Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo L. U. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria nuteistojo L. U. prašymas dėl bausmės sušvelninimo netenkintas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. gegužės 11 d. Šiaulių apylinkės teisme buvo gautas nuteistojo L. U. prašymas pritaikius 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusias BK 75 straipsnio nuostatas sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo skundas atmestinas.

2015 m. kovo 19 d. BK 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., buvo pakeista BK 75 straipsnio 1 dalis, numatant galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Baudžiamajame įstatyme įtvirtinus nuostatą, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas ir už sunkius nusikaltimus nuteistam asmeniui, šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, kuris, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti tai, kad L. U. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už sunkaus – BK 260 straipsnio 1 dalis ir apysunkio – BK 253 straipsnio 1 dalis nusikaltimų įvykdymą, ir jam buvo paskirta galutinė sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, paskirtą bausmę atliekant pataisos namuose. Taigi šiuo atveju yra formalusis pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nuteistojo atžvilgiu.

Tačiau pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Taigi BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ir materialusis pagrindas bausmės vykdymo atidėjimui – tai pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

Šiuo atveju byloje esanti medžiaga tvirtina, kad L. U. nusikalto būdamas ne kartą teistas, teistumui neišnykus, pagal BK 27 straipsnio 1 dalį – recidyvistas, daug kartų baustas administracine tvarka, nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje. Esant tokioms aplinkybėms teigti, kad L. U. supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekia įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų, nėra jokio pagrindo. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra materialiojo pagrindo taikyti nuteistajam jo prašomas BK 75 straipsnio nuostatas.

Kartu pažymima tai, kad kaltininkui paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismas, net ir nustatęs visas formaliai būtinas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, gali, tačiau neprivalo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nuteistajam. Ir nors nuteistasis skunde nurodo, kad jau yra atlikęs pusę iš jam skirtos bausmės, laisvėje turi gyvenamąją vietą, turi galimybę įsidarbinti, tačiau šios aplinkybės nepaneigia anksčiau išdėstytų motyvų, kuriems esant bausmės vykdymas negali būti atidėtas.

Dėl to, kas paminėta, skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti ją nuteistojo skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

nutaria:

nuteistojo L. U. skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.