Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-09-18 · Administracinė byla Nr. eA-4439-624/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-09-18
Bylos Nr.
eA-4439-624/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00537-2017-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas
M. R. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-4439-624/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00537-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1.; 57.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. K. (M. R. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. R. K. (M. R. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (15/5-4)11U-95(00134) ir įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1, 5 ir 14 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo manymu, ginčijamas atsakovo sprendimas yra nemotyvuotas, o leidimas panaikintas nepagrįstai: nors atsakovas įrodinėjo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis – darbo sutartis darbuotojų, kurie niekada nedirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, jam 2016 m. sausio 27 d. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas kaip valdybos nariui, o ne bendrovės vadovui, todėl priimamų darbuotojų kriterijus bei jų darbas šiuo atveju neturėjo esminės įtakos. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo funkcijoms nepriklauso samdomų darbuotojų vertinimas ir veiklos stebėjimas, kadangi tai bendrovės vadovo funkcija, todėl šiuo atveju nėra proporcinga perkelti valdybos nariui darbo sutarties teisėtumo / neteisėtumo įrodinėjimą ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas negali būti taikomas. Sprendžiant dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, turėjo būti atsižvelgta į tai, ar jis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus: UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi reikiamo dydžio nuosavą kapitalą, joje dirba 3 darbuotojai, bendrovė veiklą vykdo ilgiau nei 6 mėnesius, daugiau nei 2 metus veikia pelningai. Tačiau Departamentas nenustatė, kad įmonė buvo fiktyvi, todėl neturėjo teisinio pagrindo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjui panaikintas, nes Departamentui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“veiklą ir jos darbuotojus, taip pat dėl to, kad atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas nebuvo darbas minėtoje įmonėje. Kreipdamasis dėl leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo, pareiškėjas pateikė duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“įdarbintus asmenis, tačiau Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjant kitą administracinę bylą pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“valdybos narės R. Y. skundą, liudininke apklausta viena iš įmonės darbuotojų M. G. patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“įmonėje buvo įdarbinta fiktyviai. Šiuos įrodymus reikšmingais pripažino ir administracinę bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Asmenys įmonėje buvo įdarbinti fiktyviai, siekiant, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“atitiktų formalius Įstatymo reikalavimus ir užsieniečiams galėtų būti išduotas leidimas gyventi Lietuvoje. Departamentas nurodė, kad teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas patvirtinto nurodytų duomenų teisingumą, todėl prisiėmė visas dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo kilusias neigiamas pasekmes. Be to, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbo užmokestį dirbant vadybininku: prašyme pareiškėjas nurodė gausiąs Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį, tačiau pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenis buvo nustatyta, kad jam per mėnesį buvo mokamas 9,28 Eur darbo užmokestis. Pareiškėjas nepateikė kitų duomenų, patvirtinančių, kad jis turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje, todėl Departamentas turėjo pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 2 d. kreipėsi į Departamentą, prašydamas pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes ketino užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą pakeisti jam leidimą gyventi Lietuvoje, galiojantį dvejus metus. Leidimas pareiškėjui buvo išduotas 2016 m. birželio 3 d. Tačiau skundžiamu sprendimu Departamentas panaikino pareiškėjo turimą leidimą gyventi Lietuvoje.Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuriame numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas.Teismas taip pat nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Lietuvoje panaikintas dėl to, jog užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu.Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo, nurodė, kad yra UAB „(duomenys neskelbtini)“akcininkas, valdybos narys, įmonėje dirba vadybininku, mokant jam Vyriausybės patvirtintą minimalų darbo užmokestį. Siekiant pagrįsti, kad įmonė atitinka tuo metu galiojusias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, kartu su pareiškėjo prašymu buvo pateikti duomenys, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“visą darbo dieną dirba: R. K. (vadybininko pareigose), M. G. (administratorės pareigose) ir A. M. (vadybininkės pareigose). Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eI-8401-484/2016 pagal vienos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“valdybos narių, kuriai buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, skundą, teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausė liudytoją M. G., kuri, kaip teigia pareiškėjas, UAB „(duomenys neskelbtini)“dirbo administratore, ir minėta liudytoja parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji buvo įdarbinta fiktyviai, t. y. jokių darbo funkcijų realiai įmonėje neatliko, įmonės direktoriaus, kuris pasirašė darbo sutartį, nematė ir nepažįsta, darbo užmokesčio iš šios įmonės taip pat negavo.Teismas pareiškėjo argumentus, kad jis nedalyvavo priimant ir nepriėmė sprendimų, susijusių su asmenų įdarbinimu įmonėje, vertino kaip neturinčius teisinės reikšmės, kadangi pateikdamas prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėjas patvirtino pateiktų duomenų teisingumą.Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad Departamentas turėjo teisėtą pagrindą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 bei 14 punktų nuostatas ir panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą teismas nenustatė, todėl konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas M. R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jo skundą atmetė motyvuojant tuo, jog kreipdamasis dėl laikino leidimo gyventi išdavimo pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nors byloje nenustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“yra fiktyvi. Tačiau, pareiškėjo manymu, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir neišsamus, priimtas nevisapusiškai išanalizavus faktinę situaciją, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei netinkamai taikius teisinius pagrindus, kuriais remiantis būtų galima panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jam 2016 m. sausio 27 d. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas kaip akcininkui, o ne bendrovės vadovui, tačiau nagrinėjamu atveju leidimas buvo panaikintas dėl M. G. liudijimo. Šiame kontekste dėl pateiktos darbo sutarties pareiškėjas nurodo, kad jo funkcijoms nepriklauso iki jo vadovavimo pasamdytų darbuotojų vertinimas ir veiklos stebėjimas, todėl šiuo atveju nėra proporcinga perkelti darbo sutarties teisėtumo / neteisėtumo įrodinėjimo naštą apeliantui ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas negali būti taikomas.Pareiškėjas taip pat nurodo, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad bendrovė yra fiktyvi, ar kad pareiškėjas nevykdo verslo plano, pagal kurį investavo į bendrovę. Pareiškėjas akcentuoja, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“atitinka visas sąlygas, nurodytas Įstatymo 45 straipsnyje, o Įstatymo nuostatos numato, jog valdybos narys gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, jei įmonė atitinka nustatytus reikalavimus. Taigi, Departamentas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui, nors Įstatymas nurodo reikalavimus įmonei. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pabrėžia, kad buvo pateikti visi reikiami dokumentai, pagrindžiantys Įstatyme numatytus reikalavimus, o iš pateiktų dokumentų matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“veikla nėra fiktyvi, pateikta 6 mėnesių veiklos ataskaita taip pat grindžia įmonės veiklumą.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. spendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jo funkcijoms nepriklausė samdomų darbuotojų vertinimas, kadangi pareiškėjui leidimas gyventi buvo išduotas kaip įmonės akcininkui, o ne vadovui: pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius teiginius įvertino kaip neturinčius teisinės reikšmės. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, prisiėmė atsakomybę dėl galbūt kilsiančių padarinių dėl melagingų ar tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo, todėl elgdamasis nepakankamai rūpestingai, privalėjo prisiimti ir tokio elgesio, kurį sąmoningai pasirinko, pasekmes.Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi būtent ir grindė vykdoma bei ketinama toliau vykdyti teisėta veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“, tokiu pagrindu ir dėl šios priežasties (vykdyti teisėtą veiklą, susijusią su UAB „(duomenys neskelbtini)“) toks leidimas jam ir buvo išduotas, todėl teiginiai, kad jis nėra įpareigotas rūpintis šios bendrovės veikla, prieštarauja jo prašyme dėl leidimo išdavimo nurodytoms aplinkybėms.Atsakovo teigimu, Įstatymo 35, 40 ir 45 straipsnių nuostatų lingvistinis, loginis ir sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad tokiu atveju, kai užsienietis nėra dalyvis įmonės, kurioje įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, konstatuotina, kad užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, t. y. egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytas atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindas.Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas pateikė 2016 m. vasario 29 d. darbo sutartį Nr. DS-02/29, pagal kurią jis buvo priimtas UAB „(duomenys neskelbtini)“dirbti visą darbo laiką vadybininko pareigose, o jam bus mokamas minimalus darbo užmokestis. Patikrinus Sodros informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjo darbo užmokestis UAB „(duomenys neskelbtini)“nuo pat pradėjimo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“2016 m. birželio 3 d. sudaro tik 9,28 Eur/mėn., o tai reiškia, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“bei pragyvenimo lėšų. Įvertinus Sodros informacinės sistemos duomenis, taip pat tą aplinkybę, kad pareiškėjas nepateikė kitų duomenų, jog turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (konstatuotas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas). Kadangi Departamentui nebuvo pateikti duomenys dėl pareiškėjo turimų kitų lėšų, ginčijamame sprendime pagrįstai buvo teigiama, kad pareiškėjas netenkina Įstatymo reikalavimų dėl pragyvenimo lėšų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2017 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. (15/5-4)11U-95(00134) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Irano Islamo Respublikos piliečiui M. R. K., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrįstumo.Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamentas turėjo pagrindą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 14 punktų nuostatas ir panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nusprendė, jog Departamento 2017 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. (15/5-4)11U-95(00134) yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.Byloje nustatyta, kad Irano Islamo Respublikos pilietis M. R. K., tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. kovo 2 d. pateikė prašymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą, duomenis apie lėšas pragyvenimui Lietuvoje, gyvenamąją patalpą ir kt. Departamento Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. balandžio 21 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą gyventi ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, o Migracijos valdyba išdavė jam leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. birželio 3 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2015 m. gruodžio 15 d. sprendime, kuriuo atmestas UAB „(duomenys neskelbtini)“valdybos narės skundas atsisakyti išduoti jai leidimą laikinai gyventi, nurodžius, kad teismo posėdyje apklausta liudytoja M. G. patvirtino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai nedirbo ir darbo užmokesčio iš šios įmonės negavo, Departamento Kontrolės skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje patikrinęs duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“dirbančius asmenis, nustatė, kad darbuotojai, kurių darbo sutartis pareiškėjas pateikė kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi, 2016 m. liepos 1–31 d. buvo atleisti, ir 2016 m. liepos 1 d.–rugpjūčio 1 d. įdarbinti kiti trys Lietuvos Respublikos piliečiai. Šie Lietuvos Respublikos piliečiai buvo priimti po to, kai Migracijos departamentas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi UAB „(duomenys neskelbtini)“valdybos narei, o vienas iš jų iki 2016 m. liepos 13 d. dirbo kitoje įmonėje, kurios dalyviai yra užsieniečiai, turinys išduotus leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu (ir yra buvę UAB „(duomenys neskelbtini)“valdybos nariai). Be to, nors pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, vykdydamas reikalavimą pateikti duomenis apie lėšas pragyvenimui Lietuvoje, nurodė, kad šiuo metu jos – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis per mėnesį – bei pateikė 2016 m. vasario 29 d. darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuria pareiškėjas yra priimamas į darbą vadybininko pareigose ir pradeda dirbti nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos, jam įsipareigojama mokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį, buvo nustatyta, kad nuo 2016 m. birželio mėnesio pareiškėjo gaunamas mėnesinis darbo užmokestis UAB „(duomenys neskelbtini)“sudaro 9,28 Eur neatskaičius mokesčių. Įvertinęs gautus duomenis, Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“veiklą ir jos darbuotojus, nevykdo teisėtos veiklos šioje įmonėje, neturi pakankamai pargyvenimo lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, todėl yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. birželio 3 d.Įvertinęs ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą ir byloje pateiktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka atsakovo išvadomis, kurioms skundžiamu sprendimu pritarė pirmosios instancijos teismas: pagal sprendimo dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi pakeitimo priėmimo metu galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų.Viena iš Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų – turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 26 str. 1 d. 3 p.; 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija). Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla, yra lygus vienai minimaliai mėnesinei algai (Įstatymo 27 str., Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatymo“ 1.3 p.). Nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1240 patvirtinta 350 Eur minimali mėnesinė alga, o nuo 2016 m. liepos 1 d. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644 patvirtinta 380 Eur minimali mėnesinė alga.Įstatymo 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Taigi, tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visas numatytas sąlygas, tame tarpe – ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija), 5 punktas (2006 m. lapkričio 1 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) ir 14 punktas (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.Kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekdamas pagrįsti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl kurioje užsiimamos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos jis prašė pakeisti minėtą leidimą, atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas, pareiškėjas pateikė duomenis, kad šioje įmonėje visą darbo dieną dirba R. K., M. G. ir A. M.. Departamentas, įvertinęs Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-8401-484/2016 gautus duomenis, kurių pareiškėjas iš esmės neginčija, kad M. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“nedirbo ir darbo užmokesčio negavo, taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, pagal kuriuos pareiškėjo mėnesinės pajamos yra mažesnės nei viena minimali mėnesinė alga, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), taip pat neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.), neturi lėšų ar reguliarų pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 5 p.), vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino jam išduotą (pakeistą) leidimą laikinai gyventi, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo jis atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, yra teisėtas ir pagrįstas.Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra pagrįsti arba reikšmingi: kaip jau minėta, tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, turi atitikti visas Įstatyme numatytas sąlygas, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas, kuris yra įmonės akcininkas ir valdybos narys, nevykdė ir nevykdo funkcijų, susijusių su darbuotojų vertinimu ar veiklos stebėjimu, nėra reikšminga nagrinėjamam ginčui; aplinkybė, kad byloje nebuvo nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“yra fiktyvi Įstatymo prasme, nėra reikšminga, kadangi leidimo laikinai gyventi panaikinimas nėra siejamas su tokia aplinkybe; apeliacinio skundo teiginiai, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, yra deklaratyvus ir iš esmės pagrįstas tik pareiškėjo nesutikimu su teismo argumentais, kuriais skundas atmestas kaip nepagrįstas.Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, nėra jokio pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. R. K. (M. R. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasArūnas DirvonasDalia Višinskienė