- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-02
- Bylos Nr.
- 1A-218-511-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas, Algirdas Gaputis
- Nukentėjusysis
- V. A.
- Kaltinamasis
- T. Ž.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio (pranešėjas), teisėjų Algirdo Gapučio ir Evaldo Vanago,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-01-28 nuosprendžio, kuriuo T. Ž. išteisinta pagal LR BK 135 str. 1 d., 24 str. 4 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. Ž. buvo kaltinama ir išteisinta pagal kaltinimą BK 135 str. 1 d., 24 str. 4 d., kad ji dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, organizavo nusikaltimo padarymą, parengdama nusikalstamą veiką ir jai vadovaudama, nukreipdama kitų bendrininkų pastangas, tai yra: 2008 m. lapkričio 13 d., apie 16 val., prie žemdirbių turgaus, esančio Darbo a. 10, Panevėžyje, įtikino du nensuatytus vyriškius už 100 Lt atlygį sumušti V. A., buvusį jai priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., po to, automobiliu (duomenys neskelbtini), valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) atveždama tuos vyriškius, jiems parodydama nukentėjusįjį, buvusį minėto namo virtuvėje, o vienam iš T. Ž. bendrininkų sudavus V. A. smūgį į pilvą bei pastarajam išbėgus į kiemą, ten abu su T. Ž. atvykę vyriškiai medinėmis lazdomis suduodami ne mažiau, kaip 10 smūgių nukentėjusiajam į rankų, kojų ir pilvo sritis, padarant nukentėjusiajam V. A. kairio alkūnkaulio ir dešinio šeivikaulio lūžius, pilvo sumušimą su kepenų plyšimu bei kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje ir už pilvaplėvės, kas sudarė realų pavojų nukentėjusiojo gyvybei, tai yra sunkų V. A. sveikatos sutrikdymą.
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras vadovaudamasis LR BPK 312 str. 1 d., 329 str. 2 p., 320 str. 4 d. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-01-28 nuosprendį ir prašo nuosprendį panaikinti dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, pakeisti T. Ž. kaltinimą ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo T. Ž. pripažinti kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 24 str. 4 d., 135 str. 1 d. ir 294 str. 2 d. ir nubausti: pagal BK 24 str. 4 d., 135 str. 1 d. - šešerių metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose; pagal BK 294 str. 2 d. - dvejų metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti šešerius metus laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose.
Prokuroras nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Be to, teismas, pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nes išsamiai neįvertino visų bylos aplinkybių, dėl to padarė klaidingas ir nepagrįstas išvadas. Teismas, darydamas išvadą, jog nenustatyta, kad T. Ž. siekė padaryti V. A. sunkų sveikatos sutrikdymą arba siekė, jog V. A. būtų sumuštas, vadovavosi vien T. Ž. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, nevertino jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Iš jų matyti, kad Ž. parodė, jog pasamdydama už piniginį atlygį du ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus vyriškius, norėjo pamokyti nukentėjusįjį V. A., apie to pasekmes negalvojo, ir kai vienas iš vyriškių pradėjo jos akivaizdoje mušti nukentėjusįjį, dėl tokio vyriškio elgesio nieko nesakė, tai yra neprieštaravo, kad V. A. atžvilgiu būtų naudojamas fizinis smurtas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaltinamoji parodė, kad numatė, jog jos pasamdyti vyriškiai panaudos nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą - išmes jį lauk iš namo. Prokuroras teigia, kad tokie įrodymai patvirtina, kad kaltinamoji suprato, jog savo veiksmais vykdytojams sudaro sąlygas padaryti nusikaltimą, be to, kaltinamoji sąmoningai leido atsirasti nusikalstamam rezultatui - padarytam nukentėjusiajam sunkiam sveikatos sutrikdymui. Šie faktiniai duomenys paneigia kaltinamosios parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu apie V. A. sužalojimo aplinkybes, todėl jos parodymai turi būti vertinami kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo ir tai, kad T. Ž. veikoje yra ir kito nusikaltimo - savavaldžiavimo, panaudojant fizinę prievartą, požymių, todėl jos veika taip pat turi būti kvalifikuota pagal BK 294 str. 2 d., tai yra kaltinant ją tuo, kad ji, 2008 m. lapkričio 13 d., laikotarpyje 16 val. - 17 val., nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, organizavo, parengdama nusikalstamą veiką ir jai vadovaudama, nukreipdama kitų bendrininkų-dviejų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų vyriškių pastangas panaudoti fizinę prievartą, tai yra sumušti tuo metu buvusį jai nuosavybės teise priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Panevėžio rajone, V. A., o būtent, automobiliu (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atveždama tuos vyriškius, jiems parodydama nukentėjusįjį, buvusį minėto namo virtuvėje, o vienam iš T. Ž. bendrininkų kumščiu sudavus V. A. smūgį į pilvą, pastarasis išbėgo į kiemą, kur su T. Ž. atvykę abu vyriškiai medinėmis lazdomis suduodami ne mažiau kaip 10 smūgių nukentėjusiajam į rankų, kojų ir pilvo sritis, padarant nukentėjusiajam V. A. kairio alkūnkaulio ir dešinio šeivikaulio lūžius, pilvo sumušimą su kepenų plyšimu bei kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje ir už pilvaplėvės, kas sudarė realų pavojų nukentėjusiojo gyvybei, tai yra sunkų V. A. sveikatos sutrikdymą ir šiais savo veiksmais savavališkai vykdė tariamą savo teisę vykdyti teisingumą ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo V. A. teisėms ir teisėtiems interesams.
Atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą. T. Ž. nurodo, kad prokuroro apeliacinis skundas nepagrįstas, prašo apeliacinio skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
T. Ž. nurodo, kad V. A. sunkiai sužalotas buvo ne jos pas jį atvykimo metu, o po jos išvykimo iš įvykio vietos, be to, nukentėjusysis buvo sumuštas ne su ja atvykusių asmenų. Teigia, kad iš nukentėjusiojo parodymų, Panevėžio r. savivaldybės poliklinikos rašto 2009-12-16 matyti, kad V. A. buvo sužalotas apie 17 val. V. A. paaiškino, kad įvykio metu buvo visiškai tamsu. Ji su minėtais vyrais įvykio vietoje buvo apie 13 val. 30 min., vyrus į Panevėžį parvežė apie 14 val. Be to, V. A. paržaiškino, kuomet jis buvo sumuštas, matė tik du jį sumušusius vyrus, o T. Ž. tuo metu nebuvo. Ji smurto prieš V. A. nevartojo ir vartoti nesiekė, to neprašė, nenumanė bei nesitikėjo, kad smurtą gali pavartoti su ja atvykę asmenys. Teigia, mintis paprašyti vyrų pagalbos, kad pastarieji padėtų jai išprašyti iš jos brolio namų nukentėjusįjį V. A., jai kilo tada, kai ji, apie 13 valandą nuvykusi prie ūkininkų turgaus, pamatė čia stovinčius vyrus. Pastarųjų paprašė tik būti šalia, kai ji reikalaus V. A. išeiti iš jos ir jos brolio namų. Nurodo, kad ji turi teisę reikalauti pašalinius asmenis palikti jos namus. Ji suprato, kad vyrai jėgos nevartos, manė, kad su ja atvykę vyrai pamokys V. A. žodžiais ir pastarasis jų paklausys, nes neturės fizinio pranašumo. Nuvykus į namus pareikalavo V. A. išsikraustyti, šis mojosi jai smogti, po ko vienas iš paskui ją įėjusių vyrų gindamas ją nuo V. A. trenkė V. A. į krūtinės sritį, po to V. A. išbėgo iš namo. Vyrai iš namo irgi išėjo, tačiau jie nesivijo. Po to kai ji išėjo iš namo, V. A. sužalotas nebuvo. Su ja atvykę vyrai lauke V. A. nemušė, tarp jų konflikto nebuvo.
T. Ž. nurodo, kad kaltinimas jai yra deklaratyvaus pobūdžio, nėra pagrįstas jokiais įrodymais, grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, o jos nurodytos įvykio aplinkybės nepaneigtos objektyviais duomenimis. Taip pat, T. Ž. nurodo, kad ji neturėjo pagrindo vertinti, kad kelia pavojų kito žmogaus gyvybei ar sveikatai, neturėjo pagrindo vertinti šių padarinių galimybės, o V. A. sunkus sveikatos sužalojimas įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios, jeigu manyti, kad būtent su ja vykę vyrai V. A. sunkiai sužalojo, dėl to tokia jos veika turėtų būti laikytina kazusu ir ji išteisintina nepadarius jai inkriminuotos veikos. Teismas nepažeidė BPK 20 str. nustato pagrindinių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, tinkamai vertino įrodymus ir padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, kad ji nepadarė jai inkriminuotos veikos.
Jos veikoje nukentėjusiojo V. A. atžvilgiu nėra ir savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties, nes ji neorganizavo, neparengė nusikalstamos veikos ir jai nevadovavo, nenukreipė kitų asmenų pastangų panaudoti fizinę prievartą, bei nevykdė neteisėtos teisės vykdyti teisingumą ir nepadarė didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams. Savininko prašymas asmeniui išeiti iš savininko namų, išteisintosios teigimu, negali būti laikomas neteisėtu.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
Prokuroras skunde prašo T. Ž. pripažinti kalta organizavus V. A. sveikatos sunkų sutrikdymą ir teigia, jog ji suprato, kad savo veiksmais vykdytojams sudaro sąlygas padaryti nusikaltimą ir sąmoningai leido atsirasti nusikalstamam rezultatui - padarytam nukentėjusiajam sunkiam sveikatos sutrikdymui, t.y., bendrininkavimu organizatoriaus vaidmenyje, veikiant netiesiogine tyčia.
Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tarp V. A. bei T. Ž. kilo konfliktas, nes šis be jos sutikimo apsistojo ir girtavo su jos broliu jai priklausančiuose namuose, iš T. Ž. reikalavo geresnio maisto, namo dokumentų, o T. Ž. pareikalavus išeiti, tą padaryti atsisakė ir ją apstumdė. T. Ž. parodė, jog po to, grįžusi į miestą, ji pasamdė du nepažįstamus, asmenis, kad šie padėtų iš jos namų išvyti V. A. ir tuo pat metu užtikrintų jai apsaugą, nes V. A. elgėsi agresyviai.
Ikiteisminio tyrimo metu pirminiame paaiškinime T. Ž. nurodė, jog vyriškių paprašė, kad “padėtų išvaryti tą V. A.” ( T.1, b.l. 148), apklausta įtariamąją tyrėjo – “kad jį pamokytų” ( T.1, b.l. 153), apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo – “kad išvytų A. iš brolio namų” ( T.1, b.l. 160).
Teismų praktikoje pripažįstama, jog iki bendros nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymių realizavimo, organizatoriaus veika galima tik tiesiogine tyčia (byla 2K-485/2008).
Asmenys, padarę V. A. sunkų sveikatos sutrikdymą, ikiteisminio tyrimo nenustatyti. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, jog T. Ž. iki veikos padarymo, kaip organizatorė būtų susitarusi su šiais asmenimis, jog išvydami V. A. iš T. Ž. namo, jie sutrikdys V. A. sveikatą, juo labiau sutrikdys sunkiai, t.y., jokių įrodymų apie tiesioginės tyčios buvimą T. Ž. veikoje nėra.
Kad T. Ž. būtų kuo nors prisijungusi prie nenustatytų asmenų jau daromos nusiklastamos veikos, byloje taip pat nėra duomenų. Apklausta pirmos instancijos teismo posėdyje ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje T. Ž. parodė, jog matė, kaip namo viduje vienas iš asmenų sudavė vieną kartą ranka V. A. į pilvo sritį, tačiau nežino, kaip ir kas jį sumušė, padarant kaltinime nurodytus sužalojimus, ji pati to nesiekė ir prie to neprisidėjo.
Bylos duomenimis, V. A. sveikatai buvo sunkiai sutrikdyta suduodant jam smūgį ne virtuvėje, bet po to nenustatytiems asmenims jį sumušus prie namo lauke.
Pats V. A. teigia, jog tuo metu, kai dviejų asmenų buvo sumuštas lauke netoli namo, nei T. Ž., nei jos automobilio nematė, kad ji tuo metu būtų buvusi name, taip pat neprisimena, tik taip galvoja. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat negauta jokių papildomų duomenų, jog T. Ž. būtų kaip nors prisidėjusi prie V. A. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Įrodymų, patvirtinančių, jog T. Ž. pati būtų mušusi V. A., ar, kad minėti asmenys V. A. būtų mušę T. Ž. nurodymu, ar, kad matydama mušamą V. A., T. Ž. tam būtų pritarusi, byloje nėra surinkta, todėl pirmos instancijos teismo išvada, jog dėl šios kaltininkų veikos ji kaip bendrininkė negali atsakyti, yra pagrįsta.
Specialistas teismo medikas G.Serbenta, apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog nuo vieno smūgio, koks V. A. buvo suduotas namo virtuvėje, (kurį matė T. Ž.), specialisto išvadoje ( T.1, b.l. 16) nustatyti kūno sužalojimai V. A. negalėjo būti padaryti.
Be to, dėl smūgio, suduoto virtuvėje, V. A. jokių pretenzijų T. Ž. neturi ir nenori, kad ji dėl to būtų apkaltinta pagal BK 140 str.
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad T. Ž. veikoje yra ir kito nusikaltimo -savavaldžiavimo, panaudojant fizinę prievartą, požymių, todėl jos veika taip pat turi būti kvalifikuota pagal BK 294 str. 2 d., kad ji nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, organizavo, parengdama nusikalstamą veiką ir jai vadovaudama, nukreipdama kitų bendrininkų-dviejų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų vyriškių pastangas panaudoti fizinę prievartą, tai yra sumušti tuo metu buvusį jai nuosavybės teise priklausančiame name V. A., automobiliu atveždama tuos vyriškius, jiems parodydama nukentėjusįjį, buvusį minėto namo virtuvėje, vienam iš T. Ž. bendrininkų kumščiu sudavus V. A. smūgį į pilvą, pastarajam išbėgus į kiemą, kur su T. Ž. atvykę abu vyriškiai medinėmis lazdomis suduodami ne mažiau kaip 10 smūgių nukentėjusiajam į rankų, kojų ir pilvo sritis, padarant nukentėjusiajam V. A. sunkų sveikatos sutrikdymą, šiais savo veiksmais savavališkai vykdė tariamą savo teisę vykdyti teisingumą ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo V. A. teisėms ir teisėtiems interesams.
Jau minėta, kad byloje nenustatyta, jog T. Ž. būtų prisidėjusi prie V. A. sumušimo. Be to, prokuroras skunde teigia, kad T. Ž. savavališkai vykdė tariamą savo teisę vykdyti teisingumą, o toks veikos kvalifikavimas būtų visiškai nepagrįstas.
BK 294 str. numato atsakomybę už nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališką vykdymą ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės, padarant didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.
BK 294 str. aptarta tariama teisė paprastai siejama su pateisinama asmens klaida - asmuo sąžiningai klysdamas laiko teisę priklausančia jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Teismų įstaymo 1 str., teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymas yra ypatinga valstybinės veiklos funkcija, vykdoma teismų, ir tai negali būti traktuojama nei kaip tikra, nei kaip tariama privataus asmens teisė.
Kaltinime išdėstyti kaltininkų smurtiniai veiksmai prieš kitą asmenį neturi nieko bendro su teisingumo vykdymu. Todėl prokuroro prašymas T. Ž. pripažinti kalta pagal šį straipsnį nepagrįstas ir atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.