Utenos apylinkės teismo nuosprendis

Dalyvaujant prokurorui Vigandui Jurevičiui , nukentėjusiesiems J. Ž. ir V. Ž., jo atstovui advokatui A. B.,

Viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsilavinimas aukštasis, nedirbantis, vedęs, neteistas, gyvenantis Varėnos r., N. V. k., (duomenys neskelbtini), kaltinamas pagal LR baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį ir ,-

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis J. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008-09-05 (duomenys neskelbtini) kaime iš savanaudiškų paskatų, apgaule, turėdamas tikslą sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą, pažadėjęs V. Ž. parduoti jo turimas viengubo pjovimo ąžuolo lentas - 50 m³, kurių vieno kubinio metro kaina 1000 Lt, bendra vertė 50 000 Lt, pasinaudodamas jo pasitikėjimu, jas išsivežė, pardavė, tačiau pinigų neatidavė, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą V. Ž. turtą - 50 000 Lt , t.y. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą LR baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje.

Kaltinamasis J. K. kaltu neprisipažino ir parodė , kad jis 2008 metais buvo (duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Nukentėjusiųjų nepažįsta, su jais buvo susitikęs 2008 metų vasarą, kai su Č. S. , jo prašymu, buvo atvykę pas nukentėjusiuosius apžiūrėti ten buvusių ąžuolinių lentų. Č. S. yra jo tolimas giminaitis ir Č. S., žinodamas, jog jis užsiima medienos verslu, per kelis kartus prašė padėti Č. S. giminaičiams apsispręsti dėl viengubo pjovimo ąžuolo lentų. Kuomet jis sutiko, tai kartu su Č. S. atvažiavo į jo Anykščių rajone nurodytą sodybą. Sodyboje po medžiais buvo sukrautos lentos. Pagal ji buvo trys krūveles. Lentos buvo sukrautos netvarkingai, be tarpinių. Jis pasakė nukentėjusiesiems, jog lentas reikia sukrauti tvarkingai, nes priešingu atveju jos suges, jog lentas reikia džiovinti. Po to, juos pakvietė į trobą ir ten apie lentas diskutavo nukentėjusieji ir Č. S.. Jie teiravosi džiovinimo kainų . Tuo metu jie nieko nenusprendė. Išvažiuodamas jis nukentėjusiesiems paliko savo vizitinę kortelę su įmonės rekvizitais. Būdamas pas (duomenys neskelbtini) jis kalbėjo kaip bendrovės vadovas , o ne kaip fizinis asmuo . Po kažkurio laiko jam skambino Č. S. ir sakė, jog (duomenys neskelbtini) neapsisprendžia ką darys su lentomis. Po to , vėl paskambino ir pasakė, jog (duomenys neskelbtini) nori lentas išdžiovinti. Jis sutikęs ir pasakęs Č. S., jog jie turi vizitinę kortelę ir tegul lentas veža ir Č. S. davė džiovyklos meistro (duomenys neskelbtini) telefoną. Č. S. nurodė, jog už lentų išdžiovinimą apmokės jisai. Neužilgo jam paskambino ir pati J. Ž., kuri pasakė, kad yra apsisprendusi lentas džiovinti ir prašė jas parduoti. Ji sakė, jog yra 50 kubinių metrų lentų ir už lentas norėtų gauti 50 000 litų. Jis J. Ž. atsakęs, jog už tokias lentas, kurias jis matė J. Ž. galėtų gauti apie 25 000 litų ir, kad bendrovė (duomenys neskelbtini) neapsiima tų lentų parduoti. J. Ž. buvo nepatenkinta ir sakė, jog pasitars su Č. S. , sakė, jog ji yra nusprendusi lentas parduoti ir, kad tuo užsiimti ji įpareigojo Č. S.. Po kurio laiko į džiovyklą, esančią (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini), buvo atvežtos pirmos lentos. Lentas priėmė meistras(duomenys neskelbtini). Jis lentas suskaičiavo, nustatė jų kiekį, buvo 13.5 kubo ir dokumentus apie lentų priėmimą į džiovyklą perdavė į Vilnių į bendrovės, buhalterei. Po to jam paskambino Č. S., pasiteiravo ar lentas atvežė, sakė, jog daugiau lentų Žemaičiai nebeveš, pardavinės vietoje, tačiau nuomonė pasikeitė ir po dviejų mėnesių atvežė dar vieną mašiną lentų. Tuo kartu džiovykloje nebuvo meistro , tik vėliau jas(duomenys neskelbtini) apskaičiavo ir buvo 11 kubų. Jas užpajamavo , perdavė žinias į buhalteriją ir dėjo į džiovyklą. Už lentų džiovinimą apmokėjo Č. S., atvykęs į ofisą Vilniuje. Sąskaita buvo išrašyta jo įmonės (duomenys neskelbtini) vardu. Ofise Č. S. prašė lentas parduoti. Jie sutarė, jog lentas nupirks (duomenys neskelbtini) už 26950Lt kartu su Č. S. ir , kai visas lentas parduos, tuomet ir perves pinigus (duomenys neskelbtini). Kad lentas perdavinės skelbė internete, tačiau ilgai pirkėjų neatsirado. 2009 metais buvo krizė, gamyba smarkiai krito ir lentų pirkėjų neatsirado. Jis skambino Č. S., jog jie lentas pasiimtų, tačiau jisai prašė lentas dar palaikyti. Tik 2009 metų pabaigoje nupirko keletą lentų. 2010 buvo parduotos beveik visos lentos, liko neparduota 2,1 kubo. Lentas pardavinėjo ceche ir jas pardavinėjo meistras (duomenys neskelbtini) . Buvo išrašomos sąskaitos faktūros. 2009 metų krizės pasekmėje buvo areštuotos bendrovės sąskaitos, todėl pirmiausiai buvo atsiskaitoma už elektrą, mokami atlyginimai, mokesčiai Sodrai , kad bendrovė galėtų dirbti. Kaltinamasis nurodė, jog manė įveikti krizę ir dirbti toliau, todėl prašė J. Ž. sąskaitos, nes galvojo bent dalimis su ja atsiskaityti. Tačiau jiems nepavyko atsiskaityti su (duomenys neskelbtini), nes bendrovei buvo iškelta baudžiamoji byla, buvo paimti visi dokumentai , o 2011 metais buvo iškelta bankroto byla ir dėl to iki šiol nėra su (duomenys neskelbtini) atsikaityta . Kaltu dėl sukčiavimo stambiu mastu neprisipažįsta, nes su (duomenys neskelbtini) dėl lentų jis tarėsi kaip bendrovės vadovas iš vienos pusės, o iš kitos buvo Č. S.. Jokių paskatų ar minčių apgauti (duomenys neskelbtini) jis neturėjo ir neturi. Pripažįsta, jog bendrovė yra skolinga (duomenys neskelbtini). Jokio tikslo apgauti nukentėjusiuosius jis neturėjo. J. Ž. nesakė, jog bendrovės padėtis bloga, tačiau tai žinojo Č. S.. Prašė jį išteisinti.

Nukentėjusioji J. Ž. parodė , jog kaltinamąjį J. K. ji mato antrą kartą. Jie turi miško ir 2008 metais gavo leidimą iškirsti išdžiuvusius ąžuolus. Samdė žmones medžiams nukirsti ir medžiams iš miško išvežti ir parvežti į namus. Samdė mobilų gaterį lentoms išpjauti. Visus asmenis samdė žodžiu, rašytinių sutarčių nesudarė. Viso buvo išpjauta 55,4 kubai rąstų ir 69 kubai malkinės medienos. Kadangi daug pinigų išleido , todėl su vyru tarėsi kaip susigrąžinti pinigus ir nutarė išpjauti lentas ir jas parduoti. Lentas pjovė su gateriu (duomenys neskelbtini). Jis apskaičiavo lentų kiekį, tačiau jiems dokumento nedavė. Lentas sukrovė į dvi krūvas ir kreipėsi į pusbrolį Č. S., kad jis padėtų surasti džiovyklą, padėtų lentas parduoti. Po kurio laiko į jų namus atvažiavo kaltinamasis , kaip ekspertas, ir Č. S.. Kaltinamasis sakė, jog Dauguose turi džiovyklą ir priims džiovinti visus 50 kubų lentų. Ji pasakė vyrams, jog jie lentas išdžiovintų, jas parduotų , kiek jie gaus, jai nesvarbu, tačiau jai prašė sumokėti po 1000 litų už kubą. Raštu jokios sutarties nesurašė, bijojo juos įžeisti. Gal po savaitės atvažiavęs Č. S. pasakė, jog reikia lentas vežti į Daugus, į džiovyklą. Tuomet ji pasamdė R. L. ir jis su savo mašina išvežė į Daugus pirmas lentas. Buvo didelė mašina. Kokį kiekį išvežė ji nežino, kiekį skaičiavo R. L. ir tas kiekis buvo įrašytas į medienos gabenimo lapą. Lentas priėmė (duomenys neskelbtini), kurio ji nepažįsta. Už lentų nuvežimą R. L. sumokėjo Č. S.. Gal po dviejų mėnesių, Č. S. nurodymu, į Daugus buvo nuvežta antra mašina lentų. Jas vežė R. L.. Sugrįžęs pasakė, jog lentas paliko džiovykloje, niekas jų nepriėmė. Po to ilgai jai niekas apie lentas nesakė, J. K. į telefonus neatsiliepdavo. Ji sirgo ir , kuomet gulėjo ligoninėje, buvo atvažiavęs Č. S.. Jis sakė, jog lentos išdžiovintos, supakuotos, rodė telefone nuotraukas , sakė ieško pirkėjų. Praėjo 2009 metai, 2010 metai ir jai niekas už lentas pinigų nesumokėjo. Dar prieš tai J. K. siuntė raštą ir prašė sąskaitos pinigų pervedimui, tačiau pinigai nebuvo pervesti. J. K. į skambučius neatsiliepdavo. Č. S. jai sakydavo, jog nėra pirkėjų. Už lentų džiovinimą ji J. K. nemokėjo, su juo atsiskaitė Č. S.. Jis sumokėjo ir už lentų nuvežimą. Tik 2010 metais ji kreipėsi į policiją. Buvo pareiškusi ieškinį teismui dėl skolos priteisimo. Žino, jog bendrovei iškelta bankroto byla ir ji yra tarp bendrovės kreditorių. Ji reikalauja pinigų iš J. K., nes su juo tarėsi dėl lentų džiovinimo, pardavimo. Ji buvo įgaliojusi Č. S. rūpintis lentomis ir jis kartu su J. K. tai darė. Nukentėjusioji nurodė, jog jai nesvarbu kas jos lentas pardavė – bendrovė, ar asmeniškai J. K., tačiau mano, jog jai privalo sumokėti 50 000 litų.

Analogiškus parodymus davė nukentėjusysis V. Ž. .

L. R. A. parodė, kad jis dirbo pas (duomenys neskelbtini). Su miškovežiu vežė medieną iš miško į palaukę. Buvo pjaunami sausi ąžuolai. Jis nežino kiek tiksliai išvežė medžių . Buvo malkinės medienos ir geros medienos. Geros medienos galėjo būti apie 60-70 kubų. Jokių paskaičiavimų ar sutarčių su (duomenys neskelbtini) nesudarinėjo . Tuo metu ąžuolo viengubo pjovimo medienos kaina buvo virš tūkstančio litų už kubinį metrą.

L. R. L. parodė, kad 2008 metais dirbo V. L. individualioje įmonėje vairuotoju ir buvo priskirtas miškovežis VOLVO. Šiuo automobiliu iš (duomenys neskelbtini) sodybos 2008 metais vežė išpjautas ąžuolo lentas į D. A. rajone. Jis pats pasikrovė su kabliu lentas į priekaba, o po to pamatavęs ilgį, plotį ir aukštį apskaičiavo kiekį. Pirmą kartą nuvežė daugiau lentų, o antrą kartą mažiau . Dokumentus lentų nuvežimui pildė J. Ž.. Kai pirmą kartą lentas nuvežė, tai jį pasitiko vyras ir pasirašė ant krovinio gabenimo lapo. Kada antrą kartą vežė lentas, tai jo niekas nepasitiko. Jis iškrovė lentas ten pat kaip ir pirmą kartą. Už lentų nuvežimą sumokėjo Č. S. per savo įmonę.

L. R. (duomenys neskelbtini) parodė, kad tuo laiku jis, J. Ž. prašymu, miške pjovė sausu ąžuolus . Išpjovė virš 100 kubų medienos. Jis tik miške medžius pjovė, genėjo, o R. A. juos ištraukė į pamiškę. Ąžuolai buvo brandūs, sveiki. Jis nežino kas lentas išpjovė. Tuo metu jis viską rašėsi į knygelę, tačiau šiuo metu jos nebeturi. Mediena buvo malkinė ir statybinė. J. Ž. minėjo, jog iš rąstų išpjaus lentas ir jas parduos. Kas įvyko toliau jis nežino, tik pakviestas į policiją sužinojo, jog su J. Ž. neatsiskaitė.

L. V. (duomenys neskelbtini) parodė, kad jog jis užsiima medienos išpjovimu, turi gaterį . Žemaičiai jį susirado ir paprašė išpjauti jų sodyboje iš ąžuolo rastų lentas. Dabar jis nepamena kiek buvo medienos, bet jo manymu buvo daugiau nei 60 kubų. Pjovė dilėmis . Negali pasakyti ir išpjautų dilių kiekio. Tuo metu viską rašė, tačiau to lapelio neišsaugojo.

Liudytojas Č. S. parodė, kad J. Ž. yra jo pusseserė, o J. K. šeštos eilės pusbrolis. 2008m., tikslios datos nepamena, nuvažiavus pas giminaičius Janiną ir V. Ž. į jų namus , pastarieji prašė padėti parduoti išpjautas ąžuolo lentas. Lentos buvo suštabeliuotas į dvi krūvas . Jis apskambino savo pažįstamus dėl lentų pirkimo, tačiau žalių , neišdžiuvusių lentų niekam nereikėjo. Tada nutarė , jog reikia išdžiovinti. Jis prisiminė J. K., jog jo bendrovė „(duomenys neskelbtini) turi dvi džiovyklas, užsiima medienos pirkimu, tai jam pasiskambino. Jie abu buvo atvažiavę pas(duomenys neskelbtini), apžiūrėjo lentas. J. K. apžiūrėjo lentas ir pasakė, kad žalio medžio neparduos ir pasakė, kad lentas reikia džiovinti bei pasakė, kad lentas reikia vežti ir išdžiovinti į Dauguose esančias džiovyklas ir tik po to jas parduoti. Koks kiekis lentų buvo pas (duomenys neskelbtini), nežino, (duomenys neskelbtini) nurodė, kad apie 50 kubinių metrų. Mano, jog tiek ir buvo. Sutarė, jog lentas parduos už tuo metu buvusią rinkos kainą ir gautus pinigus atiduos (duomenys neskelbtini) Kadangi J. Ž. sakė, kad jiems ir taip brangiai kainavo ąžuolų kirtimas, jų išvežimas iš miško, lentų pjovimas, todėl jis sutiko apmokėti už lentų nuvežimą iki Daugų. Lentos per du kartus buvo atvežtos į Daugus ir jis apmokėjo už lentų nuvežimą. Jis galvojo, jog nereikės mokėti už lentų išdžiovinimą ir , kad tai atsiskaičiuos , kai lentas pardavinės, tačiau taip nebuvo. Jam paskambinęs J. K. pasakė, jog lentos neišdžius, nes jis yra skolingas už elektrą ir žada elektrą atjungti, ir , kad reikia skolą sumokėti, kuri buvo 10317Lt. Jis tą sumą sumokėjo pervesdamas į (duomenys neskelbtini) sąskaitą. Liudytojas nurodė, jog jo rūpestis buvo apmokėti už atvežtas lentas į džiovyklą, o J. K. rūpestis buvo lentas išdžiovinti ir jas parduoti. Jis matė skelbimus internete apie parduodamas lentas ir tikėjosi, jog lentos bus parduotas ir bus atsiskaityta su (duomenys neskelbtini) ir su juo . Jis vis teiravosi kaip vyksta lentų pardavimas, tačiau J, (duomenys neskelbtini) sakė, jog niekas neperka . Su(duomenys neskelbtini) dėl lentų pardavimo kainos nesitarė . Kam ir kada J. K. pardavė lentas, nežinojo ir tik prašant, J. K. surašė ir vėliau pateikė ranka surašytą sąrašą kam, kiek, už kokią kainą lentas pardavė.

L. V. S. parodė , jog jis tuo laiku dirbo bendrovėje (duomenys neskelbtini) gamybos vadovu. Bendrovės cechas buvo (duomenys neskelbtini) rajone. Ten buvo stalių cechas ir džiovykla. Jis buvo atsakingas už gamybą, todėl tame ceche būdavo pastoviai. Buvo atsakingas už medžiagų priėmimą, išdavimą, nes sandėlininko nebuvo. Jis pamena, kaip direktorius J. K. buvo sakęs, jog atveš į džiovyklą džiovinti ąžuolines lentas. Pirmą kartą lentas atvežė 2008 metais liepos mėnesį. Jis buvo ceche ir pasirašė lentų gabenimo lape. Po to jis lentas suskaičiavo ir dokumentus apie priimtą lentų kiekį perdavė į Vilnių į bendrovės buhalteriją. Antrą kartą lentas atvežė savaitgalį, jo ceche nebuvo, todėl jis nepasirašė. Pirmadienį jam sargas pranešė apie atvežtas lentas. Jis tas lentas vėl apskaičiavo ir žinias perdavė į buhalteriją. Kuomet lentos buvo išdžiovintos, jos buvo supakuotos į plėvelę ir laikomos cecho teritorijoje. Visus metus jomis niekas nesirūpino. Vėliau direktorius pasakė, jog klientas nori jas paduoti. Jis dalyvavo lentų pardavime. Atvažiavę pirkėjai pirko ir nedidelius lentų kiekius, jas rinkosi. Parduodant lentas jis išrašydavo sąskaitą, pinigų priėmimo kvitą ir visus duomenis perduodavo į buhalteriją. Jei pirkdavo didesnį kiekį, tai iš Vilniaus buhalterė išrašydavo sąskaitą ir pirkėjas pinigus pervesdavo į bendrovės sąskaitą. Jis nepamena kiek lentų buvo parduota, tačiau parduotos ne visos , likusios buvo nekokybiškos.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų matyti, jog 2008-07-03 ir 2008-09-09 V. L. įmonei už transporto paslaugas su mokėjo (duomenys neskelbtini). ( t.1, b.l. 35,36)

Iš byloje esančios 2008-12-02 PVM sąskaitos- faktūros matyti, jog (duomenys neskelbtini) pardavė (duomenys neskelbtini) pastolius už 10317,98Lt . (t.,1 b.l. 37)

Iš byloje esančios prekės apskaitos kortelės – ąžuolinės lentos - matyti, jog lentos buvo pardavinėjamos nuo 2009-01-08 iki 2010-03-19 . (t.1, b.l. 58)

Iš byloje esančios (duomenys neskelbtini) apyvartos žiniaraščio matyti, jog 2010m. sausio mėnesį (duomenys neskelbtini) skolingas J. Ž. 26,950Lt. (t.1, b.l. 59)

Iš byloje esančių 2008-07-03 ir 2008-09-09 medienos gabenimo lapų matyti, jog R. L. vairuojamas automobilis į (duomenys neskelbtini) kaimą atvežė 24,5 kubus ir 18,2 kubus lentų. 2008-07-03 lentas priėmė V. S. ir pasirašė gabenimo lape, o 2008-09-09 už gautas lentas niekas nepasirašė. ( t. 1, b.l. 135,136)

Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad pagal (duomenys neskelbtini) apskaitos dokumentų duomenis 2008-07-03 ir 2008-09-09 sandėlyje nuline verte užpajamuota iš viso 24,5 m/3 viengubo pjovimo ąžuolinių lentų, gautų iš siuntėjos J. Ž. pagal 2008-07-03 ir 2008-09-09 medienos gabenimo lapus. 2009-12-18 ir 2010-01-19 (duomenys neskelbtini) apskaitoje , t.y. buhalterinėje sąskaitoje Nr. 204 (pirktos prekės, skirtos perparduoti) 24,5 m/3 džiovintų ąžuolinių lentų buvo užregistruota iš viso 25350Lt verte. (duomenys neskelbtini) apskaitoje , t.y. buhalterinėje sąskaitoje Nr. 450 (skolos tiekėjams) 2010-01-19 užregistruotas 26 950Lt įsiskolinimas J. Ž. už ąžuolo lentas, gautas pagal 2008-07-03 medienos gabenimo lapą. ( t.1 , b.l. 183-188)

Teismas išanalizavęs byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinęs teismo posėdžio metu, konstatuoja, jog byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių , jog kaltinamasis J. K. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, todėl turi būti išteisintas.

Vertinant veiką pagal LR baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį atsako tas , kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

Objektyviai kvalifikuotas sukčiavimas pasireiškia svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimu, išvengimu turtinės prievolės arba jos panaikinimu panaudojant apgaulę. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra tas, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomas taip pat taikytinas nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2013).

Šioje byloje kaltinamasis J. K. kaltinamas tuo , kad jis 2008-09-05 Anykščių r rajone (duomenys neskelbtini) kaime iš savanaudiškų paskatų, apgaule, turėdamas tikslą sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą, pažadėjęs V. Ž. parduoti jo turimas viengubo pjovimo ąžuolo lentas - 50 m³, kurių vieno kubinio metro kaina 1000 Lt, bendra vertė 50 000 Lt, pasinaudodamas jo pasitikėjimu, jas išsivežė, pardavė, tačiau pinigų neatidavė, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą V. Ž. turtą - 50 000. Kaltinamasis J. K. šio kaltinimo niekada nepripažino. Tiek ikiteisminio tyrimo metu , tiek ir teisme jis savo kaltę kategoriškai neigė . Aiškino, jog jis niekada neorganizavo nukentėjusiųjų lentų išvežimo į džiovyklą, jų pats nevežė ir neprašė nukentėjusiųjų jų vežti į bendrovės (duomenys neskelbtini) džiovyklą, esančią (duomenys neskelbtini) kaime. Patys nukentėjusieji ir Č. S. jį susirado, prašė apžiūrėti lentas. Prašė priimti jas išdžiovinti . Lentos į džiovyklą buvo atvežtos pačių nukentėjusiųjų ir Č. S. iniciatyva ir jų pasamdytu transportu . Kaltinamasis J. K. nurodė, jog jis atvykęs pas nukentėjusiuosius su jais kalbėjo kaip bendrovės direktorius, o ne kaip fizinis asmuo. Lentos į džiovyklą buvo priimtos, jas suskaičiavo bendrovės meistras ir duomenys apie priimtas lentas, jų kiekį buvo perduotos į bendrovės buhalteriją. Išdžiovinus lentas , jas parduoti prašė pati nukentėjusioji J. Ž. ir Č. S. . Kaltinamasis pripažino, jog lentas pavyko parduoti ne iš karto, nes buvo prasidėjusi ekonominė krizė ir pirmas lentas nupirko tik 2009 metų pabaigoje , o likusias per 2010 metus. Prasidėjus ekonominei krizei , bendrovė „Semakas“ susidūrė su sunkumais, nebegalėjo atsiskaityti su Sodra, išmokėti atlyginimus, todėl buvo areštuotos sąskaitos ir bendrovę liko skolinga už parduotas lentas nukentėjusiesiems. Vėliau bendrovei buvo iškelta bankroto bylą ir nukentėjusioji J. Ž. tapo viena iš kreditorių toje bankroto byloje. Šiuos kaltinamojo J. K. paaiškinimus patvirtina apklausti nukentėjusioji J. Ž., liudytojas Č. S. , V. S. bei byloje esantys rašytiniai įrodymai. Visų pirma tai pati nukentėjusioji J. Ž. teismui labai aiškiai ir kategoriškai nurodė, jog jos iniciatyva buvo nutarta ąžuolines lentas parduoti. Tuo klausimu ji kreipėsi į giminaitį Č. S. ir prašė jo pagalbos. Iš pradžių norėjo parduoti neišdžiovintas lentas, tačiau jų niekas nepirko . Kada nutarė lentas išdžiovinti, tai Č. S. surado savo pažįstamą J. K. . Kuomet Č. S. ir J. K. atvyko į Žemaičių sodybą, tai ir J. K. jiems patarė lentas džiovinti. Nukentėjusioji J. Ž. patvirtino, jog ji lentų išdžiovinimui ir jų pardavimui įgaliojo Č. S. . Į kaltinamojo advokato klausimą, nukentėjusioji atsakė (duomenys neskelbtini) buvo įgaliotas žodžiu, jie abu kartu buvo ir abiem sakiau, vežkit, išdžiovinkit, parduokit, kiek gausit tiek nors ir po 3000 Lt, o man po 1000Lt. Žodžiu įgaliojau Č. S. tvarkyti reikalus , susijusius su mano lentomis.“ ( t. 2, b.l. 152) Liudytojas Č. S. pripažino, jog J. Ž. prašė padėti lentas išdžiovinti, jas parduoti ir jis tuo rūpinosi, sumokėjo už lentų nuvežimą į džiovyklą, sumokėjo už lentų išdžiovinimą ir jis tikėjosi gauti atlygį už tai, sakydamas :“Už tarpininkavimą, darbą, lakstymą man kažkiek turėjo būti pinigų.“ (t.2, b.l. 113) Liudytojas R. L. teismui patvirtino, jog lentų išvežimu į džiovyklą rūpinosi J. Ž. ir Č. S., kuris ir apmokėjo už lentų nuvežimą. Taigi byloje nėra surinkta jokių nenuginčijamų įrodymų, jog pats kaltinamasis J. K. pats , kaip fizinis asmuo, organizavo ąžuolinių lentų iš nukentėjusiųjų sodybos išvežimą, pats jomis rūpinosi , kaip tai nurodyta kaltinime. Apgaulės pasireiškimo būdas teismų apibrėžtas kaip nukentėjusiojo įtikinėjimas, piktnaudžiaujant jo pasitikėjimu, suklaidinant dėl ketinimų vykdyti sutartį. Apgaulės esmingumo kriterijus visada yra susijęs su svarbiausiomis aplinkybėmis, lemiančiomis nukentėjusiojo apsisprendimą sudaryti sandorį. Bet kuriuo atveju sukčiaujant svarbiausia yra tai, kad apgaulė būtų panaudota kaip poveikio priemonė į nukentėjusiojo sąmonę ir valią, kad šis perduotų savo turtą dėl to, kad buvo suklaidintas, o kaltininkas neteisėtai ir neatlygintinai įgytų svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengtų turtinės prievolės arba ją panaikintų. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo įrodyta , jog kaltinamasis J. K., kaip fizinis asmuo, iš anksto sumanęs apgauti (duomenys neskelbtini), juos įtikinėjo, prašė nukentėjusiuosius vežti į džiovyklą lentas, jog juos įtikinėjo parduoti. Pati nukentėjusioji J. Ž., kaip ji nurodė, jog lentų pardavimui vadovavo ji, prašė Č. S. tuo rūpintis ir jį įgaliojo ir visiškai pasitikėjo. Ne J. K. nukentėjusiuosius susirado , o į jį kreipėsi Č. S. ir po jiedu abu derindavo veiksmus dėl lentų džiovinimo ir pardavimo, nes realizavus lentas atlygio tikėjosi ir Č. S.. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, tai dokumentai iš (duomenys neskelbtini) apie ąžuolinių lentų priėmimo į džiovyklą , ąžuolinių lentų pardavimo dokumentai, atlikta specialisto išvada patvirtina, jog ąžuolinės lentos buvo džiovinamos, o vėliau parduodamos ne kaip fizinio asmens J. K., o kaip UAB (duomenys neskelbtini) jog nukentėjusiajai Ž. Ž. bendrovė (duomenys neskelbtini) liko skolinga 26 950Lt už parduotas ąžuolines lentas, todėl niekuo nepagrįstas kaltinimas J. K., jog jis tai darė kaip fizinis asmuo. Pati nukentėjusioji J. Ž. UAB „(duomenys neskelbtini) o ne J. K. asmeniškai siuntė pareiškimą , nurodydamas savo banko sąskaitą, ir prašydama už lentas pervesti pinigus . (t. 1, b. l. 96) Pažymėtina, jog atliekant ikiteisminį tyrimą prokuroras du kartus buvo priėmęs nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą nesurinkus byloje objektyvių įrodymų , jog J. K. būtų siekęs apgaule įsigyti V. Ž. turtą, konstatuojant, jog nukentėjusieji savo teises gali ginti civilinio proceso tvarka pateikdami ieškinį dėl skolos priteisimo . ( t. 1 , b. l. 97-99, 208-211). Po paskutinio nutraukimo , atnaujinus ikiteisminį tyrimą ir atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus byloje nebuvo surinkar įrodymų, jog kaltinamasis J. K., kaip fizinis asmuo , apgavo nukentėjusiuosius ir pasisavino jų turtą. Teismo posėdžio metu prokuroras, palaikydamas kaltinimą, nepateikė nieko nauja, kas galėtų būti vertinama kaip pagrįstu ir nenuginčijamu įrodymu pripažinti J. K. kaltu . Byloje nėra duomenų , jog J. K. sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusieji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas . Byloje esantys rašytiniai įrodymai iš (duomenys neskelbtini) buhalterijos patvirtina, jog bendrovė nukentėjusiųjų lentas priėmė, išdžiovino ir jam pardavinėjo, bet liko skolinga . Bylos nagrinėjimo metu pasitvirtino, jog dar atliekant ikiteisminį tyrimą , nukentėjusioji J. Ž. civiline tvarka kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu dėl skolos priteisimo, tačiau pati dėl neaiškiu aplinkybių nenuvyko į teismo posėdį ir dėl to ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu. Byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) 2011-08-24 Kauno apygardos teisme buvo iškelta bankroto byla ir patvirtinti bankrutuojančios (duomenys neskelbtini) kreditorių finansiniai reikalavimai. Tarp kreditorių yra nukentėjusioji J. Ž. ir jo reikalavimas sudaro 26 950Lt. (t. 2,b.l. 129)

Šioje byloje negalima nepažymėti ir dar vieno papildomo kriterijaus , kuris turi būti vertinamas sprendžiant kaltinamojo J. K. kaltę, tai nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Kaip byloje nustatyta nukentėjusioji J. Ž. , kuri buvo organizatorė ir vadovavo ąžuolinių lentų realizavimui, yra pakankamo išsilavinimo ir ji pati pripažino, jog ji įgaliojo savo giminaitį Č. S. rūpintis jos turtu ir tik reikalavo, jog jai už parduotas lentas būtų sumokėta. Tačiau , nukentėjusioji J. Ž. , būdama atidi ir rūpestinga turėjo pasirūpinti rašytinės sutarties sudarymu, kurioje būtų aptartos visos ąžuolinių lentų džiovinimo, realizavimo sąlygos. Ji suprato, jog tokia sutartis yra reikalinga, tačiau jos nesudarė teigdama teismui , jog nenorėjo tų vyrų įžeisti. Be to, pažymėtina , jog nuo 2008 metų liepos mėnesio iki 2010 metų rugpjūčio 11d. nukentėjusieji nesirūpino ąžuolinių lentų atgavimu, pinigų už parduotas lentas gavimu ir tik 2010-08-11d. parašė pareiškimą į policijos komisariatą . Tai leidžia teigti, jog patys nukentėjusieji neišdomėjo savo turto, juo nesirūpino, ką patvirtino ir liudytojas bendrovės meistras V. S., sakydamas, kad išdžiovintos ir supakuotos lentos cecho teritorijoje gulėjo apie metus laiko. Visos aukščiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, jog J. K. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos LR baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, todėl turi būti išteisintas. (LR BPK 303 str. 5d., 1p.)

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013).

Dokumentai- 2008-07-03 ir 2008-09-09 medienos gabenimo lapai ( originalai) – įsiteisėjus teismo nuosprendžiui grąžintini V. L. įmonei.

V. Ž. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

J. K. išteisinti, nes jis nepadarė nusikaltimo, numatyto LR baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje. (LR BPK 303str.,5d.,1.)

Kol įsiteisės teismo nuosprendis J. K. palikti galioti paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

V. Ž. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Dokumentus- 2008-07-03 ir 2008-09-09 medienos gabenimo lapus ( originalai) – įsiteisėjus teismo nuosprendžiui grąžinti V. L. įmonei.

Nuosprendis per 20d. gali būti apskųstas Panevėžio apygardos teismui paduodant skundą per Anykščių rajono apylinkės teismą.