Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-02-27 · Administracinė byla Nr. A-1818-602/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-10-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-02-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-27
Bylos Nr.
A-1818-602/2019
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01505-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Kategorijos
  • 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
Administracinė byla Nr. A-1818-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01505-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo (dabar –Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai) 2017 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–23).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. spalio 15 d. buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis (trūko gyvenamojo ploto, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos ploto, nebuvo laikomasi higienos reikalavimų, trūko užimtumo).

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 119–127).

4. Šiaulių TI paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 30, kurioje jam teko nuo 3,9 iki 7,79 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto. Minėta kamera buvo tikrinta 2014 m. kovo 19 d. ir buvo nustatyta, kad kameros oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus. Pelėsio kameroje nebuvo. Šiaulių TI pažymėjo, kad vykdo įvairius užimtumo renginius, į kuriuos suimtieji (nuteistieji) įsitraukia pagal pageidavimą.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 131–148).

6. Teismas nustatė, kad 10 dienų gyvenamojo ploto norma buvo nežymiai pažeista, pareiškėjo argumentus dėl netinkamai izoliuoto sanitarinio mazgo teismas pripažino pagrįstais. Teismas taip pat nustatė, kad kameroje Nr. 30 luposi sienų ir lubų danga (pažeistas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – Higienos norma 76:2010) 62 punkto reikalavimas). Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirti nepatogumai turėjo poveikį pareiškėjo sveikatai. Be to, pareiškėjas Šiaulių TI buvo ne ilgą laiko tarpą, į teismą kreipėsi praėjus 3 metams nuo išvykimo iš Šiaulių TI, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė.

III.

7. Pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai (b. l. 150–160).

8. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visuotinai žinomą aplinkybę, kad užimtu plotu pasinaudoti neįmanoma. Pareiškėjo skaičiavimais, kameroje Nr. 30 jam teko tik nuo 1,98 kv. m gyvenamojo ploto. Pasak pareiškėjo, šiai kamerai buvo reikalingas kapitalinis remontas. Joje pareiškėjas buvo 23 val. per parą ir tai prilygo kankinimui. Nesudaryta galimybė turėti privačią aplinką, pasak pareiškėjo, reiškia kišimąsi į asmeninį pareiškėjo gyvenimą, t. y. tokių ilgalaikių sąlygų sudarymas įtakoja seksualinės orientacijos pakitimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl to, kad jam neužteko 1 kartą per savaitę pasinaudoti dušu.

Atsiliepimas

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 166–168).

10. Šiaulių TI nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Šiaulių TI atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Šiaulių TI nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI paaiškina, kad ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Šiaulių TI nuomone, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir reiškiami siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties. Be to, nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau šių teiginių jis niekaip nedetalizavo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

11. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimo, atlyginimo.

12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

13. Kiek tai susiję su pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimu teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu ši norma buvo nežymiai pažeista 10 dienų.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kameroje Nr. 30 jam teko itin mažas gyvenamųjų patalpų plotas (nesiekiantis net 2 kv. m). Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į baldais užstatytą kameros plotą, kuriuo nėra įmanoma pasinaudoti. Šiuo aspektu akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip minėta, taip pat nurodė, kad kamerai Nr. 30 buvo reikalingas kapitalinis remontas. Teisėjų kolegija pastebi, kad šį argumentą pareiškėjas buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Teismas jį įvertino ir skundžiamame sprendime konstatavo, kad kamera Nr. 30 neatitiko Higienos normos 76:2010 62 punkto reikalavimų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais su tuo susijusius pareiškėjo argumentus.

16. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su nesudaryta pareiškėjui galimybe turėti privačią aplinką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nepripažįstami pagrįstais, nes asmens kalinimas neišvengiamai reiškia, kad tokio asmens galimybės turėti privačią aplinką yra tam tikru būdu apribojamos. Vis dėlto, šis apribojimas savaime nereiškia neteisėto kišimosi į asmeninį nuteisto ar suimto žmogaus gyvenimą ir tuo labiau nereiškia įtakos tokio asmens seksualinės orientacijos pasikeitimui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad įtaką daro tokių ilgalaikių sąlygų sudarymas, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis yra tik šiek tiek ilgesnis nei mėnuo, todėl jis negali būti vertinamas kaip ilgalaikis.

17. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam neužteko 1 kartą per savaitę pasinaudoti dušu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegiją pažymi, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punkte nustatyta, kad galimybė pasinaudoti dušu suimtiesiems suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teisė po dušu nusiprausti bent vieną kartą per savaitę buvo suteikta ir įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju nesustatyta, jog dėl nesinaudojimo dušu dažniau pareiškėjui būtų kilę kokių nors neigiamų pasekmių (pvz., sveikatos sutrikimų), nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną Šiaulių TI buvo pažeista.

18. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArūnas DirvonasVeslava Ruskan