- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-27
- Bylos Nr.
- I2-2713-505/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03368-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Daina Kukalienė (pirm.), Ramūnas Šarka, Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- O. F.
- Atsakovas
- Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ramūno Šarkos,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. F. skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja O. F. kreipėsi su skundu (reg. Nr. DOK-2321) į teismą, prašydama panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. SSI(19.2)-1277 2 punkte nurodytą sprendimo dalį – Asmenų, kuriems neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, sąrašo (2 priedas) eil. Nr. 8, kuria O. F. nurodyta kaip asmuo, neturintis teisės gauti išmokos, bei įpareigoti Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. lapkričio 9 d. prašymą ir priimti naują sprendimą (b. l. 29–30).
Pareiškėja skunde nurodė ir teismo posėdyje ji ir jos atstovas paaiškino, kad 2020 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto skyrių dėl paramos savarankiškai dirbantiems asmenims gavimo, pateikė visą būtiną informaciją ir įrodymus valstybės paramai gauti. Ginčijamu sprendimu atsakovė prašymo netenkino, kadangi sprendimo priėmimo metu pareiškėjos darbo užmokestis viršijo minimalią algą. Paaiškino, jog pareiškėja veiklą pagal verslo liudijimą, išduotą kirpyklų veiklai, vykdo daugiau kaip 10 metų, taip pat nuo 2018 m. lapkričio 27 d. pagal darbo sutartį Nr. 21 (duomenys neskelbtini) muziejuje eina (duomenys neskelbtini) pareigas (pagrindinė pareiškėjos funkcija – (duomenys neskelbtini)) ir jai nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Akcentavo, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 2 dalyje yra išaiškinta, kad minimalusis darbo užmokestis – mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą darbuotojui atitinkamai už vieną valandą visą kalendorinio mėnesio darbo laiko normą. Nekvalifikuotu darbu laikomas darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikacinių įgūdžių ar profesinių gebėjimų reikalavimai. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 144 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra aptariamas padidintas darbo užmokesčio mokėjimas švenčių dienomis ir nakties metu. Mano, jog šių teisės aktų apibendrinimas savaime suponuoja, kad pareiškėjai kaip darbuotojai neįmanoma priskaičiuoti minimalaus darbo užmokesčio, kuris buvo sulygtas tarp darbo šalių Darbo sutartyje. Pareiškėjos ir jos atstovo nuomone, įvardyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso straipsniai ir dalys turi koliziją, nesuderinamumą su Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 2 punktu. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja yra diskriminuojama asmenų, kurie savo darbo sutartyse yra sulygę tokį patį (minimalų) darbo užmokestį, tačiau nedirbusių per šventes ar naktimis, atžvilgiu, kurie gali pretenduoti į išmoką savarankiškai dirbantiems pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalį. Pabrėžė, jog pareiškėjai vykdant savo veiklą buvo identifikuotas didelis pajamų deficitas ir padidėjusių išlaidų kiekis, nes žmonės vis dar vengia naudotis grožio (kirpėjų) paslaugomis, o išlaidos padidėjo dėl įvestų ribojimų papildomoms apsaugos priemonėms, nesumažėjusių produktų ir nuomos kainų, įvestas ribojimas asmenų skaičiui patalpoje sumažino gaunamas pajamas karantino laikotarpiu. Pažymėjo, kad, Lietuvoje įvedus draudimą teikti grožio paslaugas, pareiškėjos vienintelės pajamos buvo minimali mėnesinė alga pagal Darbo sutartį, todėl pareiškėjai už įvestus ribojimus grožio paslaugų teikimui, o vėliau jas uždraudus, turi būti atlyginta, kaip ir kitiems savarankišką veiklą vykdantiems asmenims. Pastebėjo, kad pareiškėja turi įsipareigojimų bankui dėl nekilnojamojo turto paskolos ir buitinės technikos lizingo, kuriuos ji privalo vykdyti kiekvieną mėnesį, net ir įvedus karantiną Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat turi pareigą toliau mokėti už komunalines ir kitas paslaugas, be to, ji viena savarankiškai išlaiko dukrą, studijuojančią pirmame kurse, todėl gaunamo minimalaus darbo užmokesčio nepakanka patenkinti net minimalių poreikių. Pareiškėjos ir jos atstovo įsitikinimu, ginčijamame sprendime nepateiktas joks papildomas paaiškinimas, kuris leistų suprasti, ar tikrai pareiškėjai priskaičiuotas darbo užmokestis viršija minimalų darbo užmokestį. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 40–42).
Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjai nebuvo skirta savarankiškai dirbančio asmens išmoka, nes ji neatitiko Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, taigi nebuvo įgijusi teisės į išmoką. Pažymėjo, kad, prieš priimant sprendimą dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo / neskyrimo, remiamasi ne tik asmens prašymu išmokai gauti, bet ir duomenimis, gautais iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, kurie patvirtino, jog pareiškėjos darbo užmokestis sprendimo priėmimo metu buvo didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą, t. y. neatitiko Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygos: „<...> jeigu dirba, jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą <...>“, todėl buvo priimtas sprendimas neskirti savarankiškai dirbančio asmens išmokos. Akcentavo, jog jei asmuo gauna didesnį darbo užmokestį, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga – asmuo negauna minėtos išmokos. Pabrėžė, kad Užimtumo tarnyba kiekvieną mėnesį tikrina asmenų, kurių darbo užmokestis didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą, duomenis ir taip pat kas kartą įvertina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teikiamus duomenis apie darbo užmokestį. Jei darbo užmokestis tampa ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą, asmeniui yra skiriama savarankiškai dirbančio asmens išmoka nuo darbo užmokesčio pasikeitimo dienos. Pabrėžė, kad dėl pareiškėjos iki šiol gaunama informacija iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, kad darbo užmokestis yra didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą. Prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 2-ojo skyriaus 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. SSI(19.2)-1277 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“ dalies, kuria pareiškėjai, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, neskirta išmoka pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnį (b. l. 31–32), pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja 2020 m. lapkričio 9 d. pateikė prašymą Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto skyriui dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnį (b. l. 33).
Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 2-ojo skyriaus vedėjas ginčijamu sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo ir mokėjimo ypatumus Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną apibrėžia Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d.) 5¹ straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremalią situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jei jis atitinka šias sąlygas: savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; jeigu dirba, jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą; juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.
Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, prie savarankiškai dirbančių asmenų, be kita ko, yra priskirti individualių įmonių savininkai; mažųjų bendrijų nariai; tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys).
Taigi, pagal teisinį reglamentavimą, kad savarankiškai dirbančiam asmeniui būtų galima skirti išmoką, jis turi atitikti visas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas sąlygas, ir tik tuomet asmuo įgyja teisę į išmoką.
Viena iš sąlygų, kaip jau minėta, kurią privalo atitikti savarankiškai dirbantis asmuo – jeigu dirba, jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 2 p.).
Atsakovė atsiliepime į skundą (b. l. 41) patvirtino aplinkybę, jog kiekvieną mėnesį tikrina asmenų, kurių darbo užmokestis didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą, duomenis ir taip pat kas kartą įvertina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teikiamus duomenis apie darbo užmokestį. Jei darbo užmokestis tampa ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą, asmeniui yra skiriama savarankiškai dirbančio asmens išmoka nuo darbo užmokesčio pasikeitimo dienos.
Bylos duomenimis nustatyta, jog, 2020 m. lapkričio 17 d. gavusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis (b. l. 44), kad pareiškėjos darbo užmokestis sprendimo priėmimo metu yra didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą, t. y. neatitinka Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygos, atsakovė pagrįstai priėmė sprendimą neskirti savarankiškai dirbančio asmens išmokos (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 2 p.).
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo užmokestį sudaro ne tik bazinis darbo užmokestis, nustatytas darbo sutartyje, tačiau ir priemokos, premijos, priedai, kurie yra darbo užmokesčio sudedamosios dalys. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 3.2 punktą, į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį įskaitoma didesnis apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį darbą, darbą naktį, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, ir kitais darbo ar tarnybos santykius reglamentuojančiuose įstatymuose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse numatytais atvejais. Teismo vertinimu, pareiškėjos teiginiai, kad jos darbo specifiškumas neleistų gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos, kadangi ji dirba ir naktimis (2018 m. lapkričio 27 d. darbo sutartis Nr.21, sudaryta tarp pareiškėjos ir (duomenys neskelbtini) muziejaus)(b.l.21-23), negali būti laikoma argumentu, kadangi sąlygos skiriant savarankiškai dirbantiems asmenims išmoką yra baigtinės ir be išimčių, t. y. jei asmuo gauna didesnį darbo užmokestį, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga (tai paneigiančių įrodymų pareiškėja teismui nepateikė), tuomet asmuo negauna ir savarankiškai dirbančio asmens išmokos.
Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta. Atmetus skundo reikalavimą dėl sprendimo panaikinimo, nėra pagrindo įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. lapkričio 9 d. prašymą ir priimti naują sprendimą, todėl šis skundo reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos O. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.