- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-13
- Bylos Nr.
- 1A-932-134-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Evaldas Vanagas, Eligijus Gladutis
- Nuteistasis
- R. K.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
- Kategorijos
Teisėjas Audrius Sadauskas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2 Teisminio sprendimo Nr.1-45-1-011502010-1
2011 m. gruodžio 13 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 2 p., 7 p., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusio asmens ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Priteista iš R K. V. L 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. nuteistas už tai, kad 2010 metų spalio 12 d., apie 11.00 val., viešoje vietoje, pastato kieme, šalia M. M. individualios įmonės „Š“ autoserviso durų, įžūliu elgesiu, tai yra vartodamas įžeidžiančius žodžius „pidaras“, „ožys“, „gaidys“ bei vartodamas necenzūrinius žodžius grasindamas sužaloti nukentėjusįjį ir panaudodamas fizinį smurtą : automobiliu „P. B.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) prisivijo į autoservisą einantį nukentėjusįjį V. L., staigiai atidarydamas automobilio dureles, jomis trenkė nukentėjusiajam į krūtinę, po to, išlipęs iš automobilio, pribėgęs prie nukentėjusiojo sudavė kumščiu vieną smūgį į smakrą, nukentėjusiajam atsitraukus apie du metrus, pasivijo jį ir kumščiu sudavė vieną smūgį į nukentėjusiojo kairę ausį, tuo padarydamas nukentėjusiajam kairės ausies sumušimą, odos nubrozdinimą, poodinę kraujosruvą ir muštinę žaizdą ausies vijoklyje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti.
Skunde teigia, kad teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių aplinkybių, nepagrįstai rėmėsi vien nukentėjusiojo duotais parodymais, o jo ir liudytojo T. P. parodymus atmetė, jų neanalizavęs, nepagrįstai rėmėsi tik dalimi M. M. duotų parodymų, o dėl kitos dalies parodymų nepasisakė. Visi bylos įrodymai, išskyrus nukentėjusiojo parodymus, yra išvestiniai, nes išdėstyti pagal tai, kaip jiems įvykio aplinkybes perteikė nukentėjusysis.
Nukentėjusiojo parodymų neatitinka teismo medicinos specialisto išvadoje jam nustatyti sužalojimai. V. L. nurodė, kad jis (apeliantas) jam automobilio durelėmis trenkė į krūtinę, sudavė kumščiu vieną smūgį į smakrą ir vieną smūgį į kairę ausį. Tačiau iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad sužalojimai nustatyti tik kairėje ausyje, nei krūtinės, nei smakro sužalojimai nenustatyti.
Teismas, vertindamas liudytojo M. M. parodymus, rėmėsi tik ta parodymų dalimi, kuri reikšminga jį apkaltinant, tačiau visiškai nevertino šio liudytojo parodymų apie tai, kad jis matė tik vieną asmenį, einantį atbulą, kitą einantį link jo, tačiau jokių suduodamų smūgių nematė. Kai nukentėjęs pasakė, jog „gavo į galvą", jokių žymių ant nukentėjusiojo nematė.
Teismas nepagrįstai atmetė tiesioginio įvykio liudytojo T. P. duotus parodymus, kad konflikto iniciatorius buvo pats V. L., kuris įžūliai nesitraukė iš kelio atvažiuojančiam automobiliui, nereagavo į automobilio signalą, atpažinęs apeliantą išplūdo necenzūriniais žodžiais, spyrė į automobilio dureles, t.y. elgėsi chuliganiškai.
Teismas nepagrįsta patikėjo specialisto R. D. paaiškinimu, kad automobilio „Peugeot" durelės buvo sužalotos ne spiriant, o kitu būdu. Tačiau R. D., nurodęs, kad turi 17 metų trasologinių ekspertizių atlikimo praktiką, taip ir nepaaiškino, kokiu kitu būdu jos buvo sužalotos. Automobilis iki šiol neremontuotas, aiškiai matosi suaižėję ir nutrupėję dažai, pašokęs špaklis.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia neneigiantis, kad, atidarydamas automobilio dureles, galėjo jomis netyčia suduoti nukentėjusiajam, tačiau tyčia jokių smūgių nesudavė ir niekas byloje apklaustų asmenų to nenurodė.
Teisminio nagrinėjimo metu negauta jokių įrodymų, kurie paneigtų jo ir liudytojų T. P. ir M. M. parodymus. Jo kaltė buvo įrodinėjama tik suinteresuoto nukentėjusiojo V. L. ir liudytojų, apie įvykio aplinkybes sužinojusių iš nukentėjusiojo, parodymais. Policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, nematė nukentėjusiajam padarytų sužalojimų. Apeliantas mano, kad nukentėjusysis siekė iš jo pasipelnyti, tai patvirtina jo pareikštas nepagrįstai didelis civilinis ieškinys.
Apibendrindamas apeliantas daro išvadą, kad nepašalintos abejonės turi būti vertinamos jo naudai, todėl jis turi būti išteisintas.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teismas, teisingai įvertinęs bylos įrodymus, tiksliai nustatė įvykio aplinkybes ir R. K. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d. Apelianto kaltę pažeidus viešąją tvarką pagrindžia nuosprendyje išanalizuoti įrodymai : nukentėjusiojo V. L., liudytojų M. M., A. A., J. L. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada, specialisto R. D. paaiškinimai. Nukentėjusiojo V. L. parodymais nustatyta, kad įvykio metu automobilyje sėdėjęs apeliantas jį pirmiausia iškoneveikė necenzūriniais žodžiais, po to, atidarydamas automobilio dureles, trenkė nukentėjusiajam į krūtinę, o tęsiantis žodiniam konfliktui, vėl panaudojo fizinį smurtą : trenkė į smakrą ir kairiąją ausį. Šiuos parodymus nukentėjusysis patvirtino akistatoje su apeliantu ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 31-33; 149-150 b.l.). Nukentėjusiojo parodymus apie jį sumušusį asmenį patvirtina liudytojos J. L. parodymai, kuri įvykio tiesiogiai nematė, tačiau iš karto po jo iš nukentėjusiojo sužinojo, kad jį sumušė jaunuolis, prieš kurį nukentėjusysis liudijo administracinio teisės pažeidimo byloje, matė sužalotą nukentėjusiojo kairiąją ausį. Liudytojo policijos pareigūno A. A. parodymais nustatyta, kad įvykio vietoje nukentėjusysis jam sakė buvęs sumuštas kito asmens, liudytojas M. M. parodė įvykio vietoje matęs nukentėjusįjį ir apeliantą, o vėliau nukentėjusysis jam sakė buvęs sumuštas į galvą. Aplinkybę, kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kuria nukentėjusiajam konstatuotas kairiosios ausies sužalojimas, dėl kurio jo sveikata sutrikdyta nežymiai (1 t., 132 b.l.). Apelianto skunde nurodoma aplinkybė, kad ši išvada nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų apie jam suduotus kitus smūgius į krūtinę ir smakrą, nereiškia šių parodymų neobjektyvumo, nes ne visi smūgiai palieka žymes asmens kūne. Aplinkybę, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio, t.y. 2010-10-12, 11 val., skambino į policiją ir pranešė buvęs sumuštas į veido sritį įvykio vietoje, t.y. Paliūniškio g., prie autoserviso, patvirtina byloje esanti jo pokalbio su policijos pareigūnu stenograma ir tarnybinis pranešimas (1 t., 81-83 b.l.).
Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad nei vienas iš įrodymų kiekvienas atskirai ir visa apimtimi nepatvirtina paties nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių apie nusikaltimo eigą, tačiau apeliantas neteisus teigdamas, kad teismas neturėjo pagrindo šiais įrodymais grįsti jo kaltės. Pagal BPK 20 str. išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles, teismas turi vertinti ne kiekvieną įrodymą atskirai, o jų visumą. Skundžiamame nuosprendyje teismas šių taisyklių laikėsi, nes aiškiai išdėstė, kokie įrodymai ir kuria apimtimi patvirtina nukentėjusiojo parodymus ir, kaip jais remiantis, nustatytos įvykio aplinkybės.
Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos jokios aplinkybės, suteikiančios pagrindą spręsti nukentėjusįjį turėjus motyvą nepagrįstai apkaltinti apeliantą. Tačiau byloje esanti administracinio teisės pažeidimo bylos kopija ir šioje byloje priimtas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-06-01 nutarimas (1 t., 85-105 b.l.), iš kurio matyti, kad nukentėjusysis administracinio teisės pažeidimo byloje davė apeliantą kaltinančius parodymus, leidžia manyti, kad ankstesnis nukentėjusiojo liudijimas nagrinėjamo įvykio metu lėmė apelianto prieš jį atliktus nusikalstamus veiksmus.
Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad teismas nemotyvuotai atmetė jo paties ir su juo automobiliu važiavusio liudytojo T. P. parodymus, kad konfliktą inicijavo pats nukentėjusysis, kuris pirmiausia jį iškoliojo necenzūriniais žodžiais, po to spyrė į automobilio dureles, o apeliantas nukentėjusiojo nesumušė. Apelianto ir liudytojo parodymus, kad nukentėjusysis spyrė į automobilį, paneigia specialisto R. D. teisme duotas paaiškinimas, kad jis, apžiūrėjęs apelianto automobilį, pagal durelių deformaciją – kampu iškritusį glaistą - nustatė, jog ant durelių yra ne avalynės, o kažkokio audinio pėdsakas, kurio tiksliau nepavyko identifikuoti. Apelianto ir liudytojo T. P. parodymus iš dalies paneigia ir liudytojo D. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, kad, automobiliui sustojus greta nukentėjusiojo, apeliantas staigiai atidarė automobilio dureles, jomis trenkdamas į nukentėjusiojo petį, po to tarp apelianto ir nukentėjusiojo vyko žodinis konfliktas. Teismų praktikoje, vertinant atskirų įrodymų šaltinių įrodomąją reikšmę, būtina atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties liudytojo asmeniniams, tarnybiniams interesams (kasacinė byla Nr. 2K-440/2010). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo T. P. parodymų patikimumą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis yra apelianto draugas, suinteresuotas duoti jam palankius, nors ir tikrųjų įvykio aplinkybių neatitinkančius, parodymus.
Apibendrinusi kolegija daro išvadą, kad apelianto kaltė dėl viešosios tvarkos pažeidimo įrodyta, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai teismo išvadų nepaneigia, todėl tenkinti jo prašymą išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo nėra pagrindo.
Teismas, skirdamas apeliantui laisvės atėmimo bausmę ir atidėdamas jos vykdymą, teisingai taikė BK 54 str. 2 d., 75 str. 1 d., 2 d. nuostatas, todėl apeliantui paskirta bausmė tinkamai individualizuota ir ne per griežta, o bausmės vykdymo terminas ir paskirti įpareigojimai parinkti teisingai.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
N. R. K. apeliacinį skundą atmesti.