- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-13
- Bylos Nr.
- AS-561-520/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00243-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- D. P.
- Atsakovas
- Utenos rajono savivaldybės
- Kategorijos
- 43.5.1.1Aktai ar veiksmai, dėl kurių negalima pateikti skundo administraciniam teismui
- 43.5.4Kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. P. (pagal aktualius valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro duomenis pavardė pakeista į P.) atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Utenos rajono savivaldybės merui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. P. (pagal aktualius valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro duomenis pavardė pakeista į P.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus su skundu, prašydama: 1) panaikinti Utenos rajono savivaldybės mero (toliau – ir atsakovas) 2021 m. gegužės 19 d. raštą Nr. (6.4) S-1171 „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Utenos rajono savivaldybės merą spręsti klausimą iš esmės, kad pareiškėjai, kaip I. P. įpėdinei, būtų atkurta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra.
II.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. liepos 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindais.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti Utenos rajono savivaldybės mero 2021 m. gegužės 19 d. raštą Nr. (6.4) S-1171 „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises“, nustatė, kad minėtu raštu pareiškėjai buvo pateikta informacija apie tai, jog Utenos rajono savivaldybė neturi pagrindo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos pageidaujamą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-119/2003, 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-788/2008 ir 2015 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-509-146/2015 konstatavo, jog nėra galimas nuosavybės teisių atkūrimas į pareiškėjos pageidaujamą turtą, išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra. Rašte nurodyta Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata.
Teismas, įvertinęs pareiškėjos ginčijamo Rašto turinį, sprendė, kad Rašte nėra jokių valinio pobūdžio sprendimų pareiškėjos atžvilgiu, ji nėra įpareigota atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo veiksmų atlikimo. Pareiškėja taip pat nenurodė, kokios konkrečios jos teisės ar pareigos atsirado, pasikeitė ar išnyko (pasibaigė) dėl skundžiamo Rašto priėmimo. Teismas vertino, kad ginčijamas Raštas savaime nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių ir negali būti laikomas teisės aktu, tiesiogiai nustatančiu pareiškėjai atitinkamas teises ar pareigas, kuris gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl Rašto panaikinimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka).
Vertindamas pareiškėjos antrąjį skundo reikalavimą – įpareigoti Utenos rajono savivaldybės merą spręsti klausimą iš esmės, kad pareiškėjai, kaip I. P. įpėdinei, būtų atkurta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra – teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skundas paduotas netinkamam atsakovui, nes pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 ir 18 straipsnių nuostatas piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja ir sprendimus priima savivaldybės administracijos direktorius ar kita Vyriausybės įgaliota institucija.
Teismas iš prie skundo pridėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A2-119-2003 turinio nustatė, kad atmesdamas pareiškėjos skundą dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos pageidaujamą nekilnojamąjį turtą – pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), teismas, be kita ko, pažymėjo, kad J. K. kompensacija buvo išmokėta ir už pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurio dalį atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėja. Atkūrus pareiškėjai nuosavybės teises į jos pageidaujamą nekilnojamąjį turtą, susidarytų situacija, kad į tą patį turtą ta pačia apimtimi būtų atkurtos nuosavybės teisės dviem skirtingiems asmenims. Tokia situacija teisiniu požiūriu negalima, nepriklausomai nuo to, kad turtas grąžinamas ne natūra, o kompensuojama jo vertė. Šiame teismo sprendime konstatuota, kad tik esant nuginčytam Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiui Nr. 199p galimas nuosavybės teisių atkūrimas į tą patį turtą (ar jo dalį) pareiškėjos tėvui I. P.. Iš šio 2003 m. vasario 27 d. įsiteisėjusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas išaiškino pareiškėjai, koks yra galimas teisinis būdas, siekiant atkurti nuosavybės teises į jos tėvo I. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto pastato dalį.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis Nr. 199p dėl kompensacijos išmokėjimo R. ir M. K. įpėdiniui yra galiojantis ir sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes, taip pat į ABTĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendė, kad yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu (administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį).
III.
Pareiškėja D. P. (pagal aktualius valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro duomenis pavardė pakeista į P.) atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 5 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą išspręsti iš esmės – skundą priimti nagrinėti.
Pareiškėjos teigimu, teismas neteisingai konstatavo, jog Raštas negali būti laikomas teisės aktu, tiesiogiai nustatančiu pareiškėjai atitinkamas teises ir pareigas, dėl ko Raštas negali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjos nuomone, Rašto priėmimas turi įtakos jos teisėms ir pareigoms, nes Raštu buvo atsisakyta atkurti pripažintą ir realiai egzistuojančią pareiškėjos velionio tėvo nuosavybės teisę, kurią ji paveldėjo po tėvo mirties. Rašto priėmimu buvo užkirstas kelias tolimesnei nuosavybės teisės atkūrimo proceso eigai, t. y. realiam su tuo susijusių pareiškėjos teisių įgyvendinimui. Pareiškėja pažymi, kad skunde nurodė, jog atsakovo neveikimu (atsisakymu atkurti nuosavybės teisę) yra vilkinamas nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo procesas, pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta teisė į nuosavybės neliečiamumą ir pareiškėjos teisėti lūkesčiai.
Pareiškėja teigia, kad teismas taip pat nepagrįstai atsisakė priimti jos skundą tuo pagrindu, jog klausimas dėl nuosavybės teisės į turtą atkūrimo (neatkūrimo) jau yra išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-119/2003. Pareiškėja pažymi, kad skunde buvo nurodžiusi, jog nors jos tėvo I. P. nuosavybės teisės atkūrimo klausimą sprendusio žemesnės instancijos teismo sprendimas nebuvo panaikintas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Nr. A2-119/2003 yra galutinis ir neskundžiamas, pareiškėjos nuomone, šiais teismų sprendimais negalima vadovautis, nes nuo jų priėmimo ne kartą pasikeitė nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančios teisės normos, jas aiškinančių ir taikančių teismų praktika, todėl atsisakymas atkurti nuosavybės teisę į jos velionio tėvo valdytą ir okupacinės valdžios nusavintą turtą, negali būti grindžiamas tik formaliais, teisiškai ir morališkai pasenusiais teismų sprendimais.
Pareiškėja mano, kad teismo pastebėjimas, jog skundas paduotas ne tam atsakovui, neturėtų užkirsti kelią skundo priėmimui, kadangi ABTĮ 33 straipsnio 5 dalis suteikia teismui teisę netinkamą bylos šalį pakeisti tinkama priimant skundą arba pareiškėjo sutikimu pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas netinkamam atsakovui (ABTĮ 53 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 5 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dėl Utenos rajono savivaldybės mero 2021 m. gegužės 19 d. rašto Nr. (6.4) S-1171 „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises“ panaikinimo ir įpareigojimo Utenos rajono savivaldybės merą spręsti klausimą iš esmės, kad pareiškėjai, kaip I. P. įpėdinei, būtų atkurta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Rašto turinį, sprendė, kad Rašte nėra jokių valinio pobūdžio sprendimų pareiškėjai, ji nėra įpareigota atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo veiksmų atlikimo, todėl Raštas savaime nesukelia pareiškėjai jokių konkrečių teisinių pasekmių ir negali būti laikomas teisės aktu, tiesiogiai nustatančiu pareiškėjai atitinkamas teises ar pareigas, kuris gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka; konstatavo, kad pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), klausimas buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-119/2003. Dėl to pareiškėjos skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais.
Pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, nes laikosi pozicijos, kad Rašto priėmimas turi įtakos jos teisėms ir pareigoms, nes Rašto priėmimu buvo užkirstas kelias tolimesniam nuosavybės teisių atkūrimo procesui. Pareiškėjos vertinimu, negalima vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-119/2003, nes nuo jo priėmimo ne kartą pasikeitė nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančios teisės normos, jas aiškinančių ir taikančių teismų praktika, todėl atsisakymas atkurti nuosavybės teisę į jos velionio tėvo valdytą ir okupacinės valdžios nusavintą turtą, negali būti grindžiamas tik formaliais, teisiškai ir morališkai pasenusiais teismų sprendimais.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009 ir kt.).
Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju ginčijamu Raštu atsakovas netenkino pareiškėjos prašymo atkurti nuosavybės teises į jos pageidaujamą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra, motyvuodamas tuo, jog nuosavybės teisių į pareiškėjos pageidaujamą turtą atkūrimo negalimumas buvo konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-119/2003. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-788/2008 ir 2015 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-509-146/2015 nenustatė Utenos rajono savivaldybės neveikimo ir neteisėtų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose.
Įvertinus Rašto turinį, skundo priėmimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad Raštas pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių, t. y. kad nedaro įtakos jos teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, nes Raštu iš esmės buvo išspręstas pareiškėjos konkretus prašymas, t. y. juo buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos pageidaujamą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra. Byloje nėra pateiktas pareiškėjos prašymas, su kuriuo ji kreipėsi į atsakovą ir kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas Raštas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi galimybės įvertinti pareiškėjos prašymo argumentų. Tačiau iš Rašto turinio, pareiškėjos skundo pagrindo, dėl kurio prašoma panaikinti šį administracinį sprendimą, pareiškėjos atskirajame skunde nurodytų argumentų darytina išvada, jog Raštu išsprendus konkretų pareiškėjos prašymą buvo užkirstas kelias nuosavybės teisių atkūrimo procesui pagal šį prašymą. Dėl to pripažintina, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog Raštas nelaikytinas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu.
Pažymėtina, kad vien tai, jog klausimai, susiję su pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimu į pageidaujamą turtą, buvo sprendžiami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-119/2003, 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-788/2008 ir 2015 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-509-146/2015, savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, kad ginčijamas Raštas nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Tokios nustatytos faktinės aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nes šioje byloje pareiškėjos inicijuotas ginčas ir minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose nagrinėti ginčai nėra tapatūs ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl materialiosios teisės ar įstatymų saugomų interesų turėjimo, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011; kt.).
Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje byloje nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais. Skundo priėmimo stadijoje nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog skundžiamas Raštas nepažeidžia pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų. Tai gali būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas jos teisių pažeidimas, o pirmosios instancijos teismas šiuo atveju to nepadarė.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo nutartį ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjos prašymo priimti jos skundą teisėjų kolegija netenkina, nes būtent pirmosios instancijos teismas pagal ABTĮ 33 straipsnio nuostatas sprendžia skundo priėmimo klausimą, o ne apeliacinės instancijos teismas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos D. P. (pagal aktualius valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro duomenis pavardė pakeista į P.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduoti Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.