- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-03
- Bylos Nr.
- eI2-14394-402/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00851-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- L. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Talasa“ dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024-08-02 sprendimą Nr. 24S181354.
Pareiškėja skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2024-04-19 buvo priimta į darbą Lietuvos įmonėje „Talasa“. Su įmonės vadovybe buvo sutarta, jog tvarkys vaikų dokumentus, kad ir jie gautų laikinus leidimus gyventi Lietuvoje (šeimos susijungimo pagrindu), todėl tą laikotarpį buvo Armėnijoje, nurodant „neatvykimas į darbą administracijai leidus“. Tvarkant dokumentus vaikams turėjo būti savo tėvynėje, nes Migracijos departamentui reikėjo pateikti daug pažymų, su vertimais ir apostilėmis. Migracijos departamentas sūnui M. A. priėmė sprendimą išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau dėl leidimų dukroms procesas užtruko. Migracijos departamentas prašė pateikti pažymą apie įsipareigojimą išlaikyti dukrą E. A., rašte buvo nurodyta, kad išlaikymą turi prisiimti tėvas G. A., kuris taip pat dirba įmonėje „Talasa“. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamento paprašė kelių dienų pažymai gauti. Migracijos departamentas sutiko. 2024-08-02 pareiškėja gavo pranešimą, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Užsieniečių teisinės padėties įstatymu (toliau – UTPĮ, Įstatymas) 137 ir 138 straipsniais naikina laikiną leidimą gyventi. Pareiškėja pažymėjo, kad užpildžius paraišką gauti laikiną leidimą gyventi (darbo pagrindu), buvo nurodytas elektroninis paštas (duomenys neskelbtini), tačiau pradėjus pildyti paraiškas dėl vaikų dokumentų, niekaip nėjo prisijungti prie Migracijos departamento, nes būtent į tą paštą turėjo ateiti migracijos prisijungimo kodas prie pareiškėjos paskyros. Pareiškėja nurodė, kad sukūrė naują paštą (duomenys neskelbtini) į kurį prisijungimo kodas iš karto ateidavo. Visa komunikacija vyko su Migracijos departamentu per tą paskyrą, visi dokumentai ir paaiškinimai buvo nusiųsti į tą paskyrą. Pranešimas, kad priimtas sprendimas panaikinti laikiną leidimą gyventi, atėjo į senąją paskyrą. Sūnui jau išdavė laikiną leidimą gyventi. Pareiškėja pažymėjo, kad Migracijos departamentą informavo, kodėl negavo atlyginimo, kai tik gaus dokumentus vaikams, iš karto atvyks į Lietuvą dirbti ir automatiškai gaus atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog 2024-02-21 pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad UAB „Talasa“ ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (izoliuotoja) UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. 2024-03-14 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S79250 išduoti leidimą laikinai gyventi galiojantį iki 2026-03-19. Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja UAB „Talasa“ yra įdarbinta nuo 2024-04-25 ir jai nei karto nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir UAB „Talasa“ pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1530 Eur. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis UTPĮ nuostatomis priėmė 2024-08-02 sprendimą Nr. 24S181354 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai leidimas gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, kad ji ketina dirbti UAB „Talasa“. Pareiškėjai negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Mano, kad iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024-08-02 sprendimo Nr. 24S181354, kuriuo pareiškėjai L. V. panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2024-02-16 pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad UAB „Talasa“ ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (izoliuotoja) UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Prašyme nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 530 Eur.
Tarpininkavimo rašte Nr. 20240213-033795 nurodoma, jog UAB „Talasa“ įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui izoliuotoja, numatant mokėti 1 530 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Įsipareigojama, kad užsieniečio darbo užmokestis nebus mažesnis už tokį patį darbą dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, – jo darbo užmokestis nebus mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominę veiklos rūšį. Taip pat įsipareigojama, kad už užsienietį bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Pareiškėjai 2024-03-19 išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760342678, galiojantis iki 2026-03-19.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja UAB „Talasa“ įdarbinta nuo 2024-04-25 ir jai nei karto nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir UAB „Talasa“ pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1530 Eur. Prašyme išduoti leidimą gyventi pareiškėja nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos yra mėnesinis darbo užmokestis – 1 530 Eur per mėnesį.
Skundžiamu sprendimu pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais. Sprendimo motyvuose nurodoma, jog asmeniui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas asmens prašyme ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte. Taip pat nurodoma, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso, t. y. asmuo Bendrovėje faktiškai nedirbo.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktyje nustatyta, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui, – bent vieneriems metams.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktyje nurodyta, kad pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, – 1 minimali mėnesinė alga.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjai tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, kaip pirmiau jau minėta, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
Kaip minėta, atsakovas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje atlikęs duomenų patikrinimą, nustatė, jog pareiškėjai nei karto nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir UAB „Talasa“ pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 530 Eur, pareiškėjai darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso, t. y. pareiškėja UAB „Talasa“ faktiškai nedirbo.
Iš įvardytų duomenų akivaizdu, kad atsakovas Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės.
Taip pat pažymėtina, jog pareiškėja, kreipdamasi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus 1 530 Eur darbo užmokestis, gaunamas iš UAB „Talasa“. Tačiau byloje nustatyta, jog pareiškėjai nuo įdarbinimo UAB „Talasa“ darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas ir jokių kitų gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja negauna.
Pareiškėjai negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negauna. Darbinės pajamos nurodytos kaip vienintelis pajamų šaltinis Lietuvoje. Pareiškėjai nepateikus duomenų apie kitas gaunamas pajamas (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Migracijos departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje, todėl Sprendimas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktai, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Pareiškėja teigia, jog su įmonės vadovybe buvo sutarta, jog Armėnijoje tvarkys vaikų dokumentus, kad vaikai gautų laikinus leidimus gyventi Lietuvoje, o darbdavys nurodys, kad neatvyko į darbą - neatvykimas į darbą administracijai leidus. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas neatsižvelgė, kad ji nepradėjo dirbti dėl nenumatytų aplinkybių (užsitęsė vaikų dokumentų tvarkymas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra siejamas su realiai mokamu, o ne su teoriniu (pvz. nustatytu darbo sutartyje, bet faktiškai nemokamu) darbo užmokesčiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021-06-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja negavo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio. Vien faktas, jog pareiškėja negavo darbo užmokesčio, yra Įstatymo nustatytas pagrindas naikinti jos leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus. Pareiškėja pripažino, kad ji gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – į Lietuvą neatvyko, ką taip pat patvirtina ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos išrašas. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat pareiškėjos nurodomos aplinkybės (siekis gauti leidimus gyventi vaikams) nepaneigia nustatyto fakto, kad ji neatitinka Įstatymo imperatyvių nuostatų.
Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėja negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jai palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad ji yra įvykdžiusi visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Pažymėtina, kad kiekvienas iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjai leidimas laikinai gyventi pagrįstai panaikintas dviem savarankiškais pagrindais.
Pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Taigi, įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad atsakovas teisingai nustatė, jog pareiškėja neatitiko Įstatymo nustatytų reikalavimų, todėl išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintas pagrįstai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo naikinti Migracijos departamento 2024-08-02 sprendimo Nr. 24S181354, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Pareiškėjos L. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.