Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-11-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-452/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-26
Bylos Nr.
1S-452/2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Rūta Mickevičienė
Kaltinamasis
A. R.
Advokatai
Arnoldas Blaževičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1S-452/2012Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.16.1.2.1.1; 2.1.16.1.2.1.3 (N)(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 26 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rūta Mickevičienė,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Redui Savickui,gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. R. gynėjo Arnoldo Blaževičiaus skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 26 d. nutarties, kuria A. R., kaltinamam padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnyje, 260 straipsnio 3 dalyje, kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2012 m. lapkričio 20 d.

Teisėja, išnagrinėjusi skundą ir susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. kaltinamas tuo, kad, veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais bendrininkais, 2011 m. liepos 12 - liepos 28 d., neturėdamas leidimo, pasikėsino kontrabandos būdu, paslėptą siuntoje iš Panamos Respublikos, Nr. (duomenys neskelbtini), atgabenti į Lietuvos Respubliką ir neteisėtai įgyti labai didelį - 410,5 g - narkotinės medžiagos (kokaino) kiekį. Nusikalstami A. R. veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, ne vėliau kaip 2011 m. liepos 12 d., per siuntų gabenimo bendrovę „FedEx” inicijavo siuntos iš Panamos Respublikos (duomenys neskelbtini) su joje paslėptais 410,5 g kokaino pristatymą M. M. (jam ikiteisminis tyrimas 2012-07-02 nutrauktas, nenustačius jo veikoje tiriamų nusikaltimų požymių), iš anksto susitaręs su M. M. dėl to, kad šis siuntą 2011 m. liepos 27 dieną paims, o liepos 28 dieną A. R. konspiratyviai perduos; taip pat 2011 m. liepos 26-27 dienomis per J. S. (jai ikiteisminis tyrimas 2012-06-12 nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę), išsiaiškindamas apmokėjimo „FedEx" bendrovei už siuntos pristatymą sąlygas. Nusikaltimų A. R. nebaigė, kadangi siuntą iki jos patekimo M. M. patikrino ir kokaino buvimo faktą joje 2011-07-12 Majamyje nustatė JAV Šalies Saugumo Departamento pareigūnai, narkotinę medžiagą iš siuntos, prieš ją perduodami M. M., slaptai veikdami 2011-07-20 išėmė Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai.

A. R. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2011 m. spalio 19 d., Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams. Vėlesnėmis nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas iki 2012 m. lapkričio 20 d.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiama Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartimi kaltinamajam A. R. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams. Teismas nutartyje trumpai aptarė duomenis, leidžiančius manyti, kad kaltinamasis gali būti padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas (liudytojų parodymai, parodymo atpažinti, kratos, telefoninių pokalbių protokolai, vaizdo ir garso įrašai, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, specialisto išvada), bei pažymėjo, jog, skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, šie duomenys nėra analizuojami įrodymų vertinimo prasme.

Teismas konstatavo, kad nėra išnykę kardomosios priemonės - suėmimo pagrindai ir sąlygos. Šioje nutartyje nurodyta, kad A. R. kaltinamas padaręs dvi tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, kita - sunkių nusikaltimų kategorijai. Už šias nusikalstamas veikas numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, todėl šiuo atveju jau vien nusikaltimų, kurių padarymu kaltinamas A. R., sunkumas ir gresiančios bausmės dydis pagal teismų praktiką yra visiškai pakankamas pagrindas pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymui. Šio pagrindo buvimą patvirtina ir tai, kad bylos medžiagoje yra duomenų, jog nors pats A. R. nurodo savo gyvenamąją vietą su motina, tačiau jo gyvenamoji vieta nėra deklaruota, jis nėra susaistytas jokiais stipriais socialiniais, šeiminiais ar darbiniais ryšiais: yra nevedęs, nedirbantis. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai manyti, kad, būdamas laisvėje ir suvokdamas jam gresiančios bausmės griežtumą, A. R. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (LR BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, teismas pažymėjo, kad šio pagrindo buvimą patvirtina ir tai, jog A. R. yra anksčiau teistas, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas neišnykus teistumui, byloje yra duomenų, kad turi ryšių užsienyje.

Skundžiama nutartimi teismas kaltinamajam A. R. kardomąją priemonę – suėmimą pratęsė ir LR BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Konstatuota, jog A. R. kaltinamas padaręs LR BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, šie nusikaltimai yra tiesiogiai susiję su pragyvenimo lėšų gavimu iš nusikalstamos veikos. Atsižvelgdamas į tai, kad A. R. niekur nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, taip pat įvertinus nusikaltimų, kurių padarymu jis kaltinamas, pobūdį, teismas konstatavo esant pagrindą manyti, kad būdamas laisvėje A. R. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus LR BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Teismas netenkino gynėjo prašymo pakeisti A. R. kardomąją priemonę suėmimą j kardomąją priemonę - užstatą, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra išnykę suėmimo skyrimo pagrindai, numatyti LR BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 3 punkte. Gynėjo motyvai, jog kaltinamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, stiprius socialinius ryšius su tėvais, sugyventine, mažu vaiku, pripažinti kaip nepakankami griežčiausiai kardomajai priemonei pakeisti į švelnesnę, kadangi A. R. yra kaltinamas tyčiniais recidyviniais labai sunkiu ir sunkiu nusikaltimais, už kuriuos numatyta išimtinai reali ir ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. Teismo manymu, netrukdomą teisminį bylos nagrinėjimą ir kaltinamojo dalyvavimą teisme bei nuosprendžio įvykdymą galima užtikrinti tik pačia griežčiausia kardomąja priemone - suėmimu.

Šalies argumentai

Skundu kaltinamojo A. R. gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartį. Mano, jog nutartis, kuria kaltinamajam pratęstas griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo terminas, priimta remiantis nepatvirtintomis prielaidomis, neatsižvelgiant nei į kaltinamojo asmenybę, nei į jo socialinius ryšius. Teigia, jog teismas klaidingai interpretavo kaltinimo pateiktus duomenis, neva įrodančius, kad jo ginamasis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Jokie atlikti ir nutartyje išvardinti proceso veiksmai šioje proceso stadijoje negali būti pakankamu pagrindu pratęsti pačią griežčiausią kardomąją priemonę. Tai, jog A. R. yra kaltinamas labai sunkaus ir sunkaus nusikaltimo padarymu, bei ta aplinkybė, kad sankcijoje yra numatyta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, jokiu būdu negali būti laikoma pakankamu pagrindu pratęsti pačią griežčiausią kardomąją priemonę. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiama nutartis buvo priimta grubiai pažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 50 reikalavimus, nes būtent šiame senato nutarime, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo, praktika konstatuota, jog: „suėmimo pratęsimo pagrįstumas nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos ypatybes. Besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pateisinamas tik tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę“.

Pažymi, jog pratęsti suėmimą kaltinamajam, motyvuojant teiginiu, jog neišnyko ankstesnėje teismo nutartyje nurodyti suėmimo taikymo pagrindai, yra neatsakinga, tai rodo paviršutinišką teismo požiūrį į šią kardomąją priemonę, nors ji tiesiogiai susijusi su asmens laisvės suvaržymu. Tokia aplinkybė įrodo ir tai, kad teismas iš naujo neanalizavo ir nevertino naujai gautų bylos duomenų, t. y. teismas nepatikrino, ar visi suėmimo skyrimo pagrindai tebėra realūs ir pagrįsti, ar juos patvirtinantys ar paneigiantys bylos duomenys esmingai nepasikeitė ir pan. Gynėjas akcentuoja, jog tiek skiriant suėmimą, tiek ir tęsiant jo terminą nutartyje būtina nurodyti ne tik pačius suėmimo pagrindus, tačiau ir juos patvirtinančius konkrečius bylos duomenis, kas, jo manymu, šioje nutartyje praktiškai nebuvo padaryta.

Galiausiai nurodo, jog kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimas prieštarauja LR BPK 122 straipsnio 7 dalies nuostatoms, kadangi skundžiamoje nutartyje teismas nesvarstė galimybės paskirti kaltinamajam kitą kardomąją priemonę – užstatą, nemotyvuotai atmesdamas tokį gynėjo pareikštą prašymą. Teigia, jog priimant nutartį nepagrįstai nesiremta LR BPK 121 straipsnio 3 dalimi, numatančia galimybę vienu metu skirti kelias, už suėmimą švelnesnes, kardomąsias priemones ir tokiu būdu tinkamai pasiekti LR BPK 119 straipsnyje nustatytus baudžiamojo proceso tikslus, individualizuoti kardomąją priemonę, juo labiau, kad toks vienos ar kelių švelnesnių kardomųjų priemonių skyrimas yra priimtinesnis ir žmogaus teisių apsaugos požiūriu. Anot gynėjo, kaltinamajam A. R. parinkta kardomoji priemonė yra per griežta, turinti ne kardomosios priemonės, o nubaudimo ir bauginimo elementų.

Teismo posėdyje kaltinamojo A. R. gynėjas prašė patenkinti jo skundą, o prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. R. gynėjo skundas atmetamas.

Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartis pratęsti kaltinamajam A. R. kardomosios priemonės - suėmimo terminą yra pagrįsta ir teisėta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomąją priemonę, LR BPK 121, 122, 127 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas kaltinamajam A. R. kardomąją priemonę – suėmimą pratęsė nustatęs tam pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 3 punkte, t. y. bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys naujus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su išvada, jog A. R. bėgs (slėpsis) nuo teismo. A. R. kaltinamas padaręs du tyčinius nusikaltimus – vieną sunkų, o kitą – labai sunkų, todėl, jei jo kaltė būtų įrodyta, pastarajam grėstų griežta laisvės atėmimo bausmė. Nors gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė ir nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, kai byloje yra ir kitų aplinkybių. Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalis numato, kad esant pagrįstam manymui, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į jo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Šiuo atveju reikšmingomis aplinkybėmis laikytina tai, kad, kaip matyti iš A. R. inkriminuotų kaltinimų, galimai jo iniciatyva buvo suorganizuotas siuntos su joje paslėptu kokainu pristatymas, jis bandė išvengti sulaikymo ir stengėsi pasislėpti nuo policijos pareigūnų (t. 2, b. l. 28), neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, išsiskyręs, nors ir turi sugyventinę, tačiau bylos duomenys rodo, kad nėra susaistytais tvirtais socialiniais ryšiais. Visa tai leido žemesnės instancijos teismui pagrįstai konstatuoti, jog A. R., būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo.

Taip pat pagrįstas teismo manymas, jog A. R. laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus LR BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš LR BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, kiti duomenys. Pažymėtina, jog vien tas faktas, kad asmuo anksčiau buvo teistas, nėra besąlyginis pagrindas kardomosios priemonės – suėmimo skyrimui ar jo termino pratęsimui, tačiau jis, neabejotinai yra reikšmingas sprendžiant minėto pagrindo buvimą. Šiuo atveju A. R. kaltinamas nusikaltimų, numatytų LR BPK 122 straipsnio 4 dalyje, padarymu. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad jis praeityje teistas keletą kartų, teistumas neišnykęs, be to, nedirba, o tai reiškia, jog kaltinamasis neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Tokios aplinkybės yra pakankamos motyvuojant LR BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą kardomosios priemonės - suėmimo termino pratęsimo pagrindą.

Skunde gynėjas akcentuoja tą aplinkybę, jog teismas skundžiamoje nutartyje nurodė nesant išnykus kardomosios priemonės – suėmimo pagrindus ir sąlygas, kas, anot jo, rodo, jog teismas šiuo atveju nevertino naujų bylos duomenų, o tik išsakė formalų požiūrį į griežčiausią kardomąją priemonę. Akivaizdu, kad toks gynėjo teiginys yra nepagrįstas, kadangi iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, jog teismas išdėstė motyvus, kuriais pagrindė abiejų kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo pagrindų buvimą. Tai, jog toks sprendimas netenkina kaltinamojo ir jo gynėjo, anaiptol, nereiškia, jog teismo priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Plačiau neanalizuotinas skundo argumentas, jog teismas, pratęsdamas suėmimo terminą, klaidingai „interpretavo kaltinimo pateiktus duomenis, neva įrodančius, jog A. R. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas“. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą šioje bylos tyrimo stadijoje kaltės ir įrodymų vertinimo klausimai nesprendžiami. Šie klausimai sprendžiami tik teisiamajame posėdyje, kuriame iš esmės ištiriami byloje surinkti įrodymai, įvertinami bei išsprendžiami asmens kaltumo ir veikos juridinio įvertinimo klausimai. Priešingu atveju tokiu būdu būtų pažeistas teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas.

Aukštesnės instancijos teismas nenagrinėja ir tų gynėjo teiginių, kuriais pastarasis įrodinėja, kad kardomosioms priemonėms keliamus tikslus galima pasiekti jo ginamajam paskiriant švelnesnes kardomąsias priemones ar net keletą jų. Šiuo atveju atkreipiamas gynėjo dėmesys, jog teisminėje baudžiamosios bylos proceso stadijoje kardomųjų priemonių keitimas priklauso savo žinioje bylą turinčio ir ją nagrinėjančio teismo prerogatyvai. Neteisus gynėjas teigdamas, jog teismas nesvarstė galimybės paskirti kaltinamajam švelnesnę kardomąją priemonę, o tik atmetė jo prašymą. Iš skundžiamos nutarties matyti, jog teismas išdėstė savo poziciją, kuria remdamasis atmetė tokį prašymą. Tas faktas, kad teismas atmetė pareikštą prašymą, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas nesvarstė kardomosios priemonės pakeitimo klausimo.

Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo tvarka nepažeista. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Įvertinus anksčiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad švelnesne kardomąja priemone negalima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 str. numatytų tikslų, todėl nėra teisinių argumentų naikinti nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi LR BPK 130 straipsniu,

nutaria:

kaltinamojo A. R. gynėjo Arnoldo Blaževičiaus skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Rūta Mickevičienė