- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-03
- Bylos Nr.
- A-143-767-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- L. B., D. V., V. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kelmės rajono apylinkės teismui
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. B., D. V. ir V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. B., D. V. ir V. R. prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Kelmės rajono apylinkės teismui dėl neišmokėto darbo užmokesčio skirtumo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos L. B., D. V. ir V. R. (toliau – ir pareiškėjos, apeliantės) prašymu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos: 1) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Kelmės rajono apylinkės teismo (toliau – ir atsakovai) L. B. – 28 547,18 Lt, D. V. – 41 021,95 Lt, V. R. – 28 292,75 Lt neišmokėto atlyginimo ir jo priedų; 2) įpareigoti atsakovus nuo prašymo padavimo teismui dienos mokėti atlyginimą, buvusį iki 2000 m. sausio 1 d., atsižvelgiant į teisėjo stažo trukmę, mokėjimo dieną galiojantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą bazinio mėnesinio atlygio dydį.
Pareiškėjos nurodė, kad yra Kelmės rajono apylinkės teismo teisėjos. Teigė, kad atsakovai netinkamai vykdo pareigą mokėti joms atlyginimą, neteisingai apskaičiuodami jo dydį. Pažymėjo, jog visos paskirtos į teisėjų pareigas iki 2000 m. rugpjūčio 29 d., t. y. iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Konstituciniam Teismui 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinus nurodyto įstatymo nuostatas, nustatančias teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštaraujančiomis Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, šios įstatymo nuostatos joms netaikomos. Nurodė, kad, nesant atitinkamo teisinio reguliavimo ir siekiant teisėjams mokamus atlyginimus pagrįsti aiškiais skaičiavimo principais, Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 „Dėl pritarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“ (toliau – Teismų tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimas Nr. 84) nustatė tvarką, pagal kurią turi būti skaičiuojami ir mokami teisėjams atlyginimai bei jų priedai. Faktiškai pagal šią tvarką teisėjams, paskirtiems į teisėjų pareigas iki 2000 m. rugpjūčio 29 d., iki paminėto įstatymo įsigaliojimo dienos arba šiame įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) 1 priede. Taip pat nurodytiems teisėjams turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo priedas už ištarnautą laiką, kurio kintantys dydžiai nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 2 priede. Nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo paskelbimo faktiškai taip ir yra skaičiuojamas teisėjų atlyginimas ir jo priedai. Pareiškėjos pažymėjo, kad jų atlyginimai faktiškai yra skaičiuojami ir mokami pagal formulę: VA = PA + P, kur VA yra visas teisėjo atlyginimas, PA – pagrindinis atlyginimas, P – priedas, sudarytas iš dviejų komponentų – nekintamos ir kintamos dalių. PA skaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 1 priedą, o P – pagal šio nutarimo 2 priedą ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370. Pagal paminėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 1 priedą, jų atlyginimas skaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą bazinės mėnesinės algos dydį. Pagrindinis atlyginimas (PA) yra lygus 28 bazinėms mėnesinėms algoms. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. bazinės mėnesinės algos dydis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ,,Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 1604) buvo nustatytas 115 Lt, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 ,,Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 1023) – 128 Lt. Todėl atsakovai, apskaičiuodami ir mokėdami joms atlyginimą, privalėjo taikyti mokėjimo dieną galiojančio dydžio bazinę mėnesinę algą. Iki šiol atsakovai skaičiuoja atlyginimą ir moka jį bazinės mėnesinės algos dydį laikydami 105 Lt. Be to, padidėjus pagrindiniam atlyginimui, joms taip pat privalomai turėjo būti mokamas ir atitinkamai padidėjęs priedas, nekintama ir kintama dalys. Tačiau atsakovai iki šiol ir priedus skaičiuoja bei moka pagal nepadidintą bazinės mėnesinės algos dydį. Tokie veiksmai yra neteisėti ir jais pažeidžiami Konstitucijos 29, 109, 114 straipsniai bei Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas. Pažymėjo, kad atsakovai taip pat neteisėtai skaičiuoja ir moka joms mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą, jo nekintamą dalį. Iki 2000 m. sausio 1 d. tarnybinio atlyginimo priedą, nekintamą jo dalį, sudarė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytas 50 procentų tarnybinio atlyginimo priedas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nuo 2000 m. sausio 1 d. iki šiol yra mokamas 10 procentų mažesnis, t. y. 40 procentų tarnybinio atlyginimo priedas. Todėl tarnybinio atlyginimo priedas sumažintas neteisėtai. Pareiškėjos rėmėsi Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimų bei 2000 m. sausio 12 d. sprendimo nuostatomis, kitų šio teismo dokumentų nuostatomis, kur buvo konstatuota, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimus ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra vertintini kaip kėsinimasis į teisėjų nepriklausomumą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į prašymą (b. l. 16 – 19) su prašymu nesutiko.
Lietuvos valstybė nurodė, kad pareiškėjos praleido ieškinio senaties terminą reikalauti negauto darbo užmokesčio priteisimo ir individualaus administracinio teisės akto apskundimo terminus. Vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.134 straipsniu, šiuo atveju senatis turi būti taikoma, taip pat taikytina Darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I4-10/2002, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 yra individualus administracinis teisės aktas. Toks aktas galėjo būti skundžiamas teismui tik per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos. Šis terminas gali būti skaičiuojamas ir nuo Konstitucinio Teismo sprendimo, kuriuo teisės aktas pripažintas negaliojančiu, paskelbimo dienos. Pažymėjo, kad šiuo atveju šioje byloje nebuvo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, todėl terminai skaičiuotini taip, kaip reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ). Nepripažinus paminėto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo neteisėtu, nėra pagrindo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos atsakovu nurodė Lietuvos Respublikos Vyriausybę, su kuria jų nesieja jokie tarnybiniai santykiai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tų Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatų, kurios leidžia skaičiuoti atlyginimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo Teismų taryba priėmė 2003 m. kovo 7 d. nutarimą Nr. 84, 2003 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 113 „Dėl pritarimo papildomai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“ (toliau – Teismų tarybos 2003 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 113), 2004 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ (toliau – Teismų tarybos 2004 m. balandžio 2 d. nutarimas Nr. 207). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime nurodė, kad šios metodikos yra abejotinos teisinės prigimties ir teisinės galios, tačiau bet kuriuo atveju faktiškai teisėjams atlyginimai skaičiuojami vadovaujantis būtent šiais nutarimais. Metodikoje numatyta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, taikant minimalią mėnesinę algą (šiuo metu – pareiginės algos baziniai dydžiai). Ši įstatymo dalis nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Teigė, kad pareiškėjos klysta, jog šiuo metu teisėjų atlyginimai skaičiuojami taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 koeficientus. Metodikoje numatyta, kad teisėjams mokėtinas ir skirtumas tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto įstatyme ir iki tol gauto (iki 2001 m. sausio 1 d.). Taip pat numatyta mokėti ir po 2006 m., kai pasibaigė pereinamasis laikotarpis. Taigi teisėjų atlyginimai skaičiuojami ne pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666, o pagal metodiką, kurioje gautas atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamas ir pridedamas teisėjų atlyginimo skirtumas, turi būti užfiksuotas ir nekintantis. Tik šis skirtumas apskaičiuojamas taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666. Teismams nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjoms atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. pagal padidėjusį bazinį mėnesinį atlygį. Atkreipė dėmesį, kad prašoma priteisti atlyginimo dalį su privalomais valstybei mokėjimais. Tai yra neteisinga, nes pareiškėjos prašo atlyginimo skirtumą priteisti ne iš darbovietės, o iš valstybės. Tuo tarpu privalomus mokesčius išskaičiuoja darbdavys. Šiuo atveju tokie išskaičiavimai nebūtų atliekami, todėl prašymas priteisti sumą su privalomais mokėjimais yra nepagrįstas.
Atsakovas Kelmės rajono apylinkės teismas atsiliepimu į prašymą (b. l. 15) nurodė, kad neprieštarauja, jog prašymas būtų patenkintas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu (b. l. 122 – 129) pareiškėjų prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 1.1, 1.2 punktais, 1, 2 priedais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689) 1.1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 ,,Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 382), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494) 1, 2 punktais, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 – 3, 7 punktais, 4 straipsnio 1, 2 dalimis, 7 straipsnio 3 dalies 1, 5 punktais, 7 straipsnio 4, 5, 6 dalimis, 8 straipsniu, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, Teismų tarybos 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207. Teismas nurodė, kad pareiškėjų prašymas iš esmės grindžiamas dviem argumentais: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 bazinę mėnesinę algą nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidinus iki 115 Lt dydžio, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – iki 128 Lt, atsakovai privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti jų pagrindinį atlyginimą, atsižvelgiant į padidėjusį bazinį mėnesinį atlyginimą, be to, padidėjus pagrindiniam atlyginimui, pareiškėjoms turėjo būti mokamas ir atitinkamai padidėjęs priedas; 2) Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nuo 2000 m. sausio 3 d. apylinkių teismų teisėjams nepagrįstai sumažino 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą, vietoje buvusio nustatyto 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedo. Teismas pažymėjo, kad Teismų taryba 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207 nutarė pritarti darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai, kuri taikoma ir šiuo metu. Teisėjų atlyginimas yra skaičiuojamas taikant šią metodikos formulę: TDU = PA (8,5apylinkės teisėjo koeficientas x MMA) + PI + SK. TDU – teisėjo darbo užmokestis; PA – pareiginė alga; MMA – Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga; PI – priedas už ištarnautus metus (kas 3 metai po 3 procentus nuo pareiginės algos); SK – skirtumas tarp teisėjo atlyginimo pagal Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą ir gautą iki tol, t. y. iki 2001 m. sausio 1 d. Teismas padarė išvadą, kad nuo pareiškėjų prašomos priteisti darbo užmokesčio už trejus metus nepriemokos atsiradimo datos (turėtų būti 2005 m. birželio 6 d., nes prašymas teisme gautas 2008 m. birželio 6 d.) teisėjų darbo užmokestis yra mokamas pagal Teismų tarybos patvirtintą metodiką, t. y. teisėjų darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; 3) priedas – skirtumas tarp atlyginimų. Teisėjų pareiginė alga ir priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus yra apskaičiuojami pagal Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3, 4 ir 5 straipsnius bei 2 priedą. Priedas – skirtumas tarp atlyginimų – apskaičiuojamas atimant iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666, darbo užmokestį, apskaičiuotą pagal Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą. Todėl apskaičiuojant pareiginę algą taikyti bazinio mėnesinio atlygio dydžius nėra pagrindo, nes jos dydis priklauso nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio, kuris šiuo metu yra 442 Lt, todėl ši prašymo dalis atmestina kaip nepagrįsta. Teismas pažymėjo, kad prašymas antruoju motyvu gali būti tenkinamas tik nuginčijus, pareiškėjų teigimu, neteisėtą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370, nuo 2000 m. sausio 3 d. apylinkių teismų teisėjams sumažinusį iki 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą, vietoje buvusio nustatyto 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I4-10/2002 konstatuota, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 yra individualus administracinis teisės aktas, taigi jis turi būti nuginčytas tokiems aktams ginčyti ABTĮ nustatyta tvarka. Šioje byloje toks reikalavimas nereiškiamas. Prašymas priteisti nesumokėtą priedą yra nepagrįstas, nes atsakovas priedą apskaičiavo tinkamai pritaikęs teisės aktus. Teismas pastebėjo, kad vienas iš pareiškėjų bendro pobūdžio argumentų yra tai, kad negalima situacija, kai teisėjų atlyginimai yra mažinami, nes tai prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, o tai nurodė ir Konstitucinis Teismas. Tačiau šiam teiginiui pagrįsti jokie įrodymai į bylą nepateikti. Pareiškėjos neįrodė, kad iki jų nurodyto naujo teisėjų atlyginimo skaičiavimo reglamentavimo (kurį jos įvardijo kaip neteisėtą) jų atlyginimas buvo didesnis, o taikant naują skaičiavimo teisinį reglamentavimą, kuris buvo pirmiau aptartas, šis atlyginimas sumažėjo. Tiek įstatymo, tiek metodikos taikymas užtikrino, kad apylinkių teismų teisėjams būtų mokamas ne mažesnis darbo užmokestis, nei gautas iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo, reglamentuojančio teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimą, įsigaliojimo. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos neprašė priteisti atlyginimo skirtumo nuo datos, kai jis, jų teigimu, atsirado, todėl ieškinio senatis pareikštiems reikalavimams netaikytina (DK 27 str. 2 d.).
III.
Pareiškėjos apeliaciniu skundu (b. l. 131 – 133) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas padarė fakto klaidą, nes nurodė, kad joms teisėjo atlyginimas yra mokamas pagal Teismų tarybos 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207 pritartą darbo užmokesčio apskaičiavimo metodiką, kadangi joms teisėjo atlyginimas yra apskaičiuojamas pagal Teismų tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatytą tvarką.
2. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, nes šis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 konstatavo, kad administracinio akto nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti paties negauto darbo užmokesčio priteisimo.
3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas (ABTĮ 86 str. 3 d.). Net ir pripažinęs, jog negalima patenkinti jų prašymo ar jo dalies nepanaikinus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370, teismas privalėjo pareikštus reikalavimus dėl neišmokėto teisėjo atlyginimo dalies priteisimo spręsti iš esmės, o ne formaliai nurodyti, kad neprašoma panaikinti paminėto įsakymo. Teismo vaidmuo procese yra nulemtas teisinio ginčo pobūdžio. Teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose įžvelgiamas viešojo intereso pažeidimas, negali apsiriboti vien formaliu bylos aplinkybių įvertinimu. Gindamas viešąjį interesą jis privalo būti aktyvus ir esant būtinybei peržengti pareikštų reikalavimų ribas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 137 – 139) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas pagrįstai nepatenkino apeliančių prašymo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės negauto darbo užmokesčio dalį už trejus metus.
2. Po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo Teismų taryba priėmė 2003 m. kovo 7 d. nutarimą Nr. 84, 2003 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 113 ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 207, kuriais vadovaujantis faktiškai teisėjams skaičiuojami atlyginimai. Metodikoje išaiškinta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, taikant minimalią mėnesinę algą (šiuo metu – pareiginės algos baziniai dydžiai). Įstatymas nėra pripažintas antikonstituciniu, ir teisėjų atlyginimai priklauso nuo šio dydžio, o ne nuo bazinės mėnesinės algos. Teisėjų atlyginimai šiuo metu skaičiuojami ne pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666, o pagal paminėtą metodiką, kurioje gautas (buvęs) atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamas ir pridedamas teisėjų atlyginimo skirtumas, turi būti užfiksuotas ir nekintantis. Tik šis skirtumas apskaičiuojamas taikant nurodytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666.
Motyvuojamoji dalis
3. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 nėra pripažintas neteisėtu ir todėl pagrįstai taikomas. Pareiškėjos nereiškė reikalavimo dėl šio įsakymo neteisėtumo nustatymo.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Savo reikalavimą priteisti prašomas sumas pareiškėjos pirmiausia grindžia aplinkybe, jog Kelmės rajono apylinkės teismas, apskaičiuodamas jų pagrindinį atlyginimą bei priedus, nuo 2004 m. gegužės 1 d. privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nustatytą 115 Lt bazinės mėnesinės algos (toliau – ir BMA) dydį, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – 128 Lt dydžio BMA, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“. Byloje nekeliamas ginčas dėl to, kad apskaičiuodamas pareiškėjoms priklausantį darbo užmokestį atsakovas Kelmės rajono apylinkės teismas taikė 105 Lt dydžio BMA, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“.
Vertinant šio pareiškėjų reikalavimo pagrįstumą, pirmiausia pažymėtina, kad laikotarpiu, už kurį pareiškėjos prašo priteisti joms neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Todėl pareiškėjų nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas.
Pažymėtina ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu (kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjoms, jų skunde nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, neatsižvelgiant į BMA dydžio pakeitimus. Pastarąją išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog, įsigaliojus minėtam įstatymui, iš Lietuvos Respublikos teisės sistemos buvo pašalinti su teisėjų atlyginimu susijusius teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriuose teisėjų atlyginimas buvo siejamas su BMA. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjų reikalavimai perskaičiuoti jioms priklausantį atlyginimą, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus BMA dydžius, atmestini kaip nepagrįsti.
V.
Pareiškėjos taip pat siekia, kad joms būtų išmokėtas faktiškai sumokėto ir taikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą 50 proc. priedą apskaičiuoto tarnybinio atlyginimo skirtumas. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370, nuo 2000 m. sausio 1 d., nepagrįstai 10 proc. (iki 40 proc.) sumažino tarnybinio atlyginimo priedą, kuris ir buvo taikomas apskaičiuojant pareiškėjų atlyginimus jų skunde nurodomu laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti šį pareiškėjų prašymą, be kita ko, konstatavęs, kad jos nereiškė reikalavimo nuginčyti minėtą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I4–10/2002 pripažintas individualiu administraciniu teisės aktu.
Dėl šio reikalavimo kolegija pirmiausia pažymi, kad nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 nėra pripažintas neteisėtu, Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Teisėjų atlyginimas laikinai įstatymu gali būti mažinamas tik esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei būklei (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Pabrėžtina, jog Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė doktrina, kuri apima ir šio teismo aktų motyvuojamosiose dalyse pateiktą Konstitucijos nuostatų aiškinimą, saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje iš esmės pabrėžė, kad teisėjų teisė į įgytą atlyginimą ir jo nemažinimą yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–587/2009). Pastaruoju atveju pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A–3/2008 konstatavo, kad 1999 m., tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kuri pagerėjo nuo 2003 m. sausio 1 d. Nuo šios dienos valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, be kita ko, yra pabrėžęs, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir joms turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo po 2003 m. sausio 1 d. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas, 2008 m. spalio 28 d. priimdamas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, įsipareigojo grąžinti pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per nustatytą laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumą (1 str.). Taigi valstybė pripažino ir tą skolos dalį, kuri susidarė apylinkės teismų teisėjams nuo 2000 m. sausio 1 d. skiriant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nustatytą 10 procentų mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą.
Vertinant pastarojo įstatymo reikšmę pareiškėjų keliamam reikalavimui, paminėtina Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-278/2009, kurioje teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikomos Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. Nr. 194 nutarimu patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo nuostatos, nes šių teisės normų nebuvo ginčo teisinių santykių atsiradimo momentu. Be to, įstatymo reguliavimo dalykas skiriasi nuo ginčo objekto, nes minėtas įstatymas numato nesumokėtos atlyginimo dalies grąžinimą tik tam tikriems subjektams už tam tikrą laikotarpį bei numato išdėstymą ketveriems metams. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad priėmus minėtus teisės aktus skola ieškovui nebuvo grąžinta (padengta), todėl ieškovas turi reikalavimo teisę dėl atlyginimo nepriemokos priteisimo. Atsižvelgdama į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors paminėti teisės aktai, numatantys neišmokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimą teisėjams, nagrinėjamu atveju nėra taikytini, vis dėlto, teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jos negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2A–291/2009). Pastarąją aplinkybe patvirtina ir minėto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta teismų pareiga užtikrinti, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų įskaitoma į sumas, išmokėtinas pagal minėtą aprašą. Taigi, kaip pažymėjo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija minėtoje 2009 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-278/2009, suinteresuoti asmenys turėtų kontroliuoti, kad už tą patį laikotarpį tam pačiam asmeniui nebūtų išieškoma neišmokėta atlyginimo dalis pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą ir pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą vykdant konkretų teismo sprendimą bei įgyvendinant minėto įstatymo nuostatas.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą išmokėti tarnybinio atlyginimo skirtumą, kuris susidarė taikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nustatytą 10 proc. mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą.
VI.
Spręsdamas analogiškas bylas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz. 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi DK 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjos su skundu į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2008 m. birželio 4 d. (b. l. 11), atsižvelgiant į DK 298 straipsnį bei į tai, kad tikslaus kalendorinio laikotarpio, už kurį priteistinos sumos, pakeitimas teisinės reikšmės skundo riboms neturi, joms priteistina nesumokėto atlyginimo dalis už trejus metus nuo 2005 m. birželio 5 d. iki 2008 m. birželio 4 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atlyginimas ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, vadovaudamasi byloje Kelmės rajono apylinkės teismo pateiktomis pažymomis apie pareiškėjų darbo užmokestį, konstatuoja, kad iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjai L. B. priteistina 8 863 Lt , pareiškėjai D. V. – 8 888 Lt, ir pareiškėjai V. R. – 9 220 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, t. y. nuo 2005 m. birželio 5 d. iki 2008 m. birželio 4 d. neišmokėto 10 proc. tarnybinio atlyginimo priedo (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).
Atsižvelgdama į svarbumą, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų vienoda (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Kolegija pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų L. B., D. V. ir V. R. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą pakeisti – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjų prašymas dėl nesumokėto atlyginimo skirtumo priteisimo, ir ją išdėstyti taip:
„Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nesumokėto atlyginimo skirtumą (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už laikotarpį nuo 2005 m. birželio 5 d. iki 2008 m. birželio 4 d.:
L. B. – 8 863 Lt (aštuoni tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt trys litai);
D. V. – 8 888 Lt (aštuoni tūkstančiai aštuoni šimtai aštuoniasdešimt aštuoni litai);
V. R. – 9 220 Lt. (devyni tūkstančiai du šimtai dvidešimt litų).“
Likusią pareiškėjų apeliacinio skundo dalį atmesti.
Atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Nutartis neskundžiama.