęs nuo 2010 m. gegužės 14 d., kuriuo nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu (nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. balandžio 2 d.), atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 16 parų, kitą laiką kalėjo Marijampolės pataisos namuose. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą: 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. kovo 28 d. – 2014 m. balandžio 2 d. visą parą. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. 16 parų, tik 7 paras, buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas. Teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgė į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad pasivaikščiojimo metu pareiškėjo taip pat nebūdavo kameroje. Atsižvelgiant į tai, nebuvo galima sutikti, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (16 parų) kalėjo perpildytose kamerose.

Lukiškių TI-K pripažino ir neginčijo aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei yra nustatyta teisės aktuose, todėl teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad tam tikrais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 kv. m ploto, iš esmės nebuvo.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis iš esmės neturtinės žalos atsiradimą sieja su teisės aktų reikalavimais dėl atitinkamo minimalaus kameros ploto pažeidimu. Teismų praktikoje nėra pripažįstama, kad siekiant konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų užtikrinti kaliniams minimalų jiems tenkantį kameros plotą, turi būti atsižvelgiama į tai, ar buvo padaryti kiti pažeidimai. Šiuo atveju pakankama nustatyti aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų kamerose, įvertinti pažeidimų trukmę ir mastą, kad būtų galima teigti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs užtikrintas nustatytas tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantis minimalus plotas vienam asmeniui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, kad netinkamos kalinimo sąlygos, t. y. gyvenamojo ploto trūkumas, darė neigiamą įtaką emociniams, dvasiniams išgyvenimams.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius R. Š. kalinimo sąlygas, darė išvadą, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1774/2010, Nr. A502-1235/2012, Nr. A525-1247/2012), ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentas dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo laikytas nepagrįstu.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių, tačiau pažymėjo, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.). Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A520-2275/2012 ir Nr. A525-2017/2012).

Vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, teismas pripažino, kad pareiškėjo kalinimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių ir todėl buvo pažeista jo teisė, tačiau nesutiko, jog dėl to pareiškėjui buvo sukelti psichologiniai ar sveikatos sutrikimai, o atsiradę fiziniai nepatogumai dėl 9 parų kalint per mažo ploto kamerose Lukiškių TI-K buvo esminiai. Byloje nesant objektyvių duomenų apie tai, kad kalinimas per mažo ploto kamerose neigiamai paveikė pareiškėjo sveikatą, sukėlė itin didelių nepatogumų, daryta išvada, kad šioje byloje yra pagrindas jam nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 48–50) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo išdėstytus motyvus ir teisinius argumentus, nesivadovavo teismų praktikomis dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas grindžia tuo, kad kameros nuolat buvo perpildytos, dar reikia atimti plotą, kurį užima baldai, patalpose tamsu, drėgna, šalta, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją. Nežmoniškomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas apytiksliai 16 dienų, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo principais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai žalai, kuri kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų, adekvačiausias būtų 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš to, kad jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. balandžio 2 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo kalinimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių ir todėl buvo pažeista jo teisė, tačiau nesutiko, jog dėl to pareiškėjui buvo sukelti psichologiniai ar sveikatos sutrikimai, o atsiradę fiziniai nepatogumai dėl 9 parų kalint per mažo ploto kamerose Lukiškių TI-K buvo esminiai, todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 1 000 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo metu, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas perpildytose kamerose.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, neturtinę žalą kildino tik iš to, kad jam Lukiškių TI-K kamerose teko mažesnis nei 3,6 kv. m plotas, o apeliaciniame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš faktinių aplinkybių, kurių nenurodė pirmosios instancijos teismui ir kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas – teigia, kad kamerose, kuriose pareiškėjas laikomas, šalta, drėgna, trūksta oro, tamsu ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Šių bei apeliacinį procesą apeliacinės instancijos administraciniame teisme reglamentuojančių teisės normų (ABTĮ 53 str. 3 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.) analizės pagrindu darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės galėjo būti nurodytos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl dėl naujų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, iš kurių kildina neturtinę žalą, teisėjų kolegija detaliau nepasisakys ir jų nevertins.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K bausmę atliko laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. vasario 20 d., nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2014 m. balandžio 3 d., iš šio laikotarpio 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. kovo 28 d. – 2014 m. balandžio 2 d. pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą plotą. Taigi, iš viso pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas, kai nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m plotas, tenkantis vienam asmeniui, 9 paras. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisė į laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimą ginčo laikotarpiu buvo pažeista. Įvertinusi nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas), nesudarymas, tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas, todėl tam tikrą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista. Todėl konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias.

Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. balandžio 3 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 5 eurų (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atsižvelgus į šią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinus pažeidimo mastą, trukmę (9 paros), tai, kad tomis dienomis kameroje jam tekdavo tik 1,9–2,5 kv. m, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismo vertinimu pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui yra 50 Eur suma. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir nedidelį pažeidimo mastą šiuo atveju, darytina išvada, kad pareiškėjui priteisti didesnę sumą ir tenkinti visą jo skundo reikalavimą nėra pagrindo.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui R. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVeslava Ruskan