- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-04
- Bylos Nr.
- I-359-171/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02782-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- M. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Č. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškina, kad nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2017 m. iš Mažeikių rajono policijos komisariato areštinės, Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI) ir Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN) buvo etapuojamas į Lukiškių TI-K, tačiau Lukiškių TI-K nė karto etapavimo dieną nebuvo vedamas į lauke esantį kiemelį pasivaikščioti.
Nurodo, kad po ilgos kelionės etapuojant jam trūkdavo gryno oro, jausdavosi išsekęs, pavargęs. Ne kartą prašė pareigūnų po etapavimo leisti pabūti gryname ore, tačiau į prašymus pareigūnai nereagavo.
Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad raštu dėl pasivaikščiojimo į administraciją nesikreipė, Lukiškių TI-K paprastai būdavo tik pusę dienos, nes jį grąžindavo į pataisos namus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–9).
Nurodo, kad 2017 m. sausio 16 d. pareiškėjas buvo atvežtas iš Marijampolės PN, kitą dieną išvežtas į Mažeikių areštinę, 2017 m. sausio 20 d. parvežtas iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Telšių apskrities VPK), 2017 m. sausio 25 d. išvežtas į Marijampolės PN, 2017 m. vasario 27 d. atvežtas iš Marijampolės PN, kitą dieną išvežtas į Mažeikių areštinę, 2017 m. kovo 3 d. parvežtas iš Telšių apskrities VPK, 2017 m. kovo 6 d. išvežtas į Vilniaus pataisos namus (sektorių Rasų g. 8, Vilnius), 2017 m. kovo 29 d. parvežtas iš Marijampolės PN, kitą dieną išvežtas į Mažeikių areštinę, 2017 m. balandžio 4 d. parvežtas iš Telšių apskrities VPK, kitą dieną išvežtas į Marijampolės PN, 2017 m. gegužės 29 d. parvežtas iš Marijampolės PN, kitą dieną išvežtas į Šiaulių TI.
Paaiškina, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje Lukiškių TI-K teritorijoje, laikantis SVĮ 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o pagal 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą.
Pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlo suimtiesiems (nuteistiesiems) pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore.
Lukiškių TI-K neveda apskaitos apie konkretaus asmens pasivaikščiojimą gryname ore.
Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui nesuteiktos galimybės pasivaikščioti nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d. (skundo teismui išsiuntimo dienos) ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovės atstovo Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y. jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore etapavimo dieną.
Iš atsakovės atstovo Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytų duomenų (b. l. 6–9) ir nuteistųjų (suimtųjų) tranzitų, vykstančių per Lukiškių TI-K, apskaitos kortelių (b. l. 10–16) matyti, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 16 d. buvo atvežtas iš Marijampolės PN, kitą dieną išvežtas į Mažeikių areštinę, 2017 m. sausio 20 d. parvežtas iš Telšių apskrities VPK, 2017 m. sausio 25 d. išvežtas į Marijampolės PN, 2017 m. vasario 27 d. atvežtas iš Marijampolės PN, kitą dieną išvežtas į Mažeikių areštinę, 2017 m. kovo 3 d. parvežtas iš Telšių apskrities VPK, 2017 m. kovo 6 d. išvežtas į Vilniaus pataisos namus (sektorių Rasų g. 8, Vilnius), 2017 m. kovo 29 d. parvežtas iš Marijampolės PN, kitą dieną išvežtas į Mažeikių areštinę, 2017 m. balandžio 4 d. parvežtas iš Telšių apskrities VPK, kitą dieną išvežtas į Marijampolės PN, 2017 m. gegužės 29 d. parvežtas iš Marijampolės PN, kitą dieną išvežtas į Šiaulių TI. Taigi, pareiškėjas 2017 m. sausio 16–gegužės 30 d. tam tikromis dienomis buvo etapuojamas iš vienos įstaigos į kitą per Lukiškių TI-K. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas atvyko (išvyko) iš Lukiškių TI-K iš viso 14 kartų (2017 m. sausio 16–17 d., 20, 25, 27–28 d., kovo 3, 6, 29–30 d., balandžio 4–5 d., gegužės 29–30 d.).
Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kad pareiškėjas būtų atvežtas į Lukiškių TI-K 2016 m. bei nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d. (skundo teismui išsiuntimo dienos). Pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikė.
Teismui nekyla abejonių, kad 2016 m. pareiškėjas į Lukiškių TI-K nebuvo atvežtas, o 2017 m. gegužės 30 d. išvežtas į Šiaulių TI ir iki skundo teismui pateikimo dienos (2017 m. rugpjūčio 14 d.) neparvežtas. Taigi, ginčo laikotarpis laikytinas nuo 2017 m. sausio 16 d. iki gegužės 30 d.
BVK 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore.
Pasivaikščiojimo trukmė pagal BVK nuostatas priklauso nuo to, kokiai grupei yra priskirtas nuteistasis (paprastajai ar drausmės). Atsakovei nepateikus duomenų, kad pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei, laikytina, kad jis buvo priskirtas paprastajai grupei.
Pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadą) – dvi valandas.
Suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore nustatyta SVĮ 29 straipsnyje.
Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (29 straipsnio 1 dalis). Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (29 straipsnio 2 dalis). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (29 straipsnio 3 dalis).
Pareiškėjo teigimu, etapavimo dieną jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu suteikti galimybę pasivaikščioti gryname ore etapavimo dieną. Kadangi Lukiškių TI-K nedaro apskaitos apie konkretaus asmens pasivaikščiojimą gryname ore, o pareiškėjas raštu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl šios teisės užtikrinimo, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jie neįrodo atsakovo neteisėtų veiksmų 2017 m. sausio 16–gegužės 30 d. nesuteikiant galimybės jam pasivaikščioti.
Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, skundo bei atsiliepimo argumentus nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (vienos iš nurodytų trijų sąlygų atsakomybei kilti), todėl atsakovui nekyla atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Nesant vienos iš sąlygų, kitos viešosios atsakomybės sąlygos nenustatinėjamos.
Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas ir jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.