- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-28
- Bylos Nr.
- I-1440-739/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00318-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- N. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėja ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio pataisos namų (toliau – Panevėžio PN) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Proceso dalyviams apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, priteisti 30 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jos kalinimo netinkamomis sąlygomis Panevėžio PN (2 b. l.).
Pareiškėja skunde nurodė, kad ji nuo 2010-02-26 iki 2015-08-20, atlikdama paskirtą laisvės atėmimo bausmę, Panevėžio PN kalėjo netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Nurodė, kad Panevėžio PN 55 patalpoje gyvenamosios patalpos buvo antisanitarinės būklės, perpildytos. Šiose gyvenamose patalpose, kurių plotas yra apie 40 kv. m. gyvendavo nuo 8 iki 12 asmenų, atliekančių bausmę, todėl labai trūko vietos. Teigė, kad šiose gyvenamosiose patalpose sienos buvo padengtos pelėsiu. Tvirtino, kad Panevėžio PN prausyklose žiemos metu nebuvo įmanoma nusprausti, kadangi būdavo šalta, netvarkinga, ant grindų būdavo ledas, prausykloje nebuvo lango. Pareiškėja nurodė, kad Panevėžio PN ji taip pat buvo kalinama drausmės grupės būryje, kur laikymo sąlygos taip pat buvo nežmoniškos, tai yra, trūko gyvenamojo ploto (buvo kalinama nuo 8 iki 12 moterų), sienos buvo pajuodusios, nusėtos pelėsiu ir grybeliu, trūko šviesos, buvo drėgna, ventiliacijos nebuvo, virtuvė įrengta vienoje patalpoje kur ir miegama, nebuvo šilto vandens. Pareiškėjos teigimu, dėl tokių sąlygų jai buvo sunku kvėpuoti, ji jautėsi nuolat pavargusi, išsekusi. Taip pat pareiškėja nurodė, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose ji buvo paskirta gyventi, lakstydavo pelės, tarakonai, dėl ko ji naktimis negalėdavo užmigti, jautė stresą ir pasibjaurėjimą. Pareiškėja tvirtino, kad dėl tokių gyvenimo sąlygų sutriko jos sveikata, pradėjo kankinti miego sutrikimai, vidinės baimės, ji patyrė dvasinius ir fizinius skausmus, depresiją (2 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio PN atsiliepime nurodė (7-16 b. l.), kad nesutinka su pareiškėjos skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė skundą atmesti. Teigė, kad pareiškėja Panevėžio PN buvo kalinama teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Panevėžio PN, kaip ir kitų kalinimo įstaigų sanitarinę būklę kontroliuoja visuomenės sveikatos centrai. Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistų parengtose išvadose nurodyta, kad Panevėžio PN nuteistų asmenų kalinimo sąlygos atitinka sanitarinius, higieninius bei kitus reikalavimus. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad patalpų, kuriose yra gyvenusi pareiškėja, tai yra, gyvenamosios patalpos Nr. 55 ir drausmės grupės patalpos, sienų, lubų ir grindų paviršius nėra antisanitarinės būklės. Teigė, kad įstaiga nuolat atlieka būtiniausius patalpų remonto darbus – remontuoja smulkius santechnikos, elektros, durų, langų gedimus, likviduoja avarijos židinius, keičia langus, remontuoja patalpas, taip užtikrindama nuteistųjų laikymo sąlygų atitikimą nustatytoms higienos normoms. Be to, nurodė, kad, tai, jog nuteistųjų laikymo sąlygos Panevėžio PN atitinka teisės aktų nustatytas normas, patvirtina Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliekamų patikrinimų išvados. Nurodė, kad patikrinimų metų buvo užfiksuoti smulkūs, neesminiai pažeidimai, kurie per nustatytą terminą buvo pašalinti. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėja galimai patirtos žalos nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais, jos reikalavimas yra deklaratyvus. Atsakovo atstovo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio PN, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Be to Panevėžio PN prašė nagrinėjant pareiškėjos skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjos N. K. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, laikotarpiu nuo 2010-02-26 iki 2015-08-20 neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio PN, atlyginimo.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja 2010-02-26 - 2015-08-20 laikotarpiu atliko terminuotą laisvės atėmimo bausmę Panevėžio PN (8, 41 b. l.). Atsakovui atstovaujantis Panevėžio PN nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015-08-30, tai patvirtina žyma ant voko (3 b. l.). Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, daroma išvada, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (LVAT 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja argumentuoja, jog negalėjo susipažinti su į lietuvių kalbą neišverstais Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimais, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, be to, šis Konvencijos straipsnis nenumato jokio senaties termino. Įvertinus skunde nurodytus paaiškinimus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus jos teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Pareiškėja nepateikė įrodymų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, o jos nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat nustatyta, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėja nepateikė duomenų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ir ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimams. Esant Panevėžio PN prašymui, pareiškėjos reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010-02-26 iki 2012-08-29 taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjos teisės į žalos atlyginimą nuo 2012-08-30 iki 2015-08-20 (toliau – ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnis nustato, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą, o šio kodekso 10 straipsnio 1 dalis įtvirtina taisyklę, pagal kurią, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Teisės normos, reglamentuojančios terminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų materialinį, buitinį aprūpinimą ir sveikatos priežiūrą, tvirtintos XIV skyriaus „Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų materialinis, buitinis aprūpinimas ir sveikatos priežiūra“ 173-175 straipsniuose. Be to, nuteistųjų gyvenimo sąlygas pataisos įstaigose ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, galiojusi iki 2015-11-01 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (su pakeitimais) (toliau – Taisyklės).
Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeista gyvenamųjų patalpų ploto norma
Pareiškėja skunde nurodė, jog atliekant bausmę Panevėžio PN, gyvenamojoje patalpoje Nr. 55 ir drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje jai nebuvo užtikrinta teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą.
BVK 173 straipsnis 1 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas (1 dalis).
Pataisos įstaigos gyvenamosios patalpos sąvoka yra pateikiama HN 76:2010 5 punkte, kuris gyvenamosioms patalpoms priskiria bendrabučių gyvenamuosius kambarius, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambarius, kameros tipo patalpas, baudos, drausmės izoliatoriaus, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameras, karantino (izoliavimo) patalpas (5 punktas). Pagal HN 76:1999 6.15 punktą, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 m². Nuo 2010 m. balandžio 11 d. galiojančioje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, joje nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Iki 2010-04-30 Taisyklės minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto nenustatė, jų 11.10 punkte buvo nurodytas tik didžiausias Panevėžio PN leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius – 500 asmenų. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Taisyklių 11¹.1 punktą, minimalus gyvenamųjų patalpų plotas vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose yra 3,1 m². Šis minimalus plotas nustatytas iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo.
Byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nuo 2010-03-01 buvo priskirta paprastajai nuteistųjų grupei ir apgyvendinta Panevėžio PN II-ojo gyvenamojo korpuso II-ame aukšte esančioje gyvenamojoje patalpoje Nr. 55 (8 b. l.). Pareiškėja ginčo laikotarpiu nuo 2011-09-20 iki 2012-09-20, nuo 2013-10-15 iki 2014-10-15 ir nuo 2015-07-09 iki 2015-08-20 buvo laikoma drausmės grupės sąlygomis drausmės grupės patalpoje.
Pareiškėja teigė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 55 gyvendavo nuo 8 iki 12 nuteistųjų, todėl trūko gyvenamojo ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėja gyvenamojoje patalpoje Nr. 55 bausmę atliko 14 nuteistosioms skirtoje patalpoje (su 14 įrengtų miegamųjų vietų), kurios plotas 45,75 kv. m., gyveno bendrabučio tipo patalpose, po gyvenamąjį sektorių ir pasivaikščiojimo kiemelį galėjo judėti laisvai. Teismas neturi pagrindo abejoti valstybei atstovaujančio Panevėžio PN teiktais duomenimis, todėl nustatydamas nagrinėjamo administracinio ginčo kontekste reikšmingas aplinkybes, jais remiasi. Be to ir pareiškėja skunde nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 55 gyveno 8-12 nuteistųjų. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas gyvenamojoje patalpoje Nr. 55 sudarė 3,27 kv. m. (45,75/14) ir pareiškėjos teisė į 3,1 kv. m. ploto normą šioje gyvenamojoje patalpoje nebuvo pažeista.
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, buvusį bendrą kalinamų asmenų skaičių, drausmės grupės patalpoje, kurios plotas 44,27 kv. m., Panevėžio PN pateikė 2015-09-18 pažymoje Nr. 01/7-2461 (62-65 b. l.). Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Panevėžio PN pateiktais suvestiniais duomenimis. Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad drausmės grupės patalpoje vertinamuoju laikotarpiu gyveno nuo 2 iki 12 nuteistųjų, taigi pareiškėjai teko nuo 22,14 kv. m. iki 3,69 kv. m. gyvenamojo ploto, todėl jai tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko 3,1 kv. m. ploto normos reikalavimą.
Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus bei atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuojama, jog pareiškėjos teisė į nustatytą 3,1 kv. m. gyvenamosios patalpos plotą nebuvo pažeista.
Dėl drėgmės, apšvietimo, vėdinimo drausmės grupės patalpoje
Pareiškėja Panevėžio PN neteisėtus veiksmus ir prašomą priteisti neturtinę žalą taip pat siejo su tuo, kad ji buvo kalinama drausmės grupės patalpoje, kurioje kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų (trūko šviesos, buvo drėgna, ventiliacijos nebuvo).
Pagal Higienos normos HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustatė Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu turi būti 36-65 %, šaltuoju laikotarpiu 35-60 %, o oro judėjimo greitis turi būti 0,15-0,25 (šiltuoju laikotarpiu) ir 0,05-0,15 (šaltuoju laikotarpiu) (26 punktas). Higienos normos HN 76:2010 24 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Spręsdamas dėl pareiškėjos teiginių apie netinkamas kalinimo sąlygas pagrįstumo, teismas rėmėsi Panevėžio PN pateiktai rašytiniais įrodymais ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro įvairiais laikotarpiais atliktų Panevėžio PN patikrinimų duomenimis.
Ginčo laikotarpiu Panevėžio visuomenės sveikatos centras yra patikrinęs drausmės grupės patalpos šiluminės aplinkos, dirbtinės bei natūralios apšvietos rodiklius. Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2012-12-18 patikrinimo akte Nr. H5-626 nustatyti duomenys paneigia pareiškėjos teiginius dėl didelės drėgmės drausmės grupės patalpoje buvimo (33 b. l.). Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimas dėl šiluminės aplinkos, dirbtinės bei natūralios apšvietos buvo atliktas ir 2013-09-12, jo rezultatai užfiksuoti 2013-09-30 patikrinimo akte Nr. H5-477 (22-24 b. l.). Matavimus atliko Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius. Nustatyta, kad drausmės grupės patalpoje santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, dirbtinė apšvieta nustatyta 222 lx ir konstatuota, kad šioje patalpoje kontrolės metu dirbtinė apšvieta atitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus. Remiantis atliktų matavimų rezultatais 2013-09-30 patikrinimo akte Nr. H5-477 nustatyta, kad drausmės grupės patalpoje nežymiai yra mažesni nei nustatyta Higienos normoje HN 76:2010 oro judėjimo greičio ir natūralios apšvietos rodikliai. Panevėžio visuomenės sveikatos centras konstatavo, kad norint padidinti oro judėjimo greitį, reikalinga įrengti mechaninę oro vėdinimo ar kondicionavimo sistemą, o šitų darbų atlikimui reikalinga patalpų rekonstrukcija. Patalpų rekonstrukcijos darbai ar kapitalinis remontas taip pat reikalingi ir norint padidinti gyvenamųjų patalpų natūralų apšvietimą, todėl visi reikalavimai, susiję su pastatų ar patalpų rekonstrukcijos darbais veikiančioms laisvės atėmimo vietoms nėra taikomi. Vertinant nurodytas aplinkybes apie mažesnį nei nustatyta natūralų apšvietimą, atsižvelgiama į tai, kad Panevėžio PN jo trūkumą nagrinėjamu atveju drausmės grupės patalpoje kompensavo tinkamu dirbtiniu apšvietimu. Sprendžiant dėl nustatyto mažesnio oro judėjimo greičio rodiklio nustatyta, kad Panevėžio PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides. Panevėžio visuomenės sveikatos centras ne kartą yra konstatavęs, kad Panevėžio PN apgyvendinimui skirtose patalpose yra skaidraus stiklo langai, yra sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, nes visose patikrintose gyvenamosiose patalpose dalis langų buvo varstoma (18, 22 b. l.). Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2012-12-11 atlikęs drausmės patalpos patikrinimą taip pat nustatė, kad yra sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas, visi langai varstomi (32 b. l.). Toks patalpų įrengimas iš esmės atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Kadangi, kaip nurodė, Panevėžio visuomenės sveikatos centras Panevėžio PN gyvenamųjų patalpų langai vėdinimui yra pritaikyti, o pareiškėja skunde nenurodė, kad tokiu būdu jai buvo sudarytos kliūtys vėdinti gyvenamąją patalpą, įsileisti oro ar tai nebuvo galima atlikti dėl kitų priežasčių, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja kalinimo Panevėžio PN metu su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų (trūko šviesos, ventiliacijos, buvo drėgna) drausmės grupės patalpoje į šios įstaigos administraciją nesikreipė, o duomenų apie tai, jog dėl šių jos teigiamų pažeidimų būtų reiškusi pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėja nepateikė. Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtino, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio PN neužtikrino pareiškėjai drausmės grupės patalpoje tinkamų apšvietimo ir vėdinimo sąlygų.
Dėl gyvenamųjų patalpų būklės
Pareiškėja teigė, kad neturtinė žala jai atsirado ir dėl to, kad Panevėžio PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 55 ir drausmės grupės patalpoje sienos buvo pajuodusios, nusėtos pelėsiu ir grybeliu.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 54 punktą, visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas).
Bylos duomenys patvirtina, kad 2010-11-16 patikrinimo akte Nr. H5-514 (38 b. l.) (tai yra laikotarpiu, kuriam yra taikoma senatis) buvo nustatyta, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 55 ant sienų ir lubų yra pelėsis, tačiau 2011-03-22 atliekant grįžtamąją kontrolę, konstatuota, kad Panevėžio PN vyksta remonto darbai, remontuojami dušai, perklijuojamos plytelės, sutvarkytos virtuvėlės, tvarkomos gyvenamosios patalpos (37 b. l.), o 2011-10-19 Panevėžio PN vykdydamas nurodymus Panevėžio visuomenės sveikatos centrui pranešė, kad I ir II gyvenamuose korpusuose ant patalpų sienų ir lubų pašalinti pelėsio žindiniai. Sienų ir lubų danga padegta skysčiu prie pelėsius (36 b. l.). Byloje pateikti Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų duomenys leidžia spręsti, kad ši institucija sistemingai atlieka Panevėžio PN gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normoms vertinimą, tačiau, pažeidimų dėl gyvenamojoje patalpoje Nr. 55 ir drausmės grupės patalpoje esančio pelėsio, netvarkingų gyvenamųjų patalpų ginčo laikotarpiu nebuvo užfiksuota. Panevėžio PN atsiliepime nurodė, kad gyvenamosios patalpos kasdien valomos drėgnuoju būdu. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Šiems teiginiams pagrįsti pateikė rašytinius duomenis apie pagrindinio valymo Panevėžio PN atlikimą, atsakingus asmenis, tvarką (59-61, 73-82 b. l.), kurie patvirtina atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes. Panevėžio visuomenės sveikatos centras ginčui aktualiu laikotarpiu ne kartą yra konstatavęs, kad Panevėžio PN gyvenamosios patalpos yra suremontuotos, tvarkingos, švarios, tai yra, tinkamos apgyvendinti laisvės atėmimo bausmę atliekančius asmenis (18, 21, 22-24, 31, 32-35 b. l.).
Higienos norma HN 76:2010 nustato pareigas ne tik laisvės atėmimo vietų administracijai, bet ir laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Šio teisės akto 58 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Panevėžio visuomenės sveikatos centras ne kartą yra konstatavęs, kad Panevėžio PN bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų švaros palaikymu rūpinasi laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys. Tam tikslui jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (21, 31, 34 b. l.).
Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėja, reikšdama nusiskundimus dėl Panevėžio PN esamų antisanitarinių sąlygų pati yra buityje netvarkinga, jai pačiai nuolat yra išsakomos pastabos dėl netinkamai tvarkomos gyvenamosios vietos. Šiems teiginiams pagrįsti pateikė pareiškėjos Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje užfiksuotus duomenis, kurie patvirtina atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes (50-54 b. l.).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nėra teikusi skundų nei Panevėžio PN administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms, įgaliotoms atlikti higienos reikalavimų patikrinimą, dėl gyvenamųjų patalpų būklės gyvenamojoje patalpoje Nr. 55 ir drausmės grupės patalpoje. Priešingai byloje yra pateiktas pareiškėjos 2013-03-28 rašytas prašymas Panevėžio PN direktoriui, kuriame ji prašo nekelti jos į kitą gyvenamąją patalpą, nes sutinka su gyvenimo sąlygom 55 – oje gyvenamojoje patalpoje.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, sprendžia, ginčo laikotarpiu nebuvo pažeisti Higienos normos HN 76:2010 54 ir 56 punktų reikalavimai, todėl pareiškėjos argumentai dėl netinkamų gyvenamųjų patalpų būklės atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl kenkėjų gyvenamosiose patalpose
Pareiškėja, kaip neturtinę žalą sukėlusias, nurodė aplinkybes, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose ji buvo paskirta gyventi, lakstydavo pelės, tarakonai, dėl ko ji naktimis negalėdavo užmigti, jautė stresą ir pasibjaurėjimą.
Higienos normos HN 76:2010 60 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, kad Panevėžio PN patalpų dezinsekcija atliekama periodiškai ir esant poreikiui. Šiuos darbus pagal 2013-01-11 sutartį atlieka UAB „Utenos deratizacija“, kuri pagal minėtą sutartį yra įsipareigojusi Panevėžio PN lankytis ne račiau kaip vieną kartą per mėnesį ir atlikti inspekciją bei monitoringą užkrėtimo kenkėjais atžvilgiu, o ne rečiau kaip vieną kartą per kalendorinį ketvirtį, taip pat ir atsiradus poreikiui, vykdyti kenkėjų naikinimus (67-71 b. l.). bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras pažeidimų dėl Higienos normos HN 76:2010 60 punkto pažeidimų nėra nustatęs.
Teismas, įvertinęs išvardintas aplinkybes, sprendžia, kad byloje nustatyti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog Panevėžio PN vykdė Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimus ir pareiškėją ginčo laikotarpiu laikė Panevėžio PN higienos reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, todėl jai neturtinės žalos nesukėlė.
Dėl kitų kalinimo sąlygų
Pareiškėjos teigimu, drausmės grupės patalpoje kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, virtuvė įrengta vienoje patalpoje kur ir miegama, nebuvo šilto vandens. Pareiškėja tvirtino, kad Panevėžio PN prausyklose žiemos metu nebuvo įmanoma nusprausti, kadangi būdavo šalta, netvarkinga, ant grindų buvo ledas, prausykloje nebuvo lango.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punkte įtvirtintus laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimus buvo nustatyta, kad karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Higienos normos HN 76:2010 68 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Higienos normos HN 76:2010 39 įtvirtino reikalavimus prausimosi patalpoms: dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms (39.1. p.); dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios (39.3 p.).
Atsakovo atstovas nurodė, kad nors teisės aktai nenumato reikalavimo tiekti karštą vandenį į nuteistųjų gyvenamųjų korpusų prausyklas, tačiau atsižvelgiant į bausmę atliekančių moterų higienos poreikius ir siekiant pagerinti jų gyvenimo sąlygas, Panevėžio PN karštas vanduo yra tiekiamas ir į gyvenamųjų korpusų prausyklas, kuriose įrengti bide moterims apsiprausti. Konkrečiai į II korpuso II aukšto sanitarinį mazgą, kuriame įrengtas bide, kuriuo naudojosi ir pareiškėja, karštas vanduo tiekiamas kasdien nustatytomis valandomis. Jei nuteistosioms karšto vandens reikia kitiems tikslams ar kitu laiku, nei jis yra tiekimas, moterys turi galimybę vandenį pasišildyti ant viryklės, taip pat gali naudotis elektriniu virduliu. Į drausmės grupės patalpas karštas vanduo nėra tiekiamas, tačiau, Panevėžio PN teigimu, nuteistosios pagal patvirtintą grafiką dažniau nei teisės aktuose reglamentuota sudaromos sąlygos prausti visą kūną po šiltu dušu (12 b. l.). Atsakovo atstovo nurodytus teiginius patvirtina byloje pateikti rašytiniai duomenys (42-45 b. l.), Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų Panevėžio PN patikrinimo rezultatai (21, 34 b. l.).
Teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjos abstrakčiai nurodytus argumentus, kad Panevėžio PN prausyklose būdavo šalta, netvarkinga, ant grindų buvo ledas, kadangi juos paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro surašytų patikrinimo aktų duomenys (21, 31, 34 b. l.).
Teismas kaip nepagrįstus vertina ir pareiškėjos nusiskundimus dėl drausmės grupės patalpoje įrengtos virtuvėlės. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 7.11 punktas numato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurios priskirtos drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos virtuvėlės tik esant techninėms galimybėms. Panevėžio PN atsiliepime nurodė, kad įrengti virtuvėlės šiame korpuse nėra galimybės, nuteistųjų prašymu ir jų pačių patogumui joms skirta dviejų kaitinimo taškų elektrinė viryklė, kuri pastatyta gyvenamojoje patalpoje ant stalo (9 b. l.). Teismas atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad toks virtuvėlės įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, be to, Panevėžio visuomenės sveikatos centras taip pat nėra nustatęs jokių pažeidimų dėl tokio virtuvėlės įrengimo (31 b. l.).
Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog Panevėžio PN ir jos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino tinkamų pareiškėjos kalinimo Panevėžio PN sąlygų. Teismas sprendžia, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų Panevėžio PN ir jos pareigūnų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius CK 6.246 straipsnyje nurodytos vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pareiga atlyginti neturtinę žalą nekyla. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir atmetamas.
Panevėžio PN prašė priteisti iš pareiškėjos atstovavimo išlaidas, kurias sudaro atsiliepimo į skundą teismui parengimo išlaidos. Nustatyta, kad atsakovo atstovui procesinius dokumentus parengė Panevėžio PN darbuotoja, paminėta suma šiai darbuotojai buvo išmokėta ryšium su jos kaip Panevėžio PN darbuotojos atliktu darbu, tai yra ryšium su tarnyba ar darbu išmokėtas darbo užmokestis. Tokios atsakovo išlaidos nelaikytinos proceso šalies išlaidomis, kurias kaip atlygintinas apibrėžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio nuostatos. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas dėl 115 Eur atstovavimo išlaidų priteisimo netenkinamas.
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.